Kodėl duobkasys myli savo darbą?

Nors penktadienio rytas įsibėgėjo, Gytis (tikrasis vardas redakcijai žinomas – aut. past.) su kastuvu jau pluša kapinėse. „Laidotuvės – gana anksti, todėl reikia pasiskubinti“, – tarsteli duobkasys ir vieną po kito kelia molio kupinus kastuvus.

„Kai žemė puri, sausa, kapo duobę iškasti – vienas juokas. Tai padaryti galima ir per valandą. Tačiau jeigu kapinės – kur nors molyne, galima užtrukti ir iki keturių valandų. Ilgiausia su kastuvu yra tekę plušti pusę paros, tačiau tai buvo jau labai seniai, gūdžią, šaltą žiemą. Ši žiema buvo dėkingesnė, žemė nebuvo tokia įšalusi“, – pasakoja jau ne vienerius metu laidojimo namuose dirbantis Gytis. Duobkasiai dirba visą parą – vyrukas kapinėse leidžia rytmečius, savaitgalius ir netgi didžiąsias metų šventes.

[quote author=“Duobkasys Gytis“]Jeigu dar ir duobės kasti nereikėtų, apie jokį kitą darbą nė nepagalvočiau. Myliu savo darbą.[/quote]

„Ar daug dar liko?“ – klausiu nedrąsiai priartėjusi prie duobės kraštelio.

„Duobė turi būti metro aštuoniasdešimties centimetrų gylio, tad darbo dar liko. O tu atsargiai, pasitrauk, žemė šlapia, dar įsmuksi į duobę“, – perspėja duobkasys, mesdamas į mane rūpestingą žvilgsnį ir pūškuoja toliau, vėl ir vėl keldamas molingą kastuvą.

Mirties dvelksmo nebijo

„Mirtis – labai natūralus dalykas. Žmogaus gyvenimas visai kaip gamtos ciklas. Gimstame, pamažu skleidžiamės, tada – sužydime, o vėliau neišvengiamai ateina ruduo – senatvė, galiausiai ir žiema – mirtis. Man mirtis nėra baisi. Nebejaudina ir prie kapo išsirikiavusių žmonių ašaros, aimanos, dejonės. Šį darbą dirbdamas privalai būti stiprių nervų, mokėti atsiriboti nuo visko ir suprasti, kad tai – tik darbas. Jokių asmeniškumų būti negali“, – neabejoja pašnekovas. Jis trumpam stabteli, nusibraukia prakaitą nuo kaktos purvinu delnu ir toliau darbuojasi.

„Sudėtingiausia mano darbe yra fizinis krūvis – duobės kasimas. Visa kita – palaikų pervežimas, procesija, vežimas į kapines, užkasimas – vieni juokai. Jeigu dar ir duobės kasti nereikėtų, apie jokį kitą darbą nė nepagalvočiau. Myliu savo darbą. Ko gero, Kėdainiuose jis netgi prestižinis. Kur kitur aš eičiau be aukštojo išsilavinimo?“ – tikina jaunas vyras.

„Koks geras žmogus buvo!…“

Kartais duobkasiui šypseną kelia vyresniojo amžiaus moteriškių elgesys. „Kunigui kalbant maldą prie kapo, jos įprastai laikosi būrelyje po dvi arba tris ir kalbasi: „Aha, geras žmogus buvo… Aha.. O kur dabar jo vaikas dirba? O ir anūkai, matyt, jau mokslus baigę…“ Žodžiu, laidotuvės, dar viena vieta aptarti visus pletukus. Kiti, būna, sako: „Buvo geras žmogus. Na, gal truputėlį ir per daug gėrė, bet vis tiek buvo geras žmogus! – cituoja Gytis. – Savo laidotuvėse visiems staiga tampi geras žmogus. Visi tavęs ima gedėti, liūdi, kad mirei, nors gal iki tol žmogaus niekas neįvertino. Tai regint man liūdna. Liūdna, kad žmonės tokie šalti ir abejingi vienas kitam. Kad vienas kitu nesirūpina tol, kol jau gali būti per vėlu.“

[quote author=“Duobkasys Gytis“]Man mirtis nėra baisi. Nebejaudina ir prie kapo išsirikiavusių žmonių ašaros, aimanos, dejonės.[/quote]

Duobkasys pasakoja, kad pačias įdomiausias frazes vartoja medžiotojai – lydėdami savo bendramintį paskutinėn kelionėn jie sako, kad šis „į medžioklės laukus išėjo“ – suprask, beldžiasi į Rojų pas Šventąjį Petrą.

Vienas dalykas, kurį stebint laidotuvių metu jam nusvyra rankos – žmonių veidmainystė. „Būna, kad, rodos, to žmogaus nemylėjo, neprižiūrėjo, o prie kapo duobės sustoję demonstratyviai žliumbia, – piktinasi Gytis. – Senyvo amžiaus močiutės niekas iš giminių neprižiūrėjo, jos nelankė, jai mirus liko butas, tad apsimeta liūdintys, nes gviešiasi nekilnojamojo turto. Kartais atrodo, kad aplinkiniai to žmogaus mirties netgi laukė…“

Laidoja su auksiniais papuošalais

Tiesa, duobkasys pripažįsta, kad toli gražu ne visi artimąjį į amžinąją kelionę palydintys žmonės yra savanaudžiai, su tik į save atsuktais nagais.

„Per laidotuves žmogų užkasa ne tik su gėlėmis ir žvakėmis. Ne kartą teko matyti, kaip prieš uždengiant karstą, artimieji mirusiajam po pagalve krauna aukso žiedus, grandinėles, laikrodžius. Matyt, nenori iš to pasipelnyti. Jeigu miręs visus tuos papuošalus nešiojo, tai buvo jo daiktai, tai ir išlydi juos kartu su mirusiuoju“, – pastebi duobkasys.

Per laidotuves Gytis su kolegomis mirusįjį stengiasi užkasti kuo greičiau. Jeigu žemė minkšta, puri, jie spėja karstą užkasti per „Tėve mūsų“, jeigu sudėtingesnė – per „Tėve mūsų“ ir „Sveika Marija“, o jeigu kapavietė molyje – būna, kad neužtenka nė „Tėve mūsų“, nė „Sveika Marija“ – žmonės stovi ir laukia kur kas ilgiau. Būna, dar ir apalpsta. Lygiai tiek pat, kiek alpsta moterys, alpsta ir vyrai.

[quote author=“Duobkasys Gytis“]Kiti, būna, sako: „Buvo geras žmogus. Na, gal truputėlį ir per daug gėrė, bet vis tiek buvo geras žmogus![/quote]

Aišku, mažiausiai laidotuvių ceremonijos laikas prailgsta tiems, kurie laidotuves stebi apsiblaususiomis akimis. „Būna, kad jeigu laidojame stikliuką išlenkti mėgusį žmogų, panašūs susirenka ir į laidotuves“, – neslepia Gytis.

Per pilnatis – savižudžių protrūkis

Gytis nebegali suskaičiuoti, kiek kapo duobių visoje Lietuvoje yra kasęs ir kiek mirusiųjų palaidojęs. Nesuskaičiuotų ir ašarų, kurias išliejo artimieji. Tiesa, įprastai graudžios laidotuvės būna kas trečios.

„Dažnai žmonės stovi ir jiems, regis, visiškai vienodai, kad tas žmogus mirė. Arba jie vaistų būna pripumpuoti ir į nieką nereaguoja, nežinau“, – gūžteli pečiais kėdainietis.

Tiesa, vyrukas pastebi, kad skirtingu metų laiku skirtingai miršta ir žmonės. Per pilnatis nemirštančio verslo darbuotojai nespėja nuo medžių ir iš daržinių nukabinėti savižudžių, širdininkai daugiausia miršta tuo metu, kai pavasarį sproginėja pumpurai, ir rudenį – kuomet lapai krenta.

[quote author=“Duobkasys Gytis“]Nepajutom, kaip prie mūsų prislinko kažkoks žmogysta ir pro kapą praeidamas mums pasakė: „Vyrai, labai vakaras[/quote]

Duobkasys pripažįsta, kad kone dažniausiai jam tenka dirbti Daškonių kapinėse – ten daugiausia laidojami Kėdainių miesto žmonės. „Kapinėse, esančiose Kauno gatvėje, nebėra naujų vietų. Tik tos, kurias jau seniai išsipirkę savininkai dar gyvi.“

Prie kapo – degtinė su lašinukais

Nejaukius vaizdinius šaltų nervų duobkasys regėjo pirmuosius darbo mėnesius. Dabar mirtis, lavonai, kapinės – ir dieną, ir naktį yra rutina.

„Pirmąsias duobes kasdamas, vos tik pradėjęs dirbti šį darbą, negalėjau sulaikyti ašarų. Ypač, kai kasiau duobę vaikui. Tačiau pripratau – juk ir šuo kariamas pripranta, ar ne?“ – trumpam į kastuvo rankeną alkūnėmis pasiremia Gytis.

„Žinai, kas buvo baisiausia darbo pradžioje? Kasti duobes kapinėse naktimis. Kartą, dar pirmaisiais darbo mėnesiais, su kolega maždaug antrą valandą nakties kartu kasėm duobę. Nepajutom, kaip prie mūsų prislinko kažkoks žmogysta ir pro kapą praeidamas mums pasakė: „Vyrai, labai vakaras“. Ir nukulniavo toliau. Tąkart maniau širdis sustos, – prisiminęs juokiasi Gytis. – Tačiau daugiau kapinėse neteko išsigąsti. Gyvųjų reikia bijoti, ne mirusių. Gyvųjų vos vienas kitas užklysta – būna, vakaroja žmogus prie artimojo kapo, pasipjausto lašinukų, įsipila degtinės ir, matyt, jaučia, kaip bendrauja su mirusiuoju. Naktį ar dieną, kapinėse visi taikūs.“