Karo komendantūros atstovas: „Kėdainių krašto žmonės – labai pilietiški“

Vienintelę dieną mūsų šalyje viduržiemį pražysta neužmirštuolės – sniege, languose ir praeivių drabužiuose, segimos ten, kur plaka meile Tėvynei liepsnojanti širdis. Ši gėlė tapo Sausio 13-osios laisvės gynėjų atminimo ženklu. Šiemet Lietuva minėjo jau 35-ąsias tragiškų įvykių Vilniuje metines. Kėdainiečiai taip pat telkėsi bendrystei. Daugybėje rajono vietų degė laisvės laužai, vyko įvairūs atminimo renginiai.

Kėdainiečiai mena savo herojus

1991-ųjų sausio 13-ąją Sovietų Sąjunga liejo brutalią karinę agresiją prieš neseniai atkurtą Lietuvos valstybę ir beginklius jos gyventojus, oriai stojusius ginti Tėvynės ir jiems svarbių vertybių.

Lemtingą naktį ant Lietuvos laisvės aukuro savo gyvybes paaukojo 14-ka žmonių, kurių herojiškumas įrašytas ne tik istorijos puslapiuose, bet ir tautos atmintyje. Kruvina naktis nutraukė dviejų mūsų kraštiečių gyvenimus.

Gindamas Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos komiteto pastatą Simono Konarskio gatvėje sprogstamojo užtaiso mirtinai sužalotas buvo 38-erių kėdainietis Alvydas Kanapinskas. Laisvės gynėjui atminti jo vardu Kėdainiuose pavadinta gatvė, kurioje jis gyveno, o ant jo namo atidengta atminimo lenta.

Pelėdnagiškis 49-erių Vytautas Koncevičius buvo pašautas gindamas Televizijos bokštą. Praėjus daugiau kaip mėnesiui nuo patirtų sužalojimų kraštietis mirė ligoninėje. V. Koncevičiui atminti jo vardu Pelėdnagiuose taip pat pavadinta gatvė, o ant namo, kuriame jis gyveno, irgi atidengta atminimo lenta.

Minėti pradėjo dar išvakarėse

Kėdainiuose ir dalyje rajono bendruomenių Laisvės gynėjų diena minėti pradėta dar išvakarėse.

Kėdainių krašto muziejus pakvietė į dokumentinio filmo apie A. Kanapinską ir V. Koncevičių peržiūrą. Šv. Jurgio bažnyčioje už žuvusius ir gyvus laisvės gynėjus aukotos Šv. Mišios. Vėliau, nepabūgę nei vakaro sutemų, nei stipraus speigo, kėdainiečiai leidosi į pagarbos ir atminimo eiseną „Šviesos upė“ į Kauno gatvės kapines, kur amžinojo poilsio atgulė A. Kanapinskas ir V. Koncevičius.

Sausio 13-osios rytą kraštiečiai drauge su visa Lietuva languose uždegė žvakes – taip prisidėta prie tradicinės pilietinės akcijos „Pergalės šviesa“. Vakare miestelėnai susibūrė pasiklausyti naujajame Kėdainių kultūros centre vykusio koncerto „Nenugalėtos laisvės vardu“.

Ypatingas svečias

Prisimindami savo miestelyje gyvenusį laisvės gynėją V. Koncevičių, pelėdnagiškiai Sausio 13-osios vidurdienį susirinko prie jo namą žyminčios memorialinės lentos. Tylos minute, žvakių liepsnomis ir jautriais žodžiais pagerbta neįkainojama kraštiečio auka Tėvynės laisvei.

Vakare seniūnijos aikštėje surengtas minėjimas „Atminties laužai“. Pelėdnagių gyventojai stebėjo Lietuvos vėliavas nešančių krašto šaulių eiseną, o uždegus simbolinį laužą susirinkusieji dalinosi mintimis apie kruvinus 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius ir jų pamokas šiandienai.

Kartu su pelėdnagiškiais Laisvės gynėjų dieną minėjo ypatingas svečias – Kėdainių rajono savivaldybės karo komendantūros komendanto pavaduotojas Remigijus Mikalauskas.

Giria kraštiečius

Nors Kėdainių rajone R. Mikalauskas darbuojasi dar tik gerą pusmetį, tačiau už ką pagirti mūsų kraštiečius pašnekovas pagrindo jau turi.

„Teko apvažiuoti ne vieną Lietuvos rajoną tiek dėl karinių pratybų, tiek ir gyventi skirtingose vietose: esu kilęs iš Kaišiadorių, kurį laiką buvau įsikūręs Jonavos rajone, o dabar gyvenu Kauno rajone. Esu maloniai nustebęs, kokie patriotiški Kėdainių krašto žmonės, – „Rinkos aikštei“ sakė R. Mikalauskas. – Kėdainių rajono savivaldybėje yra beveik 30 civilių žmonių, kurie baigė karo komendantūrų bazinį kursą ir yra nusiteikę padėti. Šie žmonės kariuomenėje atstovauja visuomenei, o visuomenėje – kariuomenei. Visas Panevėžio regionas šiuo metu, deja, negali pasigirti tokiais skaičiais, kokiais džiaugiasi Kėdainiai.“

Pasak R. Mikalausko, karo komendantūros kursai domina įvairaus amžiaus ir skirtingų profesinių interesų kraštiečius.

„Amžiaus spektras – nuo šiek tiek per 20 metų iki vyresnių nei 60 metų. Šių žmonių specialybės taip pat labai skirtingos. Tad galima sakyti, jog valstybės saugumas Kėdainių rajone rūpi visiems, – sako pašnekovas. – Su didžiąja dalimi minėtus kursus baigusių žmonių esu bendravęs gyvai.

Aštuoni iš jų dalyvavo praėjusių metų rudenį Labūnavoje dvi dienas vykusiuose mokymuose „Tauras 2025“. Pamačiau, kad šie žmonės atėjo ne pasiskųsti, o tvirtai nusiteikę veikti. Per dvi dienas susipažinome. Žinau, kuo jie užsiima, ką geba ir kuo galėtų prisidėti prie krašto gynybos ar ištikus krizei – nebūtinai karo atveju, bet ir, tarkime, per humanitarinę krizę.“

Šaltas dušas visuomenei

Daugiau kaip trys laisvės dešimtmečiai lietuvius užliūliavo taikos lopšine. Įtikėjome, jog kovų už nepriklausomybę epocha baigta amžiams. Vis tik karas Ukrainoje mūsų visuomenei tapo šaltu dušu.

„Bendraudamas su žmonėmis išties pastebėdavau, jog kai kurie iš jų šalies laisvę vertina kaip savaime suprantamą. Karas Ukrainoje mūsų visuomenę sukrėtė. Vis tik pamatėme ir teigiamų aspektų – krizė mobilizavo gyventojus, – akcentuoja R. Mikalauskas. – Žmonės ėmė svarstyti, kaip jie elgtųsi, jei karas prasidėtų Lietuvoje. Bėgti susikrovus kuprinę ir palikti viską, ką sukūriau? O gal verčiau ginti?“

Stinga patriotinės dvasios?

Pašnekovas pabrėžia, jog visuomenė turėtų aktyviau dalyvauti valstybei svarbiuose minėjimuose, ugdyti gebėjimą susitelkti.

„1991-ųjų sausio 13-ąją man buvo keturiolika metų. Su mama ir jaunesne seserimi likome namie, o tėtis su broliu išvyko į Vilnių ir buvo prie Seimo, – pasidalina R. Mikalauskas. – Tą dieną prisimenu labai ryškiai. Mus pasiekė informacija apie žūtis prie Televizijos bokšto. Mobiliųjų telefonų nebuvo, tad su tėčiu ir broliu susisiekti negalėjome. Šią krizę ir mūsų laisvės gynėjų žūtis Sovietų Sąjunga bandė užgožti visuomenės dėmesį koncentruodama į įvykius Persijos įlankoje ir Sadamo Huseino veiksmus ten.

Vis tik laisvė, nors ir aplaistyta mūsų brolių ir sesių krauju, buvo iškovota neginkluotu pasipriešinimu. Kaip sakė kardinolas Sigitas Tamkevičius, labai mažai valstybių pasaulyje be ginklų ir neturėdamos kariuomenės pajėgė atkurti savo valstybę. Mes buvome pilietiški ir todėl tai padarėme.“

Nors R. Mikalauskas dėl jauno amžiaus sausio 13-osios įvykiuose nedalyvavo, bet vėliau nepraleisdavo gimtuosiuose Kaišiadoryse vykusių Sąjūdžio mitingų, su tėvais vyko ir į mitingus Kaune.

„Šiandien per valstybines šventes, minėjimus labai trūksta tos dvasios, kurią jausdavome anuomet Sąjūdžio mitinguose, – svarsto pašnekovas. – Gyvendami Baltarusijos, Rusijos kaimynystėje ir žinodami savo šalies istoriją, laisvės negalime laikyti savaime suprantama. Negalime užmigti – turime būti pasiruošę, nes tik pasiruošimas yra raktas į pergalę. Nebūtinai turime tikėtis karinio konflikto. Jei priešas žinos, kad esame pasirengę gintis, tai irgi veiks kaip atgrasymas. Taip, pasiruošimas yra labai brangus, bet karas kur kas brangesnis.“

Tremties išvengusi mama tikėjo laisve

R. Mikalauskas su broliu ir seserimi savo tėvų buvo auginami patriotine dvasia.

„Mama kalbėjo apie situaciją okupacinėje Lietuvoje, bet tik namie – saviems. Žinojome, kaip veikia represinis aparatas. Mama pasakodavo apie trispalvę vėliavą, o A. Šapokos „Lietuvos istorija“ mūsų šeimoje buvo perduodama iš lūpų į lūpas. Vėliau, baigiamosiose klasėse, ją perskaičiau ir pats, – pasakoja pašnekovas. – Mamos šeima buvo patekusi į tremiamųjų sąrašus, bet kaimynas stribas atėjo ir perspėjo. Jie spėjo pabėgti. Slapstėsi apie dvejus metus.

Mama visada tikėjo, kad Lietuva vieną dieną atgaus laisvę, todėl kai tėtis su broliu susiruošė vykti į Vilnių – neprieštaravo. Giminėje turime Amerikos išeivių, kurie ir dabar, būdami jau garbaus amžiaus, dirba Lietuvos labui.“

Ar lietuviai pakartotų sausio 13-ąją?

Nors R. Mikalauskas pasigenda lietuvių aktyvumo dalyvaujant valstybiniuose renginiuose, tačiau jis tiki mūsų gyventojų ryžtu susitelkti krizės akivaizdoje.

„Jei, neduok Dieve, išauštų dar viena tokia pati sausio 13-oji, manau, Lietuvos gyventojai pasiryžtų kovai kaip 1991-aisiais. Tikiu, kad susitelkti tikrai pajėgtume. Tai rodo ir mūsų politinė išraiška – gynybai skiriamas didesnis finansavimas, vykstantys pasiruošimo darbai, – vardija R. Mikalauskas. – Daug darbo įdedame dalyvaudami tarptautinėse operacijose, pratybose.

Turime būti pasiruošę, kad okupanto batas ant mūsų žemės daugiau neateitų. O jei ateis – kad virstų pelenais mūsų ūkininkų laukuose. Tokia mano asmeninė pozicija.“

Patriotiškumą kurstyti nuo mažumės

Jei vis dar svarstote, kaip galėtumėte prisidėti prie valstybės saugumo, R. Mikalauskas pataria pradėti nuo paprastų, tačiau tvirtus pamatus patriotiškai visuomenei kuriančių žingsnių.

„Auginantieji vaikus savo atžaloms nuo pat mažumės turėtų puoselėti patriotiškumą. Vaikai turi matyti trispalvę, įvairiomis progomis, kad ir „Žalgirio“ arenoje, kartu giedoti himną. Laikytis kelių eismo taisyklių, mokėti mokesčius suprantant, kad to reikia mums patiems – irgi patriotiškumas. Taip per tris laisvės dešimtmečius Lietuva tapo viena labiausiai išsivysčiusių valstybių, – akcentuoja R. Mikalauskas. – Dar labai svarbu ugdyti atsparumą propagandai, tikrinti informacijos šaltinius, nepasikliauti tik vienu šaltiniu.

Žinoma, visada kviečiame prisijungti prie karo komendantūrų veiklos. Mes įsikūrę adresu Radvilų g. 20, Kėdainiuose. Visada laukiame.“