Teisingumo akligatvis Kėdainiuose: kaip geraširdiškumas virto gyvenimu „po svetimu vamzdžiu“

Lietuvoje dažnai kalbama apie teisinę valstybę, nuosavybės neliečiamumą ir neįgaliųjų integraciją. Tačiau viename Kėdainių daugiabutyje S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje susiklostė tokia situacija, kuri verčia abejoti visais šiais teiginiais. Tai istorija apie tai, kaip geraširdiškas sutikimas padėti kaimynams virto dešimtmečius trunkančiu košmaru, o bandymas apginti savo privačią erdvę neįgaliam žmogui baigėsi ilgu teismų maratonu ir gniuždančiais finansiniais įpareigojimais. Ilgus metus trunkantys kaimynų nesutarimai ir sausas biurokratinis požiūris į situaciją lėmė tai, kad kažkada iš geros širdies vienos kaimynės padaryta nuolaida kitai kaimynei dabar kelia daugybę nepatogumų visai šeimai. Bėda tik, kad geranoriškumo istorijoje jau nebėra likę, o valdininkai sako negalintys kištis į privačius žmonių reikalus, o teisme žmogiškumo ieškoti, rodos, nė neverta.

Geranoriškas sutikimas atsirūgo

Viskas prasidėjo maždaug prieš 20 metų, kai butą Kėdainių miesto Dariaus ir Girėno 20-ajame name įsigijo keturių vaikų mama Rasa (vardas ir pavardė redakcijai žinomi – red. past.). Tuo metu namo sąlygos net ir tiems laikams buvo itin prastos – 9 šeimų gyvenamasis namas neturėjo nei vandentiekio, nei kanalizacijos. Gyventojai naudojosi lauko tualetu ir sėmė vandenį iš šulinio. Tai buvo itin sunki buitis, ypač daugiavaikei šeimai.

2008 metais atsiradus galimybei prisijungti prie miesto vandentiekio ir nuotekų tinklų, name kilo sujudimas. Tai turėjo būti džiugi akimirka – civilizacijos atėjimas į seną namą. Tačiau, kaip dažnai būna daugiabučiuose, geri norai ėmė skęsti finansiniuose reikaluose ir gyventojų noruose bei nesutarimuose.

Pagal pirminį planą vamzdynai turėjo būti tiesiami per bendro naudojimo koridorius – tai logiškas ir techniškai teisingas sprendimas. Tačiau kaimynams tai pasirodė per brangu. Prasidėjo derybos, kurios galėjo užsitęsti amžinybę.

Matydama, kad bendras sutarimas stringa, o vandens reikia čia ir dabar, Rasa padarė lemtingą nuolaidą. Ji sutiko, kad kaimynės vandens ir nuotekų vamzdžiai būtų tiesiami tiesiogiai per jos buto virtuvės ir koridoriaus grindis. Moteris nusprendė paaukoti dalį savo privačios erdvės, kad kaimynai ir jos šeima turėtų vandenį. Tuo metu niekas nė neįtarė, kad šis žodinis, gera valia paremtas susitarimas taps teisinio precedento ir begalinio konflikto pagrindu.

Chaosas statybose ir „pigesnis“ kaimynės sprendimas

Inžinerinių tinklų įrengimas vyko chaotiškai. Nors šuliniai kieme buvo įregistruoti kaip bendra nuosavybė, patys vamzdynai namo viduje buvo vedžiojami be bendro projekto, be oficialios registracijos ir be namo administratoriaus priežiūros. Kiekvieno buto šeimininkai „kasėsi“ ir „jungėsi“ kaip išmanė, taupydami kiekvieną centą. Buvo ardomi namo pamatai, kalamos lubos, o triukšmas drebino namus.

Būtent šio chaoso metu įvyko incidentas, kuris tapo dabartinio konflikto priežastimi.

Tą dieną, kai buvo vedami vamzdžiai, Rasa, turėjusi sveikatos problemų ir antsvorio, ilsėjosi savo kambaryje, vengdama statybų triukšmo. Jos vyro ir vaikų namuose nebuvo.

Pasinaudodama situacija, antrame aukšte gyvenanti kaimynė nusprendė „patobulinti“ projektą. Nepaisydama susitarimo vamzdžius slėpti po grindimis, ji be jokio atsiklausimo ar leidimo įsivedė savo nuotekų ir vandens vamzdžius atvirai – palei pirmo aukšto kaimynės sieną ir per virtuvės lubas.

Kai šeimininkė pamatė, kas padaryta, buvo per vėlu. Į pretenzijas kaimynė atšovė ciniškai paprastai: „Man taip geriau ir pigiau“.

Rasa, būdama taikaus būdo, nenorėjo karo. Ji savo lėšomis užbetonavo išgriautas grindis ir davė kaimynei vienerių metų terminą susitvarkyti savo vamzdyną – paslėpti jį arba iškelti.

Deja, tas „vienerių metų terminas“ išsitempė į daugiau nei dešimtmetį. Kaimynė nieko nedarė. O Rasa liko gyventi su svetimu, vizualiai bjaurojančiu vamzdžiu savo virtuvėje. Ant sienų ėmė kauptis drėgmė, atsirado pelėsis, o astma sergančiai moteriai tai buvo ne tik estetinis, bet ir sveikatos klausimas.

Maža to, kadangi vamzdis techniškai yra kaimynės, Rasa buvo įpareigota ne tik vamzdį prižiūrėti, bet ir kaimynei bet kada leisti įžingsniuoti į jos virtuvę, jei kartais tą vamzdį ji norėtų apžiūrėti.

Žmonės pasikeitė, problema liko

Laikas bėgo, Rasos sveikata prastėjo. Būstas buvo perrašytas jos sūnui Linui (vardas ir pavardė redakcijai žinomi – red. past.), turinčiam II grupės neįgalumą. Po Rasos mirties, likęs vienas su savo negalia, Linas norėjo tik vieno – susitvarkyti tėvų butą ir gyventi oriai. Tačiau kiekvienas bandymas remontuoti virtuvę atsimušdavo į tą patį kliuvinį – kaimynės vamzdį, kabantį palubėje ir einantį palei sieną.

Linas, padedamas brolio, bandė spręsti problemą civilizuotai. Jie kreipėsi į namo administratorių UAB „Kėdainių butai“. Deja, paaiškėjo, kad įmonė tų vamzdžių neadministruoja, jie neįregistruoti, tad tvarkytis teks patiems.

Tuomet buvo imtasi teisinio kelio. Kaimynei išsiųstas registruotas laiškas su prašymu per mėnesį pašalinti vamzdį, trukdantį atlikti remontą. Laiške buvo aiškiai įspėta: jei vamzdis nebus sutvarkytas, savininkas jį pašalins pats.

Mėnuo praėjo tyloje. Kaimynė nesileido į kalbas, o vietoj dialogo pradėjo skundų rašymo maratoną įvairioms instancijoms.

Matydami, kad geruoju susitarti nepavyks, ir jausdamiesi palikti likimo valiai tiek administratoriaus, tiek savivaldybės, broliai ryžosi drastiškam žingsniui – jie patys demontavo svetimą vamzdį iš savo privačios valdos. O štai šis žingsnis užvirė tokią košę, apie kurią jie nė blogiausiame sapne nesapnavo.

Kai privati nuosavybė tampa „bendra“

Kaimynė dėl nupjauto vamzdžio kreipėsi į teismą. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmuose prasidėjo procesas, kurio baigtis šokiravo ne tik atsakovus, bet ir kelia rimtų klausimų dėl teisinės logikos Lietuvoje.

Teismo sprendimu Linas buvo įpareigotas per 3 dienas savo lėšomis atstatyti nupjautą vamzdį. Negana to, jam priteista atlyginti kaimynei bylinėjimosi išlaidas.

Teismas savo sprendimą grindė tuo, kad nors vamzdį kaimynė įsivedė savo lėšomis, savavališkai, jis aptarnauja jos bei vėliau prijungtą dukros butą, tai yra bendrojo naudojimo inžinerinė sistema. Net jei ji yra kito žmogaus bute.

Teismas taip pat konstatavo, kad kaimynei įsirengiant vamzdį (net ir kertant svetimą butą bei bendras konstrukcijas) statybos leidimas nebuvo reikalingas, nes tai tebuvo „paprastasis remontas“.

Tačiau kažkodėl Linui, norinčiam tą vamzdį pašalinti iš savo nuosavybės, jau staiga buvo pritaikyti griežčiausi reikalavimai – esą jis pažeidė bendraturčių teises ir paliko kaimynę be vandens.

Teismas iš esmės legalizavo situaciją, kai kaimynas gali be sutikimo laikyti savo inžinerinius tinklus jūsų bute, o jūs tampate to vamzdžio įkaitu – privalote jį saugoti, leisti aptarnauti ir kęsti dėl to kylančius nepatogumus.

Susikaupė tūkstantinė skola

Po teismo sprendimo Linas atsidūrė aklavietėje. Apeliacinis teismas sprendimą paliko galioti. Lino brolis, norėdamas įvykdyti teismo sprendimą, kreipėsi dėl išaiškinimo: kaip atstatyti vamzdį? Ar reikia projekto? Ar reikia kaimynų sutikimo (juk tai bendro naudojimo objektas)? Ar galima vesti vamzdį kita trasa? Bet kol teismas rengė išaiškinimą, kaimynė nieko nelaukė ir kreipėsi į antstolius.

Teismo išaiškinimas buvo kategoriškas: atstatyti taip, kaip buvo, be jokių projektų ir sutikimų. Edgaras nedelsdamas ėmėsi darbų – ardė savo suremontuotas sienas, kad vėl įsileistų „svetimkūnį“ į savo namus.

Tačiau sistema negailestinga. Už tai, kad „delsė“ vykdyti sprendimą (nors realiai laukė teisinio išaiškinimo, kaip tai padaryti nepažeidžiant kitų įstatymų), jam buvo skirta kone trijų tūkstančių eurų bauda.

Neįgaliam žmogui, gyvenančiam iš nedidelės pensijos, tai yra finansinis nuosprendis. Vykdomasis raštas jau pasiekė Liną, grasinant nusavinti vienintelį turtą – mamos paliktą butą.

Į kaimynų pykčius institucijos veltis nenori

Gaila, bet šioje situacijoje žmogus iš esmės ir paliktas praktiškai vienas. Namą administruojantys UAB „Kėdainių butai“ situaciją gerai žino, deja, sprendimą pasiūlyti gali tik vieną: perkelti vamzdį savo lėšomis, mat kaimynė yra labai jau negeranoriška ir į kompromisus neina.

„Deja, bet name yra dviejų šalių nesutarimas, tad UAB  „Kėdainių butai“ kiek įmanoma stengiasi išlikti neutralūs ir pateikia sprendimą tiek, kiek tai leidžia ir apibrėžia įstatymai.

Daugiabutyje įrengti vamzdynai buvo pasidaryti tų pačių gyventojų (savo lėšomis ir pajėgumais) prieš keletą metų. Gyventojai taip pat įregistravo Registrų centre prisijungimą prie miesto tinklų.

Kokie anuo metu buvo susitarimai tarp gyventojų dėl vamzdynų įrengimo ir ar jie buvo dokumentuoti, atsakyti negaliu. Kiek mums yra žinoma, pasikeitus vieno būsto savininkui, atsirado tarpusavio nesutarimai tarp kaimynų, kurie buvo persikėlę net į teismus“, – sako Paulius Zykas, įmonės direktorius.

Jis priduria, kad įmonė veikia kaip daugiabučio namo administratorius ir bendrų patalpų ir inžinerinių tinklų prižiūrėtojas, tad be daugumos gyventojų sutikimo administratorius gali atlikti tik avarinių darbų šalinimą ar panašaus tipo darbus, kurie susiję su statinio ir jo inžinerinių tinklų priežiūra. O kadangi problemas keliantis vamzdynas nėra avarinės būklės ar kitaip pažeistas, administratorius nemato poreikio jį remontuoti, demontuoti ar kitaip pertvarkyti.

Tačiau sprendimas vis dėlto yra.

„Gyventojo pateikta situacija yra asmeninio poreikio tenkinimas, t. y. nenoras, kad vamzdis „eitų“ per jo patalpas. Ši situacija nėra viso namo savininkų interesas.

Tokiais atvejais galimi sprendimai: arba gyventojų dauguma pateikia prašymą dėl nuotekų vamzdyno pertvarkos ir darbams administratorius panaudoja gyventojų sukauptas lėšas, arba buto savininkas, tenkindamas tik savo interesą, savo lėšomis atlieka šiuos darbus arba samdo kas tuos darbus atliks. Vienaip ar kitaip, sprendimas yra“, – sako P. Zykas.

Savivaldybė siūlo tik teisinę pagalbą, nors gali daugiau?

Kėdainių rajono savivaldybei situacija taip pat žinoma. Tiesa, akivaizdu, kad savivaldybės pagalba dar kuklesnė, mat kam jau kam, o ne savivaldybei spręsti kaimynų ginčus… Savivaldybė pasiūlė teisinę pagalbą, nors, tiesa, kiek iš jos naudos dabar, kai teismai jau baigėsi, klausimas. Galbūt konsultacija visgi padėtų, jei Linas nuspręstų išbandyti vieną ar kitą „Kėdainių butų“ vadovo pasiūlytą problemos sprendimą.

„Savivaldybei ši situacija yra žinoma tiek iš ankstesnių gyventojų kreipimųsi, tiek iš gautos informacijos iš namą administruojančios įmonės UAB „Kėdainių butai“.

Savivaldybė neturi pagrindo įpareigoti administratorių atlikti vamzdynų keitimo darbus, jei nėra tam teisinių pagrindų ar gyventojų daugumos sprendimo <…>.

Siekiant išsamiai įvertinti asmens teises bei galimas ginčo sprendimo galimybes, rekomenduojame gyventojui pasinaudoti nemokama pirminės teisinės pagalbos galimybe Savivaldybės administracijoje (211 kab., iš anksto užsiregistravus telefonu tel. +370 347 69 570)“, – ragina savivaldybė.

Tiesa, ar tikrai savivaldybė negali nieko daugiau padaryti?

Lino artimieji dėl situacijos kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją (VTPSI), kuri nusprendė perduoti skundą nagrinėti Kėdainių rajono savivaldybei vadovaudamasi teisiniais argumentais.

Kaip teigia Statybų inspekcija, problema susijusi su statinių naudojimo priežiūra, o tai yra savivaldybės funkcija. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 str., statinių naudojimo priežiūra yra savarankiškoji savivaldybių funkcija. Taip pat pagal 7 str., valstybinės žemės valdymas ir naudojimas yra valstybės funkcija, perduota savivaldybėms.

Apibendrinant, kadangi skundas susijęs su esamų statinių naudojimu ir bendrojo naudojimo objektų administravimu, o ne su naujos statybos leidimų išdavimu ar stambių statybos procesų valstybine priežiūra, tai privalo spręsti savivaldybė.

Lino artimieji: kaimynės tiesiog tyčiojasi iš viso namo

Be teisinių ir finansinių problemų, ši istorija turi ir kitą pusę. Mirus Rasai – pagrindinei Lino atramai – vyras liko vienas prieš agresyviai nusiteikusius kaimynus.

Lino artimieji pasakoja apie nuolatinį psichologinį smurtą, kurį prieš neįgalų žmogų taiko vamzdžių savininkė ir jos dukra. Esą nuo jų kenčia ne tik Linas, bet ir kiti namo kaimynai, mat tos moterys veikia nepaisydamos jokių skrupulų. 

„Rasa sirgo cukriniu diabetu, astma, kitomis sunkiomis ligomis. Dėl diabeto komplikacijų mamai buvo amputuota dalis kojos, ji nevaikščiojo, naudojosi vežimėliu. Todėl ant daugiabučio namo lauko durų buvo pritvirtinta atrama.

Tačiau ta pati kaimynė piktybiškai nuėmė specialią atramą, skirta neįgaliųjų patogumui. Šis veiksmas sukėlė didelių nepatogumų sergančiam žmogui ir parodė kaimynės piktybišką elgesį.

Linas nuolat patiria kaimynių verbalinį smurtą. Jis vengia bet kokio kontakto su jomis ir jaučią baimę“, – sako Lino artimieji.

Nors buvo kreiptasi į policiją dėl įžeidžiančių žodžių, turto gadinimo, specialios atramos nuėmimo, iš teisėsaugos buvo sulaukiama atsakymo, kad „nėra pagrindo bausti“, nes konfliktai esą „įsisenėję“.

Tad Linas ir toliau gyvena baimėje. Ir lyg maža būtų per jo virtuvę einančio vamzdžio, virš jo durų, bendrame koridoriuje, tos pačios kaimynės dukra išvedė dar vieną kanalizacijos vamzdį. Vėl be sutikimo. Vėl be projekto. Triukšmas, kvapai ir nuolatinis priminimas, kad tavo namai nėra tavo tvirtovė.

Neįgalus žmogus paliktas vienas kovoti prieš sistemą, kuri baudžia jį už bandymą apsiginti, bet užmerkia akis prieš kaimynų savivalę.

Ką gina Lietuvos įstatymai?

Akivaizdu, kad teisinėje sistemoje kažkur kažkas yra ne taip. Sunku suprasti, kodėl be leidimo įrengtas vamzdis staiga tapo teisėtu „bendro naudojimo objektu“. Arba kodėl savininkas baudžiamas už bandymą pašalinti svetimą daiktą iš savo privačios erdvės net neleidžiant jam to vamzdžio atstatyti kitu, jam patogiu būdu.

Kodėl skiria neįgaliam žmogui baudą, prilygstančią kelių mėnesių pajamoms, už tai, kad jis laukė teismo išaiškinimo?

Kodėl leidžia kaimynams toliau savivaliauti bendrose erdvėse be jokių pasekmių?

Šiuo metu Linas yra priverstas gyventi su atstatytu svetimu vamzdžiu savo virtuvėje, su tūkstantine skola antstoliams ir su baime išeiti į laiptinę. Pagalbos prašydamas iš institucijų, kurios deklaruoja dirbančios vardan žmogaus, atsitrenkia į uždarytas duris.

Baisu galvoti apie tai, bet panašu, kad institucijos dirba visai ne žmogui, o tiesiog biurokratinei sistemai…