Išpildė seniai brandintą svajonę

 Išpildė seniai brandintą svajonę

Vaikystės prisiminimai, praeities susižavėjimo džiaugsmai, svajonės, meilė gimtajam kraštui – pagrindiniai ir bene svarbiausi dalykai, apie kuriuos rašo pirmosios poezijos knygos „Vasaros šokis“ autorė, pelėdnagiškė Zita Kazokevičienė./Džestinos Borodinaitės nuotr.

Džestina BORODINAITĖ

Maloni žinia poezijos gerbėjams ir mylėtojams – pristatyta pelėdnagietės Zitos Kazokevičienės pirmoji poezijos knyga „Vasaros šokis“, į kurią poetė sudėjo visus gražiausius savo posmus. Z. Kazokevičienės 117 išspausdintų lyriškų eilėraščių rinkinį jungia vaikystės prisiminimai. Taip pat eilėmis autorė kalba apie praeities susižavėjimo džiaugsmus, svajones, meilę gimtajam kraštui.

Tai – pagrindiniai ir bene svarbiausi dalykai, apie kuriuos Z. Kazokevičienė rašo ir kurie padeda jai pristatyti pačią save, na, o viršelyje panaudotas piešinys – tikrų tikriausias knygos pavadinimo atspindys.

Poezija nesvetima

„Skaityti poeziją mėgau nuo mokyklos laikų. Jaunystėje patiko Salomėja Nėris, kiek vėliau Vytauto Mačernio kūryba, dar vėlesniais laikais susižavėjau Vyto Kaknevičiaus bei kitų žinomų poetų kūryba.

Eiles pradėjau rašyti taip pat nuo neatmenamų laikų, tačiau niekad jų nekaupiau.

Savos kūrybos eilėraščių rašymas ant smėlio ir jų deklamavimas mamai tais laikais man prilygo tarsi žaidimui.

Labai mylėjau literatūrą, mokykloje dažnai dalyvaudavau skaitovų konkursuose.

Vėliau sukūriau šeimą, pradėjau dirbti, tad laiko poezijai atrasdavau vis mažiau ir mažiau iki kol ji ir vėl manęs neįtraukė. Daugiau nei penkiolika pastarųjų metų eiles rašiau rimtai, bet tik sau.

Viskas prasidėjo nuo paprastų sveikinimų artimam žmogui kokia nors proga rašymo, iki poezijos su tam tikra mintimi.

Per tą laiką sulaukiau didelio artimųjų palaikymo, o pastumėta keleto sielos draugių vienu kitu savo eilėraščiu pradėjau dalytis ir socialiniuose tinkluose.

Viso šito dėka dabar rankose laikau pirmąją savo poezijos knygelę, dėl kurios kartu su manimi džiaugiasi ir mano kaimynės, brangios draugės, mano šeimos nariai: dukra Norvegijoje, sūnus Telšiuose gyvenantys.

Ši eilėraščių knygelė taps prisiminimu apie mane ne tik saviems, bet ir svetimiems.

Kūryba man padeda atrasti sielos ramybę, suteikia galimybę atsipalaiduoti.“, – sako Z. Kazokevičienė.

Prieš išleidžiant autorinę poezijos knygą, keletas Z. Kazokevičienės eilėraščių perėjusių metų gruodį buvo išspausdinti poezijos almanache „Minčių pakeleiviai“.

Nebuvo svarbu

Kad „Vasaros šokis“ pasiektų skaitytoją, anot autorės, prireikė ne vienerių metų.

„Ilgą laiką eiles rašiau į sąsiuvinį, vėliau eilėraščius perkėliau į kompiuterį, nes širdyje jau kurį laiką turėjau svajonę savo kūrybą anksčiau ar vėliau sujungti į vieningą visumą – troškau išleisti poezijos knygelę.

Tiksliai kada tai padarysiu – nebuvo svarbu… Maniau galbūt tai bus tada, kai būsiu garbaus amžiaus.

Ir štai gyvenimas viską sudėliojo taip, kad mano knyga – mano kūrybos vaisius, pagaliau išvydo pasaulį, dėl ko aš labai džiaugiuosi“, – prisipažįsta Z. Kazokevičienė.

Prisiminimai iš vasarų

Poezijos knygos pavadinimas „Vasaros šokis“ pasirinktas neatsitiktinai teigia Z. Kazokevičienė.

„Kadangi esu gimusi vasarą, todėl patys smagiausi bei gražiausi prisiminimai iš vasarų praleistų prie Šušvės upės ir Ašarėnos upelio.

Teko ne kartą giminių susitikimuose šokti  ir maudytis lietuje. Prie laužo dainuoti ir klausytis  gegutės kukavimo… Asmeniškai man, vasara – daug reiškiantis ir daug leidęs patirti metų laikas“, – pabrėžia Z. Kazokevičienė.

„Kuriant svarbiausia – sielos jausmai. Nesvarbu, ar žmogus rašo, ar piešia, visa tai jis turi išjausti“, – pristatydama savo knygą sakė Zita Kazokevičienė./Džestinos Borodinaitės nuotr.

Įkvepia gamta

Įkvėpti kurti Z. Kazokevičienę gali labai įvairūs dalykai, suteikiantys džiaugsmą, nukeliantys į prisiminimus.

„Mano meniškumui atsiskleisti padeda ir labiausiai mane įkvepia gamtos grožis. Man gražu visa tai, kas meniška.

Visa mano vaikystė ir jaunystė prabėgo Pajieslyje prie Jieslos upelio, kuris įteka į Šušvę, gimtinę supo čiobrelių laukai, ištaigingas kalnas, neaprėpiamos žemuogių plantacijos, saulėlydžiai, saulėtekiai, upės tėkmės garsas, tyla, naktinis dangus.

Visi šie prisiminimai mane jaudina.

Kadangi ir dabar gyvenu labai gražioje aplinkoje, kurioje mane supa gamta, anksti pavasarį pro langą regiu žydinčius kaštonus, atėjus vasarai, mano akis džiugina sprogstantys bijūnai ir visa tai padeda atsiskleisti mano meniškumui.

Mano nuomone, kuriant svarbiausia – sielos jausmai. Nesvarbu, ar žmogus rašo, ar piešia, visa tai jis turi išjausti“, – mano knygos autorė.

„Kadangi esu gimusi vasarą, todėl patys smagiausi bei gražiausi prisiminimai iš vasarų praleistų prie Šušvės upės ir Ašarėnos upelio. Teko ne kartą giminių susitikimuose šokti  ir maudytis lietuje. Prie laužo dainuoti ir klausytis  gegutės kukavimo…“

Z. Kazokevičienė

Pagauna įkvėpimas

„Besiknaisiodama praeityje bei ieškodama joje prasmės ir kartu svajodama dažnai pagaunu įkvėpimą.

Pasitaiko atvejų kada vos tik pabudus ryte ar prigulus vėlai vakare čia ir dabar nieko nelaukęs pabyra minčių lietus.

Jungdama lašą po lašelio, kartais tai užtrunka ne dieną ir ne dvi, o savaitę, ilgainiui, tos mintys pribręsta ir gimsta eilėraštis“, –  pabrėžia knygos autorė.

Veiklų netrūksta

Veikli, nenustygstanti vietoje Zita Kazokevičienė – aktyvi Kėdainių literatų ir menininkų sambūrio „Vaivorykštės tiltai“, Kėdainių trečiojo amžiaus universiteto (TAU), Pelėdnagių kaimo bendruomenės ir teminio Pelėdų kaimo narė, Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Kėdainių rajono bendrijos pirmininkė, „Sidabrinės linijos“ savanorė, nevengianti prisijungti ir prie kitokių įdomių veiklų.

Nors pastaruoju metu neretai tenka iš daugelio girdėti, jog, vyraujant pandemijai, nuobodu ar trūksta veiklos, Z. Kazokevičienei šis teiginys negalioja.

Su literatūriniu debiutu pelėdnagiškę sveikino bičiuliai, plunksnos broliai, artimieji ir kaimynai.

Virtualūs susitikimai

„Pas mane veiklų yra tikrai nemažai. Nuotoliniu būdu su kitais TAU nariais tobuliname anglų kalbos žinias.

Kiekvieną ketvirtadienį kartu su „Senjorų pasaulio“ grupės nariais dalyvaujame virtualiose paskaitose, kuriose kalbama tai apie sveikatą, tai apie grožį ar kitokius įdomius dalykus, be to renkamės į įdomius susitikimus su vienokių ar kitokių sričių specialistais.

Visai neseniai klausėmės Vytaro Radzevičiaus bei juoko terapijos trenerės paskaitų. 

Kaskart organizuojamos skirtingos veiklos praplečia kiekvieno iš mūsų akiratį, taip pat suteikia galimybę susipažinti su naujais žmonėmis, atrasti bendraminčių.

Be to esu „Sidabrinės linijos“ savanorė, bendraujanti su senjorais. Kiekvieną antradienio vakarą bendrauju ir dalijuos mintimis, turima patirtimi, gera nuotaika bei dienos įspūdžiais su man priskirta senjore.

Tai štai taip, tikrai nenuobodžiai ir neliūdnai, ir bėga mano dienos…“, – pasidžiaugia Z. Kazokevičienė.

Mėgsta piešti

Savo kūrybinį potencialą Z. Kazokevičienė papildo piešdama. Svarbu paminėti, jog moters tėtis buvo neabejingas piešimui, matyt todėl ir dukra laisvalaikiu neatsisako į rankas paimti pieštuko ar teptuko.

„Pasirinkau kiek netradicinį piešimo būdą – fraktalinį piešimą.

O viskas prasidėjo nuo to, kai 2012 metų pavasarį dalyvavau mokymuose Kaune, kuriuos vedė Laima-Barbora Pauliukėnė.

Jos dėka vasarą Tvėruose dalyvavau festivalyje „Iš širdies į širdį“. Žemaitijoje netikėtai susipažinau su fraktalinio piešimo metodo autore Tanzilia Polujachtova iš Jekaterburgo (Rusija).

Ji kiekvienais metais lankosi Lietuvoje ir dalijasi turimomis žiniomis su meno mylėtojais, kas mane labai sudomino, todėl dar tų pačių metų rugpjūtį prisijungiau prie Vilniuje organizuojamų fraktalinio piešimo mokymų, kuriuos vedė pati autorė.

T. Polujachtova sako, kad žmogus, piešiantis fraktalus, nesąmoningai perteikia savo vidinę būseną piešinyje.

Mes piešiame patys save, savo vidinį pasaulį su savo išgyvenimais, problemomis, skauduliais, liūdesiu ir džiaugsmu. Kiekviena spalva turi ne tik tam tikrą reikšmę, bet ir tiesiogiai veikia piešiantįjį.

Fraktalinis piešimas tai ne tik menas, bet gilus darbas su savimi, kuris prilygsta meditacijai.

Tikslingai piešiant fraktalus, galima harmonizuojančiai paveikti savo aplinką, jausmus, sveikatą, net išpildyti norą“, – užsimena Z. Kazokevičienė.

„Visa mano vaikystė ir jaunystė prabėgo Pajieslyje prie Jieslos upelio, kuris įteka į Šušvę, gimtinę supo čiobrelių laukai, ištaigingas kalnas, neaprėpiamos žemuogių plantacijos, saulėlydžiai, saulėtekiai, upės tėkmės garsas, tyla, naktinis dangus.

Z. Kazokevičienė

Piešia dešimtmetį

Fraktalinis piešimas – tai būdas suprasti ir savarankiškai koreguoti savo emocinę bei fizinę būklę, nuo kurių priklauso harmoningas žmogaus santykis su aplinkiniu pasauliu, taip antrą savo pomėgį apibūdina Z. Kazokevičienė, fraktalus piešianti beveik dešimtmetį.

Pirmoji Z. Kazokevičienės fraktalinio piešimo mokytoja buvo Brigita Paulauskienė, antroji – Laima- Barbora Pauliukėnė, trečioji – metodo autorė T. Polujachtova, na, o 2019 metais sausio mėnesį 6 dienas pelėdnagietė dalyvavo virtualiame nemokamame fraktalinio piešimo „Marafone“ rusų kalba, kurį vedė T. Polujachtovos dukra Ekaterina Yahontovaya.

„Piešiu, mokausi, tobulėju ir mokau piešti kitus. Fraktalinio piešimo teko mokyti ne vienoje rajone organizuotoje vaikų jaunimo stovykloje. Teko lankytis Nociūnuose, Josvainiuose  ir Surviliškyje“, – sako Z. Kazokevičienė.

Vyko pristatymas

Gerbiamą Z. Kazokevičienę knygos pristatymo, kuris vyko Kėdainių kultūros centro Pelėdnagių skyriuje, metu sveikino Kėdainių rajono savivaldybės meras Valentinas Tamulis, Seimo nariai, Kėdainių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Vytautas Grigas, buvęs meras Rimantas Diliūnas, Kėdainių rajono vietos veiklos grupės vadovė Aušra Vaidotienė bei daug kitų svečių.

Renginio metu savo eiles taip pat skaitė ir kiti dvylika poetų, koncertinę programą dovanojo Kėdainių Šv. Jurgio parapijos kapela „Parapija“, vadovaujama Aldonos Sasnauskienės.

Su literatūriniu debiutu pelėdnagiškę sveikino bičiuliai, plunksnos broliai, artimieji ir kaimynai.

Ateities planai

Į pirmąją poezijos knygą Z. Kazokevičienė sudėjo beveik visus savo eilėraščius, tačiau prisipažįsta, kad tai dar ne pabaiga.

„Ir toliau nesiliauju svajoti. Mintyse vis galvoju apie antrą poezijos knygelę, kuriai jau spėjau sukurti dvidešimt eilėraščių.

Viliuosi, kad artėjančio jubiliejaus proga šią nuostabią dovaną – antrą poezijos knygelę, galėsiu pasidovanoti ne tik sau, bet pasidalyti ja ir su jumis, mielieji“, – viltingai kalba knygos autorė.

Eilėraščiai iš knygelės „Vasaros šokis“:

2 Komentarai

  • Ko ta valdžia visur laksti, juk dar anksti rinkimai, verčiau Kedainiuose piktžoles išravėtų, kai sausa buvo galejo medelius laistyti ir t. T.

  • Ko čia liaupsinti. Kažkokie paistalai tier eilėraščiai. Kam jie reikalingi. Nu nebent pasirodyt valdžiai.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video