Nauji namai, į kuriuos norisi sugrįžti
Paskutinį – priešadventinį lapkričio šeštadienį Aristavos bendruomenės centre buvo tikras sujudimas – vyko vakaronė „Kai tu šalia…“, suorganizuota naujų bendruomenės centro patalpų atidarymo proga.
Naujoji bendruomenės centro vieta – buvusios mokyklos dirbtuvės – neatpažįstamai pasikeitė, kai rajono savivaldybės skirtomis lėšomis UAB „Herasta“ puikiai atliko visuminį patalpų remontą, o rėmėjų lėšomis buvo įrengtas vietinis patalpų apšildymas.
Pilnutėlė naujoji bendruomenės centro salė, aristaviečių džiaugsmo akimirkos iškart parodė, kad namai bendruomenei yra būtini, kad jos nariai galėtų pasijusti tikrais šeimininkais, kad norėtųsi čia ateiti, užsiimti norima veikla.
Vakaronė „Kai tu šalia…“ atspindėjo dar vieną momentą – istorinį: šiais metais sukanka 645 metai, kai pirmąkart paminėtas Aristavos vardas.
Šventė prasidėjo bendra priešadventine malda kartu su šv. Jurgio parapijos klebonu Artūru Stanevičiumi, kuris atvyko pašventinti naujųjų patalpų. Bendruomenės pirmininkas Laimonas pristatė svečius, apžvelgė bendruomenės pastangas ir padėkojo visiems, kas padėjo, kad ši salė taptų tokia, kokią matome šiandien.
Buvome maloniai nustebinti gausiu svečių atvykimu. Visi jie ar jų atstovaujamos įstaigos, įmonės prisidėjo prie šio mūsų projekto įgyvendinimo ir rado laiko atvykti pasidžiaugti kartu su mumis. Garbių žmonių dėmesys, pasakytos mintys, padrąsino mus ir, svarbiausia, parodė, kad kaimo žmogus yra taip pat svarbus.
Toliau vakaronėje žodį tarė pati bendruomenė: pasirodė meno saviveiklos kolektyvai, vadovaujami Kėdainių kultūros centro meno vadovių Astos Čiapaitės ir Ritos Vilkelienės. Dramos grupelė perkėlė žiūrovą į gilią senovę, o skaitovas Eimantas sujungė laikmečių dvasią su dabartimi. Dviejų ponių iš XIV ir XVIII amžiaus atskleidė mūsų kaimo istorijos fragmentus. Ponios Algeminienės vaidmenį įtaigiai atliko Ligita, o ponią Oną Zabielienę puikiai suvaidino Asta. Personažių laikysena, kalba, manieros, aplinka originaliai atspindėjo tų laikų aukštuomenės kultūrą. Kaimo istorijos laikmečių raišką pagyvino moterų ansamblis “Arvista”. Jo atlikta daina “Senas dvaras” daugelį aristaviečių sugrąžino į prisiminimuose dar gyvą Aristavėlės dvarą, kuris yra perkeltas į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse ir šiuo metu jau restauruotas. Ne veltui ansamblio moterys pašmaikštavo svajojančios šią dainą padainuoti puošnioje atgijusio dvaro salėje.
Šiltais plojimais buvo įvertintos mūsų kaimo lakštingalos Sandros ir ansamblio vadovės Ritos solinės dainos.
Jaukumo, grožio naujiems bendruomenės namams suteikė tautodailininkės Aldonos Tunkūnienės tapybos darbų paroda. Ši menininkė taip pat asmenybė mūsų kaimo istorijoje: ji dvidešimt trejus metus čia dirbo.
Aristavietės Ingos Skučės, laisvalaikį skiriančios menui, darbelius pademonstravo ansamblio „Arvista“ moterys. Jų apranga buvo papuošta spalvingomis skarelėmis, veltais šaliais.
Džiugu, kai kiekvienas darbas, projektas bendruomenėje randa atgarsį. Aptariama, vertinama, siūloma, dėkojama. Taip buvo ir šį kartą. Vakarodami dar ilgai kalbėjomės įvairiomis savo gyvenimo, veiklos temomis, ir vis sugrįždavome prie to paties fakto: bendruomenės namai, atvėrę duris šiandien, yra tokie šilti ir taip reikalingi. Čia mes užsiimsime norima veikla, repetuosime, klausysimės paskaitų, ruošimės renginiams, vakarosime…
Į namus skirstėmės pilni įspūdžių, nusiteikę apmąstymams, Advento rimčiai, o pasąmonėje vis kirbėjo mintis: čia yra mūsų namai, kuriuose yra visi laukiami ir į kuriuos norisi sugrįžti.
