Nakvynės namams didesnis iššūkis ne šalčiai, o išmokų dienos

Pastogės neturinčius kraštiečius nuo ilgai užsitęsusių viduržiemio šalčių gelbsti Šėtos g. 91 esantys nakvynės namai. „Jei reikia, atnešame ir papildomų čiužinių – visi telpa, niekas nelieka šalti lauke“, – patikina Kėdainių bendruomenės socialinio centro vyr. socialinė darbuotoja Regina Chmieliauskienė, kuruojanti įstaigai priklausančių nakvynės namų kasdienybę. Tiesa, pašnekovė pabrėžia, kad pastaruoju metu nakvynės namams daugiau iššūkių kyla ne per šalčius, o išmokų dienomis – būtent tada laikinojo apnakvindinimo kambarys būna pilnas. „Per šalčius nebuvo taip, kad netilptų žmonės – ne tada pas mus gyventojų padaugėja. Mums labiau kritinis laikas yra nuo mėnesio 10-tos iki 20-tos dienos – kai mokamos įvairios išmokos, pašalpos. Tada daugiau pasitaiko apsvaigusių ir gatvėje nugriuvusių žmonių, policijos pareigūnai daugiau smurtautojų atveža“, – situaciją paaiškina R. Chmieliauskienė.

Vieni tik nakvoja, kiti – gyvena

Kėdainių nakvynės namai įsikūrę pirmajame Šėtos gatvės 91-ojo namo aukšte. Čia teikiamos laikinojo apnakvindinimo ir apgyvendinimo paslaugos.

Holas įstaigą dalija į dvi puses. Vienoje pusėje įrengtas laikinojo apnakvindinimo kambarys. Čia nakvynę iškart gali gauti bet kas. Kitoje dalyje įsikūrę nuolatiniai nakvynės namų gyventojai. Čia, vos atėjus iš gatvės, apsistoti nepavyks.

„Laikinojo apnakvindinimo kambaryje turime šešias vietas. Šiuo metu čia kas naktį lieka po penkis žmones, – sako Kėdainių bendruomenės socialinio centro direktorė Rūta Kaupienė. – Laikinojo apnakvindinimo paslaugą teikiame visiems: tai ir gatvėje rasti žmonės, ir teismo sprendimu namo negalintys grįžti smurtautojai. Priimame visus – net ir neblaivius, apsvaigusius.“

Apnakvindinimo paslauga per metus vienam asmeniui gali būti teikiama iki 14 dienų, tačiau pasitaiko situacijų, kai trukmę tenka pratęsti.

Kitokia tvarka galioja norintiems prieglobstį nakvynės namuose gauti gerokai ilgiau – iki pusmečio. Apsigyventi čia gali 32 žmonės.

„Dabar turime 30 gyventojų, tad jei yra sunkumus patiriančių ir be pastogės likusių žmonių, galime pasiūlyti dar dvi vietas. Žiemą toks laisvų vietų skaičius – didelis, – pabrėžia R. Kaupienė. – Per šalčius laisvų vietų taip pat turėjome, nes mūsų socialiniai darbuotojai labai efektyviai dirba. Anksčiau nakvynės namuose žmonės gyvendavo ir po 10 metų, o dabar su kiekvieno gyventojo situacija dirbama individualiai, ieškoma kitų apgyvendinimo alternatyvų – vieni žmonės įsikuria globos įstaigose, kiti sulaukia socialinių būstų.

Nors pagal įstatymus nakvynės namuose apsistoti galima pusę metų, bet mes į gatvę neišvarome.“

Viskas, ko reikia gyvenimui

Erdvės, kuriose įsikūrę apgyvendinimo paslaugas gaunantys žmonės, jaukios ir gyvybingos. Į tolį nusidriekia koridorius su kambariais bei skirtingomis patalpomis: virtuve, dušine, skalbykla, drabužių džiovykla, bendru dideliu poilsio kambariu, darbuotojų kabinetais.

Kambariuose žmonės gyvena po keturis. Šiuo metu nakvynės namai laikinu prieglobsčiu yra tapę 19-kai vyrų ir 11-kai moterų.

R. Chmieliauskienė atkreipia dėmesį, kad čia gyventojai turi laikytis taisyklių, negali vartoti alkoholio ar ateiti apsvaigę.

„Apsigyventi nakvynės namuose priimame tik turėdami laisvų vietų. Būsimas gyventojas turi pateikti pažymą, kad neserga tuberkulioze, taip pat reikalinga ir psichiatro apžiūra.

Pirmuosius du mėnesius apgyvendinimas nieko nekainuoja, o paskui žmogus moka savivaldybės nustatytą mokestį, kuris yra diferencijuotas“, – paaiškina pašnekovė.

Padėjo atsistoti ant kojų

Nakvynės namų poilsio kambaryje po sočių pietų kelių vyrų kompanija leidžia laiką prie televizoriaus. Čia – ir 66-erių Romualdas Roslekas, besišypsantis ir mėgstantis bendrauti.

„Greitai bus treji metai, kai gyvenu nakvynės namuose, bet su įstaigos darbuotojų pagalba laukiu eilėje gauti socialinį bendrabutį, – apie artėjančias gyvenimo permainas užsimena Romualdas ir sutinka pasidalinti savo istorija. – Turėjau šeimą. Išvažiavau padirbėti į užsienį, o grįžus paaiškėjo, kad žmonos nebeturiu. Dukra savo gyvenimą kuria užsienyje. Taigi nebuvo kur dėtis – likau vienas.“

Romualdas pasidžiaugia geromis gyvenimo sąlygomis nakvynės namuose.

„Čia ramu, šilta, yra su kuo pabendrauti. Gerai sutariame – gali pas bet ką užeiti į kambarį ir pasikalbėti. Viskas priklauso nuo tavęs paties – kaip pats elgsiesi, taip ir gyvensi, – įsitikinęs vyras. – Noriu gerai gyventi, todėl išsižadėjau alkoholio, – savo pasiekimu džiaugiasi Romualdas. – Nereikėjo nei gydytis – nieko, užteko pokalbio su specialistais. Žinote, o ir atsibodo tas alkoholis. Jau pusmetį nevartoju ir ramiai gyvenu.“

Romualdo kambaryje iš keturių lovų užimtos trys.

„Žmonės čia keičiasi. Neseniai gyvenome keturiese, o dabar likome trise, nes vienas mūsiškis išvažiavo į užsienį“, – pasidalina vyras.

„Romualdai, kuo užpildote dienas?“ – klausiu pašnekovo. „Anksčiau dirbau, o dabar jau esu pensijoje. Pasidarau valgyti, tvarkausi, pažiūriu televiziją, išvažiuoju į miestą – toks tas gyvenimas“, – dėsto Romualdas ir supažindina su dar vienu nakvynės namų gyventoju – visų išlepintu katinu, tingiai susirangiusiu ant pašnekovo kaimyno lovos.

„Čia mūsų princas, – juokiasi R. Chmieliauskienė. – Ankstesni šeimininkai jį išmetė į gatvę. Prisimenu, koks buvo sulysęs. Pagailo ir priglaudėme. Pažiūrėkite, koks jis dabar – kailis žvilga, o ir maistui jau tapo išrankus.“

Turininga kasdienybė

Kėdainių bendruomenės socialinio centro direktorė R. Kaupienė apibendrina, kad situacija nakvynės namuose išties gera – žmonės gyvena draugiškai, incidentų nepasitaiko.

Nakvynės namų gyventojai drauge sutinka šventes, kuria rankdarbius, sulaukia ir svečių – juos aplanko giminaičiai, buvę kaimynai, pasidalinti naudinga informacija atvyksta sveikatos priežiūros specialistai. Štai pavojingai atvėsus orams Kėdainių bendruomenės socialinio centro bendrosios praktikos slaugytoja nakvynės namų gyventojams pasakojo, kaip išvengti žiemos traumų ir nušalimų, kaip apsisaugoti nuo gripo bei infekcinių ligų. Paskaitas čia skaito bei su gyventojais bendrauja ir priklausomybių konsultantas.

Gyvens tėtis ir sūnus

R. Kaupienė bei R. Chmieliauskienė pasidžiaugė dar viena pergale – įstaigos darbuotojams pagaliau pavyko užmegzti ryšį su vienu iš labiausiai žinomų miesto benamių, savo elgesiu viešumoje kėlusiu nemenką gyventojų pasipiktinimą, bet ilgai vengusiu pagalbos.

„Pagaliau mums pavyko jį prisikalbinti ateiti, – pasakoja R. Kaupienė. – Dabar jis kasnakt ateina pernakvoti, pavalgo. Tiesa, kol kas nepavyko jo įkalbėti išsimaudyti, bet nusiskusti sutinka.

Netrukus nakvynės namuose apsigyvens jo tėtis, kuris pažadėjo prižiūrėti sūnų. Abu įsikurs tame pačiame kambaryje. Labai tikimės, kad pavyks padėti šiam jaunam žmogui adaptuotis ir jo gyvenimas pagerės.“

Trūksta šiltų drabužių

Nakvynės namams pagelbėja ir krašto gyventojai, įvairios bendruomenės, organizacijos, taip pat bažnyčių parapijos.

„Kartais mes gauname žmogų tiesiog be nieko – net be paso, yra atklystančių ir iš kitų rajonų, – sako R. Kaupienė. – Mūsų darbuotojai padeda susitvarkyti dokumentus, kad žmogus gautų pašalpas, išmokas. Rūpinamės gyventojų sveikata – vežame pas gydytojus. Mūsų žmonės išties prižiūrėti.“

Pasak Kėdainių bendruomenės socialinio centro direktorės, kėdainiečiai jautrūs ir kito nelaimei abejingi nelieka: jei žino socialiai apleistą žmogų, skambina ir informuoja, kad reikia pagalbos, taip pat noriai aukoja ir teikia labdarą.

Oro temperatūrai vis dar laikantis žemiau nulio, nakvynės namų gyventojams trūksta šiltų žieminių drabužių – ypač vyriškų: megztinių, sportinių drabužių, kojinių, batų. Visa tai galima atvežti tiesiai į nakvynės namus. Tiesa, R. Kaupienė ragina būti sąmoningiems – aukojami drabužiai ar avalynė turi būti švarūs bei tvarkingi.