Iš rankų ir širdies šilumos gimstantis grožis ir bendrystė

Žmogus yra visoks: gelmėje – vandenynas, paviršiuje – nešlifuotas deimantas, viduje – išgrynintas tarsi aukso grynuolis, daugiasluoksnis kaip pati žemės pluta. Manome, kad pažįstame kitą žmogų, tačiau realybėje apie jį žinome tik tiek, kiek jis pats leidžiasi būti pažintas, o devyniasdešimt procentų jo esmės lieka neįžvelgiami. Gyvenimo scenoje esame tarsi artistai, atliekantys vaidmenis su didžiule aistra, pasimėgavimu arba – priešingai – su nutylėta tiesa.

Jei gyvenime pasiseka sutikti bent vieną tokį „grynuolį“, jaučiuosi laiminga ir dvasiškai praturtėjusi. Iš pradžių mane patraukia tai, kas žavi visus – kas priverčia stabtelėti ir akimirkai išsivaduoti iš pilkos kasdienybės gniaužtų. Tai – menas plačiąja prasme. Visgi, netrukus suprantu, jog šis žavesys nėra atsitiktinis: jis sukurtas žmogaus rankomis, beribe fantazija ir tyliomis fizinėmis pastangomis. Tad kodėl kūryba taip dažnai privalo slėptis po kuklumo šydu? Ar išties paslaptingumo kaukė yra vienintelis būdas išsaugoti savo autentiškumą?

Už kiekvieno meno kūrinio slypi unikali asmenybė

Menas ir visa, kas jį pakylėja į aukštesnes materijas, nusipelno daugiau nei tik aplodismentų ar pinigų. Dvigubai laimingesnė pasijuntu tuomet, kai atsiveria galimybė ne tik patirti kūrinį – jį išvysti, išgirsti, paliesti ar net paragauti – bet per jį pažinti ir patį kūrėją. Daiktai nėra tik spalvota materija; jie įgauna sielą, kai juos lydi istorija, už kurios slepiasi reali asmenybė. Viską sudėjus tampa aišku: meno vertė niekada netilps į jokią finansinę išraišką, ji – neišmatuojama. Juk neįmanoma nuspėti, kiek dešimtmečių ar net šimtmečių šis kūrinys džiugins ateities kartas. Visais atvejais už viso to stovi unikalus žmogus.

Būtent tokią šviesią, šiltą bei jautrią kūrėją Jurgitą GRIGARIENĘ kadaise man padovanojo likimas. Skirtingais keliais į mano namus atkeliavo jos rankų šiluma alsuojantys keramikos dirbiniai – kūriniai, turintys tą sunkiai apibrėžiamą išskirtinumą, kurį suteikia tik nuoširdus santykis su pasauliu.

Svarbiausia – pagarba sau ir kitiems

Pajieslio kaime gimusi ir Josvainiuose vidurinę mokyklą baigusi moteris, šiandien Kėdainiuose kuria ramų, jaukų šeimyninį gyvenimą.

Žmonėse Jurgita labiausiai vertina autentiškumą bei drąsą išlikti savimi. Pamatinė jos vertybė – šeima, o svarbiausia žmogaus savybė – pagarba tiek kitiems, tiek sau. Jurgitos nuomone, aukšta vidinė kultūra reiškia gebėjimą išlaikyti principingumą nekeliant savęs aukščiau kitų. Šiuo metu moters gyvenimo moto – džiaugtis šia akimirka, o pagrindinis jos veiklos variklis yra kūryba.

Kūryba kaip gyvenimo variklis ir autentiškumo paieškos

– Visų pirma esu keramikė – tai mano išsipildžiusi svajonė. Visada norėjau turėti savo meno galeriją, bet kad pati kursiu, net nesvajojau. Tiesą sakant, svajojau, bet negalvojau, kad taip gali būti. Tas keramikės kelias mane nuvedė prie labai gražių dalykų: į labdaringą veiklą, nes ne tik pati lipdau, bet ir dalijuosi patirtimi edukacijose. Matyti, kaip žmonėms tai patinka, man yra didžiausias įvertinimas. Tai ir tapo mano gyvenimo misija – per kūrybą, per grožio gimimą supažindinti žmones su menais. Surengiau septynias parodas, kuriose eksponavau savo keramiką; kiekviena jų tapo tikra dovana ir švente sielai. Koks džiaugsmas suvokti, kad mano rankų šiluma dabar gyvena kažkieno namuose visame pasaulyje, – šypsosi Jurgita.

Keramikės kelias: nuo siuvinėjimo iki molio meistrystės

Su malonumu Jurgita dalijasi jaunystės prisiminimais ir keliu į meno pasaulį: pasakoja, kaip savo rankomis mereškavo vaikiškus drabužėlius, patalėlius ir pagalvėles, kurtus laukiantis dukros, kaip kryželiu siuvinėjo staltieses bei paveikslėlius. Kai ką išdalijo, o kai kas liko kaip brangus prisiminimas. Šie rankdarbiai atskleidžia ne tik didelį kruopštumą ir kantrybę, bet ir pagarbą tradicijoms – savybes, kurios šiandien puikiai atsiskleidžia jos keramikoje, reikalaujančioje lygiai tiek pat atidumo.

Būtent šis domėjimasis tekstile jauną Jurgitą atvedė į Kėdainių dailės mokyklos suaugusiųjų studiją, kurią ji prisimena su ypatinga šiluma ir pagarba. Ten dirbę pedagogai padėjo jai įgyti pasitikėjimo savimi, kurio tuo metu labiausiai stigo. O siuvinėjimo kryželiu įgūdžiai niekur nedingo, tiesiog Jurgita juos „perkėlė“ ant molio, paversdama subtiliais keramikos dirbinių raštais.

– Iki tol keramiką įsivaizdavau visai kitaip – laikydavau rankose jau pagamintą daiktą, dažniausiai iš tradicinio molio. Tačiau Dailės mokyklos suaugusiųjų studijoje atradau baltąjį molį. Keramika mane užkabino savo sudėtingu procesu: rezultato reikėjo išlaukti, ir jis kaskart būdavo vis kitoks, ypač spalvų atžvilgiu, – pasakoja moteris.

Kūryboje Jurgita iki šiol labiausiai vertina improvizaciją – eksperimentuoja maišydama skirtingas glazūras, beria stiklo gabaliukus.

– Man labai patinka kurti, kai lyja. Dirbti dirbtuvėse, kai į pastogę barbena lašai, tame yra kažkas magiško. Tuomet jaučiuosi tarsi apgaubta stichijos, ir ta kūryba mane visiškai įtraukia.

Kūryba – ne prabanga, o būtinybė

Prisimindama savo jaunystę, Jurgita nostalgiškai grįžta į tuos laikus, kai net ir trumpa akimirka, skirta mėgstamai veiklai, jaunai mamai būdavo būtinybė. Tai ne prabanga, o būdas išlikti savimi ir išlaikyti tą vidinį spindesį, kuris taip reikalingas auginant vaikutį. Būtent tai suteikia ramybės, leidžia išsaugoti savo individualybę ir su nauja jėga pasinerti į motinystės džiaugsmus. Šis laikotarpis Jurgitai tapo ypatingas, nes ji suprato, kaip svarbu nepamiršti savęs. Moteris iki šiol su dėkingumu prisimena drauges, kurios įkalbėjo išbandyti meninę veiklą, bei vyrą, kuris sudarė visas sąlygas lankyti Dailės mokyklą.

Jurgitos pavyzdys įrodo, kad motinystė ir kūryba yra visiškai suderinami dalykai, o šeima dėl to tik laimi.

Paradoksalu, bet laiko turėjau net daugiau nei tada, kai dar nelankiau keramikos ir sporto užsiėmimų. Todėl mano patarimas vaikučius auginančioms mamoms – būtinai raskite laiko sau. Vaikai juk viską mato – ir tai, ar mama laiminga, ar ne. Mes su kitomis pažįstamomis mamomis nuolat ieškodavome, kur kas vyksta, ir eidavome išbandyti kažką naujo. Dabar tai padaryti dar paprasčiau – visa informacija pasiekiama internete ar „Facebook“ tinkle. Šiais laikais veiklų pasirinkimas milžiniškas, tad būtinai eikite, veikite ir negalvokite, kad nesugebėsite. Nenuvertinkite savęs, – jaunas mamas drąsina Jurgita.

Kalbėdama apie besikeičiantį pasaulį, Jurgita džiaugiasi jaunosios kartos požiūriu. Didžiausias pokytis, kurį ji pastebi jaunų žmonių gyvenime, yra tas, kad jie nebeskirsto darbų į vyriškus ir moteriškus, šeimoje dalijasi visomis pareigomis. Pasak moters, jauni žmonės šiandien kitaip mąsto, vertina laiką ir visiškai kitaip auklėja savo vaikus. Viskas keičiasi į gera.

Kai molio lipdymas suartina

Žinome, kad gyvenime planai dažnai sugriūva, o realybė pakrypsta netikėta linkme. Ar keramikos pasaulio nenuspėjamumas, reikalaujantis išskirtinės kantrybės, padeda Jurgitai lengviau improvizuoti ir visuomeniniame darbe? Anot Jurgitos, būtent keramika tapo tuo tiltu, atvedusiu ją prie idėjos savo žiniomis dalintis su žmonėmis – aktyviai prisidedant prie Kėdainių moterų klubo „Lions“ veiklos bei kitų iniciatyvų.

Šis klubas Kėdainiuose gyvuoja jau vienuolika metų, o Jurgita, pradėjusi kaip kandidatė, jame jau visą dešimtmetį kartu su kitomis aktyviomis moterimis puoselėja savanorišką, labdaringą veiklą. Jurgitos nuoširdumas plačiai atvėrė jos pačios namų duris – čia įvairaus amžiaus bei profesijų klubo moterys randa jaukius pokalbius ir bendrystę prie kūrybinio stalo, kurdamos iš molio. „Jos pas mane iki šiol mielai renkasi“, – su džiaugsmu priduria Jurgita.

„Žydinti gėlių pieva“ – unikalus Kėdainių moterų klubo „Lions“ projektas

Per patį pandemijos piką Jurgitai Grigarienei teko atsakingos klubo prezidentės pareigos. Nuogąstaudama, kad dėl saviizoliacijos ribojimų bus sunku nuveikti didelius darbus, ji „nulipdė“ naują klubo koncepciją: kiekviena narė galėtų iš molio nulipdyti po gėlės žiedą, o jį pardavus – gautas lėšas skirti labdarai. Šiandien apie išskirtinį klubą, kuriame moterys „augina“ keramines gėles, žino ne tik Lietuvos, bet ir užsienio „Lions“ bendruomenės. Šią „žydinčią gerumo pievą“ ne kartą buvo galima išvysti Kėdainių miesto šventėse, iš kurių ir aš namo grįždavau nešina originaliomis molinėmis gėlytėmis.

– Būdama keramikė, savo gebėjimus panaudojau ir tam, kad plėsčiau pagalbos ribas. Pirmojoje mugėje pristatėme net penkis šimtus gėlyčių: tris šimtus nulipdžiau pati, o dar porą šimtų sukūrė kitos klubo moterys. Pamenu, stovėjome senamiesčio gatvėje su medicininėmis kaukėmis, pristatydamos praeiviams mūsų kūrybą bei klubo tikslus. Šiandien, vesdama edukacijas, kviečiu visus žmones lipdyti gėlytes labdarai. Labai smagu stebėti, kaip kiekvienas autorius mugėje ieško būtent savojo žiedelio. O jei neranda – džiaugiasi, kad kažkas kitas jį jau įvertino, pasirinko ir nupirko. Tai gražus suaugusio žmogaus grįžimas atgal į vaikystę, kai dar mokėjome nuoširdžiai džiaugtis paprastais dalykais, – pasakoja Jurgita.

Prisiminimas, palietęs giliausiai

Paprašyta papasakoti apie patį įsimintiniausią klubo veiklos įvykį, Jurgita paminėjo daugybę gerų darbų ir gražių akimirkų, tačiau išskyrė istoriją, kuri ją pačią palietė labiausiai. Tai buvo parama septyniolikmečiui vaikinui, kurio laukė sudėtinga stuburo operacija, ilgas gydymas ir kova už visavertį gyvenimą. Nors ši patirtis pažymėta skaudžiais išgyvenimais, ji virto nuostabiu žmonių gerumo, solidarumo bei šviesos pavyzdžiu.

liu pasakyti, kad vaikinui grįžo noras gyventi, veikti. Supažindinome jį su nuostabiais žmonėmis, pavyzdžiui, Daiva Janarauskiene, kuri padėjo jam sutvirtėti tiek fiziškai, tiek psichologiškai, – pasakoja Jurgita. Šis ryšys nenutrūko: klubo narės ir toliau seka jaunuolio pasiekimus, sveikino jį baigus universitetą ir toliau išlieka artimos, pasiruošusios bet kada padėti. – Visos iškilmingos sveikinimo ceremonijos metu man gerklėje stovėjo gumulas, norėjosi verkti iš džiaugsmo ir pasididžiavimo, – jautriais prisiminimais dalijasi pašnekovė. – Labdaros veikla vyksta nuolatos, žmonės į mus kreipiasi dėl pačių įvairiausių problemų. Šiemetinei miesto šventei esame visiškai pasiruošusios – ką tik išdegiau paskutines gėlytes, kurias lipdėme visą šį sezoną.

Gamta ir bendrystė – tai, kas mane įkvepia

– Kėdainiuose gyvena begalė kūrybiškų žmonių, mums tetrūksta vienybės. Norisi aplinkui matyti, skaityti ir džiaugtis tuo, ką turime gero, gražaus bei unikalaus, ir palikti kuo mažiau vietos skundams. Pas mus išties labai gražu, net mano pačios kūryba labiau sukasi apie gamtą, – kaip tikra savo krašto patriotė miestu žavisi Jurgita.

– O ko, tavo nuomone, reikėtų, kad kėdainiečiai būtų laimingesni? Kad jie dažniau išeitų į gatves, į gamtą, aktyviau dalyvautų šventėse ir daugiau bendrautų tarpusavyje? – klausiu pašnekovės.

–  Kėdainiečiai kartais būna uždari – atrodo, jiems labiau patinka nuvažiuoti pasižvalgyti kitur, o čia, vietoje, visada suspės apsilankyti. Gal tai savotiškas mažo miesto sindromas? Juk atvykę iš kitur giria mūsų miestą, netgi domisi jo istorija. Kėdainiuose vyksta daugybė nemokamų renginių, ypač dabar, kai esame Lietuvos kultūros sostinė, tačiau dauguma žmonių vis dar dvejoja ir nenori aktyviai įsitraukti, – atvirauja Jurgita. – Vis dėlto net kai jaučiuosi be galo pavargusi, aš save tiesiog „ištempiu“ ir bandau ištempti kitus, nes žinau, kad vėliau pajusiu didelį džiaugsmą.

Apie kūrybines bangas ir meilę gėlėms

–  Kaip pavyksta išlaikyti nuolatinį aktyvumą, turėti noro kurti ir dar padėti kitiems? – klausiu pašnekovės.

Jurgita neslepia: energijos mažėja, o ir metai bėga.

– Kartais net kūryboje ateina visiškas štilis. Tada stengiuosi nukreipti dėmesį į priešingas veiklas – pavyzdžiui, einu kasti daržo ar sodinti gėlių. Jų turiu begalę, o labiausiai mėgstu bijūnus. Visa tai darau tam, kad bent kuriam laikui atsitraukčiau nuo keramikos, – pasakoja ji. – Tačiau vos tik kas nors ko nors paprašo, aš iškart užsikabinu ir vėl entuziastingai imuosi darbo.

Sakoma, kad menininkai gyvena savame pasaulyje, o jų vaizduotės ribos nežinomos net jiems patiems. Štai Jurgita dalijasi smagia istorija: kartą būsima nuotaka vestuvėms paprašė sukurti originalius auskarus.

– Reikėjo padaryti daugiau, juk neapsiribosi vienais, tad sukūriau dvidešimt ar net trisdešimt, kad būtų iš ko rinktis. Aišku, nuotakai tada tapo dar sunkiau apsispręsti, – juokiasi menininkė. Tai buvo originalūs balto porceliano papuošalai su aukso akcentais. –  Man labai artimas tas balto porceliano tyrumas, – priduria kūrėja.

Pauzė kūryboje arba kaip išmokti atostogauti

Visgi Jurgita teigia, kad bėgant metams išmoko laiku sustoti ir nukreipti save poilsio kryptimi. Tam ji turi išbandytą „receptą“: tiesiog ant dirbtuvės durų užkabina lentelę su užrašu „Atostogos“. Ir iš tiesų atostogauja.

–  Galiu ateiti pasižiūrėti į dirbtuves, bet pati sau pasakau, kad man atostogos, ir nueinu, – šypsodamasi pasakoja ji.

Moteris pripažįsta: metams bėgant atėjo suvokimas, kad laikas, skirtas sau, šeimai ir poilsiui, yra ne mažiau svarbus nei visuomeninė veikla ar kūryba. Jai patinka keliauti po tolimus kraštus, iš kurių sugrįžta kupina naujų idėjų bei įkvėpimo – juk pasaulio gamtos, architektūros ir meno grožis nepaprastai pakylėja. Nemokėdavusi anksčiau pasakyti „Ne“, dabar ji puikiai žino, kaip ir kur norėtų praleisti savo svajonių dieną ar net visą mėnesį.

– Įsivaizduok, kad rytoj visos tavo veiklos stebuklingai susitvarko pačios ir tu turi mėnesį visiškos laisvės. Kaip jį praleistum?

– Skaityčiau knygas, – šypsosi Jurgita. – Labai norėčiau tokių trumpų atostogų, per kurias būčiau visiškai nepasiekiama, be telefono. Kur nereikėtų nieko daryti – tik pabūti su pačia savimi. Taip vienumoje galėčiau praleisti net kelias dienas. Jeigu lepintų geras oras, kartu su savo kalyte Lota rinkčiausi ramią vietą gamtoje. Tam puikiai užtektų ir Lietuvos.

Sielos atradimai: kur gyvena tikroji ramybė?

Ir tuomet moteris panyra į tolimus prisiminimus… Mintyse iškyla kažkada praeityje matytas vaizdas: vienkiemis ant upės kranto, apsuptas dūzgiančių avilių, sena pirtelė ir aplinkui raminančiai ošiančios pušys. Iš atminties gelmių išnyra brangūs veidai, jaukiai apšviesti laužo liepsnos, nerūpestingi pokalbiai, vyno taurė, tyli muzika ir tirpstančios žvakės…

Ir tai įgyvendinama svajonė, vizija, išplaukusi iš pačios giliausios širdies kertelės. Tai ne šiaip pabėgimo planas, o jos sielos poreikis – grįžti prie tikrųjų, tyrų dalykų, artimų širdžiai žmonių, kur laikas skaičiuojamas ne valandomis, o nuoširdaus bendravimo akimirkomis, upės tėkme ir medžių ošimu.

– Bet ta svajonė visą laiką atidedama, nustumiama į ateitį, – pasiguodžia Jurgita.

Svajonė – palikti pėdsaką

– Kokį pačios rankomis nulipdytą keramikos kūrinį norėtum, kad kas nors rastų po šimto metų? – klausiu Jurgitos ir matau, kaip jai sužimba akys.

– Tiesą sakant, jau seniai turiu tokią svajonę ir apie tai garsiai pasakoju kitiems, – nekantraudama atsako ji. – Labai noriu kur nors žemėje užkasti savo kūrinį iš šamotinio molio, kuris yra itin ilgaamžis. Galbūt savo kieme, o gal kur nors gamtoje, prie Šušvės upės. Žinau, kad negalima kasinėti bet kur, bet ši mintis mane lydi jau seniai. – Kadangi archeologai dažniausiai iškasa senovinius indus, aš irgi norėčiau ateities kartoms palikti kokį nors savo kurtą indą, – šypsosi Jurgita.

Net neabejoju jos vizija. Belieka palinkėti, kad ši prasminga menininkės svajonė būtų įgyvendinta jau netolimoje ateityje.

„Mano inžinierius“ – svarbiausias pagalbininkas kūryboje

Šalia tokios moters tikiesi pamatyti ne mažiau kūrybingą žmogų, tad pasidomėjau, ar pavyko į keramikos pasaulį įtraukti ir antrąją pusę?

Jurgita šypsosi: – Mano vyras – inžinierius, technikas, tikras krosnies temperatūrų valdovas, puikiai įvaldęs šį darbą. Kartais jis netgi geriau už mane sudeda dirbinius į krosnį, todėl jį taip ir vadinu – savo inžinieriumi. Jurgitos vyras ne tik padeda techniniais klausimais, bet ir pats kažkada išbandė molį: –  Yra nulipdęs ir padovanojęs man mažą espreso kavos puodelį su dviem širdelėmis bei angeliuką. Galbūt, jei turėtų daugiau laisvo laiko… Vyrai juk labai meniški, viską moka, tik kartais gėdijasi tai parodyti, – sako moteris.

Kūrybiškumas šioje šeimoje – ne svetimas ir dukrai. Nors ji baigė Dailės mokyklą ir pasirinko gydytojos kelią, o dabar pati augina dukrytę, menas jos gyvenime išlieka svarbus: –  Jos namuose visada stovi molbertas. Tapyba dukrai yra geriausias poilsis ir tikra meno terapija, – džiaugiasi Jurgita.

Įvairiaspalvis Jurgitos kelias į save

Meno žmonėms retai užtenka vienos saviraiškos formos. Koncertai, spektakliai ar poezija kūrybingo žmogaus kasdienybei suteikia lengvumo – ji tarsi nematoma gija sujungia kasdienius darbus su svajonėmis, paversdama rutiną įkvepiančiu kūrybos procesu. Literatūra Jurgitai taip pat ne svetima: mokyklos laikais ji buvo viena geriausių skaitovių, atstovavusi Kėdainių rajonui įvairiuose respublikiniuose skaitovų konkursuose.

ačiau viskas labai priklausydavo nuo to, kokį kūrinį parinkdavo mokytoja. Jei kūrinys man nepatikdavo, tiesiog kitaip jį interpretuodavau ir perskaitydavau savaip. O jei kūrinys paliesdavo širdį – tada be galo įsijausdavau. Netgi dabar kartais ieškau tų eilių, kurias kažkada skaitydavau konkursuose, – dalijasi prisiminimais menininkė. Nors pati eilėraščių nekuria, Jurgita su meile atsiliepia apie Vytauto Mačernio, Pauliaus Širvio ar Justino Marcinkevičiaus kūrybą. Jai džiugu matyti, kiek daug talentingų žmonių kuria šiandien: – Labai mėgstu paskaityti, man tai be galo įdomu. Juk reikia mokėti sudėlioti tuos žodžius, ypač kai kam nors tai sekasi taip laisvai – tarsi lygioje vietoje, be jokių pastangų, – sužavėta pasakoja ji.

– Aš ir be muzikos savęs neįsivaizduoju – dirbtuvėse ji skamba nuolatos. Žanrai – patys įvairiausi: galiu klausyti „Scorpions“ ar AC/DC, o tada įsijungti Andrea Bocelli ar Giedrę Kilčiauskienę. Jaunystėje žavėjausi grupe „Pieno lazeriai“, „Roxette“, Michaelu Jacksonu. Man nesvetimas ir judesys – esu lankiusi linijinius šokius, aerobiką, jogą, – pasakoja Jurgita. Menininkė juokiasi, kad jos šeima – tikri šokėjai: – Mus gali drąsiai samdyti! Kai tik užgroja muzika, mūsų giminė iškart kyla į šokių aikštelę.

Sporto aistruolė bei ištikima „Žalgirio“ ir „Nevėžio“ fanė

Su Jurgita bendrauti nepaprastai lengva: pokalbis nejučia krypsta nuo vienos temos prie kitos, o jos nuoširdumas ir tikros emocijos tiesiog užburia.

Pasirodo, Jurgita – azartiška krepšinio fanė, ištikimai palaikanti tiek „Žalgirį“, tiek „Nevėžį“. Ir ne tik „sofos lygoje“ – ji aktyviai stebi varžybas Kauno ir Kėdainių arenose. Moters balse aiškiai girdėjosi pasididžiavimo gaidelė, o man beliko tik stebėtis, kai ji tiksliai išvardijo, kurią vietą savo lygose šiuo metu užima šios komandos. Tiesiog oho. Toks azartas ir sportinis principingumas šiai moteriai – jokia naujiena, mat jos ryšys su sportu užsimezgė dar mokyklos suole. Jurgitos „arkliukas“ tada buvo bėgimas – šimtas ir penki šimtai metrų. Trasose ji nuolat „skindavo“ pirmąsias vietas, o talentas buvo toks akivaizdus, kad merginą net kvietė mokytis į Panevėžio sporto mokyklą. Visgi, būdama mamos vaikas ir itin prisirišusi prie savo šeimos, Jurgita nesiryžo palikti gimtųjų namų ir leistis į savarankišką gyvenimą kitame mieste.

Apie jautrumą, brandą ir nutylėtus išgyvenimus

O kaip tu jautiesi dabar, savo amžiuje, kai jau šiek tiek perkopei per penkiasdešimt?

– Tai labai brandūs metai, nors širdyje jaučiuosi jaunesnė. Pamenu, būdama keturiasdešimties norėjau sustabdyti laiką – tuomet emociškai ir fiziškai jaučiausi stabiliausia. Visiems atrodo, kad man viskas klostosi puikiai, tačiau būna visaip. Esu labai jautri, viską analizuojanti asmenybė. Žiūrėdama filmus, ypač paremtus tikromis istorijomis, galiu pravirkti tiek iš liūdesio, tiek iš grožio. Tik visiškai netoleruoju žiaurumo. Pavyzdžiui, be galo jautriai sureagavau lankydamasi Šeduvos muziejuje „Dingęs štetlas“. Mes esame pernelyg atitolę nuo to, kas įvyko, o žydų istoriją būtina prisiminti, – susikaupusi kalba Jurgita. – Keliaujant po Lietuvą mane kaskart apima svetima gėda, kai pakelėse matau tiek daug nuorodų į žydų šaudymo vietas.

Susidūrus su tokia istorine neteisybe ir tragišku litvakų likimu, menininkės širdyje kyla natūralus protestas – juk istorija nemeluoja, o praeities žaizdos vis dar gyvos. Šis dvasinis skausmas tampa dar ryškesnis šiandienos gerovės fone.

Kas yra laimė?

– Man laimė – tai ne apie mane, o apie mano šeimą. Kai jie laimingi ir sveiki, džiaugiuosi kartu. Esu dėkinga likimui, kad išvengiau skaudžių netekčių: tėveliai tebėra sveiki ir aktyvūs, puikiai sutariu su brolio bei sesers šeimomis, mus sieja itin glaudus ir tikras ryšys. Man nereikia daug draugų – užtenka keleto tikrų. Jaučiu didžiulę pilnatvę matydama, kaip dukra kuria savo gyvenimą, džiaugiuosi anūke. Šiandien mes visi esame laimingi, ir didžiausia mano baimė – tai prarasti, – teigia Jurgita.

Atsigręžusi į save, moteris akimirkai nutyla – juk ne kasdien sulaukiame progos paanalizuoti save iš dvasinės perspektyvos.

– Savyje matau didžiulius pokyčius, išmokau labiau save vertinti, – atvirauja ji. – Jeigu jaučiu, kad bendravimas neteikia džiaugsmo, iškart save stabdau. Pradėjau labiau save tausoti. Ne tiek daug to gyvenimo ir beliko, tad noriu branginti gražias akimirkas.

Kai gyvenimo pilnatvė matuojama ne pasiekimais, o harmonija namuose ir širdyje

Su didžiausia aistra ir neišmatuojama pagarba moteris prabyla apie vaizduojamąjį meną, konkrečiai – tapybą.

– Širdis dainuoja, kai pamatau nuostabias jo drobes, – su užsidegimu apie Broniaus Rutkausko kūrybą pasakoja Jurgita. – Man be galo imponuoja ir pati dailininko asmenybė – rami, išlaikyta.

Svajonėse moteris jau turi naują favoritą – parodoje nusižiūrėtą Broniaus Rutkausko paveikslą, kuris idealiai papuoštų meniškus jos namus. Kiekvienas meno kūrinys Jurgitos aplinkoje atlieka svarbų vaidmenį, tapdamas savotišku istoriniu reliktu, perduodamu iš kartos į kartą.

– Aš dažnai pagalvoju, kur visi šie daiktai bus po manęs? Kam jie atiteks? Tikiuosi, kad dukra, o vėliau ir anūkė juos saugos bei vertins. Juk tai – neįkainuojami, autoriniai darbai, – dalijasi mintimis pašnekovė.

Akivaizdu, jog šalia manęs – neeilinio meninio skonio moteris, kuri apie dailę galėtų kalbėti valandų valandas. Ji puikiai žino, ko nori, turi aiškią viziją ir drąsiai jos siekia. Jurgita ne šiaip stebi kultūrinį gyvenimą, ji pati juo kvėpuoja – asmeniškai pažįsta įvairių sričių menininkus bei giliai jaučia jų kūrybą. Pakako vos kelių pokalbio minučių, kad taptų aišku: menas yra tikroji, neatsiejama Jurgitos Grigarienės savastis.

Apie juvelyrinius ieškojimus ir meno magiją

– Ne veltui pradėjau kurti auskarus. Juvelyrika – viena iš naujų sričių, kuria be galo žaviuosi ir kurią bandau įvaldyti, – pasakoja Jurgita. – Taip pat ir tapyba. Nors pati visiškai nemoku tapyti, ši meno šaka mane tiesiog užburia. Internete dažnai žiūriu vaizdo įrašus, kuriuose demonstruojamas audimas, siuvinėjimas, paveikslų gimimas ar keramikos procesai. Mane ypač sužavėjo fantastiška japonų keramika ir jų meistrų kuriamų didžiulių vazų gamyba.

Atviras kvietimas branginti tai, kas svarbiausia

Skubančiame pasaulyje, kreipdamasi į save ir visus kėdainiečius, Jurgita Grigarienė sako:

–  Man svarbu neprarasti žmogiškumo ir suvokimo, koks trumpas ir greitas yra gyvenimas. Noriu padėti tiems, kam reikia pagalbos, nepamiršti pasakyti „myliu“ ir negailėti žmonėms šiltų žodžių. Svarbiausia – išsaugoti pamatines vertybes, kurios šiandien keičiasi pernelyg greitai.

Kėdainiai Jurgitai – tai žaliuojantis miestas su unikalia istorija ir nuostabiu senamiesčiu, nusipelnančiu dar didesnio mūsų puoselėjimo. Ne mažiau svarbūs ir žmonės, kurie savo darbais kuria miesto grožį, kelia kultūrą bei praturtina mūsų laisvalaikį – jie verti visokeriopos pagarbos ir pripažinimo. Juk turime tiek daug talentingų, unikalių ir nuoširdžių asmenybių, kurios savo veikla įkvepia visą miestą. Visgi, pasak Jurgitos, bendruomenei dar stinga vienybės, tad ji kviečia atsigręžti į tai, kas mus jungia, ir labiau pasitikėti visų mūsų kūrybine galia. Te šios mintys tampa raginimu stabtelėti, kurti grožį aplink save ir branginti savo kraštą. Atraskime laiko tam, kas džiugina širdį, ir nebijokime dalytis savo vidine šviesa su tais, kuriems jos šiandien labiausiai stinga.