Po daugelio metų Paberžės bažnyčioje vėl skambėjo Tėvo Stanislovo pamokslas (FOTOGALERIJA)

Nedidukėje Paberžėje tarnystei paskirtas kunigas Algirdas Mykolas Dobrovolskis savo laiku tūkstančiams žmonių buvo tapęs išganingu širdies žaizdų gydytoju ir tiksliu kompasu, gyvenimo kryptį praradusioms sieloms. Kelio į savo vidinius namus čia ieškoti atvykdavo ne vien tikintieji – šalia ypatingojo dvasininko vietos užteko visiems. Tėvas Stanislovas buvo tikrosios, neišskiriančios ir auginančios Dievo meilės žmogui mūsų žemiškojoje būtyje liudytojas bei gyvas pavyzdys. „Kai jo netekome, rodėsi, saulė užgeso, – prieš du dešimtmečius stipriai sukrėtusią žinią prisiminė šį sekmadienį Paberžėje vykusiame Tėvui Stanislovui atminti jau dvyliktus metus rengiamame festivalyje sutikta Danguolė Junevičiūtė. – Gera matyti, kad Paberžė yra taip rūpestingai saugoma. Visada randu laiko atvykti į šio festivalio renginius, kurie man labai artimi.“ Paskutinę vasaros dieną tradicinis festivalis publiką subūrė jau į 35-ąjį renginį. Jame darniai susipynusios pakilios maldos, sakralios muzikos ir profesionaliojo meno gijos darsyk atvėrė būtąjį Tėvo Stanislovo pasaulį.

Nuo bažnyčios iki pilnutėlio šventoriaus

Tarptautinio Paberžės muzikos festivalio meno vadovas Liudas Mikalauskas, sveikindamas po medinės bažnyčios skliautais susirinkusią publiką, prisiminė pirmuosius festivalio renginius.

„Kai pradėjome rengti Paberžės festivalį, mes puikiausiai sutilpdavome į bažnytėlę – susiburdavome kamerinėje aplinkoje, bet ilgainiui į festivalį ėmė rinktis tokie būriai žmonių, kad jų būdavo pilnas šventorius, todėl ir renginį perkėlėme ten, – pasakojo L. Mikalauskas. – Vis tik jau kelerius metus turime tradiciją vieną iš trijų festivalio renginių – vidurinį, grąžinti į bažnyčią. Žinoma, visi netelpame viduje, bet renginį žmonės gali stebėti ir lauke – per specialiai pastatytus ekranus. Džiugu, kad vėl susirinkome pabūti kartu.“

Senojoje klebonijoje apsigyveno tapytojai

Festivalio publika pirmiausia apžiūrėjo Paberžės bažnyčios lauko sienas išpuošusius paveikslus. Tai visą savaitę senojoje klebonijoje gyvenusių ir Paberžėje kūrusių Lietuvos dailininkų sąjungos asociacijos „Individualistai“ narių tapybos darbai.

„Tapytojų pleneras Paberžėje – dar viena šio festivalio tradicija, – sakė L. Mikalauskas. – Dailininkai ant drobės perkėlė po dalelę Paberžės dvasios.“

Antrus metus plenero kuratoriaus Svajūno Armono į Paberžę tapyti pakviesta profesorė Giedrė Riškutė-Kariniauskienė atskleidė, kad ši vieta ją tiesiog užbūrė.

„Pirmiausia mane užbūrė šios Tėvo Stanislovo sukurtos vietos nuotaika ir istorija. Neįtikėtiną įspūdį man daro upelio kaita – pernai tapant jis buvo žalias, o šiemet jau kitoks. Įdomu atvažiuoti ir tai stebėti. Smalsu, koks gi jis man išeis kitąmet? – pasidalino profesorė. – Tapiau ir Paberžės bažnyčią. Neslėpsiu – buvo sudėtinga. Tapyti Dievo namus – didelė atsakomybė. Vis atrodė, kad darbas dar nėra tobulas, baiminausi, kad pavyktų išlaikyti proporcijas, atitaikyti spalvinį sprendimą. Norėjosi ir piešinyje bažnyčią sudvasinti.“

Menininkė išskyrė, jog labiausiai tapyti Paberžėje padeda ypatinga šią vietą gaubianti ramybė.

„Kurdama Paberžėje jaučiuosi labai gerai. Regis, tarsi čia nėra nieko išskirtinio: peizažo ar pastatų, bet iš tiesų viskas be galo gyva. Ši vieta – Tėvo Stanislovo kūrinys: jo surinkta gausybė unikalių dalykų, žmonėms čia atiduota meilė, pagalba – visa tai Paberžę pavertė tikra stebuklų erdve, – kalbėjo G. Riškutė-Kariniauskienė. – Kūrybai reikiami klodai čia tiesiog neišsemiami, tad norisi grįžti vėl ir vėl.

O ir nakvynė senosios klebonijos pastate nepamirštama. Niekur taip gerai nemiegojau kaip čia. Miegas tarsi palaimintas. Namie šito nėra, – stebisi profesorė ir retoriškai paklausia. – Kodėl čia taip?“

Žmogus ieško laimės

Po tapybinių įkvėpimų bažnyčioje prasidėjo šv. Mišios, kurias aukojo Išlaužo parapijos klebonas kunigas Vilius Sikorskas. Pamaldų metu giedojo Išlaužo Dievo dvaro choras, vadovaujamas Vadimo Navicko. Paberžėje, kaip Tėvo Stanislovo laikais, vėl skambėjo grigalinis giedojimas.

Kunigą A. M. Dobrovolskį pažinojęs dvasininkas V. Sikorskas tądien Paberžės bažnyčioje atgaivino kadaise Tėvo Stanislovo čia sakytą pamokslą.

„Šioje mažytėje šventovėje prieš daug metų buvo ištarti tokie paprasti žodžiai: „Nieko žmogus nenori labiau kaip laimės. Laimės nori net tas, kuris griebiasi virvės. Iš tikrųjų jis bando save gelbėti. Laimės ieško ir tie seneliai, kurie vakarienei valgo dribsnių sriubą. Mielieji, o kas yra žmogaus laimė? Tai džiaugsmas, kada džiaugiasi tavo širdis. Tavo rūbai gali būti ir pakuliniai, teturėti gali vos keletą kapeikų, tavo gyvenime viskas gali būti be galo paprasta, bet tu jautiesi laimingas.“

Iš kur ateina Tėvo Stanislovo džiaugsmas ir ramybė? – daugelio susirinkusiųjų mintyse nebyliai užduotą klausimą garsiai ištarė kunigas V. Sikorskas. – Žiūrėdami į Tėvą Stanislovą kaip į kunigą mes jį priskiriame prie paprastų kunigų – kaip, pavyzdžiui, ir mane. Bet jis nebuvo tiesiog kunigas. Visų pirma, jis buvo vienuolis ir čia mes esame dėl jo vienuolystės aukos.

Kunigas yra aukotojas, o vienuolis savo gyvenimą priima kaip auką, – dėmesį atkreipė dvasininkas. – Kada Tėvas Stanislovas suprato savo pašaukimą, jo gyvenimo džiaugsmu ir varikliu tapo trys vertybės: neturtas, skaistumas ir paklusnumas. Tokie trys, regis, paprasti dalykai šį žmogų padarė nuostabų. Ir ne dėl to, kad tie trys vienuolio įžadai egzistuoja, o dėl to, kad Tėvas Stanislovas jų laikėsi.

Žmonės jam veždavo daug dovanų, pavyzdžiui, netgi nupeštų vištų ar kitų gėrybių. Šias, beje, suvalgydavo tie, kurie jį supdavo atvykdami į Paberžę ieškoti ramybės. Tėvą Stanislovą labiausiai džiugino ne jūsų dovanos, – pabrėžė kunigas V. Sikorskas. – Tikrasis jo džiaugsmo šaltinis buvo, be abejo, Jėzus. Tai buvo gilus, tikras, asmeninis ryšys su Dievu. Turėdamas šį ryšį Tėvas Stanislovas nuoširdžiai aukojo savo neturtą. Tai matyti galime lankydami jo miegamąją celę, kur rasime tik kietą lovą ir vos keletą daiktų. Šis neturtas nėra žmogaus apiplėšimas. Labiausiai nuskurdęs yra tas žmogus, kuris apsirgęs puikybe. Nėra Žemėje didesnio nuskurdėlio kaip degančio puikybe.

Taigi mūsų durys į laimę yra mūsų širdies džiaugsmas, kurį atrasti galime kasdienybėje būdami su Dievu.“

Tremtį ištvėrė dusyk

Po šv. Mišių Paberžės bažnyčia pirmąsyk tapo teatro scena, kurioje atgimė vieno skaudžiausių mūsų šaliai – rezistencinio laikotarpio prisiminimai. Festivalio meno vadovas L. Mikalauskas publikai priminė, kad į kovą už orią Lietuvos būtį ir laisvę atvirai įsitraukęs buvo ir pats Tėvas Stanislovas. Tiesa, už tai okupacinės valdžios nuteistas tremtimi.

„Tėvas Stanislovas savo gyvenimą buvo pastatęs ant dviejų kertinių akmenų: pirmasis – meilė tėvynei, o antrasis – meilė Dievui, – kalbėjo L. Mikalauskas. – Dar Paberžė yra ir tas kraštas, iš kurio 1863 m. sukilėlių vadas Paberžės kunigas Antanas Mackevičius į kovą už laisvę išsivedė sukilėlius.

Kaip žinome, Tėvo Stanislovo gyvenimo rezistencinė kova irgi neaplenkė. Už savo aštrius pamokslus jis buvo ištremtas. Į Lietuvą sugrįžo po 8 metų. Pabuvęs vos keletą mėnesių – nepasitaisęs, kaip siekė okupantų valdžia, ir sakęs tuos pačius pamokslus, jis buvo antrą kartą suimtas ir vėl iškeliavo į tremtį, – dvasininko biografijos faktus priminė L. Mikalauskas. – Rezistencijos tragedija Tėvo Stanislovo gyvenimą išties lydėjo. Todėl ypatinga, kad šiandien festivalio publikai galime pristatyti spektaklį, skirtą būtent rezistencijos laikotarpiui.“

Tikri liudijimai apie miško seseris

Dvi žinomos aktorės Vitalija Mockevičiūtė ir Neringa Varnelytė publiką pakvietė sugrįžti į dramatiškų išgyvenimų paženklintą partizaninį šalies istorijos laiką.

Spektaklyje „Miško seserys“ pasakojama apie Dzūkijos regione veikusias moteris partizanų ryšininkes, čia atgimsta tikri jas artimai pažinojusių amžininkų prisiminimai, kuriuos lydi folkloro atlikėjų Dariaus Mockevičiaus bei Pauliaus Kovalenko atliekamos partizanų dainos.

Įdomi detalė – visi spektaklio tekstai skamba dzūkų tarme.

Paberžėje – pirmą kartą

Praėjus aštuoneriems metams po Tėvo Stanislovo netekties jo atminimui rengti pradėtas Paberžės festivalis jau skaičiuoja dvyliktus metus. Ypatingi renginiai tūkstančius žiūrovų pakviečia sugrįžti, tačiau vis dar atsiranda ir tokių, kurie Paberžę festivalių metu išvysta pirmąsyk.

Po renginius keliauti mėgstanti senjorų bičiulių kompanija iš Panevėžio sekmadienio popietę leido Paberžėje. Čia vykstantis festivalis tapo atradimu jų kultūrinio gyvenimo žemėlapyje.

„Į šio festivalio renginius atvykome pirmą kartą. Nors esu panevėžietis, bet ir pačioje Paberžėje iki šiol neteko lankytis, – atskleidžia senjoras Edmundas. – Vis tik su Tėvu Stanislovu susitikti yra tekę, tačiau Dotnuvoje. Jis paliko labai įdomų įspūdį – buvo išties netipiškas, išskirtinis, įsimintinas žmogus.

O Paberžė – tiesiog užburianti: ypatingas reljefas, unikalus bažnyčios pastatų ansamblis ir dar čia vykstantis puikus renginys. Nuostabus sekmadienis.“

Grįžta uždegti žvakę

Drauge su Edmundu ir dar viena bičiule į Paberžę atvyko Ramutė Gilienė, šiai vietai puoselėjanti amžinus sentimentus.

„1989-aisiais Tėvas Stanislovas krikštijo mano dukrą, todėl Paberžė visam gyvenimui man liks labai svarbi vieta, – sakė Ramutė. – Dukra buvo jau nemaža – šešerių, vilkėjo tautiniais drabužėliais. Prisimenu, atsivežėm šakotį, o Tėvas Stanislovas pakvietė sėsti prie stalo, paruošė arbatos. Nors mano dukra buvo labai nedrąsi, bet ji iškart atsisėdo šalia Tėvo Stanislovo. Man buvo keista. Matyt, vaikas jautė gero žmogaus sielą, – svarsto pašnekovė. – Atminty ypač išliko Tėvo Stanislovo balso tembras. Tikrai išskirtinis.“

Ponia Ramutė Paberžėje retsykiais vis stabteli, o kai sugrįžta – būtinai ant jos dukrą krikštijusio dvasininko kapo uždega žvakelę. „Keliaudamos su draugėmis esame čia aplankiusios ir muziejų, ir bažnyčią – visur apėjome. Paberžė mažai kuo pasikeitė nuo Tėvo Stanislovo laikų. Matyti, kad šia vieta rūpinamasi“, – džiaugėsi panevėžietė.

Keistasis kunigas

Dažna festivalio viešnia Danguolė Junevičiūtė „Rinkos aikštei“ papasakojo, kokį pirmąjį įspūdį vietos gyventojams paliko Tėvas Stanislovas, vos paskirtas dvasiškajai tarnystei į Paberžę.

„Mano tėvų namai – Krekenavoje, tad vasaromis ten dažnai būnu, nors pati jau esu panevėžietė, – save pristatė Danguolė. – Tėvas Stanislovas ir Paberžė mano gyvenime užėmė kertinę vietą. Teko daug bendrauti. Kadangi buvau mokytoja, tai čia atsiveždavau ir vaikus. Mes kiekvienas širdy saugome savo Tėvelį ir turime savo supratimą apie jį.

Žmonės pas Tėvą Stanislovą važiuodavo miniomis. O jis net tada, kai jau sirgo, niekad nėra pasakęs, kad nenori ar negali priimti. Nors gal būnant ligoje išties norėjosi ramybės, tylos, galiausiai juk ir fiziškai sunku būdavo, – apie stebinusį Tėvo Stanislovo atsidavimą kitiems pasakoja Danguolė ir pasidalija keliais ypatingais prisiminimais. – Mano mamytė šeimininkaudavo vestuvėse ar kitose šventėse. Kartą turėjo darbo Ibutonyse. Tada Tėvas Stanislovas buvo tik neseniai atvykęs gyventi į Paberžę. Grįžusi mama pasakoja: „Koks keistas kunigas Paberžėje – jis nuėjo pas kolūkio pirmininką (komunistą) ir įsidarbino pas jį kalviu.“ O dar mama pati matė, kai dvi moterys atėjo užsakyti mišių. Viena padavė pinigėlių, o iš kitos Tėvas Stanislovas auką už Mišias imti atsisakė ir nustūmė jai anos moters duotus pinigus sakydamas: „Va, geriau pamaitink už juos savo vaikus.“ Jis matė, kad šiai moteriai tie pinigai labai reikalingi.“

Užgeso saulė

Ponia Danguolė atskleidė besiilginti pokalbių su Tėvu Stanislovu. „Kai jis mirė, supratau, kad pasaulis neteko ryškios šviesos. Iš pradžių buvo sunku. Jausmas – tarsi saulė užgeso, – dalijasi moteris. – Galvojau, kad tą šviesą praradome negrįžtamai. Bet Paberžė turi ypatingas gelmes – žmonės čia vis eina. Džiugu, kad ši vieta neapleista ir toliau puoselėjama. Manau, Tėvas Stanislovas džiaugtųsi šiandien matydamas Paberžę tokią.

Man irgi gera čia sugrįžti. Visada stengiuosi atvažiuoti į festivalio renginius. Man ypač patinka antrasis, kuriame būna mažiau žmonių ir programa labai mano skoniui. Kunigo V. Sikorsko pamokslai man artimi, atrandu daug bendrų dalykų tarp judviejų su Tėvu Stanislovu. O dar – choralo giedojimas. Sielai džiugu čia būti.“

Paskutinis renginys – rugsėjį

Dvyliktą Paberžės festivalį vainikuos trečiasis renginys, kuris vyks rugsėjo 28-ąją, sekmadienį.

Tarptautinio Paberžės muzikos festivalio mecenatas – „Vikonda grupė“. Festivalio globėja – „Vikonda grupės“ įmonių valdybos pirmininkė Jolanta Blažytė, dvasinis vadovas – Kauno arkivyskupijos Kėdainių dekanato dekanas kunigas Žydrūnas Paulauskas, meno vadovas – Liudas Mikalauskas.

Festivalio partneriai: Kėdainių kultūros centras, 1863 m. sukilimo muziejus Paberžėje. Festivalį organizuoja: labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ ir VšĮ „Liudo Mikalausko koncertai“.

Festivalį iš dalies finansuoja – Lietuvos kultūros taryba, Kėdainių rajono savivaldybė. Rėmėjai – UAB Kėdainių konservų fabrikas ir „Dadu“ ledus gaminanti UAB „Vikeda“ . Iš dalies festivalį finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba.