Kėdainiečiai mugės prekybininkų be uždarbio nepaliko (FOTOGALERIJA)

Už prekystalių – ir elnių augintojai, ir porceliano indų kūrėjai

Atostogų sezonas pastebimai praretino šeštadienį Didžiosios Rinkos aikštėje vykusios mugės tiek prekybininkų, tiek ir pirkėjų gretas. Vis tik mėgstamiausių kėdainiečių produktų bei gaminių netrūko ir lankytojai savo gėrybes atvežusių svečių be uždarbio nepaliko – atvėrė pinigines ne tik smulkiems pirkiniams, bet ir tiems, kuriuos neretai įsigyji kartą gyvenime, pavyzdžiui, rytietiškam puodui – kazanui.

Graibstė elnieną

Tradicija tapusioje mugėje Kėdainiuose įvairiais elnienos produktais antrus metus sėkmingai prekiauja Šmitų elnių ūkio įkūrėjai iš Šilalės rajono Vida ir Gintas Šmitai.

„Kėdainiai – mūsų antrieji namai, – sako Vida. – Jau antri metai, kai atvažiuojame į kiekvieną mugę. Turime savo klientus. Žinote, kėdainiečiai elnieną mėgsta labiau nei didmiesčių gyventojai. Prekyba tikrai nesiskundžiame, o ir šiek tiek aukštesnės šios mėsos gaminių kainos pirkėjų čia negąsdina. Jie žino elnių mėsos vertę.“

Laikrodžiams išmušus jau trečiąją prekybos valandą ant Šmitų prekystalio nebe visko galėjai rasti. Virto elnienos slėgtainio su morkomis ar koldūnų jau nebuvo.

„Produkciją siūlome įvairią: vytintą, konservuotą, šaldytą. Prekiaujame ir elnių ragais, kuriuos savo keturkojams graužti perka šunų šeimininkai, – asortimentą pristato Vida ir Gintas. – Turime vytintų, šaltai rūkytų dešrų, šaltai rūkyto elnienos kumpio, taip pat subproduktų – kepenų ir liežuvio konservų. Siūlome šaldytų pusfabrikačių: koldūnų, šnicelių, žemaičių blynų su elniena, šviežių, parūkytų dešrelių, kepenų vyniotinių, virtos elnienos mėsos vyniotinių.

Mes patys elnius auginame, o produkciją mums ruošia cechai. Renkamės tokius partnerius, kurių veiklos vertybės sutampa su mūsų: norime, kad nebūtų naudojama cheminių priedų, bet taip pat – kad būtų skanu. Tenka su cechais ir pakariauti – ne kartą esame atsiėmę mėsą, nes pagaminta produkcija netenkino.

Dabar porą produktų gamina vieni, porą kiti – tiesiog vienas cechas visų produktų pagaminti taip, kaip mes norim, negali.“

Miestiečiai pradėjo ūkininkauti

Šmitai tauriuosius elnius augina 13 metų. Miestiečiai šią ūkininkavimo šaką atrado ieškodami ramybės gamtos prieglobstyje.

„Vaikus užauginome ir sugalvojome pabėgti iš miesto – susikurti gyvenimą vienkiemyje. Taip ir nėrėme į nepažintą veiklą, – pasakoja pora. – Giminaitis augino elnius. Nuvažiavome pas jį pasižiūrėti, mums patiko ir pradėjome. Nors patys iki tol su kaimu ar ūkiu jokių sąsajų neturėjome – buvome visiški miesto žmonės.“

Šmitai sako, jog auginti elnius gerokai paprasčiau nei naminius galvijus: jaučius, karves ar smulkesnius gyvulius – avis, ožkas, kiaules. Šiems pusiau laukiniams elniams nereikia tvartų ar ypatingos priežiūros.

„Jei suserga, tokių gyvūnų antibiotikais negydome, neduodame ir jokių papildų. Jie maitinasi natūraliai ganydamiesi gamtoje, dar – morkos, obuoliai, avižos. Žiemai parūpiname šienainio, o iš mineralų – vienintelė druska“, – pasakoja šiuo metu 300 tauriųjų elnių savo ūkyje turintys Šmitai.

Sveikesnė mėsa

Pasak Vidos, lietuviai po truputį į savo racioną grąžina laukinių gyvūnų mėsą, kuri yra gerokai sveikesnė.

„Elniena – gera, sveika mėsa. Be to, žmonės jau įsitikino, kad mums, patiems auginant elnius, neverta į savo produktus maišyti pigesnės mėsos, pavyzdžiui, kiaulienos. Pirkėjai pasitiki ir mumis, ir mūsų gaminių kokybe.

Prekiaujame tik grynos elnienos produktais, o kiaulienos lašinukų ceche dedama apie 20 proc., nes elniena – sausa mėsa, be lašinukų dešros būtų birios, sausos, – paaiškina Vida. – Nors elnius auginame trylika metų, tačiau gaminiais prekiaujame tik dvejus. Anksčiau pardavinėjome gyvus elnius. Didžiausi pirkėjai buvo Rusija ir Ukraina. Dabar šios rinkos užsivėrė, tad turėjome ieškoti naujų kelių ir pradėjome gamybą.“

Žemaitijoje, Šilalės rajone, Laukuvos seniūnijos Ręsčių kaime drauge su savo elnių bandomis įsikūrę Šmitai sulaukia daug svečių, kurie atvyksta pasidžiaugti šiais įstabaus stoto laukiniais gyvūnais natūralioje aplinkoje. Čia, miškų apsuptyje, pora įkūrusi ir elnienos gaminių parduotuvėlę. Šmitai taip pat prekiauja mugėse ir savo internetinėje parduotuvėje.

„Atvažiuoja su šaldytuvu „DPD fresh“ ir pristato mūsų gaminius pirkėjams į namus. Vis tik įsigyti maisto produktų internetu lietuviai dar nėra įpratę, bet ir šis prekybos būdas po truputį tampa vis gyvesnis“, – sako Vida.

Kėdainių aikštėje – žaliasis auksas

Kraštiečiai savo stalui perka ne tik elnieną – populiarūs ir mūsų protėvių vertinti kanapių produktai. Prie palapinės, kurioje energingai sukosi Eglės ir Tito Vertelkų kanapių ūkio „Strazdų žaliasis auksas“ atstovė, vis užsibūdavo susidomėjusių smalsuolių.

„Esame iš Širvintų rajono, Strazdų kaimo. O žaliasis auksas yra mūsų pagrindinis produktas – kanapių aliejus, – pristato Gabrielė Stankūnaitė. – Tai šeimos ūkis. Jo įkūrėjai – Vilniuje gyvenę Titas ir Eglė, nusprendė visiškai pakeisti gyvenimo būdą ir persikraustė į Strazdų kaimą, kur prieš dešimtmetį pradėjo auginti kanapes. Pirmuosius aliejaus buteliukus Titas savo automobiliu vežiojo pirkėjams į namus. Žmonėms aliejus patiko ir taip ūkis ėmė augti, o produkcijos asortimentas plėstis.

Šiandien kėdainiečiams siūlome įsigyti kanapių aliejaus, puikaus baltymų šaltinio – kanapių sėklų: lukštentų ir ne. Sėklomis galima gardinti salotas, košes, jogurtą.

Kviečiame prisiminti tradicinį patiekalą – žemaitišką spirginę. Turime su jūros druska sumaišytų paskrudintų kanapių sėklų. Su lupena virta bulvė dažoma į kanapių aliejų, o tada – į sėklas. Aš kanapinę druską modernizavau ir siūlau paragauti su kiaušiniais ar silke, – idėjomis, kaip sveikai paįvairinti savo mitybą, dalijosi viešnia. – Dar turime kanapių sėklų proteino, kanapių sėklų branduolių užkandžių be gliuteno, pavyzdžiui, su morka, datulėmis, obuoliu ir imbieru ar bananu. Tai puikūs nenuodėmingi desertai ir užkandžiai.

Nervinę įtampą patiriantiems žmonėms siūlome pasimėgauti kanapių žiedų arbata. Ji ypač tinka vakarui – subalansuoja mūsų nervinę sistemą, padeda giliau užmigti, teigiamai veikia nuotaiką.“

Anksčiau lietuvio virtuvėje kanapės buvo įprasta, o vėliau šis naudingas augalas buvo išstumtas į kulinarijos paraštes. Visgi kanapių augintojai pastebi, kad tiek jaunosios, tiek ir vyresnės kartos tautiečiai kanapes noriai atranda.

„Kanapės suvienija kartas. Žinoma, žiūrinčiųjų skeptiškai irgi atsiranda, tačiau kanapės – mūsų protėvių paveldas, produktai išties populiarūs.

Kanapės sveikatai ypač naudingos dėl omega-3 riebiųjų rūgščių, vitamino D, chlorofilo, kuris padeda mūsų imunitetui, – vardija Gabrielė. – Kanapių aliejus ramina organizme vykstančius uždegiminius procesus, gerina virškinimą, mažina cholesterolį. Jei kanapių aliejaus nevalgome su maistu, tada rekomenduojama po šaukštelį per dieną tiesiog išgerti.“

Portugalijos dvelksmas

Lietuvos širdyje – Kėdainiuose, šurmuliuojančiose mugėse kraštiečiai randa visko – ir lietuviško paveldo gaminių, ir egzotiškų kraštų įkvėptų gėrybių.

Vilnietė Donata Panavienė mugėje prekiavo savo kurtais kamštmedžio kūriniais ir Portugalijos meistrų glazūruotos keramikos rankų darbo dirbiniais.

Donata save pristato kaip meno pasaulio naujokę, o kūryba iš kamštmedžio yra veikla jos širdžiai.

„Po kelionės į Portugaliją mane tiesiog užvaldė kamštmedis, – juokiasi moteris. – Grįžusi supratau, kad labai noriu iš šios medžiagos ką nors gaminti.

Mano profesija su menu visai nesusijusi, ši kūryba yra hobis, veikla sau. Bendradarbiauju su Portugalijos kūrėjais ir nešu dalelę jų šilumos į Lietuvą.“

Pašnekovė pabrėžia, jog kamštmedis – ypatinga medžiaga. Šių medžių giraitės auga šimtus metų ir tik tam tikrais etapais galima nuimti augalo žievę, kuri vėliau naudojama gamyboje.

Donata iš kamštmedžio kuria papuošalus – auskarus, apyrankes, kaklo vėrinius, bei smulkią galanteriją – pinigines, rankines, nešiojamųjų kompiuterių krepšius, papuošalų dėžutes, akinių dėklus ir netgi akinių rėmelius.

„Ar lietuviai prisijaukino šią materiją – kamštmedį? O gal lieka ištikimi auksui bei sidabrui?“ – teiraujuosi pašnekovės, kai viena kėdainietė stabteli įsigyti papuošalų rinkinio.

„Lietuviai tikrai vertina aukso dirbinius, bet mielai puošiasi ir tokiais gaminiais. O ypač vasarą, kai norisi lengvumo. Kamštmedžio kūriniai labai lengvi“, – pabrėžia Donata.

Nori palaikyti amatininkus

Mugėje su šeima gausiai apsipirko kraštietė Ramunė Kabošienė, mielai leidusi žvilgtelėti krepšių vidun.

„Mūsų mieste vykstančios mugės tikrai traukia – čia kiekvieną kartą galima rasti kažką naujo ir įdomaus. Be to, norisi palaikyti žmones, kuriančius savo rankomis, todėl kaskart džiaugiamės atėję į mugę ir įsigiję tiek maisto produktų, tiek ir amatininkų dirbinių, – dalinosi Ramunė. – Šįsyk pirkome nemažai. Jei atvirai, atėję į muges griežto biudžeto neturime – leidžiamės vedini emocijų, – juokiasi moteris. – Pirkome namų apyvokos daiktų, elnienos dešros, šuniukui – elnio ragą pagraužti. Anūkai išsirinko lavos akmenukų apyrankių su lietuviška atributika. Dar planuojame pirkti kazano puodą ir jau šiandien gaminti troškinį.“

Pasak Ramunės, kainos mugėje įkandamos. „Sakyčiau, kainos normalios – taip, jos didesnės nei parduotuvėse, bet tikrai galima įpirkti ir pasilepinti. Norisi palaikyti lietuvišką verslą, gamintojus bei kūrėjus“, – akcentavo kėdainietė.

Atėjęs vėliau – ne visko rasi

Su šypsena iš mugės namo žingsniavo Lina Razbadauskienė. Ji Kėdainiuose rengiamus prekymečius irgi visad aplanko.

„Ant prekystalių dairausi rūkytos žuvies, mėsos gaminių. Nepraeinu ir pro drabužių kūrėjų palapines, – atskleidžia moteris. – Viską apžiūriu.

Šįsyk mugė mažoka, bet radau ko įsigyti. Pirkau rūkytų krevečių, dar kelis maisto produktus. Atėjau latviškos vištienos – nuolat ją perku, norėjau visos vištos, bet į mugę atėjau kiek vėliau ir buvo belikusios tik kulšelės – vištas išpirko.“

Lina suskaičiavo mugėje išleidusi apie 40 eurų. „Nedaug, – sako ji. – Gal prekės ir brangokos, bet juk į mugę ne kasdien ateini.“

Akvilės Kupčinskaitės nuotr.