Mirties fabrikas pražudė daugiau kaip milijoną
Tarptautinę holokausto aukų atminimo dieną vykstanti pilietinė akcija „Mes prisimename“ Kėdainiuose rengiama simbolinėje vietoje – tarp dviejų sinagogų./Akvilės Kupčinskaitės nuotr.
Nacių vykdytas žydų holokaustas XX amžiaus istorijos puslapiuose paliko sunkiai suvokiamą žmogaus žiaurumą liudijančių dėmių. Norėtųsi tai pamiršti, tačiau ne visas žaizdas verta užgydyti, nes istorija linkusi kartotis. Sausio 27-ąją, minint Tarptautinę holokausto aukų pagerbimo dieną, Kėdainiuose, Senosios Rinkos aikštėje, prie sinagogų komplekso, surengta tradicinė pilietinė akcija „Mes prisimename/ We remember“. Kėdainių krašto muziejaus ir Daugiakultūrio centro darbuotojai, Kėdainių dailės mokyklos, „Ryto“ ir „Senamiesčio“ progimnazijų bei Kėdainių „Atžalyno“ gimnazijos mokiniai ir mokytojai drauge prisiminė svarbiausius 1945-ųjų sausio 27-osios faktus ir rankose laikydami užrašus „Mes prisimename“ šiuolaikinės visuomenės atmintyje darsyk paliko įspaudą apie tai, ko nevalia pamiršti.
Mirties fabrikas
„Per Antrąjį pasaulinį karą nacistinė Vokietija okupuotose teritorijose įkūrė daugiau kaip 30 koncentracijos stovyklų, – pasakoja pilietinę akciją organizavusio Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė istorikė Audronė Pečiulytė. – Pati didžiausia ir baisiausia buvo Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykla, vadinta mirties fabriku. Čia per karą nužudyta daugiau kaip milijonas žmonių.“
Ar šioje stovykloje buvo kalinami Kėdainių žydai, anot istorikės, tiksliai pasakyti sunku, tačiau greičiausiai ne, nes mažų miestų žydai dažniausiai būdavo sušaudomi netoliese.
„Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje pražuvo labai daug žmonių. Deja, nežinome visų jų pavardžių, – paaiškina A. Pečiulytė. – Žydų iš Vilniaus ir Kauno į šią stovyklą greičiausiai buvo papuolę, bet Kėdainių krašto žydai nebuvo vežami toli – juos sušaudydavo vietoje.“
Išlaisvinti spėjo nedaug
1945-ųjų sausio 27-ąją sovietai išlaisvino Aušvico koncentracijos stovykloje kalėjusius žydus. Tiesa, jų čia rado, palyginti, tik saujelę – 7 000.
„Daugiau kaip 60 000 kalinių, kurių artinantis sovietams naciai nespėjo nužudyti, jie išsivarė į vadinamąjį mirties žygį, – pasakoja A. Pečiulytė. – Šiuos žmones naciai varė į kitas koncentracijos stovyklas. Dalis jų mirė dar pakeliui dėl išsekimo ar kitų priežasčių.
Skaičiuojama, jog per Antrąjį pasaulinį karą buvo nužudyta apie šešis milijonus Europos žydų, tarp jų – pusantro milijono vaikų.
Šėtos gimnazijoje istorijos mokytoja dirbanti A. Pečiulytė ragina ne tik domėtis holokausto tema, bet ir aplankyti Aušvico koncentracijos stovykloje įrengtą muziejų.
Aut. past.
Jungtinė Tautų Organizacija 2005 m. sausio 27-ąją paskelbė Tarptautine holokausto aukų atminimo diena. Šią dieną pagerbiamos ne tik žydų aukos, bet ir milijonai kitų per karą žuvusių žmonių.
Deja, bet istorija kartais kartojasi, todėl reikia ją žinoti ir prisiminti, – akcentuoja pašnekovė. – Jau beveik 10-metį šią dieną pasaulyje organizuojama pilietinė akcija „Mes prisimename“. Kėdainiuose, prie sinagogų komplekso, kur anksčiau buvo maldos namai, o dabar – kultūros ir švietimo įstaigos, keletą metų šią iniciatyvą rengiame ir mes. Norime prisiminti, akcentuoti ir parodyti, kad mums svarbi istorinė atmintis. Ir jeigu tu negali pakeisti pasaulio, tai gali nestoti į blogio pusę. Jeigu kiekvienas jaunuolis galvos, kad reikia padėti skriaudžiamam draugui, skriaudžiamam žmogui, tai ir kritiniu atveju jo atjautos laipsnis bus žymiai didesnis – jis nebus abejingas.
Pradėkime bent nuo vieno žmogaus ir tai jau bus žingsnis geresnės visuomenės link.“
Vieta, kurią būtina aplankyti
Šėtos gimnazijoje istorijos mokytoja dirbanti A. Pečiulytė ragina ne tik domėtis holokausto tema, bet ir aplankyti Aušvico koncentracijos stovykloje įrengtą muziejų.
„Bent kartą gyvenime šį muziejų aplankyti turėtų kiekvienas. Reikia ten nuvažiuoti, kad galėtum įsivaizduoti, kokio masto buvo žudynės ir kiek žmonėms reikėjo įdėti pastangų, norint neprarasti žmogiškumo. Kalbėdami apie holokaustą, apie tai ir šnekame“, – priminė istorikė.
Kėdainiečiams nori kabinti medalius
Į Kėdainių krašto muziejų ir buvusioje sinagogoje veikiantį Daugiakultūrį centrą kartkartėmis užsuka ypatingų svečių – mūsų krašte gyvenusių žydų giminaičių. Pasak A. Pečiulytės, jie lieka maloniai nustebinti išvydę, kaip nedidelio miesto kultūros įstaigos geba saugoti žydų bendruomenės atminimą.
„Jie išties džiaugiasi ir mums labai malonu. Ypač iš Izraelio atvažiuojantys žydai sako, kad mes apie juos pasakojame ir rodome geriau negu jie patys galėtų sugalvoti, – svečių įspūdžiais dalijasi Daugiakultūrio centro vadovė. – Antrame Daugiakultūrio centro aukšte turime interaktyvią ekspoziciją „Ich bin Keidaner“. Vykdome edukaciją, kurios metu kalbame ne tik apie holokaustą. Daug dėmesio skiriame žydų tautos istorijai, papročiams, kultūrai, paveldui – visam jų gyvenimui.
Ši edukacija išties paveiki ir visiems labai patinka. Lankytojai išeina plodami ir nuoširdžiai mums dėkoja. O žydai tiesiog didžiuojasi ir sako, kad mums už tai reikia kabinti medalius, – šypsosi A. Pečiulytė. – Taip pat mes turime išaiškintas net tūkstantį prie Kėdainių esančiame Daukšių kaime sušaudytų žydų pavardžių. Tarp jų atvažiavusieji randa ir savų giminaičių ar bent pažįstamų. Tai jiems, be abejo, labai svarbu.“
2 Komentarai
Tada juos-dabar jie.
Neršia mitinguose,apsikarstę plakatais triukšmauja bendruomenės susirinkimuose.