Grįžo „Misija Sibiras“ ekspedicija
Į Vilniaus geležinkelio stotį antradienį iš Rusijos grįžo 16-osios ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviai, tarp jų – ir kėdainietė Emilė Jasulevičiūtė.
„Kol kas įspūdžiai yra sunkiai nusakomi žodžiais. Galva pilna įvairiausių minčių. Dar per sunku susivokti, ką patyriau nutolusi nuo Lietuvos per 6 tūkstančius kilometrų, – sako vos prieš kelias dienas iš ekspedicijos grįžusi Emilė. – Tačiau galiu pridurti, jog patirtis ir visos emocijos yra pačios šilčiausios, nes jausmas, kai atkeli kryžius ir išvysti lietuvišką pavardę ar lietuviškus žodžius, sunkiai kam nors prilygstantis.“
Sutvarkė 9 kapinaites
Šiemet šešiolika „Misija Sibiras“ komandos narių lankėsi Irkutkse, kur tvarkė Tuluno ir Nižneudinsko rajonuose esančias tremtinių kapines. Čia iš viso buvo maždaug 90 gyvenviečių, kur kūrėsi ištremti lietuviai.
[quote author=“Aut. past.“]„Misija Sibiras“ rengiama jau dvyliktus metus, per ekspedicijas sutvarkyta per 100 lietuviškų kapinių. Nuo 2006 metų norą leistis į sudėtingas keliones Lietuvos tremtinių keliais pareiškė daugiau kaip 12 tūkst. jaunų šalies žmonių.[/quote]
„Per dvi savaites aplankėme devynerias kapinaites ir jas sutvarkėme. Galiu drąsiai sakyti, jog dabar jos panašios į kapines. Taip pat per šį laiką pastatėme devynis naujus mūsų rankomis kurtus medinius kryžius, kurie turėtų stovėti bent dešimtmetį.
Tiesa, labai skaudu, kai pagalvoji, kad tokių kapinių yra dar labai daug“, – sako kėdainietė.
Prasminga patirtis
Emilė pasakoja, jog projektas „Misija Sibiras“ buvo nepaprastai įdomi ir prasminga patirtis.
„Mes vis rečiau susitinkame su tremtiniais. Dažniau susitinkame su jų palikuoniais, nes nemažai tremtinių jau iškeliavo Anapilin. Tai skaudina, nes vaikai pasakoja savo tėvų istorijas, o tai jau nebėra toks ryškus pasakojimas, juk jie užaugo Sibire ir daugelis jų netgi nėra matę Lietuvos…
Gyvi tremtiniai dalijosi įspūdžiais apie Lietuvą. Kai kurie jų buvo sugrįžę į gimtąją žemę ir pasakojo, jog stovėjo ant Lietuvos žemės ir verkė apsikabinę ąžuolus.
Taip pat tie žmonės prašė mūsų, jaunų žmonių, nepalikti Lietuvos, tikindami, jog mes nesuprantame, ką reiškia prarasti tokius, rodos, paprastus, tačiau reikšmingus dalykus kaip, tarkime, ąžuolas, nes šie medžiai Sibire neauga. Tie žmonės verkė prašydami mūsų bendrauti su jų vaikais, su jų anūkais, nes bijo, kad jų vaikų atmintyje nebeliks Lietuvos.
Netgi rusai apie lietuvius atsiliepė labai teigiamai, kas mums išties paglostė širdis. Viena rusė, kuri yra labai sena, tačiau labai šviesios atminties, vis dar atsimena lietuviškų žodžių. Ji pasakojo, jog lietuviai į Sibirą atnešė kultūrą, savo darbštumu ir išmanymu palengvino ūkio darbus, lietuviai kasė šulinius, išmokė auginti agurkus ir pomidorus, taip pat rūkyti lašinius.
[quote author=“Aut. past.“]Sovietams okupavus Lietuvą 1940–1953 metais buvo ištremta apie 130 tūkst. žmonių.[/quote]
Vietiniai tikino, jog kai į Sibirą atvyko lietuviai, čia atsirado kultūra, žmonės pradėjo švęsti šventes. Toji moteris netgi atsiminė, kad kiekvieną vakarą mūsiškiai giedodavo „Sveika, Marija“, ir ji tą maldą padainavo“, – įspūdžiais dalijasi Emilė.
