Rajono neįgaliųjų draugijos literatai pristatė poezijos almanachą „Žiemos veidas“
Daugiakultūriame centre buvo pristatyta ketvirtoji Kėdainių neįgaliųjų draugijos literatų poezijos rinktinė-almanachas „Žiemos veidas“. Jo sudarytoja, apipavidalintoja bei iliustracijų autorė – literatų būrelio literatė ir menininkė Leokadija Norbutienė-Mockienė.
Pasak knygos leidėjo Klaipėdos regiono neįgaliųjų meninės raiškos ir sveikos gyvensenos asociacijos „Trijų mūzų blyksniai“, tai labai originali ir novatoriška šios knygos forma, pretenduojanti į retro stilių – kai pateikiamas tekstas ne įprastiniu šiuolaikišku spausdintu tekstu, o rankraštiniu. Toks darbas reikalauja labai didelių pastangų ir kruopštumo, tačiau laimi tuo, kad šiuo principu sudaryta knyga turi didesnį individualumą ir autentiškumą, labiau išreiškiantį vidinį pasaulį autoriaus arba redaktoriaus (šiuo atveju).
Knyga-rankraštis
„Ši knyga gimė kaip pasakoj. Vieną šaltą ir šerkšnotą 2016 m. dieną apsilankiau pas savo draugę mokytoją lituanistę Eugeniją Kranauskienę. Ji pasakė: turiu idėją – leiskim almanachą „Žiemos veidas“. Iš pradžių maniau, kad ji juokauja, priešinausi šiai minčiai, žinodama, koks didelis darbas atguls ant mano pečių. Tačiau Eugenija buvo atkakli, ir abi pasitarusios nusprendėme knygą išleisti rankraštiniu, mano ranka perrašytų eilėraščių būdu – taip ir įdomiau, ir galbūt pigiau, – apie knygos atsiradimo istoriją pasakojo L. Norbutienė-Mockienė. – Pradėjau rinkti literatų eilėraščius. Dauguma pritarė mano idėjai, tačiau buvo ir skeptiškai nusiteikusių, atseit, kas čia per knyga, rašyta ranka, tiesiog juokinga. Na, tie literatai ir nedavė savo kūrybos, tačiau knygoje – 23 autorių eilės.
Man labai įstrigo kažkada Kėdainių krašto muziejaus direktoriaus R. Žirgulio pasakyti žodžiai: „Nori būti matomas, padaryk daug nematomų darbų“. Man reikėjo įdėti labai daug darbo ir pastangų, kad knyga išvystų dienos šviesą – ji mano džiaugsmas, bėda ir iškentėtas skausmas. Ji tartum mano rankose paseno, nes teko 50 jos egzempliorių beveik po 200 puslapių pravartyti septynetą kartų.
Eilėraščiai atspindi žmogaus dvasią
Poezijos knygos „Žiemos veidas“ sudarytoja L. Norbutienė-Mockienė yra be galo dėkinga knygą redagavusiai Eugenijai Kranauskienei. „Ji mums, visiems rašantiems, tarsi kalnas, į kurį galima visada atsiremti. Šį kalną paliečia visi šios knygos autoriai. Tik nepagalvoja, kad eilės pačios nesusidėlioja į knygelę. Kiekviena raidė ir sakinys yra Eugenijos akimis apglostytas. Labai svarbu yra turėti žmogų, tylų ir garbingą, kuris rašantiems padeda.“
E. Kranauskienė, pati rašanti prozą ir tapanti akriliniais dažais miniatiūrinius paveikslus, savo indėlio į knygą nesureikšmina. Ji džiaugiasi kuriančiais, rašančiais žmonėmis. Skaitydama literatų kūrybą, ji įžvelgia joje gyvenimo prasmės ieškojimą, asmeninius išgyvenimus, žmogaus dvasinio pasaulio giluminius klodus.
„Daugelyje eilėraščių keliama šiais laikais aktuali žmonių bendrystės ir susvetimėjimo tema, kai grynai egoistiškai rūpinamasi tik savimi, o artimojo skausmas – svetimas, nesuprantamas, nesuvokiamas. Tačiau be skaudžių dalykų, eilėse suskamba ir gražios, taurios meilės motyvas, pakeliantis žmogų virš kasdienybės ir pakylėjantis iki dvasinės palaimos“, – savo mintimis dalijosi E. Kranauskienė.
Svarbiausia – neužsisklęsti savyje
Knygos pristatymo metu buvo išsakyta daug gražių žodžių, skirtų L. Norbutienei-Mockienei. „Tai nuostabios sielos žmogus, kuris neužsidaro savyje, o stengiasi prisiliesti prie kiekvieno žmogaus. Sakoma, kad žmogus nori garbės. Ne. Garbę reikia užsitarnauti, – teigė literatė, viena iš knygos autorių Genovaitė Žukauskaitė. – Toje knygoje, toje baltumoje, labai įvairioje baltumoje, ji taip prisiliečia prie kiekvieno autoriaus savo meniniais sugebėjimais, kad reikia jai sakyti didžiausią ačiū.
Ji išleido ne vieną knygą, nutapė daug paveikslų, ne vienas jų, tikriausiai kabo ir mūsų namuose. Nors ji neturėjo galimybių baigti aukštųjų mokslų, kaip neretas iš mūsų, bet ji į pasaulį atsinešė savo talentą, kurio negalėjo jaunystėje išreikšti, bet užtat dabar dovanoja mums visiems tai, ką ji turi geriausio ir šviesiausio.
Tikrai lauksime dar ne vienos jos knygos. „Žiemos veide“ ji kaligrafiškai prisilietė prie mūsų poezijos, būtų gražu, kad kita knyga apie mus visus literatus išeitų sudėta iš ekslibrisų.“
Dėkoja
L. Norbutienė-Mockienė labai dėkinga Daugiakultūrio centro vadovei Audronei Pečiulytei, padėjusiai įgyvendinti svajones – šiame centre buvo pristatyta jos pirmoji poezijos ir prozos knyga „Pienės gyvenimo būsenos“ bei sudarytas Neįgaliųjų draugijos literatų poezijos almanachas „Polėkis“.
Po Daugiakultūrio centro skliautais skambėjo jos sukurti romansai, buvo surengtos personalinės dailės parodos.
Šiuo metu L. Norbutienė-Mockienė rengia ir ruošiasi išleisti savo vyro rašytojo fantasto Vytauto Norbuto kūrybos rinktinę.
