Renata. Tarp fėjos ir raganos. Brandžios kūrybos magija

Seniai svajojau iš dūšios, moteriškai pasikalbėti su labai charizmatiška moterimi – savitai žvelgiančia į gyvenimą, drąsiai ir atvirai sakančia tai, ką galvoja, kuo tiki ar netiki. Norėjau pasikalbėti taip, kaip kalbasi dvi sesės, žvelgdamos į liepsnojantį židinį arba pro langą, į sniegu pasidabinusį gruodį. Ir štai atsirado tokia galimybė: mano paslaptingoji pašnekovė lapkričio mėnesį išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Laiškai vidurnakčio tylai“. Tai įsimintinas įvykis ne tik jai pačiai, bet ir jos šeimai. Ne paslaptis, kad poetai būna perdėm jautrūs, šiek tiek panirę į melancholiją, kad jų fantazija piešia siurrealistinius paveikslus ir kuria tokias pasakas, jog tikrai ne kiekvienas supras. O aš suprantu, ne protu, o širdimi, todėl šis interviu man tampa ypatinga proga giliau pažinti žmogų ir švelniai atverti jo pasaulį kitiems. Kiek daug įdomių, talentingų žmonių kasdien praeina pro šalį – nepažinti, nesuprasti, neišklausyti. Mano manymu, tai neteisinga, nes, pasak Ralpho Waldo Emersono, „kiekvienas sutiktas žmogus yra kažkuo pranašesnis už mane“.

Truputį fėja, truputį ragana

Mano pašnekovė – Renata Šimanauskienė, pagal profesiją – filologė, kalbotyros specialistė. Pedagogų bendruomenė ją pažįsta kaip anglų kalbos ir literatūros bei naujos disciplinos, gyvenimo įgūdžių, mokytoją, kėdainiečiams ji – Vilainių kultūros centro renginių vedėja, malonaus, sodraus balso savininkė. Man Renata – fatališkos išvaizdos moteris, su savimi nešanti truputį fėjos, truputį raganos kerų. Jos garbanoti plaukai ir drąsus, veriantis žvilgsnis iškart patraukia akį. Laikas jos nepalietė: žavi, valiūkiška buvo prieš dešimtmetį, tokia pat išliko ir dabar.

Smagu, kai moteris mato ir priima save tokią, kokią ją sukūrė gamta ir tėvai. „Nėra nieko blogiau, kai moteris siekia išlikti amžinai jauna. Juk tai neįmanoma, tačiau mes galime išlikti gražios. Tik nustojusi desperatiškai vaikytis jaunystės, moteris supranta, kad toks siekis yra beprasmis. O labiau už bet kokias kosmetikos priemones ją puošia švytinčios akys. Savimi patenkinta – ne egoistiškai, o vidumi „prisipildžiusi“, atradusi savo vietą ir save realizavusi gyvenime – moteris iš tiesų yra laiminga. Tuomet visai nesvarbu, nei kokie jos plaukai, nei kokie batai“, – samprotauja Renata.

Kėdainietės žavios, charizmatiškos ir „su bagažu“

Kartais pajuntu, kad ji kalba mano žodžiais, atkartoja mano mintis, kurios kažkada kažkur jau nuskambėjo, o gal jos tiesiog visą laiką kirbėjo mano galvoje? Tas moteriškas solidarumas, bendrystė, galbūt lojalumas moteriškam pradui tik parodo, kad mes esame skirtingos išore, bet iš tiesų labai panašios vidumi. Juk ir aš matau žavias moteris gatvėje, ir aš atsisuku, kad mesčiau kontrolinį žvilgsnį, kad suprasčiau, kas slypi už to palaimingo fasado.

Renata atvirauja, kad Kėdainių mieste ji pastebi daug gražių moterų, žavesnės ir charizmatiškesnės jai atrodo tos, kurioms per keturiasdešimt. Aš jas žaismingai pavadinčiau moterimis „su bagažu“. O dauguma trisdešimtmečių tarsi vieno veido, vieno stiliaus, vienodų antakių, blakstienų, plaukų, nagų… Pasaka be galo. Jos tarsi klonuotos ir atskirti darosi vis sudėtingiau, kokios jos visos panašios. Reikėtų apklausti bent tūkstantį moterų, kad suprastume, kodėl jos stengiasi tapti kažkuo ar būti panašios į kitas, užuot išsaugojusios savo unikalumą, būdamos tiesiog savimi. Vienintelės tokios. Tik tuomet galbūt susidėliotų atsakymas, kurio iki šiol neišnarpliojo joks psichologas.

Kuo ilgiau kalbamės moteriškumo temomis, tuo labiau suprantu, kad tolerancijos, pakantumo, supratingumo ir atlaidumo moteriai šiandien reikia kaip niekada daug – tiek iš aplinkinių, tiek iš pačios savęs. O Renata kiekviename teiginyje, kiekvienoje frazėje kaip tik apie tai ir kalba. Ji pateikia tiek logiškų argumentų ir pavyzdžių, kad galiausiai nejučia imu pritarti kiekvienai jos minčiai. Žavu. „Reiškia kažkas yra gerai, jei per tave imu suprasti save“, – cituoju pati save ir su dar didesniu smalsumu neriu į pokalbį.

„Laiškai vidurnakčio tylai“ – pirmoji, bet ne paskutinė, Renatos poezijos knygelė

Savo lyriška poezija Renata, taikliai apibūdina dabarties sielos būsenas, o  praeities istorijas paverčia senovinėmis juodai balto kino juostomis. Jos lyrika gimsta iš motinystės ir kūrybos audrų, giliai apmąstant kasdienius iššūkius ir abejones.

„Nė vienas eilėraštis nėra mano autobiografija ir nėra mano memuarai, bet kiekviename eilėraštyje yra dalelė manęs. Ten aš esu ta pati tikriausia, – atvirauja Renata, nes šis pokalbis apie jos poeziją ir išleistą pirmąją knygelę „Laiškai vidurnakčio tylai“ yra pirmasis. – Tie eilėraščiai buvo visur: užrašų knygelėse, sąsiuviniuose, rašteliuose, stalčiukuose, kompiuteryje. Visa tai reikėjo surinkti. O berenkant susidėliojo sistema, kad knygelė bus keturių dalių. I dalis – ankstyvoji, bet ne vaikiška poezija, nes vaikiški eilėraščiai nuguls į atskirą knygutę. Ji vadinasi „Mažam vaikui didelėj pievoj“. II dalis apie pirmąją meilę „Kokio skonio pirmas bučinys?“. III – dedikuota mano vyrui Gyčiui, ji vadinasi „Tu mane pasaugok, kol miegosiu“. IV dalis – „Pakviečiau save į pasimatymą“, tai – mano žvilgsnis į pasaulį.

Vien išgirdus knygelės dalių pavadinimus, man iškart kilo minčių, užuominų naujam dainos tekstui, monospektakliui, apie kuriuos Renata valiūkiškai nutylėjo, bet leido suprasti, kad kai kurios idėjos jau buvo arba greitai bus įgyvendintos.

Svarbiausia, kad pirmas kartas taptų pradžia, o ne pabaiga

Ką kuriančiam žmogui reiškia pirmas kartas? Ar jis kaip tas lakmuso popierėlis, kuriam skirta pati svarbiausia misija – atskleisti, kaip kiti priims mano kūrybą, kaip ją įvertins, ar ji patiks, o gal jos niekas nesupras? Nesvarbu, ar tai pirmas eilėraštis, išleista knyga, nutapytas paveikslas, išdrožtas medinukas ar pirmąkart viešai nuskambėjęs muzikinis kūrinys – tai yra be galo malonus jausmas. Skaidrus, krištoliniai trapus, užliejantis ir pripildantis. Ne veltui sakoma, kad pirmo įspūdžio nepakartosi, jis toks vienintelis, todėl atminty išlieka amžinai.

Ši mažutė ir labai jauki poezijos knygelė Renatos šeimai svarbi dar ir dėl to, kad ją profesionaliai iliustravo jos vienuoliktokė dukra Milda, akivaizdžiai turinti savyje mamos kūrybiškumo geną.

Abejonių būta: „Kam čia reikia, kas skaitys…“

Pasak Renatos, pirmas dalykas, kurį ji suprato po knygelės pristatymo, yra tai, kad svajonės pildosi. Daugelis faktorių stabdė, netgi kai kurie žmonės su savo nuomone: „Kam čia reikia, kas skaitys“. Tačiau šią vasarą Renata sutiko ypatingą žmogų, kuris tarsi sudėliojo viską į savo vietas, pasakydamas paprastą tiesą: kai žmogus nori perplaukti Atlantą vienas, ar kam nors, be jo paties, tai rūpi? Kažkam gal įdomu, kažkas visai tuo nesidomi, televizija pafilmuoja, artimieji „serga“ už savą, bet perplaukti vandenyną svarbu tik pačiam plaukikui. Tada ji ir suprato, kad išleisti poezijos knygelę yra svarbu jai pačiai ir niekam kitam. Ir kad ji taip ir padarys: „Kiekvienam juk savas Atlantas“.

Meilės istorija verta romano: pirmiausia susituokė, paskui pradėjo draugauti

Didžiulį palaikymą Renata jaučia iš savo vyro Gyčio, kuris ištikimai ją lydi nuo pat jaunystės. „Niekada neturėjau geresnio draugo ir turbūt niekada neturėsiu. Net draugės geresnės neturiu“, – atvirauja ji.

Po knygelės pristatymo – tos jaudinančios popietės Kėdainių Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje, kurią poetė pavadino knygelės sutiktuvėmis – jiedu jaukiai, romantiškai glaudėsi prie židinio. Ten, sode, gamtos prieglobstyje, atokiau nuo šurmulio, dviese skaitė eiles ir dalijosi brangiaisprisiminimais, įaustais į kiekvieną eilėraštį. Praeities aidas, kuris kartojasi, bet niekada nepasiekia tikros jėgos, suvienijo dvi sielas ir pavertė prisiminimus amžinybe.

Nustebtumėte sužinoję, kokie lemtingi sutapimai kartais nutinka gyvenime, lyg ką tik susitikę du svetimi žmonės jau turėtų savo slaptą, per amžius megztą istoriją. Jųdviejų su Gyčiu pažintis – tokia keista, kad verta viso romano: „Mes pirmiausia susituokėm, o paskui pradėjom draugauti. Mūsų gyvenime yra tokie paraleliniai sutapimai, kurie jeigu nėra lemtingi, tai mistiški ir paslaptingi tai tikrai“.

Pavyzdžiui, pažinties pradžioje, kalbėdami apie save, buvo didžiai šokiruoti, kai vos ne kiekvienas biografinis faktas, skaičius ar šeimos nario vardas beveik idealiai sutapo. Renata net manė, kad jos pašnekovas visiškai be fantazijos, jog kartoja kaip ir ji tuos pačius žodžius. Karlas Gustavas Jungas yra sugalvojęs net terminą – sinchroniškumas, reiškiantį prasmingus, tačiau priežasties–pasekmės ryšiu nesusijusius sutapimus, tokius kaip: vyras su žmona gimę tą pačią dieną, abu yra jauniausi savo šeimoje, turi po brolį ir sesę, kuri yra lygiai dešimt metų vyresnė…

Renata 99 procentais buvo įsitikinusi, kad Gytis juokauja, norėdamas tiesiog patraukti jos dėmesį. Tačiau tų sutapimų tik daugėjo. Rodos, pati Visata juos suvedė, kad dviese sukurtų savo nepaprastą istoriją ir vykdytų likimo jiems skirtą ypatingą misiją. Šis nepaprastas ryšys tęsiasi jau dvidešimt aštuonerius metus. Beje, jiedu iki šiol vis dar turi savo „Pasimatymų penktadienius“, kuomet, pamiršdami rutiną, visą laiką skiria tik vienas kitam.

„Atvirkščias eilėraštis“ susikūrė pats – kaltas pražydęs jazminas

„Kaip aš galiu pasakyti, iš kur gimsta eilės, jeigu aš rašau nuo pirmos klasės. Jos tiesiog ateina, gali gimti iš kvapo asociacijos, iš garso, prisiminimų, konkrečių vaizdinių. Pradėdama kurti eilėraštį, aš niekada nežinau, kaip jis pasibaigs, kas man yra įdomiausia. Šiais metais pirmąkart sukūriau atvirkščią eilėraštį, tiksliau, jis pats susikūrė: nuo paskutinės eilutės kūrėsi į viršų. Jo pavadinimas  „Jazminai rugpjūty“. Ir mane tai labai nustebino, nes kai pradėjau, visai ne apie tai galvojau, tarsi sąmonės srautas, kurį nelabai galiu valdyti. Šio eilėraščio priešistorė – jazminas mano sode, kuris pražydo ne tik biržely, bet dar ir rugpjūty“, – atvirauja Renata.

Kuriančių, rašančių žmonių dažnai  klausia, kokiu paros metu jiems ateina įkvėpimas? O jis toks nenuspėjamas, pavyzdžiui, Renatai ateina vedžiojant šunį („Mažas vaikas didelėj pievoj“) arba sėdint seminare, net plaunant indus ar sergant gripu („Pakviečiau save į pasimatymą“), bet vakare ar naktimis ji kuria rečiausiai. Kūrybai tinkamiausias laikas tas: „Kai galiu daug laiko praleisti pati su savimi“, – teigia ji.

Pastebiu, kad Renatos poezijoje dažnai kartojasi lietaus motyvas: „Man į langą barbena lietus, Tyliai beldžias paklydėlis lašas…“, „Lietum nuašarojo mano langas, Apkurto surūdijęs durų girgždesys…“, – nors pati poetė lietingo rudens visai nemėgsta.

O štai geras raudonas vynas – jos prioritetas, tad nenuostabu, jog sutinkamos ir tokios minimalistinės metaforos, kaip: „Kužda lūpos lyg vyno lašai…“, „Sutūpusios prausiasi sniegenos, Raudonos lyg vyno lašai“.

Kol tiki ji, jos svajonės kvėpuoja

Kad perprasčiau ir pasimatuočiau šios poetės eiles, suvokčiau, tinka ar netinka man „ši suknelė“, kokiu dygsniu ar siūlu sudygsniuota, vien perskaityt kartelį nepakanka. Jau kuris vakaras skaitau knygelę, pradedu jaukintis vieną kitą posmą… Ir tik tada ateina WAU… Tokia balta tiesa, nesumeluota, tokia svaigi, sava lyg išmatuota: po saują liūdesio, bet glėbį meilės, po taurę įkvėpimo ir dubenį ramybės… Renatos eilės slysta pro akis, lyg smėlis, byrantis tarp pirštų. Antraip, jos įkvėpta, neparašyčiau nė eilutės. Veikia. Tai raganiški burtai, kuriuos paskleisti moka tiktai ta, kuri pati save pakviečia į pasimatymą.

Nesiimu vertinti, ar jos eilės lyriškos, švelniai nostalgiškos, o gal lengvai dramatiškos? Mano jausmai ir protas susikibę tarsi ringe, nė vienas nenori nusileist. Išsirinkau tuos posmus, kurie atliepia mano mintis, nes juose atpažinau save. Tačiau Renata nežada sustoti, čia pat mane suintriguoja prisipažinusi, jos kartais pati save cenzūruoja, turi tokių perliukų, kuriuos slepia po devyniais užraktais. Išauš tokia diena, kai netgi šie „ne vaikams“ skirti posmai išvys dienos šviesą.

Visuose sprendimuose ją palaiko ir inspiruoja verčiau daryti, nei nedaryti, vyras Gytis. Būtent jo paskatinta, Renata ir pasiryžo pristatyti save visuomenei kaip poetę, debiutuojančią su pirmuoju poezijos rinkiniu „Laiškai vidurnakčio tylai“.

Beje, mano pašnekovė prasitarė, kad kuria ir pasakas vaikams, skaito jas kartu su mažaisiais mokinukais. Pernai pasaulį išvydo spalvota pasakų knygelė „Miego pasakėlės“, kurioje yra ir dvi Renatos sukurtos pasakos. Ją išleido leidykla „Terra publica“.

Vėliau supratau vieną dalyką, kuris buvo pats svarbiausias ir esminis nuo pat pokalbio pradžių: Renata ne tik nuo pirmos klasės svajojo apie savo poezijos knygą, bet ir užtikrintai žinojo, kad kažkada ji bus išleista. Šiandien ji jau dėlioja planus apie antrą poezijos knygelę (birželio mėnesį), o dar vėliau apie trečią (per penkerius metus). Jos tikėjimas ir žinojimas toks stiprus, kad man net nekyla abejonių. Tikiu, taip ir bus. O kol tiki ji, jos svajonės kvėpuoja.

Kalbomis nieko nepakeisi, todėl reikia kalbėti darbais

Mažiausiai iš visų temų šiandien Renata norėtų kalbėti apie politiką, religiją, kurią laiko pačiu asmeniškiausiu ir intymiausiu dalyku savo gyvenime, bei apie darbą švietimo srityje, „nes kalbomis nieko nepakeisi, o nedirbantys toje sistemoje dar ir nesupras, ką noriu pasakyti“, tiesiai šviesiai rėžia pašnekovė.

Labiausiai ją domina kasdienės, gyvenimiškos temos, kurios leidžia geriau pažinti vieniems kitus, o taip pat dvasinės, kai kalbama akimis, šypsenomis, pusiau ištartais žodžiais, nutylėjimais ir viską pasakančia kūno kalba. Taip buvo ir šįkart: iš pradžių klausimai–atsakymai, o paskui pokalbis liejosi savaime, lyg tyras kalnų upelis, kurio paskirtis skubančiame pasaulyje pagirdyti ištroškusį žvėrelį, palaistyti išdžiūvusį žemės lopinėlį arba tiesiog leisti akims grožėtis ta trykštančia galinga gamtos versme.

Jei vaikystėje nebus pasakų, žmonės niekada netikės stebuklais

„Ką leidžia poezija, ko neleidžia pedagogika?“ – klausiu pašnekovės.

„Žiūrint plačiąja prasme, pedagogika yra įsprausta į rėmus. Tam sukurta sistema, nukreipta į asmenybės ugdymą. O poezijoje, jei sistema nelaikysime eilėdaros principų, tai yra absoliuti laisvė. Ir jau niekas nepasakys, kas yra gerai, o kas blogai, – teigia poetė. – Nors puikiai suvokiame, kad kiekvienas žmogus priima informaciją skirtingai, pagal savo intelektą, gyvenimišką patirtį, pasaulėžiūrą… Todėl joks kitas žmogus negali pasakyti, kuris eilėraštis teisingesnis, prasmingesnis…

„Jeigu poezija būtų mokymo (si) metodas, koks mokomasis dalykas taptų poezija?“

„Gyvenimo įgūdžiai, – nė nemirktelėjusi atsakė Renata. – Kiekviena mintis gali būti įdomi, netgi pati absurdiškiausia, kažkoks naujadaras, žodis, kurio dar niekas negirdėjo, gali tapti naujo eilėraščio pradžia. Į įdomias mokinių mintis aš visada atkreipiu dėmesį. Tačiau su pradinukais giluminės prasmės dažnai neprikapstysi. Poezija, pasakos jų amžiuje labiau susijusios su asmenybės žadinimu, jausmais, patirtimi“.

Apgailestaudama Renata prisiminė, jog ji pažįsta tokių tėvelių, kurie knygų skaitymą savo mažiems vaikams taiko kaip bausmę. Kaip tada mokytojams sudominti vaikus, kad jie skaitytų knygas? Jei tik ji žinotų atsakymą, turbūt galėtų pretenduoti į Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos patarėjus.

„Aišku viena: visą savo esmę, suformuotą branduolį vaikas atsineša iš šeimos. O ugdymo įstaiga kiek gali, tiek tą branduolį ir didina. Jeigu vaikas savo šeimoje nėra matęs skaitančių tėvų ir namuose neturi net menkiausios knygų lentynos su knygomis, jeigu jam vaikystėje tėvai neskaitė pasakų, tai jis niekada jų ir neskaitys“, – konstatuoja Renata.

Niekada nėra per vėlu būti tuo, kuo galėjai tapti

„Aš manau, kad yra tiktai dvi vertybės: sąžinė ir žmogiškumas (nuoširdumas, nemelavimas, nesukčiavimas…), kai atvira dūšia eini į žmones, ir kai nedarai to, ko nenorėtum, kad tau padarytų“, – pasisukus pokalbiui apie vertybes, teigia Renata.

Vaikams ji siunčia žinutę ne kaip mokytoja, o kaip žmogus: tikėkite savimi ir siekite svajonių.

„Aš visą laiką kartoju vaikams: jūs galite būti bet kuo, net ir astronautais, jeigu tik norite. Aš jau nebegaliu, bet jūs galit. Net jeigu jūs norit nuskristi į mėnulį, jūs tai galit, bet tai turi būti jūsų tikslas, siekiamybė. Niekada savęs nenuvertinkit ir nesakykit, kad esat kažkam netinkami, kad kažko nesugebėsit. Rasit savo vietą, kur būsit tinkami, tik reikia pastebėti savo stipriąsias savybes ir jas kryptingai ugdyti. Net jeigu būsit gatvių šlavėjai, jūs stenkitės būti pačiais geriausiais šlavėjais savo mieste“.

Niekada nėra per vėlu būti tuo, kuo galėjai tapti.

„Vis dar mokausi ir stengiuosi suvaldyti savo emocijas“

Renata Šimanauskienė, švietimo ir kultūros sričių profesionalė, aiškiai žino, kad jai be galo įdomu eiti tuo pačiu keliu, kaip ir jaunoji karta. Artimesnius ir šiltesnius ryšius ji patiria mažose Kėdainių rajono mokyklose.

„Labiau man patinka tokie dar nepriglostyti ir nesušildyti vaikai. Jų nėra daug. Kai kuriuos pavyksta priglausti ir sušildyti, kai kurių – ne, tačiau akių kontaktas su šiais vaikais būna visai kitoks, – teigia pašnekovė. – Vis dar mokausi ir labai stengiuosi suvaldyti savo emocijas, nes aš esu suaugęs žmogus, pasirinkęs šitą darbą, o vaikas, kuris sugebėjo išvesti mane iš pusiausvyros, manęs nesirinko, jis tiesiog privalo čia mokytis pagal įstatymą. Taip turi būti. O aš renkuosi ir, jei nesugebu su šitais vaikais dirbti, tada turiu pasirinkti kitą darbo vietą“, – samprotauja Renata.  Savikritiškas, labai kategoriškas požiūris. Teisingas ar ne – amžina tema diskusijai. Bet šitoj vietoj Renata turi savo atsakymą: „Supratau, kad nereikia niekam niekada kelti jokių lūkesčių: nei savo vyrui, nei savo vaikams, nei savo mokiniams. Jei mokiniai išmoks pamoką, džiaugsiuosi be galo, neišmoks, tuomet būsiu dėkinga, kad bent jau atėjo, nes galėjo ir neateiti“.

Tik tie, kas auklėja arba dirba su vaikais, supras, kas yra kantrybė, ir nesupras tie, kas tik teoriškai „žino“, kaip reikia dirbti ir auklėti vaikus.  

Laikytis įstatymų – privalu, tačiau apkabinti vaiką – daug svarbiau

Renata puikiai mato naujosios kartos privalumus, tačiau kaip vieną opiausių XXI amžiaus bendravimo kultūros iššūkių ji įvardija mobiliuosius telefonus mokyklose ir nevaldomą socialinių tinklų įtaką paauglių socializacijai. Ji pastebi, kad šie technologiniai iššūkiai griauna galimybę kurti artimesnius ir šiltesnius tarpusavio santykius, kai net būdami šalia bendraamžiai vieni su kitais bendrauja telefonu, rašinėdami žinutes arba atvirkščiai, sėdi „sulindę“ į telefonus, nekreipdami dėmesio, kas vyksta aplinkui. Ir tai kartojasi visur: šeimose, šventėse, giminių susiėjimuose, ne tik mokykloje.

„Kas būtų, jeigu ankstesniais laikais mes būtume turėję tuos pačius įrankius? Juk atsimename, kaip eilėje laukdavome, kad gautume pažaisti žaidimą „Tetris“ arba mažame ekranėlyje gaudydavom į krepšį krentančius kiaušinius. Ir tikrai tada per pertraukas tarpusavyje niekas nesikalbėdavo. Štai tokia priešistorė, pasivijusi mus ir mūsų vaikus šiandien, – teigia ji. Vieninteliai, kas mane šiandien įpareigoja mokykloje, yra žmogiški santykiai. Taip, kaip aš suprantu, kas yra žmogiški santykiai, taip aš ir dirbu. Aišku, aš laikausi įstatymų ir visų mokykloje numatytų tvarkų, jų nepažeidinėju, bet man niekas nepasakys, kad aš negaliu apkabinti savo paauglio mokinio, jei jis atbėga prie manęs su išskėstom rankom“.

Ieškoti idealo – tai vaikytis vėjo pėdų smėlyje

Matydama, kaip keičiasi šiuolaikinio jaunimo prioritetai ir vertybės, ji suvokia, kad mokykloje jau nebeužtenka vien perduoti žinias ar parašyti įvertinimus: „Tenka atiduoti daug savęs, nuolat ieškant kelio į paauglių širdis: kai vedu pamokas, būnu visa galva pasinėrus į savo darbą, o kai užveriu mokyklos duris, tada prasideda mano, Renatos, gyvenimas“.

Nors pati save apibūdina „aš ne mokytoja, ne pedagogė, ne literatė, o tiesiog žmogus su savo pomėgiais, poreikiais ir tarakonais galvoje“. Ir čia pat švelniai pajuokavo, kad savo darbą mėgsta, kitur savęs neįsivaizduoja, tačiau kiekvieną sekmadienio vakarą pagalvoja, jog nuo rytojaus nori išeiti į pensiją. Bet užtenka nuvažiuoti į darbą ir visą savaitę į pensiją jau nebesinori.

Paklausta apie ateities mokyklą, ji atsakė, kad norėtų ateities mokykloje aiškesnių ribų, kurių turėtų laikytis visi: dėl telefonų, elektroninių cigarečių, namų darbų, tolerancijos. Idealios mokyklos ji neįsivaizduoja, nes tokioje mokykloje turėtų dirbti idealūs pedagogai, idealus personalas, ideali administracija ir mokytis idealūs mokiniai. O tai yra misija neįmanoma, tarsi ieškoti vėjo pėdų smėlyje.

Aukso amžius – darbas su studentais

Didžiausias emocinis pakilimas, sužavėjęs ir nustebinęs mane, įvyko tada, kai mano pašnekovė prisiminė tuos laikus, kuomet Kauno kolegijos Kėdainių Jonušo Radvilos studijų centre studentams dėstė britų ir amerikiečių literatūrą.

„Tai buvo mano aukso amžius. Iki išnaktų ruošdavausi paskaitoms taip, kad net seilės tekėjo. Tai buvo absoliučiai mano stichija: anglų kalba kalbėtis su studentais apie poeziją, nagrinėti po eilutę literatūros kūrinius, nerti stačia galva į diskusijas. Man tai buvo kaip deguonis. Ilgiuosi tų laikų, esu labai dėkinga, kad turėjau tokią patirtį“.

Didmiesčiai dusina, o sode – lyg sporto klube

Nestebina ir tai, kad po darbo Renata vos ne kasdien užsuka į savo sodą, nes bendrystė su gamta ir laisvės pojūtis jai daug svarbesnis už materialųjį pasaulį: „Dideliam mieste aš dūstu, esu netipiška moteris, nes į prekybos centrą apsipirkti važiuoju tik tada, kai labai reikia, man tai juodas darbas. Kėdainiai – optimaliausias miestas gyventi, nes man reikia po kojom pajausti žolę, rankas sukišti į žemę, todėl turiu ir sodą, ir daržą, kuriame sodinu, raviu, auginu. Ten yra mano sporto klubas. O sodukas yra mano relaksacijos vieta su židiniu, daug žolytės, mažai darbo. Jame mes su vyru praleidžiame labai daug laiko tiek žiemą, tiek ir vasarą, dviese, taip pat ten ir svečius priiminėjam“.

Svajonėms negalioja jokios taisyklės

Renatą be galo džiugina žmonių palaikymas: jos kolegos, kaimynai ir giminaičiai, kuriuos vienija meilė poezijai, kartu su ja šventė pirmosios knygelės gimimą. Pristatymas viršijo visus lūkesčius – susirinko tiek žmonių, kad pritrūko sėdimų vietų. O gėlių ji gavo tiek, kiek dar niekada gyvenime. Tądien savo knygeles ji dovanojo visiems norintiems, nes, anot poetės, „Svajonės neparduodamos“. O svajojant negalioja jokios taisyklės.

Aš dėkinga Renatai, kad ji praskleidė savo svajonių šydą ir įsileido ten mane. Anapus uždangos aistros, gyvenimas kunkuliuoja, į eilę rikiuojasi vienas už kitą ambicingesni planai. O aš susilaikysiu neatskleidusi jų, nors ir labai maga, kad neišbaidyčiau stebuklingos paslapties, kuri turi išlikti magiška iki galo. Kantrybė apdovanoja tuos, kurie laukdami dirba, verda.