Tremties vaikai iš Kėdainių krašto

Stanislovas ABROMAVIČIUS

1941 m. birželio 14 d. tremtis paliko didelį skausmą mūsų žmonių likimuose. Prieš daugiau nei dešimtį metų, kai rinkau medžiagą knygai „Tremties vaikai“, Dotnuvoje gimusi ir Kaune gyvenusi buvusi mažoji tremtinė Birutė Krištanavičiūtė-Kacilauskienė pasakojo savo šeimos istoriją,  prisimindama ir savo tėviškę.

„Matau Dotnuvėlės pakrantes, kapinaites ant kalnelio, į kurias eidavome lankyti prosenelių kapų… Bėgdavau pas draugę Šukytę, ten jos mama sodindavo mus ant suolo ir vaišindavo kaimiška kepta ant ajerų lapų duona…  

Mes su sesute ir tėveliais Antanu bei Domicele Krištanavičiais gyvenome didžiuliame name Vytauto gatvėje. Prie mūsų namo šeima turėjo didelį sodą, obelų žieduose dūzgė bitės, aplinką puošė nuostabūs mamos gėlynai. Sodybą mamai vestuvių proga dovanojo jos dėdė kunigas Boleslovas Baronas, 1901–1915 m. klebonavęs ir Krekenavoje. Jis mergaitę buvo paėmęs globoti iš didelės šeimos Pušaloto miestelyje. Užaugo mama prie bobutės Magdalenos, kuri vėliau augino ir mus. Tai buvo nuostabūs vaikystės metai…“

Jaunystėje Domicelė dirbo Kauno karo komendantūroje, o savaitgaliais grįždavo į Dotnuvą. Antanas Krištanavičius gimė JAV, Amsterdamo mieste, 1898 m. Mat jo tėvelis, irgi Antanas (g. 1870 m.), dar cariniais laikais buvo išvažiavęs į Ameriką uždarbiauti, ten vedė lietuvaitę. Šeima po dešimties metų grįžo į Dotnuvą, Antanukas buvo dar mažas, tačiau greitai pamilo savo tėvų kraštą.

1919–1920 m., kai reikėjo ginti Lietuvą nuo lenkų ir bermontininkų, jis tapo Lietuvos kariuomenės savanoriu. Grįžęs už kilometro nuo Dotnuvos buvusiame Valinavos kaime gavo 12 hektarų žemės, įkūrė savo ūkį, kurį prižiūrėjo senelis. To kaimo sodybos buvo išsibarstę tarp Dotnuvos–Valučių kelio ir Žemaičių kaimo.

Vėliau Antanas dirbo Dotnuvos policijos nuovados viršininku, o Domicelė tapo namų šeimininke, augino vaikus.

Į Sibiro tremtį

Birutės Krištanavičiūtės-Kacilauskienės pasakojimas

Tą lemtingą 1941 metų birželio 13 dieną Valinavos ūkyje prie tetos paruošto vaišių stalo šventėme Antanines, nes ir tėtis, ir senelis buvo Antanai, todėl ta diena mums visada būdavo ypatinga. Prisibėgiojusi su vaikais užmigau, tad tėtis paliko mane ūkyje ir grįžo į Dotnuvą, ketindamas kitą dieną atvažiuoti pasiimti. Birželio 14-osios paryčiui, 4 valandą, prie namo Dotnuvoje privažiavo sunkvežimis su kareiviais. Kažkas pasibeldė į duris. Tėtis vienmarškinis jas atidarė. Įsiveržė stribai, tėtį pasodino ant kėdės ir neleido net pajudėti, o mamai įsakė ruoštis išvežimui iš Lietuvos. Tėtis pasigedo manęs, norėjo, kad į tremtį vyktų visa šeima.

Matyt, pagal sąrašą neradęs visų tremiamųjų, ginkluotas stribas atvažiavo į ūkį manęs paimti. Pamatęs senelį, liepė jam rengtis ir važiuoti kartu. Man tada buvo devyneri, Janina – ketveriais metais vyresnė. Stribai pradėjo šeimininkauti, vogė daiktus, tėveliai buvo sutrikę. Penkių asmenų šeimai jie leido pasiimti 100 kilogramų mantos ir liepė per pusvalandį susiruošti. Mama visiškai apsirengusi stovėjo lyg stabo ištikta. Janina kažką rinko, krovė į maišą, kas tik jai šovė į galvą. Tad išvežė mus beveik kaip stovim… Į tremties ešeloną Kėdainiuose gabeno mus visus penkis be namų apyvokos daiktų, šiltų drabužių, net maistui nedaug teliko vietos…

Atvežė į Kėdainių geležinkelio stotį. Pamatėme daugybę žmonių su mažais vaikais, senolius, apsikrovusius ryšuliais. Mūsų senelis sunkiai kvėpavo, išbalęs sėdėjo ant ryšulių, matyt, supratęs, kokie sunkumai mūsų laukia. Tėtis buvo sutrikęs, pakuždėjo mamai, kad senelis gali pakeliui numirti. Jis buvo ne tik be sveikatos, bet ir 70 metų amžiaus. Kažkokiu būdu tėvai susirado ešelono viršininką, kariškį, jam „padovanojo“ savo sidabrinį laikrodį, tad šis atlaidžiau pažiūrėjo į senuką ir leido grįžti namo.

Mus sulaipino į gyvulinius vagonus grotuotais langeliais ir trimis eilėmis gultų. Naujojoje Vilnioje stovėjo du ešelonai. Visus vyrus, tarp jų ir tėtį, atskyrė, išlaipino ir nuvedė į kitą ešeloną. Mama raudojo, nualpo, moterys ją gaivino. Daugiau tėčio nei gyvo, nei mirusio nebemačiau…

Mus vežė tolyn į Rytus. Ešelonas retkarčiais sustodavo, mus išleisdavo pasiimti karšto vandens – „kipiatoko“. Sužinojome, kad prasidėjo karas. Pravažiavome Uralo kalnus, prasidėjo Sibiro platybės. Paskutinė stotis – Bijsko miestelis Altajaus krašte. Išlaipino ir arkliais kinkytais vežimais vežė tolyn kalnų link. Per srauniąją Katunę kėlėmės keltu. Mūsų kelionės tikslas buvo  Katunsko kaimas ant tos kalnų upės kranto. Už penkių kilometrų tekėjo plačioji Obė, tolumoje matėsi Altajaus kalnai su Beluchos viršūne.

Išlaipinę apgyvendino miške, lentiniuose barakuose. Pro sienų plyšius švietė saulė, švilpė vėjas. Palubės lizdeliuose liūdnai čirškė žvirbliai, o naktį švietė žvaigždės. Suguldė mus ant iš lentų sukaltų gultų. Barakuose grindų nebuvo, tad užėjus lietui braidžiojome po purvą.

Kitą dieną „įteikė“ pjūklus, kirvius, moterys, lydimos raudonomis skarelėmis pasipuošusių prižiūrėtojų, buvo nuvestos į beržyną pjauti medžių ir krauti į rietuves. Brigadoje buvo tik moterys ir vienas prižiūrėtojas vyras. Mes, vaikai, jau spėję išalkti, kasinėjome gėlių šakneles. Jos mums atrodė labai skanios, nes išskyrus jas ir kelis šimtus gramų juodos duonos nieko daugiau neturėjome…

Atėjus žiemai, iš miško barakų persikėlėme į kaimą. Prisiglaudėme pas vietinius gyventojus rusus. Apsigyvenome kambarėlyje, kuriame buvo rusiška krosnis („piečka“), pasikeisdamos ant jos miegojome trise: aš, sesuo Janina ir mama. Vėliau vietą ant krosnies teko užleisti kartu apsigyvenusiai buvusiai mokytojai Onai Šibailienei su trimis mažais vaikais (Vytautu, Rimvydu ir Kęstučiu) todėl, kad jie išvežti be šiltų drabužių, maisto, tad neturėjo kuo apsiginti nuo šalčio.

Mūsų kambarys buvo pereinamas, pro jį į vaikščiojo buvusi dvarininkė Rimkevičienė su sūnumi Stefanu. Mano mama su Ona Šibailiene kirto mišką, tad grįždamos atsivilkdavo medžio šakų, kurias jos vaikai supjaudavo. Tada jomis kūrendavome krosnį. Mama paskutinius mūsų drabužius mainė į bulves. Jas kepėme ant žarijų. Tuo skanėstu teko dalintis ir su keturių asmenų kaimynės šeima.

Sunku pasakyti, kaip sunkiai dirbdamos moterys, buvusios inteligentės (mama – tarnautoja, Ona  Šibailienė – mokytoja), bet jos neprarado optimizmo ir aiškino mums, kad mes vis tiek dar pamatysime Lietuvą… Greitai Onutės šeima, kad išlaikytų badaujančius vaikus, išsikėlė gyventi ir dirbti į už septynių kilometrų esantį žvyro karjerą, gavo kambarėlį barake.

Vertėtų šiek tiek papasakoti apie Šibailų šeimą.

Onutė Augustinaitė-Šibailienė (1902–1993), buvo kilusi iš Antakalnio kaimo, Ukmergės apskrities. Lietuvos armijos lakūno kapitono Adomo Augustino sesuo, mokytoja. Šaulys Juozas Šibaila (1905–1953) kilęs iš Vadėnų kaimo, Nedzingės valsčiaus, Alytaus apskrities. Alytaus mokytojų seminarijos absolventas. Moteris yra pasakojusi, kad 1941 m. birželio 14-ąją juos, Balninkų mokyklos mokytojus, baudėjai rado namuose. Juozui pavyko pabėgti ir pasislėpti (kitomis žiniomis, Juozas buvo išėjęs žvejoti), tad į Altajų iškeliavo tik moteris su vaikais.

Tremtyje apie vyro likimą nieko nežinojo. Likęs Lietuvoje, Juozas Šibaila-Diedukas tapo vienu iš partizaninio pasipriešinimo okupantams vadų Ukmergės apskrityje, Balninkiečių rinktinės vadas, nuo 1945 metų – Didžiosios Kovos apygardos štabo viršininkas, vėliau – vienas iš 1949 m. vasario 16-osios Deklaracijos signatarų, LLKS prezidiumo narys, partizanų pulkininkas. Leido partizaninę spaudą. Juozas Šibaila-Merainis žuvo 1953 m. vasario 11 d. išduotas Dovydų miške, Ramygalos rajone.

Rusų kalbos dar nemokėjau, bet noras vėl mokytis mokykloje buvo begalinis. Su Lietuvos žemės ūkio akademijos rektoriaus prof. Vinco Vilkaičio dukterimi Audange nužygiavome į kaimo septynmetės mokyklos antrąją klasę. Nuo mokslo metų pradžios buvo prabėgę gal mėnuo ar daugiau. Pirmą dieną rašėme diktantą. Abi gavome po vienetą, nes nemokėjome raidės „Э“, o jos vietoje visur rašėme „E“. Tarpusavyje kalbėjomės lietuviškai, tai grįžtančias namo kaimo vaikai mus gerokai apkūlė.

Tolimoje Jakutijoje

Atėjo žiema, eiti į mokyklą neturėjau „pimų“ (veltinių), be kurių negalėjai žengti iš namų nė žingsnio. Audangę su tėvais išvežė į tolimąją Jakutiją. Taip mano mokslai ir baigėsi.

Per tris žiemas išmokau kalbėti ir rašyti rusiškai, o vyresnė sesuo Janina ir lietuvišką diktantą padiktuodavo. Mama nupirko „pimus“, ir aš vėl mokykloje. Mano klasė buvo pertvarkytos cerkvės antrajame aukšte. Sienos nubalintos kalkėmis. Vaikai jas rankomis nutrindavo, tad į mus žvelgė šventųjų veidai. Gal dėl to mokslai jau ėjo kaip iš pypkės.

Kartu su manimi mokėsi ir Vytautas Šibaila. Jis buvo vyresnis už mane, Lietuvoje baigęs keturias klases. Abu buvome „otličnikai“ (pirmūnai, – rusiškai). Užsimezgė ryšys su Lietuva, gavome pirmuosius laiškus iš giminių, atsiųsdavo lietuviškų laikraščių. Perskaitytus sukarpydavau, susiūdavau į storą sąsiuvinį, tad tarp eilučių galėjau puikiai rašyti. Ketvirtoje klasėje rašėme rašinėlius.

Vieną mano rašinėlį net siuntė į konkursą Maskvoje. Matyt, įvertino labai gerai, nes kovo pabaigoje už gerą mokymąsi gavau prizą – visą maišą sušalusių bulvių. Kai su mama rogutėmis vežėme „prizą“ namo, per maišą nuo kaitrių saulės spindulių sunkėsi skystis. Bulviniai blynai pasirodė skanesni už visus pasaulio tortus, nors keptuvė buvo tepama tikriausiu batų tepalu, pirktu Katunsko krautuvėlėje.

Pabėgimas į Lietuvą

1947 metų pavasaris. Gegužę vėl baigėsi mano „studijos“, nes kartu su tremtinės Dzikienės šeima nusprendėme bėgti į Lietuvą. Kaip tarėme, taip padarėme. Gavę iš Lietuvoje likusių giminaičių paramą, nors sunkiausiu keliu, bet į Lietuvą grįžome.

Teko slapstytis tai vienur, tai kitur, atsiskyrėme po vieną. Paskui apsistojome Dotnuvos apylinkėse. Valinavoje šeimininkavo senelis Antanas su dukterimi. Name Dotnuvoje buvo įkurti kultūros namai. Džiaugsmo ir Tėvynėje mažai turėjome, visi bijojo pabėgėlių giminių. Lietuviškai rašyti mokiausi tik iš laikraščių, rečiau – iš knygų, vėliau padėjo kaimynystėje gyvenantis buvęs sesers klasės draugas Antanas Burneika, tuo metu mokytojavęs Dotnuvoje. Atmintyje įstrigo diktantas apie Simoną Daukantą, pėsčiomis išėjusį į Vilnių semtis mokslų.

Po metų mama su sesute įsigijo pasus. Sesė išvažiavo mokytis į Kėdainių vakarinę mokyklą, o aš lankiau Dotnuvos gimnazijos pirmąją klasę. Buvau nepaprastai laiminga, įkvėpta Lietuvos partizanų dainų, tėviškės pievų grožio. Mintyse gimė posmas po posmo, dažnai parašydavau ir į gimnazijos sienlaikraštį. Taip prabėgo keturi mokslo mėnesiai.

Žiemos atostogos… 1949 metų sausio šeštoji atrodė kaip ir visos mokslo metų dienos. Vėl susirinkome į gimnaziją, pasidalijome atostogų įspūdžiais. Pasibaigė antra pamoka. Mane pakvietė pas gimnazijos direktorių. Dar buvau nepasiėmusi moksleivio pažymėjimo, tad rami bėgau į kabinetą. O čia – stribas. Atsiklausęs direktoriaus, ar gali mane palydėti į miliciją, išsivedė. Neleido net atsisveikinti su klasės draugais. Nuvežė tiesiai į Kėdainių areštinę. Ten jau radau mamą su sese. Po dviejų tardymo savaičių nuvežė į Lukiškių kalėjimą. Visas tris išskirstė į atskirus korpusus.

Kadangi buvau nepilnametė, patekau į mažamečių nusikaltėlių kamerą. Ten sutikau ir savo likimo draugių. Su viena jų ir dabar susitinkame. Tai Danutė Miliauskaitė-Čekanauskienė, pabėgusi iš tremties Krasnojarsko krašte, kilusi iš Merkinės (gyveno Alytuje), ir Valytė Krikštolytė, pabėgusi iš Kemerovo srities. Kameroje buvo ir mažametės „kriminalinės nusikaltėlės“. Kartais ateidavo saugumo darbuotojas – „auklėtojas“, atnešdavo rusiškų knygų, laikraščių, skaitė „įtikinančias“ paskaitas. Mes Morzės abėcėle susikalbėdavome su politiniais kaliniais, jie mūsų labai gailėjo. Kai juos išvesdavo pusvalandžiui pasivaikščioti, mums prižiūrėtojai liepdavo plauti jų kamerų grindis. Tai žinodami, savo kamerose politiniai kaliniai palikdavo mums maisto likučių. Kartą eidama plauti kamerų tarpduryje susitikau mamą: ji įspraudė į rankas iš duonos padarytą rožinį.

Po tardymo mus visas išmėtė po pasaulį… Mamą – į Šilutės lagerį, seserį – į Irkutsko srities Taišeto lagerį, o mane – etapais per kalėjimų persiuntimo punktus į buvusią tremties vietą. Po dviejų mėnesių vėl išvydau Altajaus kalnus. Atvežė į Smolensko rajono „sovchozą“ „Altaj“, nes ten mane sutiko priglausti lietuvių šeima – Ivaškevičiai nuo Krakių. Dirbau įvairius ūkio darbus, nors buvau nepilnametė.

Mano bendraamžės lietuvaitės mokėsi septynmetėje mokykloje. Kas rytą eidama į darbą girdėjau mokyklinį skambutį, kviečiantį į klases, tik jis buvo skirtas ne man. Grįžusi iš darbo eilėmis „liejau“ į sąsiuvinį posmą po posmo, kaip sugebėjau, kaip diktavo širdis. Sąsiuvinį slėpiau už veidrodžio, bet kartą jo neberadau. Jį sudegino šeimininkė, bijodama vėl patekti į kalėjimą. Paverkti ar pasiguosti nubėgdavau pas mokytoją nuo Kėdainių Klumbienę, kurios duktė Danutė studijavo Bijsko pedagoginiame institute. Ji ir papasakojo apie mane Bijske gyvenančiai Indriūnų šeimai, neseniai perkeltai iš Jakutijos.

Geraširdei Vidai Indriūnaitei-Masiulienei pagailo manęs. Laiškais susitarėme rašyti prašymus į Altajaus specialiąją komendantūrą. Aš prašiau, kad išleistų mane pas gimines į Bijską, o Vida prašė, kad jų „giminaitei“ leistų pas juos gyventi ir mokytis. Net kelis mėnesius reikėjo laukti atsakymo. Leidimą gavau!

Artėjo 1952 m. pavasaris. Nors dieną saulutė skleidė šilumą, naktimis spaudė šaltis. Iš Klumbienės įsigijau puspaltuką, pasiūtą iš lietuviškos antklodės, susikroviau savo „turtą“ į medinį lagaminėlį ir išvažiavau į Bijską su didele viltimi mokytis.

Pas Indriūnus pasijutau tarsi jie būtų artimiausi giminės. Visi mieli, mane globojo, o aš padėjau auginti tremtyje gimusį Vidos sūnelį Arūną. Vida patarė eiti į vakarinę mokyklą, tačiau mokslo metai ėjo į pabaigą. Lietuvoje buvau pasimokiusi tik vieną trimestrą, vėliau buvo trejų metų pertrauka… Reikėjo apsispręsti, į kurią klasę galėčiau eiti. Jokių mokslo dokumentų neturėjau, todėl iš lietuviškos gimnazijos pirmos klasės nusprendžiau šoktelėti į šeštąją rusų vakarinės mokyklos klasę.

Mokytis padėjo Vidos vyras Algirdas Masiulis ir jos tėtis, gerasis mano senelis, kuris suprato, kad nei geometrijos, nei algebros aš nesu „uosčiusi“. Visas formules surašė ir pakabino prie mano lovos. Pasakė: „Nori miegok, nori ne, o formules rytoj reikės mokėti“. Ačiū Dievui, ryte formulių senelis manęs neklausinėjo, o kitą rytą jau galėjau ir pati viską „išpyškinti“. Vokiečių kalba sekėsi gerai, nors Lietuvoje mokiausi anglų. Dar metai – ir septynmetė baigta, vasarą išlaikiau egzaminus į Bijsko medicinos mokyklą.

Sulaukiau motinos ir sesers. Kai antrus metus mokiausi medicinos mokykloje, jos atsikėlė pas mane į Bijską. Sesuo lageryje buvo traumuota, motina – invalidė. Visos trys nuomojome kambarį, Janina dirbo fabrike. Mokiausi ir dirbau infekcinėje ligoninėje, iš pradžių krosnies kūrike, po to sanitare, indų plovėja. Vasarą, baigusi medicinos mokyklą, ruošiausi dirbti ligoninėje medicinos seserimi, bet staiga gavau leidimą grįžti į Lietuvą.

Tą 1956 m. vasarą grįžau į Tėvynę. Iš tremties sesuo  jau buvo grįžusi, mama grįžo tik 1958 m. Dirbau Jiezno rajono Stakliškių ambulatorijoje medicinos seserimi. Vėliau grįžau į gimtąją Dotnuvą, dešimt metų dirbau ligoninėje vyriausia medicinos seserimi. Ištekėjau ir persikėliau gyventi pas vyrą į Kauną.