Išvaizda stulbinančiai panašios mama ir dukra: „Viena kitą jaučiame mintimis“

 Išvaizda stulbinančiai panašios mama ir dukra: „Viena kitą jaučiame mintimis“

„Kol neturėjome Leono, Urtė buvo mano nuolatinė palydovė kelionėse“, – pasidalino Žydronė./Asmeninio archyvo nuotr.

„Kaip dažnai mamai dėkojame už jos rankomis ruoštą skanų maistą ir kaip retai tariame „ačiū“ už visą gyvenimą diena iš dienos mums atiduodamą besąlygišką meilę, – įžvalgiai pastebi kraštietė teatro aktorė Urtė SMULSKYTĖ-AUKSORAITIENĖ, vos prieš mėnesį, Šv. Velykų išvakarėse, su vyru Luku sulaukusi šviesiausios Dangaus palaimos – sūnaus Leono. – Tapusi mama, pajutau dar didesnę pagarbą visoms mamoms ir supratau, kad tas trumputis žodis „ačiū“ už visą jų rūpestį būtų pernelyg mažai. Tikroji mamos meilė savo vaikui – beribė, neapsakoma ir niekada neišsenkanti. Ji amžina. Tai stipriausia jėga šioje Žemėje.“ Artėjant šviesiam Mamos dienos sekmadieniui, su Urte ir jos mama Žydrone SMULSKIENE šnekučiuojamės apie itin artimą judviejų ryšį, motinystės spalvas ir ypatingą jausmą, kai tavo dukra pati tampa mama.

Aukso gabalėlis

Pedagogė, Akademijos kultūros centro direktorė Ž. Smulskienė su a. a. vyru Ramūnu užaugino du vaikus – sūnų Karolį (34) ir dukrą Urtę (26). Prieš penkerius metus pašnekovė motinystę išgyveno kitu amplua – pirmąsyk tapo močiute ir iš meilės anūkui Benui tiesiog pametė galvą. Šios laimės antratiek Žydronės širdį pripildė neseniai gimęs anūkas Leonas.

„Balandžio 30-ąją Leonui buvo vienas mėnuo, – dalijasi Žydronė. – Šito mažo stebuklėlio pavardė labai graži – Auksoraitis, todėl jo atėjimą įvardijome ypatingai. Sakėme, kad sulaukėme aukso gabalėlio, kuris svėrė 3 kilogramus ir 120 gramų. Tai dar vienas gyvenimo džiaugsmas.

Dukros vestuvės – viena įsimintiniausių dienų kiekvienos mamos gyvenime./Asmeninio archyvo nuotr.

Tikiu, jog ir anūko lytis nebuvo atsitiktinumas. Po mano vyro netekties mūsų giminėje, kaip aš vadinu, gentyje, reikėjo stiprinti vyriškąją liniją, todėl Visata, atsiųsdama mums Leoną, tarsi grąžino balansą, – šypsosi pašnekovė. – Mūsų genties moterys labai stiprios, valingos, darbščios. Vis tik moteris yra moteris – ji gali būti trapi, jautri, graži, mylima ir mylinti, tačiau be vyriškosios pusės stiprybės irgi gali greitai palūžti. Taigi pusiausvyra būtina.“

Beprotiška meilė anūkams

Žydronė itin brangina laiką, kurį praleidžia su anūku Benu, ir tikisi, kad tokį pat artimą ryšį sukurs ir su giminės pagranduku Leonu.

„Benas – mano laukta, išlaukta pirmoji didžioji meilė anūkui, – šiltai taria pašnekovė. – Marti Rugilė juokauja, kad Žydronės, kaip močiutės, meilė Benui yra pati beprotiškiausia, – šypsosi moteris. – Benas – nepaprastai panašus į mūsų gentį. Jo stovėsena, laikysena, rankos padėjimas – visiškai kaip senelio Ramūno, kurį anūkas labai dažnai prisimena ir ilgisi.

Aš turiu pačią nuostabiausią pasaulyje marčią. Tokios pavydėtų dauguma anytų. Rugilė labai vertina savo vaiko genties medį ir nori, kad jos sūnus pažintų kiek įmanoma daugiau savo giminaičių, su jais bendrautų.

Benas užaugo mūsų akyse, nes buvo ir yra labai dažnas svečias mano namuose – susitinkame kone kiekvieną savaitgalį. Jam atiduodu daug meilės, dėmesio ir šilumos.

Marčios mama sako, kad Benas iš išvaizdos labai panašus į Urtę, o Urtės sūnus Leonas – susirinko savo tėčio genus ir kol kas panašumo į mūsų giminę neįžvelgiu, – juokiasi Žydronė. – Gaila, kad dukters šeima gyvena tolokai – Vilniuje, ir sudėtinga dažniau matyti Leoną. Ir Urtė, ir jos vyras Lukas – aktoriai, tad, žinoma, gyvenant provincijoje profesinės galimybės jiems būtų ribotos.

O kūdikiai labai greitai auga ir keičiasi, todėl kiekvieną dieną prašau Urtės atsiųsti Leono nuotraukų. Savaitgaliais bent trumpam nulekiu į svečius, kad galėčiau išbučiuoti anūko kojytes, rankytes, išglostyti jį, išjausti… Ach, net saldu.

Labai laukiu vasaros, kai dukra su šeima atvažiuos pas mane į kaimą. Čia paukščiai, vanduo, grynas oras, savos daržo, sodo gėrybės, žolė ir neribota laisvė.“

Žvelgdama į dukrą atpažįstu save. Panašios esame išvaizda, balsu, požiūriu į gyvenimą, atsakomybę, šeimą. Dar ji man primena mano pačios mamą – savo akimis ir nosimi. Bet džiaugiuosi, kad Urtė paveldėjo tvirtesnes tėvo charakterio savybes. Tai mane labai žavi. Aš – jautresnė, o ji – stipresnė, pragmatiškesnė.“

Ž. Smulskienė

Reikli mama tapo patrakusia močiute

Žydronė sako, kad sūnui ir dukrai mama ji buvo kitokia nei dabar yra močiutė anūkams.

„Aš esu labai pareigingas, darbštus ir reiklus sau žmogus. Dažnai visą protą, fizines ir emocines galimybes atiduodu darbui, kitiems žmonėms, o ne savo šeimai, – pripažįsta pašnekovė. – Netekusi vyro, dalelės šeimos, staiga suvokiau, kad šitaip dėliodama prioritetus daug praradau. Bet turbūt kiekvienas ateidamas į šią žemę pasirenkame tai, ką turime ir kuo gyvename.

Sakyčiau, jog savo vaikams buvau griežta, reikli mama. Dabar taip tikrai nebesielgčiau, duočiau laisvę jų pasirinkimams, kūrybai, veiklai. Be abejo, vaikams reikia tėvų buvimo šalia. Tėvai turi padėti, patarti. O aš siekiau, kad viskas būtų su pavyzdiniu viršeliu, ko tikrai nereikia. Bet manau, jog abu vaikai užaugo išties gerais žmonėmis. Tai – kiekvienos mamos svajonė, – savą širdį nuramina Žydronė. – O močiutė aš… – pradeda juoktis – … Su anūku Benu lipu galvom, šokinėju per lovas ir sofas! Mudu dūkstame, žaidžiame vaidybinius žaidimus. Benui beveik nereikia ekranų. Jis labai kūrybingas ir matau, kad turi gyslelę menui – pasirinko lankyti keramikos ir liaudies šokių būrelius. Visa širdimi mėgaujuosi laiku su Benu, nes ne visada jam taip močiutės reikės – jis paaugs, bet tada dūksime su Leonu.“

Turėjo šeimai atsidavusį vyrą

Prisimindama savo motinystės patirtį, Žydronė dėkoja jau amžinybėn išėjusiam vyrui Ramūnui – sutuoktinis buvo tvirtas ramstis auginant vaikus.

„Mano sūnus į šį pasaulį atėjo iš labai didelės meilės, o dukra – iš labai didelio noro ją, savo dukrą, turėti, – į praeitį grįžta pašnekovė. – Man buvo lengva auginti vaikus, nes turėjau vyrą, kuriam Karolis ir Urtė reiškė visą gyvenimą.

Aš visiškai nesikeldavau naktį prie vaikų. Tai darė mano vyras. Naktimis vaikus augino jis. Ramūnas viską mokėjo ir betarpiškai mylėjo sūnų ir dukrą, o vėliau man dar priekaištavo, kodėl pagimdžiau tik du vaikus. Jis būtų norėjęs kur kas daugiau.

Ramūnas svajojo apie anūkus, beprotiškai mylėjo Beną. Gaila, kad nebesuspėjo pamatyti Leono.“

Vaikų lavinimui negailėjo jėgų

Šalia turėdama nuostabų vyrą, Žydronė sako galėjusi išties džiaugtis motinyste.

„Buvau mama, kuri daug dėmesio skiria vaikų ugdymui. Su sūnumi labai anksti pradėjau žaisti vaidmenų žaidimus, padėjusius lavinti matematikos ir lietuvių kalbos žinias. Būdamas penkerių, Karolis atėjęs į parduotuvę žinojo, kiek kas kainuoja, kiek duos grąžos ir ką dar už likusius pinigus galėtų nusipirkti, nes mes namie taip žaisdavome, – apie laiką su sūnumi pasakoja pašnekovė. – Kai Urtei buvo treji, pamačiau, kad ji gabi muzikai – turi gerą klausą, balsą, todėl labai anksti ją nuvedžiau į vaikų ansamblį „Šypsena“. Kadangi gyvenome kaime,  nuolat vežioti dukrą į užsiėmimus nebuvo paprasta, bet nenorėjome išbarstyti jai duoto talento.

Septynerių Urtė pradėjo lankyti ir muzikos mokyklą, prie šių užsiėmimų bei koncertų dar prisidėjo ir skaitovų konkursai, kitos popamokinės veiklos. Dukra nuo ankstyvos vaikystės buvo labai užimta.

Būsiu atvira, dėl to Urtei teko išgyventi ir sunkių momentų, bet vėliau dukra man padėkojo. Padėkojau ir aš sau. Urtė užaugo labai atsakinga, darbšti ir be galo savarankiška. Baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.“

Su šeima sostinėje gyvenimą kurianti Žydronės dukra Urtė atskleidžia po truputį jau apsiprantanti su labiausiai jaudinančia savo gyvenimo role – būti neseniai į šį pasaulį atėjusio sūnelio Leono mama, o prieš pradėdama pokalbį jauna moteris pirmiausia skuba pasveikinti visas mamas su švente bei palinkėti joms stiprybės.

Aut. past.

Išsigando prarasianti dukrą

Žydronė atskleidžia viduje puoselėjusi svajonę, kad dukra taptų scenos žmogumi ir studijuotų būtent minėtoje aukštojoje mokykloje. Vis tik šį norą moteris gniaužė ir atžalai neprasitarė.

„Slėpiau nuo dukros, nes studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje labai sunkios, o ypač psichologiškai. Žinojau, kad studijuodama Urtė turės visiškai atsiduoti ir nebegalės tiek laiko skirti šeimai, – išgyventu nerimu pasidalina aktorės mama. – Bijojau prarasti vaiką, netekti ryšio, nenorėjau, kad Urtė atitoltų nuo šventinių mūsų šeimos tradicijų, kurias be galo branginame.

Man nepaprastai gera sukviesti visus savo artimuosius prie bendro stalo, sutikti juos, priimti, mylėti. Labai mėgstu gaminti, todėl paruošiu trijų rūšių tortus, patiekalų su žvėriena ir nukraunu visą stalą. Taip rodau meilę svarbiausiems žmonėms.

Taigi kai suvokiau, kad studijuodama Muzikos ir teatro akademijoje dukra nebebus su mumis, tapo skaudu ir pavydu. Patariau jai pagalvoti apie rimtesnę studijų kryptį. O Urtė man atsakė: „Mama, tu visą gyvenimą mane vedei link to.“ Bariau save, kad negalima vaikui primesti savo požiūrio. Reikia leisti rinktis pačiam ir įgyvendinti savo svajones. Svarbiausia, kad vaikai būtų sveiki, laimingi, vertintų ir puoselėtų ryšį su šeima, artimaisiais.

Po vyro netekties aš – mama – likau viena ir pagrindinė mūsų genties ašis, kuri jungia vaikus ir jų šeimas. Nesiekiu tapti autoritetu, norėčiau būti meilės židiniu, namais, į kuriuos jie visada norėtų grįžti.“

„Mama su tėčiu dviese sukūrė labai gražų šeimos modelį. Jaučiausi mylima ir laiminga. Žinoma, mano užimtumas buvo didelis, turėjau daug popamokinės veiklos ir paauglystėje tikrai norėjosi daugiau laisvės, tiesiog dažniau pabūti su draugais, bet dabar suprantu, kad viskas man išėjo į naudą. Esu dėkinga mamai, kad turiu muzikinį išsilavinimą, sugebu dainuoti, esu ant scenos.

Urtė

Ryšys su sūnumi ir dukra skirtingas

Žydronė pastebi, kad abu savo vaikus augino, regis, labai panašiai, tačiau ryšys su sūnumi ir dukra susiklostė skirtingas, bet artimas ir savitas.

„Karolis uždaras ir be galo jautrus. Dabar suprantu, kad galbūt sūnui jo gyvenime manęs reikėjo daugiau, bet tą dėmesį atėmė darbas ir jaunystės nebranda. Nors sūnų labai ugdžiau, daug dėmesio skirdavome mokslams ir penktą klasę jis baigė turėdamas tik vieną devynetą – visi kiti dešimtukai. Mūsų su sūnumi vidinis ryšys nepaprastai stiprus. Jaučiu tai, – reziumuoja mama. – O su Urte mudvi pleputės ir labai panašios išvaizda.

Karolis, gerbdamas mano kaip mamos statusą, niekada nėra pasakęs man pikto žodžio, įžeidęs ar priekaištavęs. O Urtė gali pastatyti mane į vietą, – juokiasi Žydronė. – Bet ji tai daro labai teisingai ir vien dėl to, kad rūpinasi mano gerove.

Kol neturėjome Leono, Urtė buvo mano nuolatinė palydovė kelionėse. Taip pat man labai brangūs mudviejų pasikalbėjimai, vakarojimai… Visada atvažiuoju į dukros spektaklių premjeras. Tai tikras saldainis mamai. Matyti savo vaiką scenoje ir kai po spektaklio salė atsistojusi jam ploja, būna labai gražu, net ašarą nubraukiu.

Mudvi su Urte esame giminingos sielos, stipriai viena kitą mylinčios ir jaučiančios mintimis.

Žvelgdama į dukrą atpažįstu save. Panašios esame išvaizda, balsu, požiūriu į gyvenimą, atsakomybę, šeimą. Dar ji man primena mano pačios mamą – savo akimis ir nosimi, – švelniai šypteli. – Bet džiaugiuosi, kad Urtė paveldėjo tvirtesnes tėvo charakterio savybes. Tai mane labai žavi. Aš – jautresnė, o ji – stipresnė, pragmatiškesnė.“

Dangiška moters duotybė

„Žydrone, kaip apibūdintumėte vidinį potyrį, kai Jūsų dukra pati tampa mama?“ – pasiteirauju pašnekovės.

„Prisimenu, Urtė atėjo drebančiomis rankomis ir labai anksti man pranešė šią gražią žinią. Buvome visai neseniai palaidoję tėtį, todėl iš pradžių jaučiausi sutrikusi, bet vėliau aplankė didelis džiaugsmas, – sako Žydronė. – Motinystė – visybiška, absoliuti meilė. Būti mama yra didelė Kūrėjo duotybė ir laimė, kuri suteikiama tam, kad išgyventume mus brandinančias patirtis, išmoktume pamokas, pažintume save per vaikus ir pajustume savo žmogiškąją vertę. Jaučiuosi labai dėkinga, kad šios dovanos sulaukiau ir aš.“

„Mano mama nuostabi. Gyvenime buvo tokių akimirkų, kai ir verkiau mamai ant kelių, o studijų metais jai nuolat guosdavausi, kaip sunku, kokia esu alkana ir nespėju pasigaminti maisto. Mama visada kantriai mane išklausydavo, priruošdavo valgių ir siųsdavo man į Vilnių.

Urtė

Svarbiausia gyvenimo rolė

Su šeima sostinėje gyvenimą kurianti Žydronės dukra Urtė atskleidžia po truputį jau apsiprantanti su labiausiai jaudinančia savo gyvenimo role – būti neseniai į šį pasaulį atėjusio sūnelio Leono mama, o prieš pradėdama pokalbį jauna moteris pirmiausia skuba pasveikinti visas mamas su švente bei palinkėti joms stiprybės.

„Būti mama – patirtis, kurios negali palyginti su niekuo kitu, – įsitikinusi Urtė. – Moters kūnas nuostabus: suteikti vaikui gyvybę, maitinti jį ir su tėčio pagalba užauginti yra tikras stebuklas.

Kai tau ant krūtinės padeda tą šiltą kūnelį, užplūsta nepaprastai stipri meilė. Neslėpsiu – pirmąsyk išvydę Leoną, mudu su vyru išties verkėme iš džiaugsmo. Tai tikra palaimos akimirka, – kalbėdama susigraudina pašnekovė. – Mano nėštumas praskriejo lengvai. Jaučiausi puikiai, todėl vaidinau spektakliuose, plaukiau baidarėmis, su vyru skridome į keliones. Kūdikiui dainuodavau dainas, skaitydavau pasakas. Viskas buvo idiliška. Dabar manau, jog kol laukiausi, dar nesuvokiau, kas iš tiesų yra motinystė.“

Urtė atvira – su naujagimiu grįžus namo, pirmosiomis dienomis ji patyrė šoką.

„Pradžia buvo tragiška. Nusibraukė visa romantika, – dabar prisiminusi jau šypsosi kraštietė. – Pirmomis dienomis jaučiau tiesiog nežmonišką stresą: kaip pamaitinti, kodėl jis verkia, kodėl miega, gal jau per ilgai miega… Dabar, praėjus mėnesiui, jau atrandame savą rutiną – grįžo lopšinės, atsirado daugiau vidinės ramybės, pasitikėjimo. Man labai padėjo draugių, artimų moterų patarimai. Tad nereikia bijoti klausti ir kreiptis pagalbos. Bus daug lengviau.“

Vardas su istorija

Šiuo metu itin populiarus Leono vardas pašnekovės šeimai turi ypatingą reikšmę ir netgi saugo savą istoriją.

„Leonas buvo mano tėčio senelis, diedukas – kaip mes vadindavome. Jis mirė, kai man buvo gal mėnuo, tad dieduko neprisimenu, bet iš tėčio ir mamos pasakojimų žinojau, kad jis buvo labai geras žmogus, rūpinosi mano tėčiu, jam padėdavo.

Kai laukiausi, turėjau tokią stiprią nuojautą, kad ateina labai stiprus, geras ir doras žmogus. Jis man atrodė būtent toks, koks buvo diedukas Leonas. Be to, šis vardas patiko ir Lukui. Jiedu su mano tėčiu turėjo gerą ryšį, taigi nusprendėme, kad mūsų sūnus bus Leonas, – pasidalina Urtė, jau birželį, o galbūt ir dar anksčiau ketinanti trumpam grįžti į sceną. – Birželio viduryje prieš sezono uždarymą vasarai ruošiuosi suvaidinti du spektaklius. Gali būti, kad į sceną teks išbėgti net ir gegužę.

Aktoriams, kaip ir profesionaliems sportininkams, reikia palaikyti aktorinio raumens tonusą. Paskutiniame spektaklyje vaidinau šeštą ar septintą nėštumo mėnesį – seniai. Taigi pasiilgau  buvimo scenoje, kolegų, spektaklių, norisi išgirsti žiūrovų juoką, plojimus, pajusti tą euforiją.“

Pašnekovė neabejoja – dviejų aktorių sūnaus vaikystė greičiausiai bėgs tearto grimerinėje ir užkulisiuose.

„Abu su vyru esame aktoriai, o kai kuriuose spektakliuose dar ir kartu vaidiname. Taigi Leonas, kaip ir daugelis aktorių vaikų, turbūt irgi augs teatre, prižiūrimas kolegų, kol mudu su Luku vaidinsime“, – sako motinystę ir darbą scenoje entuziastingai suderinti besiruošianti Urtė.

Nors daugelis mamų stiliaus patarimų prašo savo dukrų, šioje šeimoje viskas atvirkščiai – Urtė džiaugiasi eidama apsipirkti ne su drauge, o su mama.

Aut. past.

Mamos reiklumas išėjo į naudą

Pašnekovė džiaugiasi nuo vaikystės mačiusi įkvepiantį šeimos pavyzdį.

„Mama su tėčiu dviese sukūrė labai gražų šeimos modelį. Jaučiausi mylima ir laiminga. Žinoma, mano užimtumas buvo didelis, turėjau daug popamokinės veiklos ir paauglystėje tikrai norėjosi daugiau laisvės, tiesiog dažniau pabūti su draugais, bet dabar suprantu, kad viskas man išėjo į naudą, – pripažįsta Urtė. – Esu dėkinga mamai, kad turiu muzikinį išsilavinimą, sugebu dainuoti, esu ant scenos.

Kartą su Luku kalbėjomės, ar savo vaikus augintume taip, kaip mūsų tėvai augino mus. Nusprendėme, jog daug kas priklauso nuo vaiko, jo charakterio bei gebėjimų, kuriuos jis atsineša į šį pasaulį. Į tai būtina atsižvelgti ir leisti vaikui būti tuo, kuo jis pats nori. Tačiau labai vertinu, kad tėvai itin anksti įžvelgė mano talentą, stipriąsias puses ir ugdė, mama netgi dainuodavo kartu su manimi.

Taigi tikrai neversime sūnaus tapti aktoriumi ar režisieriumi, bet atradę, kas Leonui įdomu ir sekasi, rūpinsimės jo užimtumu bei ugdymu.“

Būti panašiai į mamą – komplimentas

Kaip Žydronė žvelgdama į dukrą mato save, taip ir Urtė neneigia panašumo į mamą.

„Kad mudvi panašios, girdžiu labai dažnai, – šypsosi pašnekovė. – Mūsų išvaizda tikrai panaši ir tam priekaištų neturiu, nes mama – labai graži moteris. Kai laukdamasi Leono susipindavau plaukus į kasą, ir mama, ir Lukas kartodavo, kad esu panaši į babą – mamos mamą.

O kalbant apie charakterį, manau, jog paveldėjau daugiau tėčio bruožų. Mama šneka subtiliai, mintis gražiai apipina žodžiais, o tėtis būdavo tas, kuris nebijo pasakyti tiesiai šviesiai. Aš irgi tokia. Esu konkretesnė, drąsesnė, greitai priimu sprendimus tose situacijose, kur žinau, jog mama ilgai dvejotų. Nieko keista – jos Zodiako ženklas Svarstyklės. Bet skirtingi charakterio bruožai juk mus daro unikalius ir tai puiku.“

Nors daugelis mamų stiliaus patarimų prašo savo dukrų, šioje šeimoje viskas atvirkščiai – Urtė džiaugiasi eidama apsipirkti ne su drauge, o su mama.

„Mano mama turi labai gerą skonį drabužiams, todėl patarimai, kurių iki šiol dažniausiai į ją  kreipiuosi – stiliaus. Su mama netgi turime tradiciją važiuoti drauge apsipirkti. Kartais siunčiame viena kitai nuotraukas, ką esame apsirengusios. Jei mama dabar pamatytų, kad po Vilnių Leono vežimėlį stumdau su treningais ir džemperiu, turbūt pasiustų, – juokiasi Urtė. – Bet kai esi kūdikio mama, nėra laiko sukti galvą, kuo čia pasipuošti – išbėgi, kaip išeina.“

Rūpestį jaučia kasdien

Baigdama šventinį pokalbį, Urtė reziumuoja: „Mano mama nuostabi. Gyvenime buvo tokių akimirkų, kai ir verkiau mamai ant kelių, o studijų metais jai nuolat guosdavausi, kaip sunku, kokia esu alkana ir nespėju pasigaminti maisto, – šypsosi pašnekovė. – Mama visada kantriai mane išklausydavo, priruošdavo valgių ir siųsdavo man į Vilnių.

Mamos rūpestis vaikais turbūt niekada nesibaigia. Ir dabar, kai turime Leoną, mama vis klausia, gal atvažiuoti ir atvežti maisto, gal sutvarkyti namus, bet mudu su vyru puikiai tvarkomės.

Labai džiaugiuosi turėdama tokią mamą. Noriu, kad ji tik kuo ilgiau būtų – kad turėčiau, pas ką grįžti, su kuo pasitarti ir tiesiog pasikalbėti.“

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video