Labūnaviškės Onutės duona keliaudavo net į Maskvą

Lietuvių tautosakoje Šventa Ona tituluojama duonos ponia, nes liepos pabaigoje minimos Oninės žymi naujo derliaus pradžią – ką tik nukulti grūdai užgimsta pirmuoju duonos kepalu. Tokia Ona – darbšti, energingo būdo ir meistriškai kepdavusi duoną – gyvena ir Labūnavoje. Onutės BUTKIENĖS kasdienio stalo kepiniais gardžiuodavosi ne tik šeima – daugybė jos rankomis paruoštų duonos kepalėlių keliaudavo kaip lauktuvės iš anuomet garsiojo Labūnavos „Rytų aušros“ kolūkio net į Maskvą.

Amžinojo poilsio išlydėjusi vienintelį sūnų, o po kelerių metų ir vyrą, 91-erių Onutė mintimis dažnai grįžta į praeities dienas, kurios buvo dosnios visko – būties lengvumą dovanojusios šeimyninės laimės, artimų bičiulių bendrystės, bet taip pat – anksti subrandinusių vaikystės netekčių, anapusybės alsavimo kovojant su sunkia liga bei ilgesio valandų tik sapnuose besutinkant tuos, kurių laikas šioje žemėje išseko.

„Gimiau ir užaugau Žemaitijoje, bet gyvenau ir pasenau Labūnavoje“, – sudėlioja pašnekovė. Šis miestelis Kėdainių rajone Onutei galėjo likti visai nepažintas, jei ne likimas, atvedęs ją į tautos numylėto poeto Justino Marcinkevičiaus šeimą, kur Onutė, būdama jauna mergina, padėjo studentei rašytojo žmonai labūnaviškei Genutei Kalvaitytei rūpintis pirmagime dukra.

Pakilo iš mirties patalo sutikti netekčių

„Oninės – linksma tema, pasikalbėkim“, – išgirstu entuziastingą, malonų balsą kitame telefono ragelio gale, kai paskambinu Onutei susitarti dėl interviu.

Po poros dienų mudvi sėdime šviesioje jos buto svetainėje ir gurkšnodamos kavą vartome gyvenimo metraštį – senų nuotraukų albumą.

„Onute, kas gi dovanojo Jums vardą?“ – artėjant Oninėms nuo būtiniausio klausimo pradedu aš.

„Tėvai, – atsako ji. – Gal tokia tradicija buvo giminėje? Tėtės sesuo buvo Onutė, mano močiutė – taip pat. Anksčiau šis vardas buvo dažnas – po Onutę vos ne kiekvienoje gausesnėje šeimoje būdavo. Augome dvi seserys ir keturi broliai, aš buvau penktas vaikas. Deja, jau dveji metai, kai brolių ir seserų nebėra likusių gyvų.“

Onutei bus 92-eji, nors mano akimis ji – bent dešimtmečiu jaunesnė.

„Apie sveikatą galiu pasakyti taip: kevalas yra, bet vidus toks jau… – nusijuokia pašnekovė. – Dusyk per savaitę pas mane ateina individualios priežiūros darbuotoja, kuri nuvalo dulkes, langus iššluosto – atlieka sunkesnius buities darbus, nueina į parduotuvę. Aš metai laiko jau bijau viena eiti apsipirkti, – apie savo kasdienybę pasakoja Onutė. – Aš nekaprizinga, – šypteli ji. – Valgyti pasigaminu pati, pasiplaunu, pasišvarinu, kiek pajėgiu. Tiesa, gal maistui ir esu kiek išranki, bet tik todėl, kad turėjau skrandžio žaizdą, ir nevalgau riebių, rūkytų produktų.“

2007-aisiais stipriai susirgusi, Onutė buvo per žingsnį nuo anapusybės – vilties teikiančių prognozių medikai dėlioti nedrįso.

„Susirgau krūties vėžiu. Metus gyvenau tarp ligoninės ir namų. Besigydydama, nuo tų chemijų buvau ir mirties patale. Visai nukrito leukocitai ir hemoglobinas, burna išopėjo, valgyti nebuvo galima, bet mane stropiai gydė. Daktarai pasakė seseriai: jei užmigs, tai užmigs, o jei organizmas iškovos, tai atsikels, – prisimena Onutė, kurią po įveiktos ligos užgriuvo artimiausių žmonių netektys. – Turėjau iškovoti, atsikelti ir palaidoti sūnų, paskui – vyrą, o pati likti… Turiu vieną vienintelę anūkę. Ji gyvena Jonavoje. Atvažiuoja, aplanko. Turiu ir trejų metukų proanūkį.“

Anksti neteko mamos

Onutė užaugo Bikavėnų kaime, dabartiniame Šilutės rajone.

„Mano tėviškė – labai graži vieta, – svajingai mena pašnekovė. – Tekėjo upelis Bikava. Geras buvo upelis – galėjai paskęsti, – juokauja Onutė. – Už puskilometrio nuo mano namų yra upė Jūra.

Vaikystė buvo graži, kol dar prisimenu gyvą mamą. Ji mirė nuo krūties vėžio. Tada neturėjau nė septynerių metukų, – liūdnai prabyla Onutė. – Prisimenu, kai 1941 metais ėjo frontas: vokiečiai norėjo Maskvą paimti. 1944–1945 metais pro mus frontas ėjo atgal – rusai stūmė vokiečius.

Prisimenu, kai frontui einant pirmą kartą bėgome prie upės kranto slėptis. Mama mane mažą greitai vedėsi, o aš negalėjau pabėgti. Kai frontas ėjo atgal, jau buvau didesnė. Tėtis paprašė nubėgti pas jo seserį pasakyti, kas vyksta. Teta gyveno už mūsų lauko. Bėgu pas ją, sviediniai lekia, o aš verkiu.

Paskui pasikinkėme arklius, vežimą, prisidėjome maisto ir išvažiavome į mišką. Daug žmonių ten buvo – laukė, kol praeis vokiečiai. Miške prabuvome gal savaitę. Paskui vyresni broliai važiuodami dviračiais per mišką sutiko rusų kareivius. Jie pasakė, kad galim grįžti namo – vokiečiai jau išėję.“

Name – štabas

Grįžusi iš prieglobsčio miške, Onutės šeima sodybą rado nenukentėjusią – tik kieme gulėjo papjautos žąsys.

„Turbūt nespėjo suvalgyti, – mano Onutė. – Kadangi mūsų namas buvo didelis – dviejų galų, tai rusai didžiajame kambaryje pirmąsyk buvo padarę štabą, o antrąsyk grįžę čia radome gydytoją. Jis slaugė sužeistus kareivius: tvarstė, pagal galimybes operavo.

Tėčio pusbrolio namai irgi buvo dideli – ten rusai įrengė ligoninę. Kareiviai pas mus užeidavo paprašyti valgyti. Tėtis mokėjo rusiškai ir paklausė kareivių, už ką jie kariauja. Atsakė: „Nežinom, už ką mes čia kariaujam – varo ir kariaujam.“

O kai frontas truputį nutolo, mano vyriausią brolį Juozą irgi paėmė į karą. Apmokė ir po trijų mėnesių – į frontą.“

Juozas iš mūšio lauko į gimtuosius Bikavėnus niekada nebesugrįžo. Jis ilsisi svetimoje žemėje – Vokietijoje.

„Gegužę rusai darė puolimą per Oderio upę. To puolimo metu brolis žuvo, – apie skaudžią šeimos netektį užsimena Onutė. – Iš mūsų kaimo į karą buvo išėję trys vyrai: vienas grįžo sveikas, kitas – sužeistas, o mano brolis žuvo. Juozas palaidotas Vokietijoje, netoli Berlyno.“

Rankšluostis, vertas muziejaus

Onutės mama po sunkios ligos iškeliavo 1941-aisiais. Pašnekovė atskleidžia, kad jai liko širdžiai brangus mamos rankdarbis, kurį Onutė labai saugo.

„Turiu ilgą mamos austą rankšluostį. Į jį nesišluostydavo. Šis rankšluostis dideliame kambaryje turėdavo kabėti rankšluostinėje – kaip interjero detalė, – pabrėžia Onutė ir atidaro spintą. Iš lentynos paima mamos rankšluostį ir išskleidžia jį visu gražumu, kad galėčiau pati apžiūrėti ir netgi paliesti. – Šiam rankšluosčiui galėtų būti apie pusantro šimto metų. Tai mūsų giminės turtas. Norėčiau jį perduoti muziejui tėviškėje.“

Augo su pamote

Didelė Onutės šeima turėjo nemažą ūkį: 18 hektarų žemės, dar 10 hektarų pievos nuomodavosi, laikė gyvulių. Mirus mamai, namuose be šeimininkės buvo sunku. Onutės tėtis vedė antrą kartą.

„Pamotė buvo jauna – mano vyriausio brolio metų, tad su tėte jiedu susilaukė dar penkių vaikų“, – pasakoja labūnaviškė.

„Ar pamotė buvo gera?“ – paklausiu. „Nepasakyčiau… – prasitaria Onutė. – Augom, o paskui, nesulaukę pilnametystės, visi išėjome į savo gyvenimą.

Kai tik susitvėrė kolūkis ir į tremtį išvežtų žmonių gyvulius suvarė į vieną vietą, pamotė apsiėmė tas karves melžti. Išvarydavo kartu ir mane. Būdama trylikos metų turėjau pamelžti 13-ka karvių. O tokia kūda buvau… rankos plonos… Bet viską atlaikiau.

Su antruoju vyriausiu broliu eidavau ir kolūkio javų tvarkyti: jis pjaudavo, o aš rankomis rišdavau. Paskui pasitaikė išvažiuoti į Vilnių pas poetą Justiną Marcinkevičių.“

Iš javų lauko Žemaitijoje – į sostinę

Išgirdusi apie tokį netikėtą Onutės gyvenimo viražą, net išpučiu akis ir darsyk perklausiu, ar būtent pas tą – žymųjį tautos balsą – Justiną Marcinkevičių ji išvažiavo. Onutė tik nusijuokia ir patvirtina linktelėdama galvą.

„J. Marcinkevičiaus žmona buvo labūnaviškė Genutė Kalvaitytė. Kai jiedu susituokė, J. Marcinkevičius jau rašė knygas, o ji dar studijavo universitete.

Gimė mergaitė. Marcinkevičiai turėjo auklę, bet ji buvo lenkė ir nemokėjo lietuviškai. O Genutė norėjo, kad su dukra kalbėtų lietuviškai. Taigi paprašė draugės surasti mergaitei auklę lietuvaitę. Atvažiavau aš, – apie tai, kaip tėviškės laukų horizontus išmainė į sostinės grindinį, atskleidė Onutė. – Marcinkevičiai mane priėmė labai draugiškai. Genutė užaugusi kaime, Marcinkevičius – taip pat, o dar ir didelėje šeimoje, tad sutarėme puikiai.“

Marcinkevičienė baigė studijas universitete ir nuo rudens turėjo pradėti dirbti mokykloje. Vasarai visa šeima kartu su Onute atvyko paviešėti pas Genutės tėvus į Labūnavą.

Ši kelionė buvo lemtinga – 23-ejų Onutės čia laukė gyvenimo meilė.

Dėl meilės atsisakė sostinės

Labūnavoje Onutė greit susirado bendraamžių draugių, su kuriomis nueidavo tai į kiną, tai į šokius. Kalvaičių kaimynystėje gyveno simpatiškas jaunuolis Bronius, kuriam iš sostinės atvykusi mergina taip krito į akį, kad šis nebenorėjo jos paleisti.

„Su būsimu vyru susipažinome šokiuose, jis vis palydėdavo mane iki namų, – valiūkiškai šypsosi pažintį su Broniumi prisiminusi Onutė. – Sulaukėme rudens. Turėjau su Marcinkevičiais grįžti į Vilnių. Gal būčiau ir išvažiavusi, bet atėjo būsimas vyras ir sako: „Jei tu išvažiuoji – man viskas.“ Nors buvome dar trumpai pažįstami, bet jis tiek įsimylėjo, kad nenorėjo išleisti į Vilnių.“

„O kaip Marcinkevičiai priėmė jūsų jausmus?“ – paskendusi Onutės ir Broniaus meilės istorijoje, paklausiu aš.

„Marcinkevičius pasakė taip: „Mes turėjom tave išsivežti, bet gal čia – tavo gyvenimo laimė, todėl negalim“, – iki dabar prisimena pašnekovė. – Jie pažiūrėjo supratingai. Išvažiavo, o aš likau pas Kalvaičius.

Būsimo vyro sesuo Kaune išliejo mums šliūbinius žiedus. Nuvažiavome į Žemaitiją pas mano šeimą. Susituokėme ten spalio 29 dieną. Pirmiausia paėmėmė šliūbą. Nuėjome šešiese į bažnyčią ir viskas. Grįžus pas tėtę namo, atėjo svečių: kaimynų, giminaičių, atšventėm ir parvažiavom į Labūnavą. Vyro pusė buvo nepatenkinta, kad vestuvės įvyko ten, – šypsosi 56-erius metus su vyru santuokoje nugyvenusi Onutė. – Taigi turėjau vestuves suruošti ir uošvijoje.“

Pasistatė namą

Bendrą gyvenimą jaunavedžiai pradėjo po uošvių stogu.

„Namas buvo dviejų galų, viename gale įsikūrėme mes: turėjome didelę virtuvę ir kambarį.

Su vyru daug dirbome, visą uždarbį dėjome ir Labūnavoje statėme savą namą – mūrinį. Visos medžiagos tada kainavo pigiau, vyro šeima turėjo miško, tad nereikėjo mokėti už medieną, parėmė ir kolūkis, – pasakoja Onutė. – Kai gimė mūsų vienintelis sūnus Artūras, namas jau stovėjo, tereikėjo sutvarkyti aplinką.

Visą gyvenimą tame name ir gyvenau, tik po vyro mirties nebepajėgiau – buvo sunku viskuo rūpintis. Nusprendžiau parduoti. Namą nupirko jauna šeima. Džiaugiuosi matydama, kaip gražiai jie tvarkosi. O aš įsikūriau šiame vieno kambario bute.“

Audra sugriovė sūnaus ūkį

Svetainėje ant indaujos stovi Onutės ir Broniaus sūnaus a. a. Artūro nuotrauka. Šalia jos – maldaknygė, rožančius ir senovinis kryžius. Būdamas 45-erių Artūras staiga mirė.

„Sūnų ištiko širdies infarktas. Anglijoje, – su širdgėla, kuri kiekvieną mamą lydėtų iki paskutinio jos atodūsio, priduria Onutė. – Artūras turėjo šiltnamius – augino agurkus ir pomidorus. Bet viena audra visą įdirbį pavertė niekais.

Prisimenu tą dieną: užėjo tokia audra su ledais, kad nieko nesimatė. Buvau kambary, bet bijojau prie lango prieiti – maniau, išdaužys. Vyras su sūnumi buvo lauke. Prasidėjus audrai Bronius nuėjo į garažą, o sūnus, pamatęs, kad vėjas kelia ir neša šiltnamius, sugalvojo įsikibęs laikyti…

Audra viską suniokojo. Sūnus bandė atgaivinti ūkį, atsodino daigus, bet paskui užpuolė amaras. Atėjo labai nusivylęs, galvą susispaudęs klausė: „Ką dabar daryti? Tiek tūkstančių įdėta…“

Sūnus nusprendė išvažiuoti metams padirbėti į Angliją. Išbuvęs metus ir vieną mėnesį, 2010-aisiais svečioje šalyje mirė. Kol sutvarkėme visus formalumus, sūnų parsivežėme ir palaidojome tik po mėnesio, – pasakoja Onutė ir sukaupia jėgas mintimis grįžti į dar vieną skausmo kupiną gyvenimo laiką. – Po trejų metų netekau ir vyro. Slaugiau Bronių ilgai, o paskutinius trejus metus jis išgulėjo ant patalo.“

Pelnė pripažinimą ir atsidūrė laikraštyje

Onutė Labūnavoje dirbo laiškaneše. Apie stropią darbuotoją net rašė laikraščio „Tarybinis kelias“ 1985-ųjų gegužės 28-osios numeryje. Moteris iki šiol saugo šį leidinį su trumpa publikacija apie save.

Šalia išspausdintos Onutės nuotraukos rašoma: „Ona Butkienė gerai pažįsta Labūnavos gyventojus: nuo 1973 metų nešioja jiems spaudą. Dabar aptarnauja net 120 šeimų, kurios užsisakiusios per 630 periodinių leidinių. O kur dar pensijos, laiškai, banderolės. Tačiau O. Butkienė ne tik suspėja viską laiku pristatyti, bet ir parduoda gyventojams nemaža atvirukų, vokų, pašto ženklų, surenka mokesčius už telefoną.

Patenkinti labūnaviečiai jos darbu, šiltu žodžiu mini šią darbštuolę, kuri pripažinta geriausia Labūnavos ryšių skyriaus kaimo laiškininke.“

„Kai pradėjau dirbti, sūnus dar nėjo į mokyklą, – laiką, kai teko žongliruoti dėmesiu profesijai ir šeimai, prisimena Onutė. – Būdavo, padirbu, parlekiu pas sūnų, vėl padirbu, vėl parlekiu.

Sūnus buvo labai geras – nieko neieškodavo: nei peilio, nei degtukų. Jam rūpėti tik rašyti ir paišyti, dar mašinėlėmis pažaisdavo. Atsisėsdavo ant stalo prie lango ir viską matydavo. Tada langai buvo mediniai – užkabinami, todėl vaikas neatsidarydavo. Duris užrakindavau ir taip lakstydavau.“

Kolūkiui kepdavo duoną

Labūnava garsėjo stipriu „Rytų aušros“ kolūkiu, kurio apžiūrėti nuolat atvykdavo įvairių svečių. Apie Onutės kepamą gardžią duoną sklido kalbos, tad kolūkio pirmininkas H. Kretavičius paprašė auksarankės šeimininkės kepti duoną kolūkiui.

„Dieną dirbau paštininke, o du vakarus per savaitę dar ir kepdavau duoną. Išeidavo devyni kepaliukai, – suskaičiuoja Onutė. – Kitą kartą, jei važiuodavo į Vilnių, Maskvą ar svečiams norėdavo lauktuvių su skilandžiu įdėti, tai reikėdavo ir dar daugiau kepalų iškepti.

Duona buvo gera – plikyta. Tamsi ir šviesi. Viena būdavo ne iš valcuotų, o iš pitliavotų miltų, kita – iš smulkių ruginių.“

Dabar Onutė duonos nebekepa – valgo pirktą parduotuvėje, bet su nostalgija prisimena savąją duoną.

„Per Onines visos Labūnavos Onutės gauna simbolinę dovaną – kepalą duonos. Šiemet bus treti metai, kai į šventę nebenueisiu, bet dovaną visada atneša į namus, – pasidžiaugia pašnekovė ir prisimena senąsias vardinių tradicijas. – Vaikystėje gimtadienių nešvęsdavome, o vardinės buvo svarbi šventė. Onutėms, Jonams, Petrams ar Povilams pindavo vainikus, kartais vainikus net prikaldavo prie durų, o kitąsyk ir du beržus prie namų durų pastatydavo.“

Energijos užtekdavo viskam

Energingo būdo Onutė, kol turėjo sveikatos, mėgdavo visur dalyvauti – Labūnavoje vykdavusių renginių ar vakaronių nepraleisdavo.

„Kol vaikščiojau, nueidavau – kultūros centras man netoli. Jei kas palydėtų, ir dabar mielai dalyvaučiau, – sako garbaus amžiaus labūnaviškė. – O kai buvau dar stipri, visur važiuodavau – visą Lietuvą išmaišėme. Gera prisiminti, kiek visko pamačiau.“

Dabar Onutė iš namų retai beišeina, bet širdžiai mielų pramogų atranda.

„Laikraštį skaitau, žurnalą, vakare per televiziją žiūriu žinias, įvairias laidas. Tik nenoriu visokių šaudo–gaudo, – nusijuokia Onutė. – Vakare pasiklojusi lovą, radiją pasileidžiu – ten būna tokios valandėlės, kur skaito knygas.

Nors mano akys nusilpusios, bet aš būtinai turiu viską paskaityti. Reikia tik nusipirkti labiau didinantį didinamąjį stiklą.

Visą gyvenimą mėgau skaityti. Daug skaičiau ir gyvendama pas Marcinkevičius. Ten, žinoma, buvo gausi namų biblioteka. Kai Marcinkevičiai nueidavo miegoti, aš skaitydavau. Viskas patiko: „Drąsiųjų keliai“, „Baltoji pirštinė“, „Juodoji tulpė“, „Mėnulio slėnis“, lietuviškos knygos, pavyzdžiui, Žemaitės kūryba.“

Onutei gailu, kad Labūnavoje gyvų nebeliko nei jaunystės draugų, nei kaimynų. Ji teturi Palangoje gyvenančią vaikystės draugę Marytę, su kuria dažnai susiskambina. Onutė artimai bendrauja ir, kaip pati įvardija, su antros eilės seserimis ir broliu, gyvenančiais Jurbarke, Širvintose bei Kaune.

Tėviškę sapnuoja

„Onute, o kada paskutinį kartą regėjote tėviškę – gimtuosius Bikavėnus?“ – tariu pašnekovei.

„Prieš kokius aštuonerius metus, – sako Onutė. – Pamotė perstatė sodybą – mažino ją.

Šalia namų stovėjo dvi didžiulės liepos. Aš prie jų užaugau. Mes, vaikai, prie tų liepų ant pievelės ir pamiegodavome, kartais net per naktį. Žinau, kad vieną liepą nulaužė ir teko ją nupjauti, o kita stovi kaip stovėjusi.

Namo beliko tik pusė – jis pasidarė mažiukas, susmukęs. Tai sodybai daugiau kaip 200 metų. Namą statė dar mano diedukas. Jis buvo geras meistras – statydavo ne tik namus, bet ir didelius pastatus, – nagingu seneliu didžiuojasi Onutė. – Tame name, kartu su dieduku, mano šeima ir gyveno.

Žinote, tėviškėje sapne buvau ir šiąnakt, – Onutės akys net nušvinta. – Sapnavau ją ir dar anksčiau. Parvažiavau į savo gimtuosius namus, bet nieko neradau – tik pamotę, kurios gyvos jau nebėra. Vaikštau po namą ir galvoju, kur aš apsistosiu – kuriame kambaryje man miegoti. Pamačiau pamotę lauke ir mes abi išėjom. Įsikibau jai į parankę, ėjome pro ūkinius pastatus… Nežinau, kur kelias mudvi nuvedė – atsibudau.“

Jaunystė smagi ir be šilko suknelių

„Onute, ar smagus tas gyvenimas jaunystėje buvo?“ – matydama, su kokia šypsena pašnekovė prisimena jaunas dienas, džiugiai jos paklausiu.

„Smagus, nors ir neturėjom šilkų, daug rūbų ar aukštakulnių. Vasarą įsispiri medžiaginius batukus, nusidažai juos su kreida ar dantų pasta, kad balti būtų, dar baltas kojiniukes užsimauni ir išleki graži į atlaidus. O suknelę vilkdavaisi, kokią turėdavai. Niekas nepasidyvins vienas iš kito – visi jautėsi lygūs, – apie tikrąsias vertybes prabyla Onutė. – Žmonės vienas kitą ir bendrus susibūrimus labai vertindavo.

Mano vaikystėje nebuvo ligoninių. Vaikus gimdė namie. Pas gimdyvę susirinkdavo visos kaimo bobutės, – ano laikmečio prisiminimais dalijasi Žemaitijoje užaugusi pašnekovė. – Visi buvo draugiški ir sąžiningi. Neturėjom namie užrakto, rakindavo tik svirną, kur būdavo aruodai, miltai, mėsa sukabinta, o nakčiai – ir tvartą su gyvuliais.

Paties namo niekas nerakindavo – išeidavo visi į laukus dirbti ir tiek.“

Vestuvinio žiedo nenusiima

Gerbdama vyro Broniaus atminimą, Onutė ir toliau nešioja vestuvinį žiedą, nors šis jau netgi sutrūkęs.

„Paprašysiu, kad nuneštų sulieti, – sako Onutė. – Su vyru susituokėme 1958 metais. Abiejų su vyru žiedai buvo dideli, platūs, bet visad ant rankos, tai ir sudilo.

Vieną kartą mano žiedas jau buvo trūkęs. Sutvarkė. Dabar vėl reikės.“

Onutės ranką puošia ne tik žiedas, bet ir šveicariškas laikrodis. Tai artimųjų dovana 80-ojo jubiliejaus proga.

„Balius buvo geras, – šypsosi ji. – Dalyvavo 44 žmonės. 85-ąją sukaktį dar irgi atšvenčiau – Babtuose. O 90-metį jau norėjau ramiai sutikti namie.

Švogeris iš Širvintų juokiasi, kad dar švęsim: jam bus 80, o man – 100.“

Štai tokiais didžiais užmojais ir užbaigiame mudviejų proginį pašnekesį. Atsisveikindamos šiltai apsikabiname. Grįždama namo dar ilgai galvoju apie ją – Onutę gėlėta suknele, dienų brandos kupiną jos žvilgsnį, gerumu spinduliuojantį veidą ir tarp eilučių įskaitytą svarbią gyvenimo pamoką, kaip išmintingai priimti viską, ką siunčia likimas – širdį veriančias netektis ir trumpą žmogiškąjį laiką spalvingai nudažančius džiaugsmus.