Kai giminės šaknys prabyla knygomis pasauliui  

Stanislovas ABROMAVIČIUS

Kiekvieno krašto istoriją kuria žmonės ir jų pasakojimai. Asmeninės bei šeimų istorijos leidžia geriau suprasti mūsų regiono praeitį, puoselėjamas tradicijas ir kultūrinę tapatybę, o kartu įkvepia šiandienos bendruomenę vertinti savo šaknis bei tikėti savo galimybėmis. Tokie pasakojimai primena, kad iš Lietuvos regionų kilę žmonės savo darbais gali būti matomi ne tik gimtajame krašte, bet ir plačiau. Vienas jų – knygų leidėjas Vidmantas Zavadskis, kurio giminės istorija atskleidžia darbštumo, atkaklumo ir kultūrinio sąmoningumo tradiciją.  

Zavadskių giminės šaknys

Ūkininkai Aleksandras (1855–1948) ir Rozalija (1874–1955) Zavadskiai gyveno Pašėtės kaime, Kėdainių apskrityje (3 km į šiaurės rytus nuo Šėtos miestelio), turėjo daugiau kaip 32 ha žemės. XX a. pradžioje apylinkėje buvo 3 dvarai: Riaubų (seniau – Hopenų), Gintautų ir Tiškevičių. Buvo įsikūrę keli stambūs ūkininkai.

Aleksandras ir Rozalija išaugino gražią šeimą: Aleksandrą (1886–1937), Teklę (1894–1949), Oną (1898–?), Martyną (1900–?), Joną (1903–1981), Povilą (1907–1960) ir Stasį (1914–1947). Žinoma, kad 1927 m. Martynas išvyko į Kanadą užsidirbti, ten ir liko. Po metų paskui brolį iškeliavo ir Ona, vėliau ji persikėlė į JAV, bet į Lietuvą taip pat negrįžo.

Ūkio valdytoju tapo Aleksandras, bet staiga mirė 1937 metais, palikdamas žmoną ir tris sūnus: Petrą (17 m.), Juozą (13 m.) ir Benoną (11 m.). Aleksandro broliai ir sesės tėvų buvo leidžiami į mokslus, sukūrė šeimas. Jonas (Vidmanto tėvelis) baigė mokytojų seminariją ir pradėjo mokytojauti įvairiose pradžios mokyklose, Povilas tapo aktoriumi, vėliau dar studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete, Stasys tarnavo karininku ir siekė teisės mokslų. Teklė tapo vienuole-tretininke. Šios organizacijos nariai neduodavo vienuolystės įžadų, bet laikėsi Bažnyčios patvirtintos regulos.  

1943 metais senolis Aleksandras, būdamas 88 metų amžiaus, pas Kėdainių notarą surašė testamentą. Juo savo turtą vaikams paskirstė po lygiai, net ir tiems, kurie gyveno anapus Atlanto: beveik 33 ha žemę su trobesiais, gyvulius, grūdus, šiaudus, šieną, vežimus), roges, plūgus, akėčias, pakinktus, taip pat trobesius (gyvenamąjį namą, tvartą, klėtį, klojimą). Tačiau jiems išsaugoti šeimos ūkio tai nepadėjo, nes 1945 metais iš jų, buožių, remiančių banditus, viską nacionalizavo, paliko šeimai tik 10 ha žemės, arklį, dvi karves, kiaules ir avis, tris įvairios paskirties pastatus. Bet Zavadskiams tai buvo tik skriaudų pradžia…

Vidmanto Zavadskio tėvų istorija

Vidmanto tėvai Eugenija Juodeikytė (1911–1977) ir Jonas Zavadskis (1903–1981) buvo pradinių klasių mokytojai. Jonas mokytojų seminariją baigė 1930 metais, Eugenija – 1932 metais. Susipažino jiedu Kaune ir 1932 metais jaunuoliai susituokė. Tada daugelis siekė santuokos palaiminimą gauti iš kunigo J. Tumo-Vaižganto. Kauno Vytauto bažnyčios santuokų registracijos knygoje apie jų užregistruotą santuoką  įrašyta: „Šios ištraukos žinių tikrumą liudiju. Kaunas, 1932 m. liepos 1 d.“ Pasirašė kan. J. Tumas, Švč. Trejybės bažnyčios klebonas. Dokumentas patvirtintas Vytauto bažnyčios rektoriaus antspaudu.

Jauna šeima apsigyveno Viekšniuose. Miestelis tuomet priklausė Mažeikių apskričiai (dabar – Akmenės rajonas). Namą su ūkiniais pastatais ir kiemo statiniais jiems padovanojo Eugenijos tėvai Magdelena ir Vincentas Juodeikiai. Jie su dukra Stefanija gyveno už 1,5 kilometro buvusiame Zaventės (dabar Užventės) kaime.

Jonas ir Eugenija pagal tuometinę nepriklausomos Lietuvos tvarką kaip pradinių klasių mokytojai buvo kilnojami iš vienos mokyklos į kitą. Todėl Zavadskiai dirbo įvairiose vietose Kėdainių apskrityje: Šašių, Kubiliūnų, Pociūnėlių, Šėtos, Slikių pradžios mokyklose, taip pat Bazilionų (Padubysio) progimnazijoje ir Viekšnių gimnazijoje.

Viekšniuose šeima leisdavo šventes ir atostogas. Čia 1934 metais gimė pirmasis sūnus Jorūnis. Vidmantas – pagrandukas – gimė 1944 metais Slikiuose (dabar – Kėdainių r., Pelėdnagių sen.). Sako, tėvai greičiausiai labiau laukė dukters. Kaip ten bebūtų, Vidutis, taip švelniai jį vadino mama, visą laiką jautė savo tėvų meilę, šilumą ir rūpestį. Tais laikais mokytojas kaime turėjo būti tikras šviesulys. Jam reikėjo ne tik ugdyti ūkininkų vaikus, bet ir patarti jų tėvams, rūpintis švietėjišku ir kultūriniu visuomenės gyvenimu.

Atrodytų, kaip gražiai galėjo klostytis šios išsilavinusios, doros, darbščios šeimos gyvenimas, tačiau į Lietuvą atslinko didelės negandos. Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai.

Jonas Zavadskis suprato, kad reikia priešintis raudonajam marui. Būdamas šauliu, jis įsitraukė į kovą su okupantų pakalikais. Dalyvavo 1941 metų Birželio sukilime.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kai vėl grįžo sovietai, Jonui teko slapstytis. 1945 metais jis buvo susektas, suimtas ir įkalintas. Pradžioje buvo laikomas Šiaulių kalėjime, bet netrukus buvo išvežtas į Komijos Vorkutos lagerį. Ypatingasis pasitarimas nuteisė 8 metams lagerio ir 2 metams politinių teisių suvaržymu. Jau 1967 metais tėtis laiške Vidmantui rašė: „Nei žinau, nei mačiau, kas ir kada mane teisė. Kai išėjau iš lagerio, mane padarė tremtiniu“.

1947 metais Eugenija Zavadskienė su keturiais vaikais persikėlė gyventi iš Slikių į Viekšnius. Pradėjo dirbti gimnazijoje. Pirmiausia ten atsitiko nelaimė: sūnelis Žygimantas žaisdamas susižeidė koją ir mirė nuo kraujo užkrėtimo… Negano to, gyvenimas buvo siaubingas, reikėjo slapstytis, nes jie galėjo būti įskųsti ir iškeldinti į Sibiro platybes.

Taip ir atsitiko 1949 metų pavasarį. Mama, babūnėlė Magdalena, Vidmantas, Jorūnis ir jaunėlis Arvydas (7 metų) bei pusbrolis Viktoras (10 metų) buvo susodinti į sunkvežimį, nuvežti į Mažeikių geležinkelio stotį ir sulaipinti į gyvulinius vagonus. Sodybą Viekšniuose konfiskavo be teisės susigrąžinti. Ilgiau nei tris savaites, kęsdami alkį ir troškulį, įvairiausius nepatogumus, žmonės keliavo į nežinią.

Tėvelio ir mamos pavyzdys vedė vaiką sunkiais mokslo pažinimo keliais. Jį visą gyvenimą lydėjo knyga… 1962 metais Vidmantas Sibire baigė rusišką vidurinę mokyklą ir įstojo į Tomsko politechnikos institutą, kurį baigė 1967 metais, tapo inžinieriumi. Trumpą laiką Sibire dirbo pagal specialybę. Tik po dvidešimties metų tremtyje – 1969-aisiais – Vidmantas grįžo į Lietuvą. Iš pradžių apsigyveno Vilniuje, vėliau su šeima persikėlė į Kauną.

Mykolo Morkūno spaustuvė Kaune

1992 metais, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, JAV lietuvių išeivių organizacija „Lietuvių fronto bičiuliai“ nutarė perkelti į Kauną Čikagoje veikusią Mykolo Morkūno (1916–1999) spaustuvę. Ji ten spausdino lietuviškas knygas, leidinius. Paruošti kelionei per Atlantą 1993 m. atvyko pakviestas inžinierius iš Kauno Vidmantas Zavadskis. Į Lietuvą buvo išsiųstas konteineris su šios spaustuvės įranga.

Morkūnas Mykolas – ekonomikos mokslų daktaras, spaustuvininkas, knygų leidėjas gimė 1916 m. vasario 17 d. Paysliškio kaime (dabar – Pasvalio rajonas). Mokėsi Biržų „Saulės“ gimnazijoje, kurį laiką studijavo kunigų seminarijoje. 1940–1944 m. studijavo Vilniaus universitete. 1944 m. Vilniuje įkūrė spaustuvę, kuri spausdino antinacinio pogrindžio laikraštį „Laisvas žodis“. Pasiraukęs į Vokietiją, Insbruko universitete studijavo ekonomiką. Lankė Freiburgo meno mokyklą. Persikėlęs į JAV, Čikagoje jis įsigijo spaustuvę, kurioje 1951–1992 m. spausdino lietuviškas knygas, leidinius „Akiračiai“, „Lituanus“, „Medicina“, „Metmenys“, „Technikos žodis“, plakatus, kitus spaudinius. 1998 m. už nuopelnus Lietuvai prezidentas Valdas Adamkus M. Morkūną apdovanojo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordino Riterio kryžiumi. Mirė Mykolas Morkūnas 1999 m. balandžio 15 dieną Čikagoje. 2010 m. kovo 30 dieną palaikai amžino poilsio atlydėti į Kauno Petrašiūnų kapines…

Taip Kaune M. Morkūnas su pagalbininkais įkūrė spaustuvė skyrių, pavadinę jį „Morkūnas ir Ko“, vėliau ir leidyklą „Naujasis lankas“. Vieni iš spaustuvės bei leidyklos kūrėjų ir vadovų Kaune buvo Žemės ūkio statybos projektavimo institute (ŽŪSPI) dirbę inžinieriai Tautvydas Majauskas ir Vidmantas Zavadskis. Spaustuvė pradėjo veikti 1993 m. nuomojamose iš Kauno politechnikos instituto patalpose Studentų gatvėje su iš Čikagos atvežta spaustuvės įranga. 1994 m. buvo įsteigta leidykla „Naujasis lankas“, kurios vadovu tapo V. Zavadskis (1944–2014), po to T. Majauskas (g. 1951 m.). Vėliau spaustuvė įsigijo nuosavas patalpas, pirko papildomos įrangos.

Tautvydas Majauskas studijavo Kauno politechnikos institute (dabar KTU), baigęs čia ir  dirbo, vėliau darbavosi Žemės ūkio statybos projektavimo institute (1977–1994) grupės vadovu, skyriaus viršininku, o nuo 1993 m. tapo spaustuvės „Morkūnas ir Ko“ direktoriumi. Buvo savanoriu 1991 m.  sausio 13-os įvykiuose Vilniuje, saugojo Lietuvos Seimą. Apdovanotas Sausio 13-tosios medaliu, taip pat dalyvavo „Į Laisvę“ fondo veikloje, buvo jos valdybos narys.

Naujos spaustuvės bei leidyklos „Naujasis lankas“ vadovai darbo kryptį suformavo patriotinės, kultūrinės, moralinės ir politinės veiklos nuostatomis. Nemažą dalį leidžiamų leidinių sudarė ir tebesudaro knygos, žurnalai, laikraščiai rezistencijos temomis, tremtinių atsiminimais, religinės tematikos leidiniais ir pan. Čia keletą metų buvo leidžiamas žurnalas „Į Laisvę“. „Naujojo lanko“ leidykla per ketvirtį savo gyvavimo amžiaus išleido tūkstančius leidinių. Tai – pripažintų ir pradedančių autorių grožinės knygos, meniniai albumai, poezijos rinkinėliai.

Spaustuvė yra išspausdinusi didžiąją dalį Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) išleistų knygų. Tarp jų – J. Lukšos-Daumanto „Partizanai“ ir J. Lukšos-Daumanto „Laiškai mylimosioms“, „Lietuvos partizanų Tauro apygarda 1945–1952“, „Didžiosios Kovos apygardos partizanai“, „Tremties vaikai“, „Partizanų Motinos“, „Laisvės kovų archyvo“ tomus ir kt.

Kaune išleisti ir 31 žurnalo „Į Laisvę“ numeris, B. Brazdžionio, J. Blekaičio, A. Radžiaus, I. Urbono, kunigų A. Paškaus ir St. Ylos ir kt. knygos. Čia pasaulį išvydo rašytojų L. Inio, A. Mikutos, A. E. Puišytės, R. Keturakio, L. Gustainio, J. Juškaičio, M. Martinaičio, E. Janušaičio, V. Vaitkevičiaus, kun. R. Mikutavičius knygos. Spaustuvės Lietuvoje 20-mečiui išleista V. Babonaitės-Paplauskienės knyga „Spaustuvininkas Mykolas Morkūnas ir „morkūniečiai“.

Štai kaip apie Vidmantą Zavadskį yra atsiliepusi knygų redaktorė Violeta Mickevičiūtė: „Tai buvo nepaprastai šviesus, dosnus žmogus, pats tremties vaikas, itin atidus visam mūsų kraštui: vis informuodavo, progai pasitaikius, kur jų leidžiamuose leidiniuose paminimi Kybartai, Vilkaviškis ar mūsų kraštiečiai… Jo rankomis maketuoti reikšmingi rajonui leidiniai: Kauno muzikinio teatro primadonos kybartietės Bernardos Petravičiūtės „Neatplėšti laiškai“, pilviškietės, gyvenančios Australijoje, Marijos Augustinienės-Grabauskienės atsiminimų knygos „Kur mano tėviškė? Sibiras–Lietuva–Australija“ bei „Po pietų kryžiumi“, taip pat Pasaulio kybartiečių draugijos leidinys „Alsavęs Kybartais. Įvadas į kraštotyrinį Vytauto Mickevičiaus palikimą“.

Spaustuvėje „Morkūnas ir Ko“ spausdinti leidiniai ir apie kitus įžymius pasipriešinimo veikėjus. Tarp jų prof. Donato Stakšaičio paruoši mons. Alfonso Svarinsko atsiminimų knygos „Nenugalimasis“ tomai, Birutės Mažeikaitės-Ramanauskienės prisiminimų knyga „Partizanė Vanda“. Autorė – Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago žmona ir bendražygė (knygos sudarytoja – jų dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė). Partizaninis karas moterims buvo ypač sunkus ir sudėtingas, bet pasirinkusi laisvės kovotojos kelią jos už Lietuvos laisvę aukojo gražiausius savo gyvenimo metus… Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis – nuo prieškario iki šių laikų, įamžinant partizaninio karo heroizmą.

Spaustuvėje atspausdinta ir 12 mano istorinių knygų apie Lietuvos partizanus, jų motinas, tremtinius. Vidmantas Zavadskis ir Tautvydas Majauskas buvo vieni iš LPKTS septynių knygų serijos „Tremties vaikai“ išleidimo skatintojų ir rėmėjų.

Prasminga knyga „Sibiro vaikai“ išleista V. Zavadskio bei T. Majausko sumanymu. Vidmantas tada džiaugėsi ir dėkojo JAV gyvenančiai dr. Rožei Šomkaitei už jį palaikančią idėją su pratarmę parašiusia tremtine Irena Kurtinaityte sudaryti ir išleisti šioje spaustuvėje autentiškų prisiminimų knygą iš tuomet vaikiško amžiaus buvusių tremtinių pasakojimų apie tai, ką jie tada patyrė ir išgyveno Sibire patekę į sudėtingas tremties sąlygas: badą, vargus, alinamą fizinį darbą, žeminamą.

Sumanymas buvo puikus dar ir dėl to, kad didesnė tiražo dalis būtoų išdalinta Lietuvos mokykloms. Vidmantas atrinko numatytos išleisti knygos herojus, gavo leidimus publikuoti biografijas. Iliustracijoms nupiešti jis pasitelkė savo sūnų Marių.

Išleisti trys leidimai. Pirmasis – 1500 egzempliorių tiražu, iš jo 1200 knygų padovanotos mokykloms, kad jaunimas žinotų savo tautos istoriją. Antrasis leidimas buvo šiek tiek papildytas ir pataisytas, o trečiasis, išleistas 2013 m., papildytas žymiai, papasakojant koks buvo tolimesnis tų tremtinių gyvenimas ir likimas.

Paskutinis leidimas Živilės Gimbutaitės išverstas į anglų kalbą siekiant jį platinti JAV ir kitose šalyse. Sakoma, kad jai tai buvusi nelengva užduotis, nes tremtinių prisiminimuose gausu rusiškų, sunkiai verčiamų į kitas kalbas žodžių. Buvo keli šios knygos pristatymų Lietuvoje ir užsienyje. Tais metais vykusios Gedulo ir Vilties dienos paminėjime LR Seime veikė M. Morkūno spaustuvėje Kaune išleistų patriotinių  knygų paroda.

„KNYGOS MANE LYYDĖJO VISĄ GYVENIMĄ…“

Iš Vidmanto Zavadskio prisiminimų

Gimiau neramiais laikais. Tądien bombarduodami Kėdainius rusai puolė vokiečius. Buvo girdėti sprogimai ir pas mus, Slikiuose. Mama pasakojo, kad tada ją artimieji ramino sakydami, jog tai esąs tik griaustinis…

Buvau ketvirtas vaikas šeimoje. Vyriausias – Jorūnis. Po jo – vaikystėje miręs Žygimantas ir dvejais metais už mane vyresnis Arvydas. Mūsų tėvą, buvusį mokytoją, šaulį, 1945 metais suėmė ir įkalino Vorkutos lageriuose – jis iškalėjo iki 1953-iųjų. Po to dar dvejus metus jam neleido iš ten išvykti.

Ankstyvosios vaikystės atsiminimai labai padriki, atminty išlikęs tik vienas kitas epizodas. Tuomet gyvenome Viekšniuose, kur mama mokytojavo – dėstė lietuvių kalbą ir piešimą. Aš visą laiką leidau su Arvydu. Mama, išeidama į mokyklą, palikdavo namie mus vienus, tai Arvydas mane ir mokė „gyvenimo gudrybių“. Nustvėrę raudoną skudurėlį eidavome erzinti tvarte ar klojime uždaryto kalakuto. Pasislėpę už lovos rūkydavom pasidarytą iš šluotos lapų suktinę. Pamenu, kaip Arvydas pasiūlė man palaižyti įšalusią durų rankeną, tada baisiai nukentėjo mano liežuvis.

Prasidėjus trėmimams į Sibirą, naktimis mes slapstydavomės… Tačiau išvengti okupantų siautėjimo nepavyko – 1949 metų pavasarį mamą ir mus, tris vaikus, kaip „buržuazinio nacionalisto“ šeimą, ištrėmė į Sibirą. Kartu su mumis buvo tremiama ir mūsų močiutė – babunėlė Magdalena Juodeikienė, mamos motina, gyvenusi šalia Viekšnių, savo ūkyje Zaventėje (dabar – Užventė). Ištrėmė ir mūsų devynmetį pusbrolį Viktorą Zavadskį. Viktoro tėvas Stasys Zavadskis, mūsų dėdė, kaip ir jo broliai Jonas ir Povilas, jau kalėjo lageryje – iš jo nebesugrįžo. Viktoro mama, teta Stefa, tuo metu slapstėsi, jos trėmėjai nerado. Tik vėliau, gal 1952 metais, ji nuvažiavo į Sibirą pas sūnų ir motiną, ir taip pat tapo tremtine. Su Viktoru mes buvome dvigubi pusbroliai, nes mūsų tėvai yra broliai, o motinos – seserys.

Nedaug ką prisimenu iš tų baisių trėmimo dienų. Įstrigo, kad į geležinkelio stotį mus gabenusio sunkvežimio žibintai buvo gerokai man virš galvos. Kelionę gyvuliniame vagone prisimenu kaip per rūką. Tiesa, gerai prisimenu – aš „žinojau“, kad mes keliaujame pas tėvelį.

Kelionė traukiniu mums baigėsi Irkutsko srityje, netoli už Čeremchovo esančioje Svirsko stotyje. Iš ten mus perkėlė į kitame Angaros krante įsikūrusią Kamenką. Joje ir vyko „vergų prekyba“. Atvykę iš kolchozų „pirkliai“ mūsų šeimos nepageidavo, nes iš šešių žmonių tik vienintelė mama buvo darbinga. Prireikė kažkokio pareigūno įsikišimo, kad mus paimtų. Toje Kamenkoje, kaip vėliau sužinojau, aš vos nenugarmėjau nuo apledėjusio kranto į Angarą. Kažkas laiku pagavo.

Atsidūrėme Irkutsko srities Bochano rajono Charaguno kaime. Bochano rajonas priklausė Ust Ordos buriatų-mongolų nacionalinei apygardai, kurios gyventojų daugumą sudarė buriatai. Gyveno ir rusų. Kiek tiksliai tame Charagune buvo lietuvių, neprisimenu. Visi jie – valstiečiai iš Mažeikių apskrities. Tarp jų buvo nemažai mamos mokinių. Mamą jie vadino mokytoja. Gyvenimas Charagune buvo labai sunkus. Gyvenome tai vienur, tai kitur. Žiemą buvo labai šalta, miegodavom apsirengę. Net kambario sienos apšerkšnydavo. Tačiau ne ką geriau gyveno ir vietiniai buriatai.

Sunkiausia dalia tremtyje teko mūsų mamai. Mes, vaikai, jos beveik nematydavome. Per dienas ji dirbo kolchozo laukuose, fermose, miške. Tačiau vaikams išmaitinti to neužteko. Atsivežta „Singer“ siuvimo mašina vakarais siūdavo vietos gyventojams, į maistą keisdavo atsivežtus drabužius. Atsimenu, duona buvo labai neskani, valgant badydavo burną. Tačiau mama, kaip dirbanti, kartais gaudavo geresnės duonelės. Neretai atsibudęs rasdavau tos skaniosios po pagalve.

Didžiulis skanėstas būdavo virtos bulvės su kanapių druska. Kanapių druska – tai sumaltos kanapių sėklos, sumaišytos su druska. Man iki šiol atrodo, kad tai buvęs be galo skanus patiekalas.

Nemažai to meto prisiminimų susiję su „Singer“ siuvimo mašina. Nuo „gero“ gyvenimo mūsų galvose atsirasdavo visokių gyvių. Mama šukuodavo mums galvas virš blizgančio lakuoto siuvimo mašinos dangčio.

Mamos padedamas gana anksti išmokau skaityti. Kiek prisimenu, lietuviškai anksčiau negu rusiškai. Tie „mokslai“ taip pat vyko prie siuvimo mašinos. Mama siuvo, o aš skaičiau. Buvo kažkas panašaus į vėliau pamatytą P. Rimšos „Vargo mokyklą“, tik vietoje ratelio – siuvamoji mašina.

Į tremtį mama pasiėmė nemažai knygų. Net mus trėmę kareiviai sakė, kad geriau būtume pasiėmę daugiau maisto, drabužių, patalynės. Iš tų knygų man labiausiai patiko knyga apie brolį Triušį – Afrikos tautų pasakos su gausybe iliustracijų. Tą knygą ir dabar tarsi matau prieš akis.

Prisimenu, labai norėjau eiti į mokyklą. 1951 metais nuėjau į pirmą klasę. Pirmoji mano mokytoja buvo vietos buriatė. Gaila, neatsimenu nei jos vardo, nei tėvavardžio, nei pavardės. Mokėmės su Arvydu viename kambaryje, tik jis trečioje, o aš – pirmoje klasėje. Keturiolikmetis Jorūnis ir devynmetis Viktoras besimokydami anksti pradėjo dirbti įvairius darbus. Jie buvo pagrindiniai mamos pagalbininkai šeimos buityje. Jiems, kaip ir suaugusiems, buvo sunku. Vis dėlto, manau, kad lengviau tremtyje buvo tiems, kurie nedirbo sunkaus fizinio darbo.

Mes, vaikai, tremtyje greitai apsipratome, užmiršome, ypač mažiukai, apie gyvenimą Lietuvoje. Tik pamenu, kai parbėgę namo, babunėlės paklausti, kur buvome, mes atsakydavome, kad buvome nulėkę į Lietuvą. Visi aktualiausi suaugusiųjų rūpesčiai buvo susiję su apsirūpinimu maistu: kuo pamaitinti šeimą, ką paduoti vaikams… O vaikų šitos problemos dar nekankino. Jie, nors ir alkani, lakstydavo po laukus, vasarą pamiškėse uogaudavo, žiemą prisigalvodavo kitų pramogų. Vietiniai vaikai darydavosi lyg ir sniego lentas, savotiškus paspirtukus. Šito „amato“ išmoko ir tremtinių vaikai – ant iš priekio suapvalintos lentos atraižos tepdavo skystą karvių mėšlą. Tada ant to sušalusio mėšlo pildavo vandenį, kuris, taip pat sušalęs, padengdavo visą lentą ledo plutele. Ant tos lentos iš anksto pritvirtindavo statmeną pagalį su skersine rankena. Čiuoždavome, pasispirdami viena koja, laikydamiesi už tos rankenos.

Charagune išgyvenome iki 1952-ųjų, kai komendanto nurodymu buvome perkelti į rajono centrą Bochaną, arčiau valdžios akių. Mama, kaip buvusi mokytoja, mokanti rusų kalbą, užstodavo skriaudžiamus tautiečius, rašė skundus. Ji, tapusi tarsi tremtinių užtarėja prieš kolchozo vadukus, šiems labai trukdė. Be mūsų, iš kolchozo buvo „išvyta“ ir dar viena nepageidaujama šeima – brolis ir sesuo Malakauskai, nes stipruolis Bronius nenusileisdavo vietos buriatams ir dažnai juos apkuldavo. Ne ką lengviau mamai buvo ir Bochane. Kurį laiką ji dirbo darbininke geologų, ieškančių naftos telkinių, grupėje. Vasarą ir žiemą kasė duobes gręžimo bokštų pamatams. Kai naftos neradę geologai išvyko, mama ieškojo kito darbo. Norėjo įsidarbinti valytoja pedagoginėje mokykloje, bet paaiškėjus, kad ji yra buvusi mokytoja, nepriėmė. Vėliau ji dirbo vaikų darželyje ir kitus darbus.

Laikas bėgo. Mes, vaikai, lankėme mokyklą ir dirbome. Vyriausias brolis Jorūnis, baigęs vidurinę mokyklą, mokėsi Irkutsko kultūros ir švietimo mokykloje.

1955 m. sausio mėn. iš Vorkutos atvažiavo tėvas. Jis taip pat kaip ir mes tapo tremtiniu. Atsimenu, buvo labai šalta. Girgždant sniegui, mes ėjome pasitikti autobuso iš Irkutsko.

Taigi su tėvu susipažinau būdamas dešimties. Keista, bet paties susitikimo momento neprisimenu. Mamai tada gyvenimas palengvėjo. 1958 metais daugeliui tremtinių buvo leista grįžti į Lietuvą, bet mūsų šeima tokį leidimą gavo tik 1965 metais. Tėvas 1959-aisiais važiavo į Lietuvą ir bandė įsikurti, bet nesėkmingai, nes Lietuvoje buvome nepageidaujami, ir jam teko grįžti atgal į Sibirą. Žinoma, į Bochaną jis negrįžo, apsistojo Sujetichoje, pramoniniame miestelyje už 16 km nuo Taišeto, vakarinėje Irkutsko srities dalyje. Ten buvo lengviau gauti darbo. Persikėlė visa mūsų šeima. Mediniame barake gavome kambarį su virtuvėle.

1962 metais baigiau vidurinę ir išvažiavau mokytis į Tomską. Įstojau į politechnikos institutą, jame mokiausi iki 1967 metų pabaigos. Baigęs studijas, vienus metus dirbau Omske. 1969 metų pavasarį, 20 metų praleidęs Sibire, grįžau į Lietuvą – į Vilnių.

Mano tėvai nuo 1965 metų jau galėjo apsigyventi Lietuvoje, bet laukė, kol aš baigsiu mokslą, todėl į Lietuvą grižo tik 1968 metais. Tačiau Lietuvoje niekas „su pyragais“ mūsų nelaukė. Netgi daugiau – Sibire buvome „baltomis varnomis“, tokie likome ir grįžę į Lietuvą.

Mes iš Sibiro grįžome tik po daugelio tremties metų. Nenoriu spėlioti, ką mes, užaugę svetur, praradome. Žinau viena – praeities užmiršti negalima. Apie tai turi žinoti mūsų vaikai ir anūkai.