Verta perskaityti – Augintinių netektis: mintys ir išgyvenimai

 Verta perskaityti – Augintinių netektis: mintys ir išgyvenimai

Rūta Švedienė

Mano pačios mažą šunį prieš 1,5 metų sudraskė kitas didelis šuo, staiga atbėgęs be pavadėlio ir šeimininko. Buvo labai labai skaudu, ilgai žiojėjo sieloje tarsi skylė. Ir to skausmo net buvo truputį gėda – juk ne žmogus mirė. Buvo ir kas barė už tokį gilų liūdesį. Didžiulę tuštumą širdy užpildė tik kitas šuo: teko vėl pulti į rūpesčius juo bei džiaugsmus ir taip pamažu tapo lengviau.

Nuoširdus „New York Times“ bestselerio „Šunys niekada nemeluoja apie meilę“ („Dogs never lie about love“) autoriaus žvilgsnis į žmogaus sielvartą netekus augintinio.

Iš mūsų labai daug kas turi augintinį, bet mūsų visuomenė dar tik mokosi oriai paminėti šiuos santykius tinkamais ritualais gyvūnėlio netekus. Visai neseniai suteikėme pakankamos svarbos pradėti diskusiją apie tai, kaip gedėti šeimos nariais tapusių gyvūnėlių.

„Augintinių netektis“ patenkina didžiulį, savitą prasmingų knygų apie augintinių netektį poreikį. Jeffrey Moussaieffas Massonas pateikia asmenišką ir nuoširdų požiūrį šia sudėtinga tema, leisdamas skaitytojams atkreipti dėmesį į jų pačių atsaką, siūlydamas, kaip išgyventi sielvartą, ir pateikdamas būdų, kaip tinkamiausiai mūsų geriausius draugus derėtų pagerbti.

Knyga kupina jaudinančių, susimąstyti verčiančių ir skaudžių istorijų apie šunis, kates, arklius, paukščius ir kitus gyvūnus, jos puikiai iliustruoja, koks stiprus abipusis ryšys žmones susieja su jų augintiniais.

Drįstu spėti, kad jei prieš kokius dvidešimt metų būtume paklausę žmonių, koks gebėjimas skiria žmones nuo gyvūnų, sulauktume atsakymo, kad tai ‒ meilė. Dauguma žmonių netikėjo, kad kiti gyvūnai sugeba mylėti žmones ar vieni kitus. Nesu tikras, kodėl taip stipriai pasikeitė, bet pasikeitė.

Jeffrey M. Massonas

Knygą 2021 metais išleido leidykla „Briedis“, vertėja ‒ Rugilė Aukštuolytė. Ištrauka, norint parodyti, apie ką knyga.„Drįstu spėti, kad jei prieš kokius dvidešimt metų būtume paklausę žmonių , koks gebėjimas skiria žmones nuo gyvūnų, sulauktume atsakymo, kad tai ‒ meilė. Dauguma žmonių netikėjo, kad kiti gyvūnai sugeba mylėti žmones ar vieni kitus.

Nesu tikras, kodėl taip stipriai pasikeitė, bet pasikeitė. Tiesą sakant, esu pasiryžęs žengti dar toliau ir sakyti, kad šiuo metu yra nemažai žmonių, tikinčių, jog kai kurie gyvūnai gali mylėti stipriau nei mes. Žinoma, kalbu apie šunis. Leiskite pasakyti kitaip: šunys moka mylėti tokia meile, kuri neatmiešta dvilypumu.

Žinau, kad tai jau pasakyta daugybę kartų, bet kas kartą, kai kas nors tai suvokia, šis suvokimas smogia lyg žaibas iš giedro dangaus: kaip gali būti įmanoma, kad kitas gyvūnas gali tai, ko negaliu aš?

Kartais susiduriame su nepaneigiama tiesa, kad kas nors yra talentingesnis už mus. Jis geriau dainuoja. Jis protingesnis. Jis giliau mąsto. Jis labai meniškas. Jis atletiškesnis. Jis geresnis. Bet jeigu kas nors pasakytų, kad yra žmonių, sugebančių mylėti stipriau už mus, manau, jums kiltų abejonių.

Todėl esu tikras, kad niekada su šunimis negyvenę žmonės, iš savo dėl šunų pamišusio draugo išgirdę, jog šuns meilė yra didesnė, nei kada nors patyrė, mano, kad draugai perdeda, klysta ar apskritai pamišo. Ir kol pats to nepatiri, sunku patikėti, kad tai ‒ tiesa.

Bet kai pagaliau patiri, galvoji, kaip sugebėjau be jo gyventi. Dėl tos pačios priežasties, kol mes tos meilės nepajuntame, neįsivaizduojame, kad galime mylėti savo bičiulį gyvūną tokia tyra, neaprėpiama meile.

Tokios meilės egzistavimas kelia sudėtingus filosofinius klausimus. Minutėlei įsivaizduokime, kad aš esu teisus ir dauguma šunų tokia meile myli tiek mus, tiek savo rūšies atstovus. Kodėl ji turėtų egzistuoti? Kuriems galams ji reikalinga? Ar gamtoje yra kažkas panašaus? Ak, čia ir yra pagrindinis klausimas. Man tai atrodo vienas iš įdomiausių klausimų, kokį kas nors gali užduoti: ar gamtoje yra kažkas panašaus į meilę, kokią jaučia šunys? Baiminuosi, kad atsakymo taip ir neturėsime. Kodėl? Juk nežinome pakankamai apie santykius, o ypač apie meilės santykius gamtoje, kad galėtume atsakyti.

Jeffrey Moussaieffas Massonas pateikia asmenišką ir nuoširdų požiūrį šia sudėtinga tema, leisdamas skaitytojams atkreipti dėmesį į jų pačių atsaką, siūlydamas, kaip išgyventi sielvartą, ir pateikdamas būdų, kaip tinkamiausiai mūsų geriausius draugus derėtų pagerbti.

Aut. past.

Nuolat matome ir netgi būname priblokšti atvejų, susijusių su prisirišimu laukinėje gamtoje.
Niekas negali to paneigti. Bet kaip nuo prisirišimo pereiti prie meilės? Kas suteikia mums galimybę žengti šį svarbų žingsnį?

Prisirišimas yra toks dalykas, kurį gali pastebėti bet kas. Tam apibrėžimas nelabai reikalingas.
Meilė, kita vertus, yra subjektyvus jausmas, kurio buvimo iš tiesų negalime paaiškinti niekam, tik sau patiems. Galite matyti aiškius įrodymus, kad žmona myli jus, bet tik ji viena žino tiesą. Todėl tikiu, kad gyvūnai laukinėje gamtoje ir mūsų naminiai gyvūnai jaučia meilę.

Man taip atrodo. Bet vis tik tai yra nežinomybė. Aišku, paukščiai, susiporuojantys visam gyvenimui ir kartais giliai sielvartaujantys dėl savo partnerio mirties, turėtų jausti ką nors panašaus į tai, ką jaučiame mes ir ką vadiname meile. Banginiai dažnai lieka kartu visą ilgą gyvenimą ‒ ar jie nejaučia nieko daugiau, tik paprasčiausią prisirišimą?

Šie gyvūnai buvo kruopščiai ištirti, kaip, žinoma, ir šimpanzės bei bonobai, kuriuos stebėti pradėjo Jane‘ė Goodall, spėju, kad daugelis tyrėjų būtų pasirengę žodį „prisirišimas“ keisti žodžiu „meilė“, bet tai vis dar itin subjektyvus dalykas, dėl kurio niekada negalėsime sutarti taip, kad visi būtų patenkinti. Aš mielai būsiu minimas kaip žmogus, vadinantis tai meile, bet žinau, kad kai kurie mokslininkai su manimi nesutiks.“

1 Komentaras

  • mano šuo tikrai mane myli, aš jį irgi, labaai

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video