Klebono kova tęsiasi: bažnyčia – ne gamykla, bet neišgirsta pasijuto ESO
Įvestas nuolatinis „Energijos skirstymo operatoriaus“ (ESO) galios mokestis ir panaikinta galimybė skirti 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) paramą mažoms parapijoms tapo smūgiu, po kurio atsigauti gali būti nebeįmanoma./BNS Žygimanto Gedvilos nuotr.
Šėtoje tarnaujantis kunigas Robertas Gedvydas Skrinskas ėmėsi iniciatyvos, kuri toli peržengia vienos parapijos ribas. Dvasininkas stojo į kovą su biurokratija dėl elektros galios mokesčio, kurį bažnyčios privalo mokėti kaip komercinės įmonės – esą bažnyčios moka lyg gamyklos. Nors kunigas apeliuoja į socialinį teisingumą ir Vakarų Europos praktiką, centrinė šalies valdžia, VERT, o dabar dar ir Energetikos skirstymo operatorius (ESO) atkerta – taisyklės visiems vienodos.
Šėtos kunigas kovoja už visas Lietuvos bažnyčias
Kunigas R. G. Skrinskas jau kelis mėnesius intensyviai susirašinėja su Lietuvos Vyriausybe, bandydamas įrodyti, kad bažnyčios neturėtų būti apmokestinamos tais pačiais tarifais kaip pelno siekiančios gamyklos ar prekybos centrai. Pagrindinis ginčo objektas yra elektros galios mokestis. Klebonas kelia fundamentalų klausimą: kas yra bažnyčia XXI amžiaus valstybėje – komercinis UAB’as ar visuomenei tarnaujanti institucija?
Visgi valdžia į teologinius ar socialinius sentimentus nesileidžia. Vyriausybė atmetė prašymą mažinti mokesčius, argumentuodama trimis punktais.
Pirmiausia, pagal reglamentą bažnyčios yra visuomeninės paskirties negyvenamieji pastatai, todėl joms negali būti taikomi gyventojų tarifai. Taip pat yra baiminamasi konkurencijos iškraipymo, nes kai kurios religinės bendruomenės vykdo ir ūkinę veiklą.
Kartu pabrėžiama, kad religinės bendruomenės elektrą perka veiklos vykdymui, o ne buitiniams poreikiams.
Kunigas R. G. Skrinskas šiuos argumentus vadina biurokratiniu absurdu. Jis atkreipia dėmesį, kad ūkininkai, kurie tiesiogiai siekia pelno, turi lengvatų, o bažnyčios, išlaikomos iš aukų ir vykdančios socialinę „Carito“ veiklą, traktuojamos kaip stambus verslas.
Dvasininkas pateikė pavyzdžius iš Vokietijos, Austrijos, Latvijos ir kitų šalių, kur bažnyčios yra atleistos nuo galios mokesčio arba joms taikomos didelės lengvatos, pripažįstant jų socialinį indėlį.
Lietuva šiame kontekste atrodo kaip išimtis – čia bažnyčioms taikomas 100 proc. komercinis tarifas be jokių išlygų.
Jei kunigai nesutiks persikelti gyventi į bažnyčias, kitų būtų jiems gauti nuolaidų valstybė kol kas nėra suteikusi.
Aut. past.
ESO pozicija: įstatymas yra įstatymas
Nors kunigo balso kol kas negirdi įstatymų leidėjai, akivaizdu, kad energetikos sektoriaus atstovai situaciją stebi atidžiai ir savo poziciją grindžia griežtu reglamentavimu.
Ar kunigo žodis tėra balsas tyruose, parodys laikas, tačiau kol kas operatorius ESO laikosi įstatymo raidės ir primena, kad ne ESO galioje, kokius nors pakeitimus apskritai daryti.
ESO atstovė Rasa Juodkienė tikina, kad įmonė liko neišgirsta šioje situacijoje, panoro viešai išsakyti ESO poziciją ir dar kartą priminti, kad elektros persiuntimo kainas visiems vartotojams tvirtina Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT), ne pati ESO.
Kokios priežastys, kodėl gi tos kainos yra tokios, kokios yra, kodėl bažnyčios už elektrą moka tiek pat, kiek pelno siekiančios gamyklos?
Visa bėda tame, kad VERT nėra nurodžiusi jokių atskirų elektros persiuntimo kainų tarifų maldos namams.
„Atskirų tarifų maldos namams nėra – to nenumato nei patvirtintos tvarkos, nei galiojantys teisės aktai.
Visi elektros vartotojai skirstomi į dvi grupes: buitinius ir nebuitinius. Religinės bendruomenės patenka į nebuitinių vartotojų kategoriją, todėl jų sąskaitas sudaro galios dedamoji (priklausanti nuo užsakytos galios) ir energijos dedamoji (pagal sunaudotą elektros kiekį).
Tokia tvarka – kainodara nustatyta galiojamuose teisės aktuose, o ne ESO sprendimu“, – akcentuoja R. Juodkienė.
Išeitis – kunigui apsigyventi pačioje bažnyčioje
Tiesa, R. Juodkienė primena, kad teisės aktuose yra viena išimtis, kuri taikoma tada, kai bažnyčios valdoje esantis pastatas faktiškai naudojamas kaip gyvenamasis būstas: įrengta atskira apskaita, paskirtis Nekilnojamojo turto registre nurodyta kaip gyvenamoji, o jame nuolat gyvena religinės bendruomenės nariai ar vadovai. Tokiais atvejais gali būti taikomas buitinių vartotojų tarifas, kuriame nėra galios dedamosios.
Tačiau jei kunigai nesutiks persikelti gyventi į bažnyčias, kitų būtų jiems gauti nuolaidų valstybė kol kas nėra suteikusi.
„ESO yra reguliuojama bendrovė, kurios veiklą prižiūri VERT, kuri ir tvirtina kainodarą. Bendrovė griežtai laikosi teisės aktų, nedaro išimčių ir visiems klientams taiko vienodą kainodarą bei tvarką“, – reziumavo ESO atstovė.
„Bendrovė griežtai laikosi teisės aktų, nedaro išimčių ir visiems klientams taiko vienodą kainodarą bei tvarką“.
R. Juodkienė
Ar įmanomas kompromisas?
Šėtos klebonas R. G. Skrinskas ne tik kritikuoja, bet ir siūlo sprendimus: atleisti religinius pastatus nuo PVM už komunalines paslaugas, peržiūrėti sutartis su Šventuoju Sostu arba taikyti Vokietijos paramos modelį.
Tiesa, akivaizdu, kad šiuos sprendimus priimti turi tikrai ne ESO, o centrinė šalies valdžia, kuri, deja, kol kas noro nusileisti nerodo.
ESO ir Vyriausybė pirštu beda į galiojančius teisės aktus ir lygiateisiškumą rinkoje, o dvasininkija apeliuoja į nykstančius kaimus, paveldo išsaugojimą ir socialinę misiją, kurios neįmanoma įvertinti vien kilovatvalandės kaina.
Panašu, kad situacija pasikeis tik tokiu atveju, jeigu šalies politikai nuspręs, kad regionų bažnyčių išsaugojimas yra dėmesio vertas klausimas.
3 Komentarai
Vienas lauke ne karys. jį turėtų palaikyti visi kunigai
Kokia ūkinė veikla – nabašniko šarvojimas?
Tai mokesčių gi nemoka, reiškia ir veiklos nėra