Kraštietė iliustratorė tapybos parodą eksponuoja netikėtoje erdvėje
Kėdainių PSPC Šeimos medicinos skyriaus koridorių papuošė kraštietės knygų iliustratorės Giedrės Seniūnienės tapybos darbai./Asmeninio archyvo ir Akvilės Kupčinskaitės nuotr.
Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro Šeimos medicinos skyriaus koridoriuje nutūpė angelai – čia savo tapybos darbais sienas papuošė Kaune gyvenanti kraštietė knygų iliustratorė Giedrė Seniūnienė. „Šie pozityvumu spinduliuojantys paveikslai kviečia pasinerti į istoriją apie viltį, tikėjimą ir džiaugsmą. Tegul mažųjų pacientų laukimas prie gydytojo kabineto tampa šviesesnis ir jaukesnis – apsuptas spalvų bei gerų emocijų“, – dovanodama parodą gimtajam miestui šiltai linki autorė.
Angelo sargo globa
Paroda surengta bendradarbiaujant su Kėdainių moterų LIONS klubu. Paskutinį kartą pasigrožėti G. Seniūnienės kūryba kraštiečiai progą turėjo prieš dešimtmetį.
„Tai trečia mano paroda gimtajame mieste, – suskaičiuoja autorė. – Anksčiau savo darbus esu eksponavusi Daugiakultūriame centre ir Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje.
Pagrindinė mano veikla – iliustravimas. Tik laisvalaikiu imuosi teptuko, – pasidalina su leidybiniais projektais vaikams dirbanti menininkė. – Pavasaris – atgimimo metas, o šie paveikslai per daug gražūs, kad gulėtų spintoje.
Tai nesunkūs, neapkrauti, spalvingi, gerą energetiką spinduliuojantys darbai. Niekada nekuriu būdama blogos nuotaikos – žiūrovui noriu perduoti šiltą, pozityvią emociją, įkvėpti naivaus tikėjimo gerumu, – detaliau pasakoja G. Seniūnienė. – Paveiksluose tapau angeliukus, nes tikiu, jog visi turime savo angelą sargą, o jo globą ypač svarbu jausti tiems, kurie negaluoja.
Taigi norėčiau, kad šie kūriniai taptų atgaiva tiek mažiesiems pacientams, tiek ir savą vidinį vaiką vėl atrasti norintiems suaugusiesiems.“
Grafų palikuonė
Ankstyvoje vaikystėje trauką menui pajutusi G. Seniūnienė pasidalino, jog tėvai šio dukros užsiėmimo rimtai nevertino. Vis tik tvirtu ramsčiu rinktis širdies diktuojamą profesinį kelią buvo močiutė – jauniausia grafų Zubovų dukra.
„Močiutė vertino meną. Ji buvo gana ligota, bet, kai karščiuodavo, kurdavo nuostabius piešinius. Mane tai stebino, – mistiškai pasakoja pašnekovė. – Vaikystėje močiutė kurstė mano domėjimąsi kūryba ir skatino ugdyti meninius gebėjimus, netgi pirko man specialią literatūrą. O tėvams tai atrodė nepraktiška – ragino dėmesį sutelkti į matematiką, chemiją ar panašius dalykus.“
„Norėčiau, kad šie kūriniai taptų atgaiva tiek mažiesiems pacientams, tiek ir savą vidinį vaiką vėl atrasti norintiems suaugusiesiems”.
G. Seniūnienė
Tačiau ypatingi vaikystės momentai, kuriuos G. Seniūnienė patyrė laiką leisdama su močiute, paliko jai stiprų įspūdį, nustelbusį viską, kas trukdė plačiau praverti duris į dailės pasaulį.
„Močiutei buvo įprasta gausūs žmonių susibūrimai, intelektualios diskusijos, dailūs indai, daiktai, bendravimas. Svečiuodavomės pas Zubovus. Mano močiutės brolis yra vedęs M. K. Čiurlionio dukterį, todėl viešėdavome ir jų namuose. Ypatingas arbatos gėrimas, pokalbiai – tai buvo visai kitoks pasaulis nei patyriau gyvendama su tėvais, kurie dirbo biochemijos gamykloje. Savo namuose mačiau įprastą sovietinio žmogaus kasdienybę, o ten jausdavaisi prisilietusi prie kažko daugiau ir tai man darė įspūdį, – paaiškina G. Seniūnienė. – Močiutės aplinkos žmonės man leido pažinti kultūrą. O M. K. Čiurlionio duktė Danutė netgi rašė vaikams. Vėliau man yra tekę iliustruoti ir jos knygas.“
Kelias nebuvo lengvas
Gyvenimas G. Seniūnienės ryžtą žengti į meno pasaulį iššūkiais tikrino ne tik vaikystėje, bet ir vėliau.
„Nors, kaip minėjau, tėvai norėjo, kad atsidėčiau rimtesniems mokslams, bet galiausiai jie priėmė mano pasirinkimą ir daug pagelbėjo, kad mano profesinės svajonės išsipildytų, – už palaikymą dėkoja menininkė. – Iš pradžių baigiau Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Paskui įstojau į Dailės institutą, į tekstilę, bet supratau, kad ši specialybė ne man, – pasakoja Kėdainiuose pristatytos parodos autorė. – Man norėjosi, kad tai, ką aš sukuriu, turėtų praktinę vertę. Tarkime, nulipdai puodelį ir iš jo kažką geria – ir praktiška, ir gražu.
Žinoma, aš – ne keramikė, bet šį savo norą įprasminau tapusi iliustratore, – apie profesinio kelio paieškas kalba G. Seniūnienė. – Kai ieškojau sau darbų, man pasakė, kad mano darbai per vaikiški, bet aš vis tiek ėjau ta kryptimi, kuria tikėjau. Galiausiai papuoliau į leidyklą, išmokau dirbti įvairiomis skaitmeninėmis programomis ir pradėjau iliustruoti knygas vaikams. Nevertinu to, kaip ypatingo meno, bet ši veikla mano širdžiai teikia džiaugsmą.
Be to, gyvenimas atsiuntė iššūkį – auginau neįgalų vaiką. Man pasakė, kad turėsiu rinktis: menas arba vaikas. Aišku, pasirinkau šeimą. O vėliau į mano kasdienybę grįžo ir savirealizacija – tęsiau profesinę veiklą iliustruodama literatūrą vaikams. Man pasisekė suderinti du norus: kurti kažką gražaus ir dar – mažųjų auditorijai.
Džiaugiuosi ir tuo, kad pavyko įrodyti, jog su kūrybine specialybe galima kažko pasiekti, pragyventi ir taip pat kitiems suteikti šviesių emocijų. Aš pasiekiau savo ir dabar šioje srityje esu vertinama profesionalų.“
Iliustruoja ir užsienio autorių knygas
G. Seniūnienė iliustruoja ne tik knygas, bet ir smulkesnius leidinius.
„Vienas iš mano didesnių darbų – knygai „Gražiausių lietuvių pasakų lobynas“ kurtos iliustracijos, – įvardija autorė. – Taip pat teko iliustruoti Salomėjos Nėries eiliuotą pasaką „Eglė Žalčių karalienė“.
Iliustracijas kuriu ir įvairioms pažintinėms, lavinamosioms knygelėms vaikams – su užduotėlėmis ar spalvinukais. Galbūt tai ir neturi reikšmingos meninės vertės, bet man malonu tai daryti, nes matau, jog vaikai tokius leidinius tiesiog suvalgo, – šypsosi G. Seniūnienė, džiaugdamasi, jog atrado kelią į mažųjų širdis. – O vienas naujausių mano darbų – neseniai išleista ir šių metų „Knygų mugėje“ pristatyta pažintinė knyga „Mažasis drakoniukas ir sveikų dantukų paslaptis“. Tai jau ketvirtas leidinys bendradarbiaujant su jauna stomatologe Urte Laurute. Malonu iliustruoti knygas, kurios naudingos ir tėvams, ir vaikams.“
G. Seniūnienė dirba ir su užsienio autoriais.
„Čia mane labai stebina nauja tendencija. Užsieniečiai knygas leidžia kaip šeimos paveldą: sukuria istoriją apie savo vaiką, jo nuotykius ir paprašo profesionalaus iliustratoriaus šį kūrinį iliustruoti, – pasakoja pašnekovė. – Užaugęs vaikas turi knygą apie save – nuostabi išliekamoji vertė. Mane tai labai suintrigavo. Galbūt kada nors tai taps įprasta ir Lietuvoje.“
O kol kas G. Seniūnienė kviečia apžiūrėti Kėdainių PSPC eksponuojamus jos tapybos darbus, budinančius švelnias, jaukias, į nerūpestingas vaikystės dienas grąžinančias emocijas.
„Bėgant metams jaučiu, kad nostalgija gimtoms vaikystės vietoms tik stiprėja, todėl labai tikiuosi į Kėdainius su savo darbais grįžti ir vėl“, – pasidalino autorė.
