Paliekami ne tik be transporto, bet ir be vaistų

Vyriausybė nepritarė siūlymui Lietuvoje įteisinti mobiliąsias vaistines. Nors pripažįstama, kad vaistų prieinamumą regionų gyventojams gerinti būtina, pasirinktas atsargus kelias. Šis sprendimas atvėrė aštrią diskusiją tarp tų, kurie mato „vaistines ant ratų“ kaip būtiną pagalbą atokių kaimų gyventojams, ir tų, kurie įspėja apie grėsmę pacientų saugumui. Kėdainietė, konservatorė Seimo narė Jurgita Sejonienė gina tokią idėją, o farmacininkas, rajono tarybos narys, demokratas Paulius Aukštikalnis ją griežtai kritikuoja, siūlydamas nebeišradinėti dviračio ir vadovautis Vakarų Europos patirtimi paremtomis saugiomis ir alternatyvomis, kurios būtų prieinamos visiems žmonėms.

Bijomasi išaugsiančios konkurencijos

Vyriausybė, dar vasarą teikdama išvadą Seimui, rėmėsi Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) pozicija. Anot ministerijos, Lietuvoje vaistinių tinklas ir taip yra vienas tankiausių Europos Sąjungoje – 2023 m. duomenimis, 100 tūkst. gyventojų teko 47 vaistinės, kai ES vidurkis siekia 32. Be to, baiminamasi, kad mobiliosios vaistinės sukurtų nesąžiningą konkurenciją stacionarioms vaistinėms, ypač mažesnėse gyvenvietėse.

„Galėtų sąlygoti vaistinių, veikiančių tam tikrose gyvenamosiose vietovėse, sprendimą nutraukti veiklą dėl išvažiuojamąsias paslaugas teikiančių vaistinių konkurencijos“, – teigiama ministerijos išvadoje. Taip pat pabrėžiama, kad dėl griežtų kokybės, saugos ir specialistų įdarbinimo reikalavimų pačioms vaistinėms teikti tokias paslaugas greičiausiai būtų nenaudinga.

Siūlymą įteisinti mobiliąsias vaistines dar praėjusioje kadencijoje pateikė Sveikatos reikalų komiteto nariai iš valdančiųjų ir opozicijos. Iš jų dabar Seime dirba tik konservatorė J. Sejonienė.

Siūlė galimybę, bet nebuvo reikalavimo

Seimo narė J. Sejonienė, viena iš idėjos palaikytojų, pabrėžia, kad jos įsitikinimu, Vyriausybės išvada paremta klaidingomis prielaidomis. Pasak jos, niekas neketina įpareigoti steigti mobiliąsias vaistines – siekiama tik sudaryti teisinę galimybę verslui pačiam įsivertinti poreikį.

„Projektu siūloma sudaryti galimybę steigti mobilias vaistines. Pabrėžiu – sudaryti galimybę, o ne įpareigoti jas steigti“, – teigė politikė.

Ji taip pat atmeta SAM argumentą dėl galimai padidėsiančios vaistinių konkurencijos, aiškindama, kad pateiktas siūlymas kaip tik numatė apribojimus, kurie stacionarioms vaistinėms leistų išlikti konkurencingoms.

„Mano pasiūlymas yra kaip tik ribojantis mobiliųjų vaistinių veiklą (jei tokių būtų) tose vietose, kur yra veikiančios fizinės vaistinės, todėl fizinių vaistinių tinklui tai neturėtų jokios įtakos“, – sakė J. Sejonienė.

Kai kurių kaimelių gyventojams pasiekti vaistines iš tiesų sunku

Anot jos, pagrindinis projekto tikslas – padėti žmonėms, kurie gyvena atokiose vietovėse, kur fizinių vaistinių nėra, o susisiekimas yra sudėtingas. Politikė kaip pavyzdį pateikia Kėdainių rajoną.

„Valstybinės ligonių kasos duomenimis, šiuo metu Kėdainių rajone veikia 20 vaistinių, tačiau dalis jų kaimiškose vietovėse vykdo tik vaistų išdavimo funkciją ambulatorijose. T. y., tai nėra fizinės vaistinės. Šie skaičiai, neabejotinai, neatspindi realių gyventojų galimybių įsigyti būtinus vaistus. Pavyzdžiui, Pagiriai, Truskava – šių miestelių gyventojų galimybės pasiekti artimiausią vaistinę yra tikrai ribotos.“

J. Sejonienė stebisi SAM pozicija ir teigia, kad ministerija, užuot rūpinusis pacientų poreikiais, ėmėsi ginti vaistinių tinklų interesus.

„Kuo remdamasi Sveikatos apsaugos ministerija parašė tokią išvadą, nežinau. Nepamenu, kad būtų vykdyta gyventojų apklausa, nors kiek man teko viešai kalbėti šiuo klausimu, gyventojai pasisakydavo vienareikšmiškai – tokia paslauga būtų reikalinga.

Keista, kad SAM reiškia susirūpinimą dėl per didelės vaistų tiekėjų konkurencijos, tuo tarpu kai kitais savo įstatymų projektais ir įsakymais kuria visiškai nenormalią konkurencinę aplinką. Manau, kad tai vaistų tiekėjų interesas – kaip organizuoti vaistų tiekimo funkciją, jei jie matytų poreikį. Įstatymo leidėjo atsakomybė – sudaryti galimybę“.

Apibendrindama ji sako, kad sprendimą, ar tokia paslauga reikalinga ir ar ji atsipirktų, turėtų priimti pačios įmonės.

„Mano supratimu, sudaryti galimybę veikti mobilioms vaistinėms reikia. O jau pačios įmonės įsivertins ir nuspręs, ar jie gali/nori šią paslaugą teikti“, – reziumuoja Seimo narė.

Ji pridūrė, kad kitų įstatyminių iniciatyvų, kurios gerintų paslaugų, šiuo atveju – farmacijos – prieinamumą rajonų gyventojams šiuo metu neturinti.

Paulius Aukštikalnis: „Vaistinė nėra tik vaisto atiduotuvė“

Visiškai kitokios nuomonės laikosi farmacininkas, Kėdainių rajono tarybos narys Paulius Aukštikalnis.

Pasak jo, mobiliosios vaistinės idėja yra paviršutiniška ir kelia tiesioginę grėsmę pacientų sveikatai, nes naikina esminę farmacijos paslaugos vertę – kokybišką ir konfidencialią konsultaciją.

„Vaistinė nėra „vaisto atiduotuvė“. Jei taip būtų, galėtume pastatyti automatinius aparatus ant kiekvieno kampo. Tačiau vaistininko pareiga – sutikrinti gydytojų paskirtus vaistus tarpusavyje, įvertinti sąveikas, dozes, dublikatus, pamokyti, kaip teisingai vartoti“, – tvirtina specialistas.

Jis klausia, kas prisiims atsakomybę už skubotas, „ant ratų“ suteiktas konsultacijas, ypač kai kalbama apie daug vaistų vartojančius senjorus: „Mobili vaistinė nėra sprendimas – tai rizika paciento saugai.“

P. Aukštikalnis skeptiškas mobiliųjų vaistinių idėjai dar ir dėl Geros platinimo praktikos (GDP) reikalavimų, kuriuos mobili vaistinė turėtų atitikti.

„Kaip jūs užtikrinsite stabilią temperatūrą karštą vasaros dieną ar šaltą žiemą, kai nuolat varstomos durys? Kaip užtikrinsite vaistų atsekamumą ir saugumą? Iš esmės, kiekvienas furgonas turėtų būti kvalifikuotas kaip „mažas sandėlis ant ratų“ su visa brangia ir sudėtinga įranga. Tai praktiškai neįgyvendinama“, – įsitikinęs P. Aukštikalnis.

Sutinka, kad vaistinių tinklo problema Kėdainiuose yra

Jis pripažįsta, kad Kėdainių rajone vaistų prieinamumo problema egzistuoja, mat atokių kaimiškųjų seniūnijų gyventojams patekti į vaistinę kartais gali būti iš tiesų sudėtinga, bet siūlo ją spręsti ne „važiuojančiu vaistų dalinimo furgonu“, o kokybiškai plečiant paslaugas.

P. Aukštikalnis teigia, kad tikslinga būtų išplėsti saugų vaistų pristatymą į namus, pasitelkiant socialinius darbuotojus ar vaistininkus, kompensuojant paslaugą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Taip pat gera idėja būtų stiprinti telefarmaciją, įrengiant seniūnijose ar poliklinikose privačius kambarius nuotolinei konsultacijai su vaistininku.

Jis taip pat siūlo steigti mažus valstybinius vaistų išdavimo punktus ten, kur vaistinės yra ekonomiškai netvarios ir užtikrinti ilgesnį esamų vaistinių darbo laiką arba budėjimus.

P. Aukštikalnis siūlo neišradinėti dviračio, o remtis pažangių Europos šalių – Škotijos, Prancūzijos, Vokietijos, Airijos, Ispanijos – pavyzdžiais, kur didžiausias dėmesys skiriamas farmacijos paslaugos kokybei: steigiami privatūs konsultacijų kambariai, finansuojamos vaistų peržiūros paslaugos, kuriamos telekonsultacijų erdvės.

Anot jo, net ir tose šalyse, kurios sprendžia kaimiškų vietovių problemą, pasirenkami saugesni modeliai.

„Ispanijoje mažose gyvenvietėse steigiami botiquines farmacéuticos – „motininei“ vaistinei priklausantys punktai, veikiantys tik ten, kur atstumas iki vaistinės didelis. Lenkijoje leidžiami punkty apteczne – riboto asortimento išdavimo punktai, prižiūrimi specialisto“, – vardija P. Aukštikalnis.

Kokia reali vaistinių tinklo situacija Kėdainių rajone?

Nors oficialios statistikos apie vidutinį atstumą iki vaistinės Kėdainių rajone nėra (pateikiamas tik šalies „čempionas“ – Ignalinos rajonas su 10,1 km vidurkiu), J. Sejonienės paminėti pavyzdžiai atskleidžia problemos mastą.

Atlikus greitą paiešką žemėlapiuose, matyti, kad iš Pagirių miestelio gyventojams iki artimiausios vaistinės Šėtoje ar Ramygaloje tenka keliauti apie 20–25 kilometrus. Panašus atstumas, apie 15–20 km, skiria ir Truskavos gyventojus nuo artimiausios vaistinės. Atsižvelgiant į tai, kad viešojo transporto tinklas šiose vietovėse nėra tankus, o dauguma gyventojų – vyresnio amžiaus, tokia kelionė tampa rimtu iššūkiu.

Akivaizdu, kad problema egzistuoja. Vyriausybei atmetus mobilių vaistinių idėją, atsakomybė rasti kitus, saugius ir efektyvius, sprendimo būdus niekur nedingo. Diskusija, kaip užtikrinti, kad būtiniausi vaistai pasiektų kiekvieną Kėdainių krašto ir visos Lietuvos gyventoją, lieka atvira. Norėtųsi, kad ir rajono taryboje būtų veliamasi ne į beprasmius ginčus, paviršutiniškus sprendimus, o būtų ieškoma, kaip užtikrinti net ir atokiausiose gyvenvietėse gyvenantiems žmonėms, kur autobusai nekursuoja, o kitokio transporto beveik ir nėra, tokias būtinas paslaugas.