Verta perskaityti: Jokios tylos miške: dėl ko augalui reikia apsimesti bite
Rūta Švedienė
Ar žinojote, kad grybai moka spęsti spąstus? Arba kad žuvys meluoja? Kodėl paukščiai demonstruoja įmantrius šokius? Ar gali augalai bei grybai girdėti arba matyti? Kodėl orkoms tylėjimas dažnai brangesnis už auksą?
Gyvūnai ir auga lai nuolat tarpusavyje keičiasi informacija. Tačiau kaip tai vyksta ir kas su kuo keičiasi? Biologė Madlen Ziege ieško atsakymų į šiuos klausimus ir atskleidžia gamtoje vykstančio bendravimo paslaptis. Ji veda mus į kerintį gamtos pasaulį, kuriame sutiksime išvaizdą keičiančius augalus, kilpas mėtančius vorus, meškeriojančias žuvis, šokančius paukščius ir teritoriją tveriančius laukinius triušius. Kai reikia užkariauti partnerio simpatiją, gyvūnai gerokai išradingesni už mus.
Ši knyga bus įdomi ir naudinga kiekvienam. Perskaičiau su dideliu įdomumu.
Vis norėjosi perskaityti dar skyrelį, dar skyrelį. O skyreliukų daug ir jie neilgi, tad skaitymas
tikrai nevarginantis.
Knygą išleido leidykla „Alma litera“. Iš vokiečių kalbos vertė Birutė Lipavičienė.
Knygą turi mūsų biblioteka.
Knygos autorė Madle Ziege studijavo biologiją Vokietijoje ir Australijoje. Ruošdama daktarinę disertaciją Frankfurto prie Maino Gėtės universitete, ji su padėjėjų grupe tyrė laukinių triušių elgseną laukinėje gamtoje. Pastaruoju metu ji darbuojasi gyvųjų organizmų srityje ir savo renginiuose žavi bet kokio amžiaus klausytojus pasakojimais apie mokslinius gamtos
tyrimus.
Kad geriau suprastumėte apie ką knygą ir pajaustumėte jos stilių, pateiksiu porą skyrelių.
Apgauti iš meilės
Ofrių atstovai priklauso gegužraibinių šeimai, jie griebiasi labai keistos strategijos, kad prisiviliotų apdulkinančius vabzdžius. Jie apsimeta! Jų žiedai siunčia tiek vaizdinę, tiek cheminę informaciją, kuri neatitinka tiesos, ir vedžioja apsilankiusius svečius už nosies. Ofris savo žiedo forma ir spalva primena moteriškos lyties vabzdį. Ir čia dar ne viskas.
Tuo pat metu jie skleidžia cheminius mediatorius, kuriuos vabzdžių patelės siunčia skelbdamos, kad ieško patinėlio. Viduržiemio jūros regione auga ofris Ophrys holoserica, atrodantis kaip solitarinės bitės Eucera nigrescens, išskėtusios sparnus. Augalas taip puikiai apsimeta bitės patele, kad vyriškos lyties bitės iš tikrųjų jaučia trauką ant apatinio orchidėjos žiedlapio, dar vadinamo apatine lūpa.
O kai nusileidžia ant orchidėjos, apgautieji vyrukai tuoj pat atlieka savo įprastus poravimosi judesius. Kaip tik šių judesių ofriui ir reikėjo, nes čia ir vėl esama apdulkinimo mechanizmo, kurį lankytojai paleidžia veikti.
Vyriškosios lyties bitė nusileidžia ant žiedo taip, kad virš jos kabo dulkinė. Vos tik vabzdys pajuda, ant jo nugaros ima kristi žiedadulkių lietus. Vabzdžiui judant ofrio žiedadulkės patenka ant apdulkinančio vabzdžio kūno. O pats augalas tuo metu gauna kitų ofrio žiedadulkių. Bitės patinėliui ir šį kartą nesiseka: jį ne tik priviliojo apsimestinis augalas, bet dar ir apmėtė žiedadulkėmis!
Lauko eksperimentai parodė, kad patinėliai, žinoma, pastebi, jog čia netikra patelė. Jie tik kartą leidžiasi apgaunami ir daugiau neskrenda prie ofrių.
Tokią apsimetinėjimo taktiką biologai vadina mimikrija.
Visa tai galima įsivaizduoti kaip bendravimo trikampį. Egzistuoja siuntėjas, mėgdžiojantis kitą
siuntėją, ir yra priėmėjas. Ofris naudoja vadinamąją lytinę apgavystę, tačiau būna ir kitų
atvejų, kai augalai apsimeta.
Grybai spendžia spąstus
Žemės gelmėse vyksta paslaptingi dalykai, kuriuos papasakosiu šioje istorijoje. Jums bus sunku patikėti tuo, ką išgirsite. Ten, gelmėse, kur tamsu ir ramu, mes sutiksime dar vieną informacija besikeičiančią porą ‒ grybą ir apvaliąją kirmėlę.
Abudu jungia bendra maisto tema, bet galiu lažintis, kad jus tokia partnerystė nustebins! Ir vėlgi maisto trūkumas verčia informaciją siunčiantį organizmą tapti mėsėdžiu. Ir dar galiu atskleisti, kad tas grobuonis nėra apvalioji kirmėlė!
Egzistuoja mažiausiai 160 plėšriųjų grybų rūšių, nusprendusių misti apvaliosiomis kirmėlėmis. Bet kaip grybas gali įveikti kirmėlę?
Prisiminkime ląstelių siūlus, iš kurių sudaryti grybai. Kai kurie grybai iš tų siūlų „sumeistrauja“ kilpinius spąstus, kurie slepiasi žemėje ir veikia panašiai kaip kiniški popieriniai spąstai.
Iš pradžių hifai guli žemėje laisvai, bet vos tik koks užsižiopsojęs kirminas į juos patenka, keičiasi jų storis.
Jie kaip kilpos vis stipriau sutraukia ląstelių sieneles apie spurdančią auką. Galim numoti ranka, jog kirminai patys kalti, kad nežiūri, kur šliaužia. O štai, pavyzdžiui, jei netoliese yra grybas Arthrobotrys dactyloides, apvaliosios kirmėlės Panagrellus redivivus būtinai pateks į spąstus.
Šis grybas yra vienas iš mažiausiai 23 rūšių, išskiriančių kvapiąsias medžiagas, keičiančias kirminėlių elgseną ir viliojančias į spąstus!
