Vėjų pagairėj dėgė žvakelės, šlamėjo maldos, vilnijo giesmės, buvo skaitomos eilės…
Rudenio dangus rūstauja vėtromis ir sniegu. Tą rytmetį žemę nubalino šalna. Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis žmonės su gėlėmis, žvakelėmis ir neišsakyto monologo atodūsiais širdyse skuba į Vėlinių atlaidus, lanko išėjusiųjų kalnelius, kurie sužimba liepsnelėmis. Paskutinis rudenio mėnuo skirtas atminti ir pagerbti tuos, kurių nebėra šalia mūsų po saule.
Kaip ir kasmet Kėdainių Šv. Jurgio bažnyčios klebonas Artūras Stanevičius lapkričio pirmąją po Šv. Mišių bažnyčioje ir maldų už kunigus palaidotus prie bažnyčios su parapiječių palyda kalbančia Rožinį ir nešančia žibintus, kryžių bei žvakes traukia į Kauno kapines aukoti Šv. Mišių.
Žmonės jau įpratę rinktis tuo laiku ir mielai dalyvauja Šv. Mišiose. Giesmes gieda Šv. Jurgio bažnyčios choras vadovaujamas Aušros Giedrienės.Kėdainių kultūros centras pasirūpino įgarsinimu, kad laokomas Šv. Mišias, giedamas giesmes ir poetų skaitomas eiles girdėtų aplinkui visi.
Kėdainių krašto literatų sambūrio literatai rudenio taku, per šalnotų, traškančių lapų
alėją, pro liepsnojantį šermukšnį, voratinklių gijas čia atneša savo maldą-eilėraštį.
Ramybės mieste, vėjų padangtėje skaitome tiems, kurie išsinešė širdis ir nerašytu testamentu artimiesiems paliko savo meilę.
Be popieriaus ir rašiklio kasdienį testamentą savo buvimu rašo žemės žmogus.
Kiekviena šeima turi artimųjų, kuriuos glaudžia žemė. Tą šventą išėjusiems skirtą valandą kukli krašto literatų sambūrio poetų dovana- pluoštelis sakralių eilių iš literatūrinio montažo ,,Vėjų pagairėj uždekim žvakutę“.
