Liudas Mikalauskas: „Kai pats tapau tėčiu, į savo tėvą pažvelgiau kitomis akimis“

Trijų atžalų – 12-metės Gintarės, 8-erių Jono ir dvejų pagrandukės Miglės – tėtis žinomas operos solistas, tryliktą kartą šiais metais į Paberžę sugrįžtančio Tarptautinio muzikos festivalio, skirto Tėvui Stanislovui atminti, meno vadovas Liudas MIKALAUSKAS tėvystę vadina viena didžiausių malonių, kokią vyrui yra lemta patirti. Vis tik ryškia charizma ir tiesiu humoru publiką pavergęs vienas mylimiausių Lietuvos scenos balsų tėvystės nepiešia vien švelniomis spalvomis – kaip ir kiekvienas žemaitis, Tauragės krašte užaugęs Liudas į pasaulį žvelgia atviromis akimis ir geba priimti kasdienybę tokią, kokia ji yra – poetiškai pakilią ir proziškai nutupdančią ant žemės grindinio.

Nutilus klausytojų ovacijoms, Liudas mielai persikūnija į paprasto šeimos vyro amplua ir pabrėžia ne sceną, o būtent namie jo laukiantį jaukų šurmulį laikantis savo žmogiškosios būties prioritetu. Nešinas plaktuku ar grąžtu, jis entuziastingai sukasi po sodybą, vyriškai stiprindamas visus jos kampus, o pelnytas atokvėpio valandas dėmesingai skiria mylimai žmonai Sigitai ir judviejų sukurtam atžalų trejetukui.

Tėvo dieną pirmiausia jaučiasi sūnumi

Liudas atskleidžia kol kas Tėvo dieną vis dar labiau sutinkantis iš sūnaus perspektyvos ir tai jam taip pat yra neįkainojama laimė.

„Mano vaikai dar pakankamai nedideli, todėl atžalų sveikinimus Tėvo dienos proga inicijuoja, žinoma, mama, – šypsosi Liudas. – O man pačiam tenka didelė laimė pasveikinti savo tėtį. Paskambinu jam ir mes labai smagiai pasikalbame.

Kai vaikai užaugs, tokių skambučių lauksiu ir pats. Norėsis išgirsti, dėl ko jie vertina tėčio buvimą šalia. Taigi Tėvo dieną kol kas vis dar labiau jaučiu ne kaip tėtis, o kaip sūnus.“

Ryšys su tėčiu pasikeitė

Žymusis operos solistas pasidalina, jog šių laikų tėvai su savo atžalomis siekia užmegzti kur kas artimesnį ryšį nei visuomenėje buvo priimta jo paties vaikystėje.

„Augindamas vaikus vis susiduriu su tokiu nerimu, kad mums, atrodo, buvo daug daugiau leidžiama, mes turėjome daug daugiau laisvės nei dabar jos suteikiame savo vaikams, – sako Liudas. – Mes gyvenome prie Jūros upės. Būdami 12–13 metų, vasaromis išeidavome ryte ir visą dieną praleisdavome besimaudydami, šokinėdami nuo tarzankių ir nardyklų. Joks suaugęs mūsų nedabodavo.

Kažkada pradėjau mąstyti, kodėl aš savo vaikus – nors vyriausiai dukrai Gintarei jau dvylika, bet vis dar bijau išleisti vienus. Priėjau pamąstymo, kad dabar atėjusi tokia pasaulėžiūra, jog su vaikais reikia labai megzti ryšį, kurti tokį bendravimo pobūdį, kad tu esi jiems artimas draugas, nuodėmių išklausytojas, – mintimis dalinasi pašnekovas. – Mes patys augome visai kitoje santvarkoje, todėl ir auklėjimas buvo visai kitoks. Tėvams nebuvo įprasta su vaiku kurti didelį artumą. Visada jausdavai tam tikrą atstumą: tėvas yra tėvas, o mama yra mama – tai nėra tavo žaidimų draugai. Jie yra pagarbos verti tavo patys artimiausi žmonės.

Kai kurie mano draugai į savo tėvus netgi kreipdavosi ne „tu“, o „jūs“. Tai ypač priimtina būdavo Suvalkijoje. Tad vaikystėje mano ryšys su tėčiu buvo pagarbus, bet pakankamai tolimas.

O kai aš pats tapau tėčiu, su savuoju tėčiu pradėjau kurti visai kitokį santykį. Dabar mano ir tėčio bendrystė artimesnė, – pasakoja Liudas. – Kai susitinkame, pašnekame atvira širdimi. Tokių pokalbių vaikystėje nelabai būta, todėl dabar aš juos labai vertinu. Džiaugiuosi gavęs galimybę pabūti su tėčiu, pasišnekėti, drauge nuveikti kokius nors bendrus darbus, kas retai pasitaiko, nes nedažnai sugrįžtu į tėviškę. Būna, kartais tėtis pas mane atvažiuoja, o tada irgi susirandame kartu bendrą darbą, kad nueitume tolyn nuo žmonų ir vaikų, – juokiasi Liudas, save laikantis tikru šeimos žmogumi. – Norisi pabūti sūnumi ir tėvu ir kartu prasmingai kažką nuveikti.

Dabar savo bendryste su tėčiu džiaugiuosi daug labiau negu kad ją turėjau vaikystėje.“

Su metais panašėja į tėtį

Liudas pasakoja nuo vaikystės labiau panašus buvęs į mamą – tiek veido bruožais, tiek ir savo ekspresyviu būdu, kuris jam pelnė publikos numylėtinio titulą. Vis tik pašnekovas tėtį visuomet laikė vyriškumo autoritetu ir norėjo į jį lygiuotis. O žmona Sigita neseniai Liudui pareiškė, jog bėgant metams į tėtį jis tampa vis panašesnis.

„Mano tėtis niekad nebuvo labai iškalbus, bet darbštumu jam prilygti būtų sudėtinga, – pabrėžia pašnekovas. – Tėtis man visada buvo pavyzdys. Neegzistavo toks darbas, kuris būtų ne tėčio rankoms – jis viską mokėjo padaryti: sumeistrauti, sukalti, suvirinti – bet kokius ūkiškus darbus atlikti. Mano akimis, jis mokėjo viską.

Tėtis man buvo ūkiško vyro šeimoje idealas. Pavyzdį jis rodė ne žodžiu, ne pamokymu, o darbu. Į namus niekada negali ateiti joks elektrikas, santechnikas ar stalius, jeigu tuose namuose yra vyras. Jeigu turi pasistatęs trobą, tada turi sugebėti ir viską padaryti, – kalba scenos žmogumi tapti pasirinkęs Liudas ir priduria tėčiui meistrystės įgūdžiais niekad neprilygęs. – Ūkyje niekada nebuvau toks nagingas ir įžvalgus kaip mano tėtis, bet visą laiką iki paskutiniųjų stengdavausi, kad namie kuo daugiau padaryta ir sutaisyta būtų mano rankomis.

Jeigu jau visai nepavykdavo, tada kviesdavau meistrą, bet niekad tėčiui tuo nesigirdavau, – tarsi paslaptimi pasidalijęs, šypsosi Liudas. – Kai man buvo 18-ka, tėtis atstatinėjo savo tėviškės sodybą, kurioje dabar ir gyvena. Neprisimenu, kad statant namą, būtų padėjęs koks statybininkas – viską darėme mudu su tėčiu. Jis man buvo universalaus unikalumo ūkyje pavyzdys: jeigu vyras yra, tai jis turi sugebėti padaryti viską.“

Sodyboje Liudą dažnai išvystume ką nors meistraujantį. Pašnekovas sako, jog šį įpratimą iš tėčio jis perėmė.

„Aš kaip ir tėtis – jei esu laisvas namie, tai nemoku tiesiog sėdėti prie televizoriaus. Visą laiką turiu judėti iš vieno kampo į kitą – su plaktuku, atsuktuvu, grąžtu ar replėmis: kažką daryti, tai vienur, tai kitur pasikrapštyti, nagus prikišti, – pasakoja operos solistas, kurį labiau įprasta matyti su mikrofonu rankoje. – Aš pats visada jaučiausi labiau panašus į mamą – tiek veido bruožais, tiek ir charakteriu. Mano mama turi labai didelę šnekos dovaną, ją gavau ir aš – nesiskundžiu, – juokiasi Liudas. – Jeigu su mama būname kokioje žmonių kompanijoje, tai rungtyniaujame, kuris bus dėmesio centre.

Į tėtį panašesnė mano sesuo – ramesnė, tylesnė, nuosaikesnė. Gebėjimą būti tyliam laikau irgi labai didele Dievo dovana, kurios aš pats neturiu. Man tai visada buvo svajonė, – šypteli iškalbos nestokojantis pašnekovas. – Norėčiau turėti daugiau panašumo į tėtį. Kažkada Sigutė pažiūrėjo į mane ir pasakė, kad su metais išties tampu į tėtį vis panašesnis ir tuo labai džiaugiuosi.“

Trys vaikai – aukso viduriukas

Su žmona Sigita tris vaikus auginantis Liudas didžiuojasi turintis didelę šeimą ir juokais pastebi gyvenantis aplinkoje, kur demografinės krizės nesijaučia.

„Esu daugiavaikės šeimos tėtis, – prisistato operos solistas. – Mūsų aplinkoje tai atrodo norma, nes mus supa daug bičiulių, kurie irgi turi po tris vaikus ir tai nieko nestebina. Trys atžalos yra didelė laimė.

Kai vaikai trys, jaučiu, kad šeima jau pilnavertiškesnė, – sako Liudas ir pasėja intriguojančią dvejonę, galbūt artimiausiu metu jiedu su žmona Lietuvai praneš džiugių žinių apie gandrų sugrįžtuves ir dar gausesnę šeimą. – Trys vaikai mūsų šeimai yra optimalus skaičius, – vis tik spėliones išsklaido jis. – Gal anksčiau būdavo paprasčiau turėti daugiau vaikų – kai nebuvo mobiliųjų telefonų, kompiuterių ir vaikai tokios vaikiškos savirealizacijos daug atrasdavo žaisdami kieme ar dirbdami kokius nors darbus. Dabar vaikai – menka pagalba namie, – moderniųjų laikų realybę pripažįsta Liudas. – Džiugu, kad vyresnioji dukra Gintarė jau supranta, jog reikia prisidėti, atlikti kokius nors darbus.

Vis tik mudu su Sigita gyvename tempe, bėgime, tad rūpesčio trimis vaikais išties pakanka ir didesnės šeimos neplanuojame.“

Pamatė kitomis akimis

Paklaustas, ar skiriasi jausmas tėčiu tapus pirmąsyk ir vėlesnius kartus, Liudas pasidalina jaudinančiu išgyvenimu.

„Aišku, ryškiausias prisiminimas apie tėvystę yra, kai gimė pirmoji dukra – birželio 7-osios rytą. Per pietus aš jau turėjau dainuoti tremtinių sąskrydyje. Metai iš metų prieš koncertą čia vykdavo  trėmimų inscenizacija: atvažiuoja sunkvežimis ir vaikai atskiriami nuo mamų bei tėčių.

Aktoriai mėgėjai bandydavo perteikti šią dramą, parodyti, kokia tragedija buvo ištikusi lietuvių tautą. Kadangi vaidino tik mėgėjai, todėl ta vaidyba kartais atrodydavo perdėta, ne visai įtikima. Tad žvelgdavau į tai kaip į vaidinimą – nejausdavau tikrojo šio įvykio dramatiškumo. Bet tą dieną, kai gimė mano dukra, viskas jau atrodė kitaip. Išvydęs nuo tėvų, motinų atskiriamus vaikus, pajutau, kad man ašaros ėmė bėgti upeliais… Tą akimirką supratau, kad aš turiu dukrą. Į tiek kartų matytą situaciją jau nebegalėjau žiūrėti tik kaip į vaidinimą.

Vaikų atsiradimas labai pakeitė gyvenimą ir taip staiga – tarsi žaibas būtų kirtęs.“

Tėviška meilė

Kaip pasakoja Liudas, visi trys jų šeimos vaikai į pasaulį atėjo po Cezario operacijos, todėl ir pirmagimę Gintarę pirmasis išvydo bei prie širdies priglaudė būtent tėtis.

„Prisimenu pirmą susitikimą su dukra. Kol po operacijos gydytojai rūpinosi Sigute, kūdikį, kad šis, kaip yra būtina, apsikrėstų namų bakterijomis, ant nuogos krūtinės dėjo man. Tas pirmas prisiglaudimas ir užplūdusi ašarų malonė buvo neįtikėtinas jausmas, – jautrias akimirkas atkuria Liudas. – Kai sužinojau, kad antras vaikas bus berniukas, užplūdo kita emocija. Iš pradžių svarsčiau, argi galėsiu jį mylėti taip pat stipriai, kaip myliu savo vienintelę dukrytę? Gimus Jonui supratau, kad jokio skirtumo – dukra ar sūnus, meilė savam vaikui yra neišpasakyta.

Dar vėliau gimė trečia atžala – Miglė. Tai buvo dar kitas jausmas. Mudu su Sigita jau buvome tėvai su patirtimi, su pakankamai užauginta skūra ir daug ką žinojome, tad didelių naujienų nebuvo. Vis tik kiekvienas vaikas atneša savą patirtį – kitokią, įdomią ir unikalią.“

Ir laimė, ir kantrybės išbandymas

Liudas iki šiol negali atsistebėti, kokia margaspalvė yra tėvystė.

„Tėvystė į gyvenimą atneša visas vaivorykštės spalvas ir tai patiri kiekvieną dieną, – juokiasi jis. – Vaikai visada sugeba nustebinti iš įvairiausios pusės: kartais pralinksminti, kartais pravirkdyti iš džiaugsmo, o kartais taip lengvai išvesti iš kantrybės, kad net ir pats nesupranti, kas čia įvyko, – atvirauja Liudas. – Auginant vaikus akimirkų būna visokių. Štai išvažiuoji į užsienį ir pajunti, kaip trūksta vaikų.

Bet kartais norisi pabūti ir vienam. Nuveži į darželį, mokyklą, grįžęs su kavos puodeliu atsisėdi terasoje ir galvoji, kokia maloni ta valandėlė vienatvės, – šypsosi Liudas, kalbėdamas daugelio tėvų lūpomis. – Visaip būna su ta tėvystę, bet žinau viena – jei vaikų nebūtų, gyventi būtų labai nuobodu.“

Tėčio skola

Liudas atvirauja, jog tėvystė jam pačiam ilgainiui tapo neatsiejama nuo skolos jausmo.

„Kai pagalvoju apie tėvystę, pirmiausia į galvą ateina žodis „skola“, – nustebina pašnekovas. – Visą laiką norisi vaikams kažką duoti iki galo, bet visada supranti, kad ir čia pristigo, ir kitur dar trūko.

Matai, kad laikas eina – vaikai keičiasi, o tu vis nespėjai padaryti, kaip galbūt norėjai. Ateidavo mintis, kad su antru vaiku šito tikrai nepraleisiu – būsiu tėtis šimtu procentų, bet, žiūrėk, praleidai kažką kita. Paskui trečia atžala – ir vis tiek kažkuriuo etapu per mažai šalia pribūta. Tad vis jautiesi savo vaikams skolingas.

Augindami pagrandukę, mes, tėvai, ateiname į protą, – skambiai įvardija Liudas. – Jau esame gyvenime kažką nuveikę, sukūrę, užsitarnavę, todėl pradedame ne kurti papildomus darbus, o jų atsikratyti. Tai yra išties prasminga ir reikalinga. Norisi pradėti gyventi gyvenimą.

Taigi Miglė, šeimos mažylė, mudu su Sigita mato daugiau nei vyresnieji būdami jos amžiaus. Bet toks tas gyvenimas. Gal ir tada reikėjo kitaip dėliotis prioritetus – mažiau laiko skirti darbams ir daugiau vaikams. Tačiau jaunystėje, kai šeimai norisi užtikrinti materialią gerovę, atrodo kitaip.“

Pagal knygą vaikų neaugina

Pašnekovas pabrėžia su žmona Sigita savų atžalų pagal knygas neauginantis.

„Gal ir negerai, bet nelabai skaičiau knygų, kaip auginti vaikus. Kiti, matau, tiesiog gyvena tam tikromis citatomis iš literatūros ar paskaitų. Aš vaikus auginu, kaip suprantu, myliu, kaip galiu, kaip moku, kiek kantrybės turiu – tai irgi reikia paminėti, – idealaus tėčio laurų nesivaikantis pabrėžia Liudas. – Tėtis esu toks, koks tą akimirką geriausias galiu būti – kiek savyje tą dieną turiu kantrybės, ryžto, originalumo, kurio auginant vaikus irgi labai reikia.“

Tėvystės iššūkiai nuo profesijos nepriklauso

Paberžės festivalio publika kaskart džiaugiasi išvydę Liudą ir Sigitą čia atvykus su atžalomis – net ir prie krūtinės juosta parišta mažąja Migle, kai ši dar buvo vos kelių mėnesių nešulėlis.

„Ar sudėtinga trijų atžalų auginimą derinti su scenine veikla?“ – pasiteirauju Liudo, Paberžėje su žmona Sigita pakaitomis meistriškai žongliruojančio tėvų ir renginio šeimininkų vaidmenimis.

„Į Paberžės festivalius atžalas atsivežame norėdami kuo daugiau laiko praleisti kartu, – sako Liudas. – Nors negalėčiau pasakyti, kad aš pats namie būnu mažai. Stengiuosi būti kuo daugiau. Žinoma, savaitgaliai man yra darbingiausios dienos, bet darbo dienomis, kai vaikai grįžta iš mokyklos, stengiamės pasidžiaugti šeimos bendryste.

Derinti tėvystę ir profesinę veiklą, be jokios abejonės, yra sudėtinga, bet lygiai taip pat, kaip ir bet kam kitam. Nelaikau savo specialybės išskirtine. Turintys verslus, dirbantys pamaininį darbą – visi augina vaikus ir visi susiduria su savais iššūkiais.

Kai teatre būna koks pastatymas, tada, žiūrėk, vaikus matai tik ryte – nuveždamas į mokyklą, jie pareina – tavęs nėra, tu grįžti – jie jau miega. Kitą rytą vėl taip pat. Tad būna dienų, kai vaikus matau tik pusvalandį – veždamas į mokyklą. Bet kai esu namie, tada stengiuosi su vaikais praleisti kuo daugiau laiko, – dalinasi Liudas. – Mes niekad nesugebėsime atiduoti vaikams tiek dėmesio, kiek jiems jo reikia. Gal yra tokių, kurie sugeba, bet mes su žmona galime pasakyti tik, kad stengiamės kiek galėdami, tačiau ta skola visada yra.“

Šeima – prioritetų viršūnėje

Liudas atvirauja, jog gimus trečiajai atžalai gyvenimo prioritetus ėmė dėlioti kitaip.

„Augant vyresnėliams daugiau dėmesio skyriau profesinei veiklai, o su Migle jau kitaip. Žinoma, kai esi jaunas, norisi, kad šeima ir namus, ir automobilį turėtų, ir atostogoms pinigų užtektų. Su tuo susiduria kiekviena šeima. Kiekvienam atsiranda iššūkis, o kaipgi šiandien dėlioti prioritetus: pirmiau karjera ar vaikai? – svarstymais dalijasi pašnekovas. – Ir dažnai, būdami jauni, rinkdamiesi mes padarome klaidų, o vėliau dėl jų gailimės. Joks darbdavys tavęs nepaguos, kai sirgsi ir negalėsi savo darbo atlikti 100-tu procentų, neišklausys taip, kaip išklauso šeima.

Šeima yra atsvara, užuovėja, į kurią grįžti, kur sulauki palaikymo, paguodos, kad ir kas benutiktų.

Reikėtų siekti, kad šeima būtų pirmasis gyvenimo prioritetas, bet toks supratimas, kaip bebūtų gaila, dažniausiai ateina tik su laiku ir branda.“

Pirmasis festivalio renginys – jau birželį

Šiais metais į Paberžę jau tryliktą kartą sugrįžta publikos liaupsinamas Tarptautinis muzikos festivalis, kuriuo tradiciškai pagerbiamas ilgus metus čia sielovadinę tarnystę ėjusio Tėvo Stanislovo atminimas. Kaip įprasta, klausytojų laukia trys nemokami profesionaliosios muzikos koncertai: birželį, rugpjūtį bei rugsėjį.

Pirmasis renginys patirti gražiausias maldos ir muzikos dermės akimirkas pakvies birželio 21-ąją, sekmadienį, minint Tėvo Stanislovo mirties metines.

„Kiekvienas festivalis turi savų iššūkių. Labai gaila, kad šiemet atidarymo renginyje Šv. Mišių aukoti negalės žmonių visada labai laukiamas kunigas Ričardas Doveika – tuo metu jis bus ne Lietuvoje, – paaiškina festivalio meno vadovo pareigas jau 13 metų einantis Liudas. – Labai džiaugiuosi, kad savo pamokslu susirinkusiuosius pakylės 17 val. Šv.  Mišias pradėsiantis Mažesniųjų Brolių Ordino (Pranciškonų) Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministras, brolis kun. Astijus Kungys OFM. Šis vienuolis labai mylimas visoje Lietuvoje. Jis su malonumu sutiko atvykti ir pabūti tądien Paberžėje.

18 val. publikos laukia koncertas „Tėvo Stanislovo kelias“. Šiemet nusprendėme sukurti programą, skirtą tik Tėvui Stanislovui. Pas mane jau nutūpę pakankamai daug medžiagos, kuria norisi pasidalinti, kurią norisi išdainuoti žmonėms. Šio koncerto metu viską ir išpasakosime.

Atvyksta Mindaugo Radzevičiaus vadovaujamas Česlovo Sasnausko kamerinis choras, Evelina Sašenko (vokalas), pianinu akompanuos Beata Vingraitė. Žinoma, programoje prisijungsiu ir aš.

Visas koncerto repertuaras atlieps tik Tėvą Stanislovą. Atlikėjai pasakos apie iškiliojo dvasininko gyvenimo kelią – nuo pat krikšto Dotnuvoje iki paskutinių dienų Paberžėje.“

Norėjosi namų jausmo

Dėliodamas rugpjūčio 23-iąją, Baltijos kelio dieną, vėlgi sekmadienį, vyksiančio antrojo festivalio koncerto programą, Liudas atskleidžia norėjęs su publika pasidalinti jaukumą sielose kuriančiu namų jausmu.

„Nebandžiau žvalgytis į šoną ieškodamas naujienų. Man šiemet norėjosi taip namudiškai pabūti: su savais žmonėmis, su pačiais artimiausiais bičiuliais, draugais, tad labai toli nesižvalgiau.

Atvyks visa Išlaužo parapija, – pristatęs nusišypso festivalio meno vadovas. – Šv. Mišias aukos Išlaužo parapijos klebonas kun. Vilius Sikorskas. Pamaldos bus celebruojamos senoviniu ritmu, itin mėgtu Tėvo Stanislovo – su smilkalais, susikaupimu ir išskirtine sakralia atmosfera. Giedos Išlaužo Dievo Dvaro choras, su kuriuo atvyks ir visa instrumentinė grupė.

Publikai dovanosime koncertą „Sugrįžimas į Paberžę“. Klausytojai išgirs muzikinį soprano Onos Kolobovaitės bei pianisto Vytauto Lukočiaus dialogą.

Antrasis festivalio renginys, kaip jau tapo tradicija, vyks bažnyčioje. Nerimauti, kad į vidų galbūt netilpsite, tikrai nereikia – lauke bus įrengti du ekranai ir kokybiškas įgarsinimas, tad net ir pasilikus bažnytėlės šventoriuje Paberžės malda bei muzika ramiai skambės erdvėje, lydėdama ir tuos, kurie pasirinks būti po atviru dangumi.“

Uždarymas – rugsėjį

Baigiamieji festivalio akordai visuomet skamba rugsėjo pabaigoje, minint Tėvo Stanislovo gimimo metines. Šiemet trečiasis renginys vyks rugsėjo 20-ąją, sekmadienį.

Šv. Mišias aukos Kauno Kristaus Prisikėlimo parapijos klebonas, kunigas egzorcistas Kęstutis Rugevičius. Pamaldų metu giedos pats festivalio meno vadovas L. Mikalauskas. O baigiamasis koncertas, kaip ir pernai, vėl sujungs lietuviškos poezijos žodį su muzikos skambesiu.

„Pernai sulaukus daugybės padėkų už koncertą Justinui Marcinkevičiui, šiemet vakaras dedikuojamas kitam žodžio genijui – Pauliui Širviui. Jo eilės sugulė ne tik į knygas, bet ir į dainas, į romansus, į mūsų visų vidų. Scenoje pasirodys išskirtiniai aktoriai: Virginija Kochanskytė, Giedrius Arbačiauskas ir Andrius Bialobžeskis. Prie jų prisijungs visoje Lietuvoje labai vertinamas Vilniaus ansamblis „Nalšia“, vadovaujamas Audronės Vakarinienės. Publikos laukia dar vienas nepamirštamas renginys – koncertas „Vai žydėkit linai… Amžinas Paulius Širvys“.“

Profesionalioji kultūra – nemokamai

Primename, jog visi Tarptautinio Paberžės muzikos festivalio, skirto Tėvui Stanislovui atminti, renginiai yra visiškai nemokami.

Festivalio mecenatas – „Vikonda grupė“. Festivalį iš dalies finansuoja: Lietuvos kultūros taryba ir Kėdainių rajono savivaldybė. Festivalio partneriai: Kėdainių kultūros centras ir 1863 m. sukilimo muziejus Paberžėje. Festivalį organizuoja: VšĮ „Liudo Mikalausko koncertai“ bei labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“.“