Unikali odontologijos ekspozicija – išskirtinis reiškinys Kėdainiuose

Kėdainių senamiestyje, tarp siauromis grindinio gatvelėmis nusidriekusių istorinių pastatų, jau penktus metus tyliai, tačiau prasmingai veikia unikali ekspozicija, skirta tarpukario odontologijos paveldui. Tai – vienintelė tokia ekspozicija Lietuvoje, autentiškai atkurianti XX a. pirmos pusės gydytojo odontologo darbo aplinką ir stebinanti eksponatų gausa. Ekspozicija įkurta šviesaus atminimo humanitarinių mokslų dr. Eligijaus Juvencijaus Morkūno, ilgamečio Lietuvos liaudies buities muziejaus (dabar Lietuvos etnografijos muziejus) darbuotojo, etnologo, daugelio ekspozicijų sudarytojo, muziejininko, paveldosaugininko ir visuomenininko iniciatyva. Tai ne tik unikalus odontologijos istorijos liudijimas, bet ir jautrus šeimos atminimo puoselėjimas – dr. Morkūnas čia įamžino keturių šeimos narių – keturių gydytojų – profesiją. Šiandien ekspozicija toliau gyvuoja šeimos atminimui. Leiskimės į kelionę laiku po pasaulį, kuriame skausmo malšinimas buvo iššūkis, o gydytojo darbo sąlygos – toli nuo šiuolaikinių standartų. Muziejaus duris svetingai atveria, lankytojus šiltai ir švelniai pasitinka bei šeimos istorijas pasakoja dr. Morkūno žmona istorikė, etnografė Teodora Morkūnienė.

Asmeninė istorija virsta vieša kultūrine erdve

Projektas buvo pradėtas ne tik kaip muziejus, bet labiau kaip šeimos atminimo ženklas – noras išsaugoti kelių kartų gydytojų istoriją, jų profesijos įrankius, meilę kraštui. Ekspozicija atskleidžia mums ir ateities kartoms ir tai, kaip tarpukario Lietuvoje buvo suprantama ir praktikuojama odontologija.

Ekspozicijos atidarymo metu į Kėdainius susirinko nuo odontologijos fakulteto dėstytojų iki muziejininkų ir istorikų. Simbolinę atidarymo juostelę perkirpo Vilniaus universiteto profesorė Alina Pūrienė kartu su dr. Morkūnu, o namo erdvės buvo palaimintos Kėdainių dekanato dekano Norberto Martinkaus – taip dar kartą pabrėžiant šios vietos sakralumą šeimos atminimui.

Autentiška erdvė su autentiškais daiktais

Ekspozicija įsikūrusi privačiame name Kėdainių senamiestyje. Šis namas Morkūnų šeimai priklauso jau daugiau nei šimtmetį – išlaikytos originalios detalės: medinės durys, langai, grindys.

Vieta tikrai išsiskiria savo nuoširdumu – tai ne fabrikas, ne muziejus pagal katalogą, o gyva šeimos istorija, paliudijanti, kaip stipriai pasirinkta profesija gali būti susijusi su žmogaus tapatybe, vertybėmis ir meile artimui.

Apsilankiusieji pribloškiami netikėto įspūdžio – lyg būtum įžengęs ne į muziejų, o į paliktą tarpukario gydytojo kabinetą, nors gydytojos darbo vieta ir nebuvo čia, tačiau interjeras kruopščiai sukurtas pagal tikrus šaltinius ir šeimos archyvus: autentiški baldai, paciento krėslas, gydytojo darbo stalas, grindų linoleumas, rankų darbo užuolaidos – kiekviena detalė kuria vientisą vaizdą.  Jis kupinas smulkių daiktų, mažų smulkmenų, kurios liejasi į visumą ir atkuria pilną paveikslą gyvenimo, darbo ir čia pat buvusios buities, o ne pamėtytų artefaktų. Labai daug daiktų iš šeimos gyvenimo išsaugotų ir perduotų iš kartos į kartą. Išlikusi ir prie stalo stovi net tarpukario burmistro kėdė. Taip pat priklausanti šeimai. Dalis medicininių spintelių lietuvių gamybos – Tiksliosios mechanikos dirbtuvių „Orbita“.  

Centrinėje vietoje stovi koja varomas grąžtas, taip vadinama „bormašinė“ – vienas iš simbolinių praeities gydymo įrankių. Greta – dantų gydymui naudoti stikliniai indeliai, pincetai, veidrodėliai, plokštelės, pakuotės, netgi šepetėliai, pagaminti iš natūralių šerių. Visa tai – ne rekvizitai, o originalai, surinkti kruopščiai ir atsakingai per daugelį metų.

Labai jautrios sielos žmonės, žiūrėdami į senus daiktus, gali pajusti laikmečio dvasią, to meto kvapą, žmones supusį gyvenimą ir tradicijas. Išsaugoti įrengimai ir daikteliai – gyvas pasakojimas apie profesiją, kuri visais laikais reikalavo kruopštumo, empatijos tvirtų nervų ir sveikatos. 

Dantų gydymas tarpukariu – ne silpnų nervų profesija

Tuo metu, kai gydytoja Vincenta Petrauskaitė pradėjo darbą, glaudėsi kur kas mažesniame kampelyje, nei dabar name skirta vietos ekspozicijai. Vienas svarbiausių ekspozicijos objektų – koja sukamasis grąžtas, vadintas „bormašine“. Šis prietaisas – tikras inžinerijos stebuklas savo laikmečiui, leidęs gydytojams atlikti dantų tvarkymo darbus, nors paciento kantrybė būdavo tiesiogiai proporcinga gydymo sėkmei.

Su šiuo aparatu dažnai tekdavo dirbti valandų valandas – ne tik fiziškai, bet ir morališkai tai buvo sudėtingas darbas.

„Gydytoja tuo metu aptarnavo ir Dotnuvos Akademiją, tai jai su visa įranga tekdavo važiuoti. Gabendavosi traukiniu. Iš stoties ją jau vežimu nuveždavo į darbo vietą, kur ateidavo žmonės“, – sako T. Morkūnienė.

Šalia grąžto – ir tarpukario kėdė su reguliuojamu atlošu, pritaikyta net mažiesiems pacientams. Visi įrengimai, pasukimai veikia ir dabar.

Įranga, kurios vertė – šeimos ūkis

Sterilizatoriai, šviestuvai, spjaudyklės, dantų ištraukimo replės, net termosas šiltam vandeniu – kiekviena detalė įdomi tiek medikams profesionalams, tiek paprastam lankytojui. Dalis eksponatų atkeliavo iš užsienio, kita – priklausė pačiai Morkūnų šeimai. Daug instrumentų – čekiški, įsigyti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tų laikų įranga kainavo apie 600 litų – tai buvo solidi investicija, prilygstanti avių bandai ar automobiliui.

Dokumentai – ne mažiau vertingi nei įrankiai

Be daiktų, ekspozicijoje saugomi ir dokumentai – leidimai verstis praktika, receptai, diplomai. Ant sienos kabantis Vincentos Petrauskaitės Medicinos studijų baigimo diplomas yra su rektoriaus Mykolo Riomerio ir dekano Vlado Lašo parašais.  Yra ir tarybinio laikotarpio instrukcijų, kaip prižiūrėti įrangą. Kiekvienas dokumentas atskleidžia, kaip stipriai keitėsi profesija ir visuomenės požiūris į dantų gydymą.

Šeimos profesinė tąsa – keturi gydytojai viena pavarde

Pasakojama ir apie pačios šeimos istoriją. Morkūnų giminėje – net keturi odontologai. 1936 m. praktikuoti pradėjo Vincenta Petrauskaitė-Morkūnienė – viena iš pirmųjų moterų odontologių Lietuvoje. Vėliau prie jos prisijungė vyras Marijonas, iš pradžių verslininkas, bet sovietmečiu perėjęs į medicinos sritį. Jų vaikai Vida ir Remigijus taip pat tapo gydytojais odontologais.

Tarnystė žmonėms, ne tik profesijai

Medikų dinastiją pradėjusi Vincenta Petrauskaitė kilusi iš didelės šeimos, gyvenusios Kairinėlių kaime. Nuo vaikystės, dar ganydama žąsis, mergaitė veržėsi į mokyklą ir tėvai dukterį išleido. 

„Kad duktė galėtų studijuoti, tėvai pardavė savo dalį miško, kaip buvo vadinama ,,nusikirtimui“. Kadangi vėliau reikėjo pinigų kabinetui, visi giminės prisidėjo. Šeima buvo labai draugiška“, –pasakoja Teodora.  

Kiek anksčiau teko įsigyti ir „bormašinę“, nes besimokant kiekvienas studentas turėjo turėti savo asmeninį aparatą, kad galėtų tinkamai mokytis.

Tiesa, įstojusi į Medicinos institutą Kaune, buvo sugrįžusi namo ir nusprendusi mokslų netęsti, bet tuomet svarų žodį tarė tėvai: „Būk dantų gydytoja“ – įkalbėjo. Vėliau savo diplomą gavo su pagyrimu „Cum laude“.

Kaip pasakojo dr. Morkūnas ir kaip prisimena marti Teodora, Vincenta Petrauskaitė-Morkūnienė buvo itin švelni gydytoja – pacientai sakydavo, kad jos gydymas nesukelia baimės. Darbas buvo alinantis: vasaromis karšta, kabinete nebuvo nei vėdinimo, nei kondicionierių, gydytoja dirbo stovėdama, o žmonės neretai alpėdavo – tiek dėl skausmo, tiek iš baimės.

Vincentos vyras Marijonas Morkūnas buvo ne tik sumanus verslininkas, bet ir itin gabus meistras, pats taisęs įrangą, net gaminęs kai kuriuos įrankius. Visi keturi šeimos nariai dirbo ne tik kaip gydytojai, bet ir kaip pedagogai, bendruomenės nariai. Jie buvo žinomi, gerbiami – juos prisimena ne viena Kėdainių karta. Kaip sako Teodora, daliai pacientų sutaisydavo dantis ir nemokamai. Šviesaus atminimo labai jautrią ir kompetentingą gydytoją Vidą Morkūnaitę gerai pamena dar ir šių laikų Kėdainių miesto ir rajono gyventojai.

Kiekvienoje tokioje žmonių rankomis sušildytoje vietoje apima begalinis pasididžiavimo savo tauta ir jos stiprybe jausmas. Pastebi, kad užkyla banga stingdanti kūną nuo praradimų, sunaikinimų, kuriuos patyrėme, bet kitą akimirką klausant nuostabių istorijų užsipildai nauju krauju ir nauja viltimi.   

Atskiras epizodas

Kraštietis odontologas, Utenos krašto garbės pilietis Kazys Preikša pasakoja apie savo patirtis

„1971 m. pavasarį sesijos metu ruošiausi egzaminui namuose Kėdainiuose. Staiga prasidėjo naktiniai priepuoliniai danties skausmai, jie dažnėjo. Kreipiausi pagalbos į gydytoją Morkūnienę. Ji labai greitai nustatė priežastinį dantį. Labai bijojau būsimų gydymo skausmų, bet mano nuostabai gydytoja dirbo labai švelniai, vaistus ir tvarstį ant danties uždėjo nesukeldama jokio skausmo. Tuo kartu vizitas pas stomatologą nė kiek neišgąsdino. Išvykau laikyti egzaminų be jokių skausmų.

1973 m. Kėdainių r. centrinės ligoninės stomatologiniame skyriuje atlikau praktiką. Teko praktikuotis terapiniame, ortopediniame, chirurginiame kabinetuose. Sekėsi puikiai. Kolegiškai, tik patyriau grubų neatsakingą gyd. Kovaliovos (karininkienės) požiūrį, kuri vadovavo skyriui. Ji, chirurginio kabineto gydytoja, pasiilgino atostogas ir paliko mane, studentą, vieną su sesute. Atvyko pacientė, kuri reikalavo šalinti dantį be nuskausminimo. Vyresni žmonės tikėjo, kad žaizdos po rovimo gyja geriau be nejautros. Šalinant dantį, lūžo ir pasiliko šaknis. Sesutė padėti negali. Svarbiausia, kad pacientei reikia kentėti be nuskausminimo. Kreipiausi pagalbos į gydytoją Morkūnienę, kuri tuo metu turėjo planinį pacientą. Gydytoja švelniai paaiškino savo pacientei, kad eina padėti praktikantui. Atėjusi nuramino mane ir sesutę. Po procedūros likome visi patenkinti.

Dirbdamas dažnai prisimindavau gydytoją, kuri savo darbe ir gyvenime vadovavosi meile savo artimui“.