Mano istorija. Gyventi reikia čia ir dabar
Buvo laikas, kai mano gyvenimo vaga tekėjo džiaugsmingai ir be rūpesčių.
Kuomet tėvai pasuko skirtingais keliais, į mano pasaulį atėjo naktis. Kančia buvo tiesiog nepakeliama, nes reikėjo rinktis vieną iš dviejų brangių žmonių.
Gyvenau su mama, tačiau tėtė buvo mano emocinis ramstis, kurio trūko visą gyvenimą. Kad palengvinčiau savo kančią, ėmiau rašyti savo tėtei laiškus. Daug jų parašiau, tačiau nedrįsau išsiųsti.
Ir štai po daugelio metų skaitau vieną iš paskutiniųjų laiškų.
„Tėte, aš savęs vis klausiu, kodėl taip ilgai laukiau progos pasakyti, kad tave be proto myliu? Tu buvai mano guodėjas ir užtarėjas. Atsimenu, į mokyklos susirinkimus visuomet eidavai tik tu. Aš labai didžiavausi, kad buvai vienintelis tėtis tarp būrio mamų. Mokėjai sekti pasakėčias, skaitydavai eilėraščius, – gal todėl aš pamilau literatūrą. Tu meistravai žaislus, sodinai medžius ir niekuomet nepasakei, kad neturi laiko mums – vaikams.
Ir dabar, kuomet tu mane stebi iš Amžinybės, aš jaučiu tavo šiltas rankas.
Sau priekaištauju, kad laiku nepadėkojau, nepasakiau, kad myliu. Tas neryžtingumas surišo man rankas, netgi laiškai liko gulėti stalčiuje.
Aš manau, nors ir pavėluotai, bet išmokau gyvenimo pamoką.
Supratau, kad reikia gyventi ne ateitim, o čia ir dabar. Jeigu myli, reikia tai pasakyti garsiai, jeigu nori padėkoti, dėkok dabar ir niekuomet neatidėliok rytdienai, nes rytojus gali neateiti.
Galbūt aš per daug idealizuoju, tačiau tas laikotarpis, kada tu, tėte, buvai su mumis, mano prisiminimuose nutapytas ryškiausiomis spalvomis. Tą laiką aš vadinu Vaikyste ir jai skiriu gražiausius žodžius:
Nostalgijos skraiste pečius apgaubus
kalvų smėlėtų ir pušų fone
drugelio sparno raštą atkartojus
Vaikystė vėl sugrįžta pas mane.
Aš vėl jaučiu, kaip kvepia pieva
ir basos kojos vėl skaičiuoja žingsnelius,
ir tėtės ištartas „Nytule mano“
ataidi meile, rūpesčiu giliu.
Gyvenimas veržliai kaip upė teka
ir nepasuksi rato jo atgal.
Tik toly degančių žvakelių kvapas
primins, kokie laimingi buvome kadais.
Kviečiame ir Jus pasidalinti savo gyvenimo istorija – likimą supurčiusia, jaudinančia, sukrėtusia ar pamokančia.
Ir net laiškais, kurių galbūt nedrįsote išsiųsti, kuriuos adresatas, perskaitęs laikraščio puslapiuose, gal supras, kam jie skirti.
Išgyventų istorijų lauksime el. paštu redakcija.ra@gmail.com ir publikuosime jas naujoje laikraščio skiltyje „Mano istorija“.
