Didingų darbų kaina – neišsenkanti kūrėjo kantrybė

Grafiko kūryba jungia praeitį su ateitimi

Ruošdama pasakojimą apie Petrą Repšį pasivaikščiojau jo kūrybos pėdomis. Tiesa, visada mėgau slampinėti po Vilniaus senamiestį, tačiau tik neseniai susimąsčiau, kiek daug nuveikęs žymus grafikas, skulptūrų, freskų kūrėjas. Jo kūryboje pinasi istorija ir šiuolaikinis meninis žvilgsnis. Tai darbai, ugdantys vizualinį raštingumą, padedantys matyti praeities ir dabarties dermę.

Viena garsiausių P. Repšio freskų „Metų laikai“ puošia Vilniaus universiteto Lituanistikos centrą.

Čia dažniausiai vasarą per karščius užsuku į buvusią savo „Alma Mater“ (lotyniškas pagarbus aukštosios mokyklos pavadinimas) atsigaivinti, mat kaitra vargiai persismelkia per storas senamiesčio sienas. Pajuntu atgaivą ir tarsi užplūsta studentiškas jaudulys, kaip prieš egzaminus.

Tačiau smalsumas mane veda prie garsiosios P. Repšio freskos, kuria sunku atsigrožėti. Vasarą, kai auditorijos ištuštėjusios, studentai egzaminus išlaikę, pats tinkamiausias metas ramiai „skaityti“ menininko kūrinį.

Sunku žodžiais nusakyti įspūdį, kiekvienam jis gali būti individualus. Tačiau mes matome tik galutinį rezultatą ir juo grožimės, stebimės nė nesusimąstydami, kiek tas darbas menininkui kainavo jėgų, kantrybės, ištvermės.

Apie tai pakalbinusi P. Repšį net išsižiojau išgirdusi, kad garsioji freska Filologijos fakulteto Lituanistikos centre buvo kuriama dešimt metų!

O kad ji būtent ten atsirastų, istorija dar iškalbingesnė.

Kadangi senamiesčio pastato skliautai labai dailūs, reikėjo juos apipavidalinti. Kad P. Repšio talentas ten sužydėtų, pasirūpino rezistentas, visuomenininkas, buvęs Universiteto anglų kalbos dėstytojas Albinas Kentra (1929–2023).

Rektorius Jonas Kubilius (1921–2011) pasitikėjo A. Kentros sumanymu ir leido grafikui sukurti mitologines dievybes bei kalendorines šventes vaizduojančią freską. O ją „Metų laikais“ pakrikštijo poetas Marcelijus Martinaitis (1936–2013).

Freską menininkas kūrė 1974–1984 m., dirbo ir po 16–18 valandų per parą, nes to reikalavo sena tapybos technologija, kuria niekas jau nedirba.

Seansas tiek ilgai trukdavo dėl to, kad neuždžiūtų dažai, jų nereikėtų grandyti.

Nenuostabu, kad P. Repšys jaunystėje pasižymėjo didele kantrybe kurdamas šį darbą. Bet dabar jau 85 metų sulaukęs menininkas vis dar kantrus ir kruopštus.

Šiam menininkui likimas nepagailėjo didelių gabumų ir sukrėtimų!

Net ir perkopęs devintą dešimtį nenustojo kurti, išnaudodamas Dievo duotą talentą. Nors jam kalbėti apie meną lengva, apie liepsnose žuvusį sūnų – labai skausminga.

Į P. Repšio namus Užupyje buvau užsukusi ir kita gražia proga, kai prieš metus didis menininkas ką tik buvo atidengęs obeliską geram bičiuliui poetui Sigitui Gedai (1943–2008).

Šnekėjomės virtuvėje. Tvyrojo rūkalų kvapas. Jis, matyt, niekada neišsisklaido, nes Petras mėgsta pypkiuoti. Pomėgį išdavė ant sienos kabantis dėklas su keliomis pypkėmis.

„Daktarai daug ką draudžia, net ir lašinius valgyti“, – lyg susigėsdamas teisinosi menininkas. Pypkė tapusi ne vieno garsaus kūrėjo įvaizdžio dalimi, tad Petras su ja nesiskirs iki gyvenimo pabaigos. Bet pokalbį nukreipėme į tai, dėl ko susitikome.

Skulptūra netoli Petro namų sumontuota po 14 darbo metų.

Darbai užsitęsė dėl ilgų derinimų, pinigų skyrimo, svarstymų, bus tas paminklas ar nebus.

Aišku, jis nedirbo diena dienon, kaip ir kurdamas kiekvieną kitą kūrinį. Kūryba visada reikalavo stebėtinos menininko kantrybės. Tačiau pačiam autoriui taip neatrodo, jo nuomone, ir indus plauti reikia kantrybės. Be to, sunku griovį kasti, o čia visai kas kita.

Darbą reikia padaryti, ir niekur nesidėsi! Tokios taisyklės laikėsi menininkas, jautęs pareigą sukurti obeliską S. Gedai, su kuriuo siejo 42 metus trukusi draugystė.

Petrą ir Sigitą domino viena sritis – mitologija. Daugeliui poetų ir rašytojų medalius sukūręs P. Repšys pastebėjo, kad tik S. Geda buvo mitologiškiausias iš visų.

Skulptorius įsitikinęs, kad visokios būtybės jo kūryboje vaikšto ir gatvėmis, ir gyvena kartu su žmonėmis.

Sutapus jųdviejų požiūriams, mezgėsi glaudus bendradarbiavimas – grafikas iliustravo net keletą poeto knygų: „Strazdą“, vaikišką „Užmigę žirgeliai“, „Žalio gintaro vėriniai“, „Skrynelę dvasioms pagauti“.

Paskutinis darbas – obeliskas, skirtas bičiulio atminimui.

Užupio ir Krivių gatvių sankryžoje 2025 metų pavasarį atidengta skulptūra S. Gedai užminė tam tikrą mįslę, kodėl būtent toje vietoje? Juk poetas Užupyje negyveno.

„Jis visur buvo. O gyveno turbūt dešimtyje Vilniaus vietų“, – patikino bičiulis. Į jo dirbtuves ir namus poetas dažnai užsukdavo.

Netgi monografijoje apie garsųjį grafiką yra Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka, liudijanti Petro su šunimi Aramiu ir Sigitu susitikimą ant vieno Užupio tiltų.

Kad skulptūra stovi netoli P. Repšio namų Užupyje, tėra tik sutapimas. „Užupio obeliskui“ ilgokai buvo ieškoma vietos. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog Vilniuje yra daug erdvių paminklams statyti, bet išties S. Gedai įamžinti buvo likusi viena vieta – gatvių sankryžoje Užupyje, vadinamame lietuviškuoju Monmartru.

Petro akimis, tai – gera vieta: apačioje stovi Užupio angelo skulptūra, o viršuje – Sigitui skirtas obeliskas.

Ties pagrindinių gatvių sankirta stovintis paminklas – labai matomoje vietoje, čia kasdien pravažiuoja automobilių srautai. Verda gyvenimas, nors akimirkai primenantis mirusį garsų poetą.

Pats P. Repšys jau nepamena, kiek metų gyvena Užupyje, tačiau vietovė tapo dar brangesnė, kai buvo atidengtas jo kūrinys draugui, su kuriuo praeityje susitikdavo šiame rajone, per kurį teka srauni Vilnia.

Iškilęs obeliskas skulptoriui liudija buvusią tvirtą draugystę. Paklausiau, ar jiems draugauti netrukdė Sigito karštakošiškumas, aštrus charakteris? Petras tik šyptelėjo.

„Visi mes charakterį turime – vienokį ar kitokį. Su jo aštrumu buvo viskas gerai. Aš irgi ne angelas, dabar jau pasenau“, – tarstelėjo vyras.

Nors Petras Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) baigė grafikos ir knygų iliustracijos studijas, pasireiškė ir kaip skulptorius bei ekslibrisų, medalių, freskų kūrėjas. Jam viskas buvo įdomu.

Nors P. Repšio darbai ir jų įvertinimas didingi, rodantys plačią pasaulėžiūrą ir išskirtinius gabumus, kūrėjas nesijaučia esąs apsigimęs talentas, nes šeimoje menininkų nebuvo.

Tėvai jo į meną nekreipė. Buvo tinginys, prastai mokėsi, bet piešti patiko. Iš pradžių priėmė į dailės mokyklą, paskui – į institutą.

Apie savo kūrybos aukštumas Petras nesusimąsto ir tikino, jog didžiausias konkurentas yra pats sau.

„Aš esu vidutinybė“, – save vertina kukliai, nors 1997-aisiais apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija.

Lemiamu ženklu į kūrybinę sėkmę galbūt tapo ne tik pašaukimas, bet ir kūrybinga aplinka, į kurią jį įtraukė visa aukso amžiaus rašytojų, poetų galybė.

Kūrybiška draugija grafiką įkvėpė net išmėginti plunksną – Petras parašė keletą novelių. Jos buvo publikuotos kultūros laikraštyje „Šiaurės Atėnai“.

Petras pažinojo daugybę rašytojų ir poetų, su jais draugavo ir jiems sukūrė medalius.

Medalių sąrašas netrumpas – kūrėjo rankos įamžino Juozą Aputį (1936–2010), Joną Juškaitį (1933–2019), Marcelijų Martinaitį, Henriką Čigriejų (1933–2016), Joną Strielkūną (1939–2010), Sigitą Gedą, Romualdą Granauską (1939–2014), Bronių Radzevičių (1940–1980), Saulių Šaltenį, Tomą Venclovą, Jurgį Kunčiną (1947–2002), Kornelijų Platelį, Alfonsą Andriuškevičių, Juozą Erlicką, Antaną A. Jonyną, Donaldą Kajoką, Aidą Marčėną, Sigitą Parulskį, Rimantą Šavelį (1942–2021), Juditą Vaičiūnaitę (1937–2001).

Medaliai sukurti rašytojų gyvenimo metais – jie dailininkui pozavo.

P. Repšys juos kūrė iš draugystės, nemokamai. Tad visi tų medalių norėjo.

Tačiau unikali kolekcija prieš keletą metų buvo pavogta iš menininko dirbtuvių Užupyje. Dvi dėžės medalių išneštos pritaikius raktą.

P. Repšys vagystės nuostolius įvertino 10 tūkstančių eurų. Tą kolekciją menininkas ruošėsi perduoti Nacionaliniam muziejui.

Dalies kūrybos netektis – ne vienintelis praradimas. Petrą itin sukrėtė sūnaus Algirdo žūtis.

Būdamas vos trisdešimt trejų metų Algirdas sudegė per jo bute kilusį gaisrą.

Mirus žmonai tekstilininkei Viktorijai Repšienei (1941–1993), grafikas ilgiems metams liko našlys.

Vienišą kūrėją guodžia dvi suaugusios anūkės ir kūrybinis darbas. Be abejo, ir didžiulis prasmingas meninis palikimas, jungiantis praeitį su ateitimi.