Šarūnas Martinkėnas: „Saugumas prasideda nuo pasitikėjimo“

Interviu su naujuoju Kėdainių policijos komisariato vadovu Šarūnu Martinkėnu apie vertybes, bendruomenę ir tarnybą žmogui

Kėdainiuose naujasis policijos komisariato vadovas Šarūnas Martinkėnas dirba dar labai neseniai. Nors jo darbo dienos pilnos atsakomybės ir užimtumo, Š. Martinkėnas skyrė laiko „Rinkos aikštės“ žurnalistei atsakyti į klausimus ir prisistatyti Kėdainių rajono gyventojams, kad jie galėtų geriau susipažinti su žmogumi, kuris rūpinasi jų saugumu ir bendruomenės gerove. Jo atsakymai atskleidžia ne tik profesinę patirtį, bet ir žmogišką požiūrį, vertybes bei pomėgius – nuo šeimos ir laisvalaikio iki darbo principų ir vizijos, kaip stiprinti bendruomenės saugumą.

– Šarūnai, pirmiausia noriu padėkoti, kad savo labai užimtoje dienotvarkėje radote laiko pasikalbėti. Nors iki interviu su Jumis trumpai bendravome telefonu, tačiau jau susidariau šilto, malonaus žmogaus įspūdį. O kaip pats pristatytumėt save žmonėms, kurie Jūsų nepažįsta, ypač atėjus į naują rajoną dirbti? Kokios vertybės Jums svarbiausios?

– Sunku pačiam save vertinti, geriausia, kai tai daro kiti. Policijoje dirbu nuo 1992 metų, tai jau 33 metai. Teko dirbti įvairiuose padaliniuose Kaune, paskui aštuonerius metus Jonavoje, o dabar Kėdainiuose – likimas, kaip sakant, nusprendė čia.

Mano pagrindinės vertybės – sąžiningumas ir atsakomybė. Svarbiausia, kad žmogus būtų žmogiškas, o pareigos ar statusai – laikini.

– Kokių pomėgių turite? Ar pavyksta jiems rasti laiko?

– Ne visada, bet stengiuosi skirti. Žiemos pomėgiai – kalnų slidinėjimas, kelionės, kalnai. Vasarą buriuoju, dažniausiai Kauno mariose ar ežeruose. Kartais tenka važiuoti toliau, bet tai man leidžia atsipalaiduoti.

– Ar šeima prisideda prie Jūsų laisvalaikio?

– Prisideda, ypač jaunesnysis sūnus, bet dabar jis užsienyje. Anksčiau stengdavomės bent savaitę buriuoti kartu – tai tikrai padėdavo atsipalaiduoti nuo darbo streso.

– Grįžkime prie darbų. Kaip manote, koks esate vadovas? Reiklus, įkvepiantis, o gal turite kitokių apibūdinimų savo vadovavimo stiliui?

– Sunku pasakyti. Gaunu atgalinį ryšį iš kolegų, geriausia, kai kiti vertina. Manau, mano stilius – „viduriukas“: nepernelyg kontroliuoti, bet skatinti žmones norėti dirbti, „išprovokuoti“ juos darbui, stengtis rasti būdų, kad jie patys suvoktų savo atsakomybę ir motyvaciją.

– Ar žmonės lengvai pasiduoda Jūsų „provokacijoms“?

– Kiekvienas žmogus skirtingas, reikia surasti raktelį, kuris atrakintų kiekvieną. Įmanoma, bet reikia laiko, patirties ir kantrybės.

– O Jūs pats ar turite autoritetų, iš kurių semiatės įkvėpimo?

– Keletas įkvepia jau seniai: Čerčilis, generolas Pattonas, taip pat verslininkas, buriuotojas Paulius Kovas, organizavęs Lietuvos vardo tūkstantmečiui skirtą „Tūkstantmečio odisėją“ 2009 m. su jachta „Ambersail“. Iš kolegų – pirmasis generalinis komisaras Petras Liubertas, buvę ir esami aukštesni vadovai – tikrai yra ko pasimokyti.

– Kaip prasidėjo Jūsų kelias policijoje? Kas paskatino pasirinkti šią profesiją?

– Pusiau rimtai, pusiau juokais, bet vienas iš impulsų buvo ir pati uniforma – 1991 metais pasikeitusi milicijos uniforma į naują, žalią policijos uniformą.

Tačiau, kalbant rimčiau, šis pasirinkimas brendo iš vidaus dar nuo studijų laikų, kai mokiausi Vilniuje. Tuo metu vyko Atgimimo įvykiai, juose aktyviai dalyvavome, ir tai labai sustiprino tikrą, sveiką patriotizmo jausmą – ne deklaratyvų, o vidinį, vertybinį. Būtent tas laikotarpis ir tie išgyvenimai tapo tarsi paskutiniu tašku, nulėmusiu apsisprendimą tapti pareigūnu.

Į policiją atėjau ne iš karto. Beveik ketverius metus dirbau ryšininku – „Kauno telekome“, tad pradžia nebuvo tiesioginė. Tačiau valstybės kūrimosi laikotarpis, to meto įvykiai ir vidinis apsisprendimas natūraliai atvedė į šią profesiją.

Savo tarnybą pradėjau nuovadoje apylinkės inspektoriumi (liaudiškai vadinamu „įgaliotiniu“). Vėliau karjera klostėsi palaipsniui – per įvairius padalinius, po truputį kylant pareigose. Vadovaujančias pareigas pradėjau eiti gana anksti – maždaug nuo 2005–2006 metų.

– Kokie karjeros etapai Jus labiausiai formavo kaip vadovą?

– Anksti teko paragauti vadovo duonos, dirbti su vyresniais kolegomis, semtis iš jų patirties. Reformos ir pokyčiai dažnai buvo iššūkiai, bet skatino judėti, priimti naujus sprendimus. Svarbiausia – ugdyti darbuotojus, skatinti mokytis, nebijoti klysti, deleguoti atsakomybę ir leisti darbuotojams augti.

– Ar buvo iššūkių, nepasisekimų ar sudėtingų įvykių, kurie Jus sustiprino profesine prasme?

– Per ilgą tarnybos laikotarpį visko pasitaikė. Ypač ryškūs buvo 1995-ieji metai – sudėtingas laikotarpis ne tik Lietuvoje, bet ir visoje buvusios Sovietų Sąjungos erdvėje. Tai buvo metas, kai netrūko įtampos: klaidinimų, padeginėjimų, grupuočių tarpusavio konfliktų, santykių aiškinimosi. Bendra situacija buvo įtempta, nestabili, kupina rizikų.

Iš naujesnių patirčių ypač išsiskiria pandemijos laikotarpis. Jis daug ko išmokė ir parodė, kad galima dirbti ir kitaip. Tai buvo didelis iššūkis, nes neturėjome jokios ankstesnės patirties, tačiau pareigūnai buvo pirmieji gatvėse – kontrolės postuose, vadinamuosiuose blokpostuose. Buvo ir gyventojų pasipriešinimo, ir palaikymo, ir supratimo – visa tai tapo labai stipria patirtimi.

Dar viena reikšminga patirtis – migrantų krizės laikotarpis, kai teko dirbti Jonavoje. Tuo metu buvo įkurtas atskiras migrantų konteinerinis miestelis, šalia jau veikiančio Pabėgėlių centro Rukloje. Tai buvo visiškai nauja situacija, kuriai nebuvo nei praktikos, nei ankstesnių patirčių, nei iš ko mokytis – viską teko spręsti realiu laiku.

Visi šie laikotarpiai buvo savotiški sukrėtimai, bet kartu ir labai stiprios profesinės pamokos, kurios formavo patirtį, atsparumą ir gebėjimą prisitaikyti prie sudėtingų situacijų.

– Ar galima sakyti, kad iš Jonavos su užgrūdintu charakteriu atvykote į ramesnį miestą – Kėdainius ir Kėdainių rajoną? Kokias patirtis, mintis ar idėjas atsinešėte su savimi?

– Taip kategoriškai sakyti, kad esu užgrūdintas turbūt būtų per drąsu – visada yra situacijų, kurių nežinome ir su kuriomis dar nesame susidūrę. Tarnyboje nuolat atsiranda naujų iššūkių ir patirčių.

Tačiau mano požiūris yra paprastas: svarbiausia – klausytis ir girdėti kolegas, taip pat partnerius. Tai reiškia bendradarbiavimą su savivalda, seniūnais, kitomis institucijomis ir bendruomenėmis.

Manau, kad sprendimai turi gimti ne vieno žmogaus galvoje, o per dialogą ir bendrą darbą – kartu ieškant atsakymų į realias problemas, kurios egzistuoja Kėdainių mieste ir rajone. Būtent toks požiūris ir yra pagrindinė „patirtis“, kurią atsinešu – gebėjimas dirbti komandoje ir spręsti problemas bendradarbiaujant.

– Užsiminėte apie savivaldą, seniūnijas ir kitas valdžios institucijas. Ar jau spėjote susipažinti su rajono administracija ir partneriais?

– Taip, su administracija, meru, seniūnais susitikome. Su kitais partneriais susipažįstame palaipsniui. Daugumą pagrindinių kontaktų jau pažįstu.

– Labai daug kas lygina Jonavą ir Kėdainius kaip panašaus dydžio miestus pagal gyventojų skaičių ir kitus parametrus. O kaip yra žvelgiant Jūsų, policijos, akimis – ar Kėdainiai ir Jonava yra panašūs darbinės situacijos prasme?

– Taip, miestai giminingi, didelių skirtumų nėra. Darbas iš esmės tas pats, tik pasikeitė lokacija.

– Beje, kaip Jūs pats vertinate rotacijos principą Jūsų pareigose?

– Rotacija yra sveika. Žinai, kad nebūsi amžinai vienoje vietoje, tai padeda neįstrigti komforto zonoje, suteikia naują žvilgsnį tiek kolektyvui, tiek vadovui, leidžia pasisemti naujų patirčių iš darbuotojų.

– O ar leidžiama pasirinkti, kur vadovauti, ar turite konkretų nurodymą, kur bus Jūsų kita darbo vieta?

– Iš dalies. Kai kuriuose etatuose yra laisvės pasirinkti, bet dažniausiai tenka vykti ten, kur reikia.

– Ar iš toli tenka važinėti į darbą, iš kur esate?

– Dabar gyvenu Kaune, bet kilmė – iš Aukštaitijos.

– Ar jau apsipratote naujoje vietoje, o gal jau pradėjote įgyvendinti ir kokius nors numatytus tikslus?

– Dar labai mažai laiko praėjo nuo mano atvykimo, tad kol kas daugiau – pirmasis žvilgsnis, prisistatymas, vertybių aiškinimas, kolegų lūkesčių išgirdimas.

Smagu, kad kolektyvas priėmė šiltai, dalykiškai, priešiškumo kol kas nejaučiu ir skundų nėra.

– Ateidamas į naują darbo vietą neabejotinai turėjote kažkokių lūkesčių. Gal galėtumėte įvardinti, kokie jie?

– Pagrindinis lūkestis – pasirūpinti darbuotojais, gerinti darbo sąlygas, išlaikyti brandų ir darbštų kolektyvą.

– Kalbant apie pačius Kėdainius ir Kėdainių rajoną – kokius pagrindinius saugumo iššūkius matote?

– Šie iššūkiai nėra būdingi tik Kėdainiams – jie iš esmės panašūs visoje Lietuvoje, bent jau Kauno apskrityje, o iš dalies ir respublikos mastu. Pirmiausia – tai smurtas artimoje aplinkoje. Taip pat – narkotikai: jų platinimas ir vartojimas, deja, išlieka labai rimta problema. Šiandien prie to prisideda ir sukčiavimai – tai taip pat vienas iš nuolatinių, jau daug metų aktualių iššūkių.

Be abejo, labai svarbi sritis yra eismo saugumas – turbūt labiausiai matomas ir visuomenei akivaizdžiausias saugumo aspektas. Manau, kad būtent šioje srityje bus daugiausia darbų.

– Ar jau esate susidėlioję prioritetus – sritis, kur reikės daugiausia Jūsų dėmesio, kurias galbūt reikėtų koreguoti ar pertvarkyti, o kur dar galima šiek tiek palaukti?

– Manau, kad pagrindiniai prioritetai yra būtent smurtas ir narkotikai, kaip jau minėjau. Labai svarbi kryptis čia yra prevencija – kiek tai įmanoma, ją stiprinti. Į šį procesą būtina įtraukti ir bendruomenes, ir savivaldą, pasitelkti visus, kiek tik galima.

Mano įsitikinimu, užkardyti pažeidimą ar nusikaltimą yra šimtą kartų lengviau ir pigiau, negu paskui jį tirti, išaiškinti, sulaikyti ir vykdyti visas kitas procedūras. Todėl prevencija turi būti bendras reikalas – visų įsitraukimas į bendrąjį saugumą ir viešąją tvarką.

– Ar turite naujų idėjų prevencinėms programoms, ar planuojate tiesiog tęsti tai, kas jau buvo daroma?

– Idėjų, žinoma, visada yra. Įprasta sakyti, kad toms idėjoms reikia pinigų, tačiau, mano manymu, ne visoms idėjoms būtini finansai – daug ką galima nuveikti ir be didelių investicijų.

Savivaldoje jau yra vykdomi tam tikri einamieji projektai, kurie tęsiasi metai iš metų, ir savivalda prie jų tikrai nemažai prisideda. Su mokyklomis dar nebuvau susitikęs, tačiau viena iš minčių būtų labiau įtraukti pačius tėvus į tam tikrus procesus, vykstančius prie mokyklų ar pačiose mokyklose.

Galima pradėti nuo labai paprastų dalykų – parkavimo, eismo saugumo. Svarbu, kad tėvai ne tik paliktų vaikus mokyklai ir mokytojams, bet patys aktyviai įsitrauktų į bendrą reikalą: kad būtų bendras supratimas dėl vaikų saugumo, jų elgesio, atsakomybės ir prevencijos.

Kalbant apie platesnes idėjas, norėtųsi labiau įtraukti ir verslą. Daugelis įmonių puikiai žino, kaip saugoti savo turtą ir finansus, tačiau jos galėtų prisidėti ne tik materialiai – bet ir patirtimi, patarimais, konsultacijomis, idėjomis. Verslas dažnai turi daugiau praktinių galimybių ir patirties, kurią būtų labai prasminga panaudoti ir bendruomenės saugumo stiprinimui.

– Ar prevencija iš tiesų yra veiksminga? Ar ji realiai veikia?

– Tai tam tikra prasme yra ir tikėjimo klausimas. Prevencija dažnai lieka nematoma – jeigu nieko neįvyko, mes galime sakyti, kad tai dėl prevencijos. Jeigu kažkas įvyko ir mes to nesuvaldėme, tada sakome, kad prevencija neveikė.

Aš nuoširdžiai tikiu, kad daugeliui dalykų galima užbėgti už akių, jeigu mes tam ruošiamės ir elgiamės atsakingai. Prevencija dažnai yra labai paprasta ir kasdieniška – pavyzdžiui, išeidami iš namų užrakiname duris, saugomės, stengiamės elgtis apdairiai. Tai elementarūs, paprasti veiksmai, bet jie taip pat yra prevencija.

Būtent iš tokių paprastų dalykų ir susideda bendras saugumas.

– Kokia situacija su pareigūnais Kėdainiuose? Ar jų pakanka?

– Šiuo metu Kėdainiuose dirba daugiau kaip 60 pareigūnų. Yra dar šiek tiek laisvų etatų, tačiau pagal šios dienos darbus ir krūvį galima sakyti, kad pareigūnų pakanka. Žinoma, visada norėtųsi, kad jų būtų daugiau – darbo tikrai atsirastų.

Reikia pabrėžti, kad nemažai prie pareigūnų pritraukimo prisideda ir savivalda. Veikia specialus pritraukimo projektas – jaunimas skatinamas studijuoti, o vėliau grįžti dirbti į savo miestą ar rajoną, mokamos stipendijos. Už tai savivaldai tikrai didelė padėka.

Taip pat svarbios ir kitos priemonės – raginimas įsitraukti nuo ankstyvo amžiaus: per jaunųjų policijos rėmėjų veiklą, vėliau tampant policijos rėmėjais. Tai leidžia jauniems žmonėms pamatyti policijos darbą iš vidaus, „pasimatuoti“ profesiją ir suprasti, ar ši tarnyba jiems tinka.

Priemonių yra įvairių ir, manau, jas tikrai išnaudosime. Jauniems pareigūnams motyvacijos ir galimybių augti policijoje yra – svarbiausia noras ateiti dirbti. Pagrindinė motyvacija, mano manymu, turėtų būti jausmas, kad esi reikalingas – būtent to dažniausiai ieško žmonės, kurie renkasi šią tarnybą.

Policijos darbas reikalauja pašaukimo. Tie, kurie jo neturi, anksčiau ar vėliau palieka tarnybą. Jei žmogaus pagrindinis tikslas yra tik didesnis uždarbis, policija nėra ta sritis – tada greičiausiai reikėtų rinktis verslą ar kitą veiklą.

Tačiau policijoje yra kitokios motyvacijos: galimybė padėti, išgelbėti vaiką ar senolį, sulaikyti nusikaltėlį, išaiškinti nusikaltimą. Tas vidinis pasitenkinimas, kurį patiri pats tai padaręs, nėra išmatuojamas pinigais. Prie to prisideda ir karjeros galimybės – policijoje egzistuoja tiek vertikali, tiek horizontali karjera, o augimo galimybės yra tikrai plačios.

– Kaip vertinate gyventojų pasitikėjimą policija? Ar dar reikia kažko, kad jis didėtų? Juk, kaip žinia, ugniagesiai daugybę metų yra pasitikėjimo viršūnėje, o su policija situacija kiek kitokia.

– Pasitikėjimo lygis policija iš tiesų yra gana neblogas – Lietuvoje policija užima antrą vietą pagal gyventojų pasitikėjimą. Be to, pagal Europos rodiklius Lietuva yra maždaug šeštoje vietoje pagal pasitikėjimą policija, tad tai iš tiesų geri rezultatai.

Ar būtina siekti pirmos vietos? Žinoma, visada reikia turėti ambicingų tikslų.

Tačiau, mano manymu, dabartinis pasitikėjimo lygis yra tikrai pakankamas. Reikia suprasti, kad šis rodiklis neatsirado per vieną dieną – policijai prireikė daug laiko jam pasiekti. Jei grįžtume prieš 20–30 metų, situacija buvo visiškai kitokia – tuomet pasitikėjimo lygis buvo gerokai žemesnis. Todėl dabartiniai rodikliai rodo ilgalaikį, nuoseklų pasitikėjimo augimą.