Ukrainoje sužeistas karys iš Varšuvos: „Ir lenkai, ir lietuviai privalome padėti Kyjivui“
Bebaimis laukia, kol bus padarytas kojos protezas, o tada grįš kovoti į frontą./E. Butrimo nuotr.
Su kariu lenku, padedančiu Ukrainai kovoti su įsiveržėle Rusija, proga pasikalbėti pasitaikė neplanuotai. Kyjivo centre laukiau troleibuso, kuriuo norėjau grįžti į nuomojamą butą. Pro šalį, remdamasis ramentais, praėjo barzdotas vyriškis su viena žemiau kelio amputuota koja. Sostinės gatvėse galūnių netekusių karo veteranų dabar daugybė, bet šį nusprendžiau pakalbinti. Mat tuo metu įsijungė oro pavojaus sirenos ir tapo aišku, kad troleibusas greitai neatvažiuos, todėl turiu laisvo laiko. Karys apsidžiaugė, jog moku lenkų kalbą, ir sutiko šnektelti netoliese esančioje picerijoje „Veterano Pizza“, kurią mėgsta kariai, veteranai ir savanoriai.
– Kada prisijungei prie Ukrainos kariuomenės? – paklausiau.
– 2023 metų gruodį. Pirmoji mintis vykti kilo iš karto, kai 2022 metų vasario 24-ąją Maskva pradėjo plataus masto puolimą ir ėmė supti Kyjivą. Pagalvojau, jog tai panašu į 1939 metus, kai mus užpuolė Vokietija, o niekas neatėjo į pagalbą. Tuo metu visa Lenkija užjautė Ukrainą, su bičiuliais taip pat rinkau paramą, kai kurie apgyvendino pabėgėlius. Norėjau vykti, bet suvokiau, kad niekuo nebūsiu naudingas, nes nesu nei kariškis, nei medikas, tad pirmiausia nusprendžiau to išmokti.
Įstojau į Teritorinės gynybos organizaciją, kurioje baigiau bazinius mokymus. Vėliau tobulinausi sukarintose organizacijose ir privačiose karinėse mokyklose. Įgijau ir karo mediko bei greitosios pagalbos darbuotojo pažymėjimus. Maniau, kad jei karas Ukrainoje per tą laiką pasibaigs, galėsiu sąžiningai pasakyti, kad nelikau abejingas – ruošiausi padėti.
– Ukrainoje patekai į Užsieniečių legioną? Kur teko kovoti?
– Pradėjau nuo legiono ir jame praleidau daugiau nei pusę tarnybos laiko. Vėliau perėjau į specialiųjų pajėgų dalinį, paskui – į kitą jo skyrių, kuriame tarnauju ir dabar.
Be vadovybės leidimo negaliu bendrauti su žurnalistais, tad nesakysiu, kur tarnauju, ir nerašykite vardo bei pavardės. Man 41 metai, tarnauju šaukiniu Bebaimis. Kariauti teko Donecko, Charkivo ir Zaporižios srityse.
Kai atvykau 2023 metais, man, užsieniečiui, padarė išimtį – leido dirbti mediku. Mat kiti nemokėjo ukrainiečių kalbos ir galėjo vykdyti tik kovines užduotis.
Prieš atvykdamas buvau pasisamdęs mokytoją ir neblogai pramokau kalbos, nors iki tol net nebuvau lankęsis Ukrainoje. Formaliai buvau medikas, tačiau teko ir šaudyti, nes kartu su pėstininkais vykau į užduotis. Kovinių medikų labai trūksta, nes dauguma apsiriboja mažiau rizikingu darbu stabilizaciniame punkte arba evakuacinėje grupėje.
„Kartą mes, pėstininkų grupė, ilgiau nei mėnesį pratūnojome slėptuvėje po žeme ir tik sykį sugebėjome surengti nedidelę ataką, nes kitu metu, išlindę į paviršių, būtume iš karto sunaikinti dronų“.
Bebaimis
– Tu nebijojai?
– Bijojau, bet norėjau viską išbandyti, juk tam ir ruošiausi. Legiono vadovybė neprieštaravo, tad, pritrūkus pėstininkų, leisdavo prisijungti prie jų su ginklu.
2023 metais ir karas, ir legionas buvo kitokie. Iš Vakarų šalių tuomet atvykdavo daugiausia kariai profesionalai, o dabar atvyksta ir mažiau, ir beveik niekas neturi kovinės patirties. Dauguma užsieniečių dabar atvyksta iš Lotynų Amerikos.
Vakarų profesionalai žuvo, buvo sužeisti arba po kurio laiko grįžo namo ir nebenori atvykti, nes karas tapo labai pavojingas – visur dronai.
Kartą mes, pėstininkų grupė, ilgiau nei mėnesį pratūnojome slėptuvėje po žeme ir tik sykį sugebėjome surengti nedidelę ataką, nes kitu metu, išlindę į paviršių, būtume iš karto sunaikinti dronų.
– Kur ir kaip netekai dalies kojos?
– Prieš pusmetį, netoli Zaporižios. Buvo pavasaris. Po kelių savaičių grįžinėjome iš užduoties, o per tą laiką sužėlė žolė ir rusai dronais primėtė daugybę minų, kurias buvo sunku pastebėti. Bendražygis uždėjo turniketą, bet turėjau pats nueiti dešimt kilometrų, nes minų buvo tiek daug, kad manęs negalėjo nešti. Ėjome visą savaitę, nes reikėjo slėptis nuo dronų. Šešiese slinkome nuo vienos slėptuvės iki kitos, o naktį nelįsdavome į paviršių, nes dronai turi termovizorines kameras ir mus iš karto pastebėtų. Jei atvirai, normalios evakuacijos dabar beveik neliko. Nebeįmanoma, kaip karo pradžioje, per kelias valandas privažiuoti prie sužeistojo. Dabar jis pats arba padedamas bičiulių turi nusigauti iki evakuacijos punkto, esančio už keliolikos kilometrų, tad paramedikui kartu eiti nebėra prasmės.
„Sąmoningai ruošiausi būti naudingas Ukrainai ir atvykau padėti. Neslepiu – kare įdomiau nei įprastame gyvenime, tačiau čia yra ir blogybių. Viena jų – galimybė žūti“.
Bebaimis
– Ar pasikeitė ukrainiečių požiūris į tave po to, kai Lenkijos prezidentas atėmė ordiną iš V. Zelenskio, o tavo gimtinėje padaugėjo agresijos aktų prieš ukrainiečius?
– Požiūris į mano tėvynę čia kiek pasikeitė. Nieko blogo nepatyriau, tačiau pajutau atšalimą. 2023 metais, išgirdę, kad esu lenkas, ukrainiečiai tiesiog „bučiuodavo rankas“ – dėkodavo už karo pradžioje suteiktą paramą, o dabar reaguoja santūriai. Manau, kad Lenkijos politikai, atgaivinę 1943 metų Volynės žudynių temą, padarė didžiulę kvailystę, nes tokioms diskusijoms dabar visiškai netinkamas metas. Tai pigus populizmas, tačiau paveikus neišsilavinusios visuomenės daliai, kuriai įtaką daro ir tikslinga Rusijos propaganda.
– Ar daug lenkų kariauja Ukrainoje?
– Pradžioje sutikdavau daugiau, dabar – retai. Gal jų nematau ir todėl, kad nuo pat pradžių tarnauju anglakalbiuose daliniuose kartu su amerikiečiais, kanadiečiais arba ukrainiečių būriuose. Su dviem tautiečiais buvau artimiau susipažinęs. Gaila, abu žuvo. Tomekas buvo pėstininkas, o Peteris, gimęs lenkų emigrantų šeimoje Vokietijoje, – karo medikas, kaip ir aš.
– Ar fronto bičiulių žūtys tavęs neišgąsdino, nekilo noras išvykti iš Ukrainos?
– Ne. Mano supratimu, tai būtų bendražygių išdavystė ir reikštų, kad jų gyvenimas neturėjo prasmės. Visi, atvykę padėti Ukrainai, tikėjo, kad bus naudingi, ir tokie buvo, tad privalome tęsti jų darbus. Kai po kelių savaičių man pritaikys kojos protezą, būtinai grįšiu į savo dalinį – jau susitariau su vadais.
– Bendraujant su kitais kariais, keli išsidavė, jog fronte patiriamas adrenalinas jiems tapo tarsi narkotiku. Ar tu irgi tai patiri?
– Mano atvejis kitoks. Sąmoningai ruošiausi būti naudingas Ukrainai ir atvykau padėti. Neslepiu – kare įdomiau nei įprastame gyvenime, tačiau čia yra ir blogybių. Viena jų – galimybė žūti.
– Kokią įsivaizduoji karo pabaigą?
– Manau, kad karo baigtimi bus nepatenkintos abi pusės ir išliks potenciali kovų atsinaujinimo grėsmė.
– Gal teko tarnauti kartu su lietuviais?
– Neteko, bet per mokymus buvau sutikęs lietuvį instruktorių. Smagu skaityti, kad Lietuva yra viena iš labiausiai Ukrainą remiančių šalių. Ir lenkai, ir lietuviai privalome padėti Kyjivui– šio karo likimas mums yra gyvybiškai svarbus.
