Kokia yra tikroji Advento prasmė šiuolaikiniame pasaulyje?

Prekybos centruose jau nuo lapkričio pradžios skamba kalėdinės melodijos, lentynos lūžta nuo blizgučių, o socialiniai tinklai mirga nuo pasiūlymų, kaip paruošti tobulą šventinį stalą ir išrinkti geriausias dovanas Kalėdoms. Nespėjame dorai atsisveikinti su išėjusiais Anapilin, o supantis pasaulis mums jau kiša panosėn Kalėdų Senelį… Atrodo, kad Kalėdų laukimas prasideda vis anksčiau, tačiau šis skubotas komercinis šurmulys dažnai užgožia tikrąją laukimo prasmę – Adventą. Kas tai per laikotarpis? Ar jis vis dar aktualus pasaulyje, kuriame dvasinė ramybė pralaimi kovą su vartojimo kultu? Ir kaip išsaugoti autentišką laukimo džiaugsmą, kai viskas aplinkui ragina pirkti, o ne laukti? Apie tai kalbamės su Šiluvos vikaru, kunigu Robertu Urbonavičiumi, ir gilinamės į šio ypatingo meto tradicijas bei iššūkius.

Adventas – tai daugiau, nei kalendorius su šokoladukais

Daugeliui žmonių, ypač jaunajai kartai, Adventas asocijuojasi su dviem dalykais: vainiku su keturiomis žvakėmis ir kalendoriumi, kuriame kasdien atidaromas langelis su staigmena. Tačiau šių simbolių prasmė yra kur kas gilesnė.

Kunigas Robertas Urbonavičius primena esminę Advento reikšmę.

„Adventas yra vienas iš penkių liturginių laikotarpių Katalikų Bažnyčioje, juo pradedami nauji liturginiai metai.

Adventas trunka keturias savaites (keturis sekmadienius), jis prasideda sekmadieniu tarp lapkričio 27 ir gruodžio 3 dienos ir baigiasi Kūčių vakare.

Adventas iš lotynų kalbos išvertus reiškia atėjimą – taigi šis laikotarpis skirtas ne vien pasirengti Kristaus pirmajam atėjimui, kuomet jis gimė kaip žmogus, bet ir antrajam, kuris bus Pasaulio pabaigos metu“, – paaiškina dvasininkas.

Taigi, Adventas yra dvejopo laukimo metas. Viena vertus, mes ruošiamės istoriniam įvykiui – Jėzaus gimimui Betliejuje. Kita vertus, krikščionys yra kviečiami apmąstyti ir antrąjį Kristaus atėjimą laikų pabaigoje.

Tai laikas, skirtas ne tik prisiminti praeitį, bet ir viltingai žvelgti į ateitį, susimąstyti apie amžinąsias vertybes ir savo vietą pasaulyje. Šis dvejopas laukimas nuspalvina visą laikotarpį violetine liturgine spalva, kuri simbolizuoja atgailą, susikaupimą ir karališką laukimą.

Bažnyčios mūšis dėl tikrosios Kalėdų dvasios

Viena didžiausių šiuolaikinio Advento problemų – jo susiliejimas su komerciniu kalėdiniu sezonu. Jau gerokai prieš pirmąjį Advento sekmadienį mus pasitinka kalėdinės dekoracijos ir agresyvi reklama, raginanti pirkti, pirkti, pirkti…

Kaip taip nutiko, kad dvasinio pasiruošimo metas tapo besaikio išlaidavimo maratonu?

Šis virsmas vyko palaipsniui. Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų pasaulyje suklestėjusi vartotojiška kultūra pamažu įtraukė ir religines šventes. Kalėdos, su savo dovanų teikimo tradicija, tapo ypač patogiu taikiniu rinkodaros specialistams. Dovanos iš meilės ir pagarbos simbolio virto tiesiog privalomos, o jų vertė imta matuoti pinigais. Ši tendencija ilgainiui užgožė pačią šventės esmę.

O kur prasidėjo dėmesio įkainojimas dovanomis ir pinigais, dvasingumas ten pasibaigė – jam tiesiog nebeliko vietos.

Kunigas R. Urbonavičius pastebi šią įtampą tarp dvasinio ir materialaus pasaulių.

„Tikriausiai šio laikmečio ženklas, kad miestų kalėdinis sezonas prasideda dar prieš pirmą Advento sekmadienį, nors tai iš vienos pusės yra gražu, nes gruodis – tamsiausias metų laikas, tačiau kartu yra didelė pagunda susikoncentruoti tik į komercinius dalykus“, – sako pašnekovas.

Svarbu pabrėžti, kad Bažnyčia nesiūlo visiškai atsiriboti nuo pasaulietiškų džiaugsmų. Adventas nereiškia, kad visi turime galvas nunarinę visą mėnesį vaikščioti, nedrįsdami pasidžiaugti kalėdinėmis švieselėmis. Tikrai ne, nors anksčiau, tiesa, tokio supratimo apie Adventą tikrai būta. Bet dvasininkas atkreipia dėmesį į paskutiniu metu pasikeitusį požiūrį į šį laikotarpį.

„Žinoma, pasikeitė ir pačių tikinčiųjų supratimas apie Adventą, senoji karta jį laikydavo savotišku draudimų metu – negalima linksmintis, reikia atgailauti, pasninkauti.

Dabar Adventas suprantamas kaip džiugus dėkingo laukimo metas. Dievas taip pamilo pasaulį, jog tapo žmogumi, kad mus išgelbėtų“, – sako kunigas.

„Kiekvienas laikmetis kuria savas tradicijas, vienos yra išlaikomos, kitos išnyksta. Bažnyčia pabrėžia, kad Adventas nėra lygus Gavėniai, kuri yra atgailos metas.

Priešingai – Advento laikas, yra džiugaus laukimo metas.

Nėra griežtai nustatytų Advento tradicijų, nes kiekviena tauta jų turi skirtingų. Nors dažniausia Advento pradžia sutampa su kalėdinio laikotarpio šventimu (miestuose įžiebtos eglutės, vyksta koncertai, mugės), tačiau Bažnyčia kviečia bandyti neskubėti ir šį laiką išgyventi kaip apmąstymą, kas iš tiesų yra tikra ir vertinga, kas mano gyvenimui teikia džiaugsmą ir prasmę“, – pataria R. Urbonavičius.

Taigi, iššūkis – ne atsisakyti šventinės nuotaikos, o atrasti joje gilesnę prasmę, nepasiduodant vien paviršutiniškam blizgesiui.

Krikščioniškoje šventėje randama ir pagoniškų tradicijų

Lietuviškos Advento tradicijos yra daugiasluoksnės. Jose susipina senasis, pagoniškas pasaulis ir krikščioniškoji kultūra. Mūsų protėviams tamsiausias metų laikas, žiemos saulėgrįža, buvo ypatingas metas, susijęs su gamtos ciklais, derliaus ir ateities spėjimais. Dauguma šių tradicijų buvo agrarinės – skirtos užtikrinti gerą derlių, gyvulių sveikatą ir asmeninę laimę ateinančiais metais.

Iš tų laikų atkeliavo įvairūs spėjimai ir burtai, ypač populiarūs per Šv. Andriejaus (lapkričio 30 d.) ar Šv. Liucijos (gruodžio 13 d.) dienas. Pavyzdžiui, merginos bandydavo susapnuoti būsimą jaunikį, berdamos įvairias sėklas ar atlikdamos kitus ritualus.

Tačiau burtai ir krikščionybė niekaip nedera. Kaip Bažnyčia vertina tokį pagonišką palikimą?

Kunigas R. Urbonavičius nubrėžia aiškią ribą.

„Šie ir kiti panašūs „burtai“ neturi nieko bendro su krikščionišku tikėjimu ir Adventu, tai tiesiog liaudies kultūros palikimas, suformuotas agrarinio gyvenimo būdo ir gamtos ciklo laikymosi, tad turbūt šiuolaikinis žmogus atrodytų „keistokai“ jeigu tokius dalykus priimtų už gryną pinigą.

Bažnyčia neskatina ir nepataria jokių maginių apeigų ar ritualų“, – sako dvasininkas.

Tačiau reikia pripažinti, kad krikščionybė neretai suteikdavo senosioms, pagoniškoms tradicijoms naują prasmę.

Pavyzdžiui, Advento vainikas, dabar neatsiejamas krikščioniško laukimo simbolis, kilo iš pagoniškų germanų genčių, kurios žiemos saulėgrįžos metu degindavo vainikus su žvakėmis kaip saulės ir gyvybės sugrįžimo simbolį.

XIX a. Vokietijos liuteronų pastorius pritaikė šį paprotį, paversdamas jį krikščionišku simboliu: apskrita forma simbolizuoja Dievo amžinumą, visžaliai spygliai – amžinąjį gyvenimą, o keturios žvakės – keturias Advento savaites, nešančias viltį, ramybę, džiaugsmą ir meilę.

Lietuvoje Adventas taip pat turėjo savitų krikščioniškų tradicijų: buvo laikomasi rimties, vengiama triukšmingų darbų ir pasilinksminimų. Populiarios buvo Rarotų (arba Roratų) šv. Mišios, aukojamos anksti ryte, dar prieš aušrą, pagerbiant Švč. Mergelę Mariją. Tai buvo simbolinis būdas laukti aušros – tiek tiesiogine, tiek dvasine prasme, laukiant „pasaulio Šviesos“ – Kristaus atėjimo.

Ar dar galime susigrąžinti Advento prasmę į namus?

Šiuolaikiniam žmogui, ypač jaunimui, senosios etnografinės tradicijos gali atrodyti tolimos ir nesuprantamos. Kaip padaryti Adventą prasmingą ir patrauklų šiandien?

Kunigas R. Urbonavičius siūlo sutelkti dėmesį ne į archajiškas apeigas, o į universalias vertybes.

„Kaip minėjau, nėra nustatytų Advento tradicijų. Tai, ką turime, yra daugiau etnografinės, liaudies tradicijos, kurios turbūt dabartiniam žmogui nelabai kalba.

Advento metu Bažnyčia kviečia labiau įsitraukti į gerų darbų darymą bei tikėjimo praktikų atgaivinimą savo gyvenime“, – teigia jis.

Šeimoms, norinčioms autentiškiau išgyventi šį laikotarpį, dvasininkas duoda konkrečių patarimų.

„Adventas yra šeimos laikas. Būtų prasminga perimti prigijusias tradicijas: Advento vainikas ir Advento kalendorius – jos padeda šeimos nariams pamažu pasirengti Kristaus Gimimo minėjimui.

Adventas galėtų būti puiki proga skirti laiko šeimos maldai, pabendravimui, atsiprašymui, atleidimui ir susitaikymui“, – idėjomis, kaip Adventą iš tiesų minėti savo šeimose, siūlo vikaras.

Bendruomeniškumo jausmą stiprina ir išlikusi kalėdojimo tradicija, kai kunigai lanko parapijiečių namus. Nors mieste tai tampa vis didesnė retenybė, o kai kurie kunigai Kėdainiuose neslepia esantys tiesiog nelaukiami parapijiečių namuose, kaimiškose vietovėse šis ryšys kai kur vis dar gyvas.

„Kalėdojimas arba, tiksliau, parapijiečių lankymas, apskritai yra išlikęs kaimiškose parapijose.

Žinoma, tai svarbi tradicija, leidžianti pamatyti, kuo gyvena parapijos žmonės, o tiems, kurie nėra praktikuojantys tikintieji, yra puiki proga susipažinti su kunigu, pakalbėti įvairiais klausimais.

Didžioji dalis žmonių mielai priima kunigą, kiti dėl įvairių priežasčių atsisako, tačiau juk kalėdojimas nėra prievolė, tai daugiau laisvanoriškas susitikimas“, – savo patirtimi dalijasi kunigas.

Kaip per Kalėdas nepaskęsti blizgučių jūroje?

Galiausiai susidūrus su maisto kultu, dovanų manija ir išlaidavimo spaudimu, kyla natūralus klausimas, ar dar įmanoma atsisukti į dvasinę Kalėdų pusę? Ar ši šventė neprarado savo esmės? Ir kaip žmonėms elgtis, kad nenusitemptų jų į prarają besaikio vartojimo kultūra, kurios vinimi tampa virškinimą lengvinančių vaistų reklamos kalėdiniu laikotarpiu?

Kunigas Robertas Urbonavičius įsitikinęs – prasmė niekur nedingo, ji slypi mūsų pačių pasirinkime.

„Kalėdos visada turi prasmę, tiek praktikuojantiems tikėjimą, tiek jį apleidusiems.

Tai Šviesos pergalės prieš tamsą šventė. Ypač šiuo neramiu laiku, kai pasaulis draskomas nesantaikos ir nerimo, Kalėdos atneša svarbiausią žinią – gerumas visada laimi, meilė yra vienintelis kelias į žmonijos laimę.

Kalėdos vėl mums primena – „dėl tavęs, žmogau, Dievas tapo žmogumi – nenusimink ir neliūdėk“.

Visada yra pasirinkimas: galima susikoncentruoti vien į dovanas, puotas, bet galima ir išgyventi Kalėdas kaip susitaikymo su Dievu ir artimu šventę.

Viskas priklauso nuo mūsų pasirinkimo“, – apibendrina dvasininkas.

Tad galbūt šis Adventas yra puiki proga sustoti kiekvienam iš mūsų. Išjungti šventinį triukšmą ir įsiklausyti į tylą. Užuot bėgus per parduotuves, ramiai pasivaikščioti. Užuot planavus gausias vaišes, pasidalinti maistu su stokojančiais. Užuot ieškojus tobulos dovanos, padovanoti savo laiką ir atleidimą artimiesiems.

Adventas – puikus laikas savanoriauti, pasidalinti geru su stokojančiais, aplankyti kaimyną, pastebėti šalia gyvenantį vienišą senolį. O svarbiausia– išmoktas gerumo pamokas neštis savo širdyje visus metus. Juk gerus darbus daryti galima ir reikia ne tik per šventes.