Brangiausias laikas – praleistas su šeima

Šeima – tai visa ko pamatas, tačiau vieno sėkmės recepto nėra. Kėdainiečių Dovilės ir Liudo Tevelavičių istorijoje svarbiausias ingredientas – meilė, tačiau ne mažiau svarbi ir lemtis, suvedusi porą tuomet, kai abu jautėsi subrendę įsipareigoti, dalintis ir auginti. „Tam, kad santykiai būtų stiprūs, reikalinga meilė, ištikimybė bei pagarba“, – sako Dovilė ir Liudas, kurių šeimoje meilė ir rūpestis dalijami į šešias dalis: vienas kitam ir atžaloms – vyriausiajam Jonui, dvyniams Vincui ir Motiejui bei Urtei Izabelei.

Viskam – savas laikas

Tuo įsitikinusi pora, pasakodama apie savo pažintį ir sprendimą kurti šeimą.

„Susipažinome mūsų bendro draugo tapybos parodos atidarymo šventėje. Liudas man pasirodė linksmas ir nuoširdus vyras. Pamenu, tą vakarą daug juokėmės ir šokome. Bet tikrai nieko iš pažinties nesitikėjau. Vėliau pats mane susirado, kvietė kavos. Pagalvojau, o kodėl ne? Vienas pasimatymas keitė kitą… Pastebėjome, kad turime nemažai mus siejančių dalykų, panašių požiūrių, mums įdomu būti kartu. Liudas pasirodė labai rūpestingas, šeimos žmogus. Ir galiausiai, mes jau buvome subrendę kurti šeimą. Tikiu lemtimi, ji ir suvedė mus būtent tuo laiku, kada buvome tam pasiruošę“, – pasakoja Dovilė.

Liudas šypsosi, kad nieko originalaus nepasakysiantis: „Pamačiau ir patiko. Dovilė man pasirodė graži, protinga, įdomi. Pradėjau merginti. Ir man pavyko.“

Pajutusi abipusę meilę, pora daug nesvarstė. „O ką čia besvarstysi, kai susitikus vienas kito rankų negalėjome paleisti, išsiskyrimai vis labiau liūdindavo. Juolab kad abiem tuo metu buvo jau per 30 ir jau patyrę nemažai gyvenimo išbandymų, žinojome, ko norime ir ko ne, ir tikrai jautėmės subrendę įsipareigoti, dalintis ir auginti.

Draugystės pradžioje savo santykių neviešinome, tėvams antrąsias puses pristatėme tik sužinoję, kad laukiamės. Aišku, jiems buvo lengvas šokas, bet galiausiai jie labai džiaugėsi. Jono gimimo labai laukėme visi“, – šypsosi Dovilė.

Uždavinys su daug sprendimo būdų

Dabar pora išgyvena pilnatvę ant rankų sūpuodami jau ketvirtąją atžalą ir sako, kad vaikai suteikia daugiausia noro ir stiprybės išsaugoti santuoką, branginti, stengtis vienam dėl kito, dėl bendros šeimos ateities. Pasak Dovilės, reikia daug išminties ir supratingumo išlikti kartu nereikalaujant per daug vienam iš kito, būnant atlaidiems ir supratingiems, matant bendrą tikslą, atidedant savo poreikius.

„Šeima – tai visa ko pamatas. Visas gyvenimas sukasi apie šeimą. Santuoka taip pat svarbi. Galbūt širdy tampame šeima daug anksčiau, bet tuokdamiesi viešai pareiškiame, kad sukūrėme šeimą. Ir niekam nieko nereikia aiškinti, įrodinėti, papildomų sutarčių sudarinėti… Nors vyrams gal kitaip, nežinau, – šypteli Dovilė. – Liudas kažkada prasitarė, kad po vedybų pasikeičiau. Bet juk natūralu, kad, kai moteris pasijaučia saugesnė santykiuose, ima šiek tiek daugiau „pasileisti plaukus”.

O ar egzistuoja sėkmingos santuokos receptas? Atsakingai pasvarstę, Dovilė ir Liudas teigia nieko naujo neatrasiantys – tai meilė. Ji būtina sėkmingai ir stipriai santuokai. Ne vaikai, ne paskolos turi laikyti žmones kartu. Santykiuose svarbu leisti kitam būti savimi. Priimti ir neteisti, nekeisti. Visi baksnojimai pirštais vienam į kitą niekur neveda. Ir dar labai praverčia trumpa atmintis: susipykai, susitaikei ir važiuoji toliau.

„Dar svarbu žmonos nuolankumas, – nusijuokia Liudas ir rimtai priduria: – Čia kaip matematikoje: vienas uždavinys, bet sprendimo būdų daug. Mano manymu, santuokoje svarbiausia išsaugoti pagarbą vienas kitam, vienas kito poreikiams, požiūriams.“

Vaikams – teigiamas pavyzdys

Pora pritaria, kad gyventi šeimoje yra menas, o populiarų posakį – jei nori pakeisti žmogų, turi pasikeisti pats – įgyvendinti realybėje juk taip sunku! „Liudas iš tų, iš kurio gali viską išpešti tik geruoju. Kitaip užsispirs ir padarys atvirkščiai arba nieko nedarys. Tai supratusi daugiau nebevarginu nei savęs, nei jo. Daug savo principų teko pasidėti giliai į stalčių ir apsispręsti, ar noriu būti teisi, ar laiminga“, – išmintingai sako Dovilė.

Liudas pastebi, kad didžiausias iššūkis laukia gimus vaikams, nes pasaulis apsiverčia 180 laipsnių kampu ir ima suktis nebe apie vienas kitą, o apie vaikus.

„Nebesitikiu, kad Dovilė gamins man kas vakarą vakarienę. Būna, kad ir aš stoju prie viryklės ir gaminu šeimai. Kai gimė Jonas, aš visiškai atsisakiau alkoholio. Nebuvau alkoholikas, bet nenorėjau, kad sūnus matytų mane išgėrusį. Žinojau, kad ir Dovilė jausis saugiau, jei visada būsiu blaivus, galėsiu bet kada vairuoti, nereikės keisti šeimos planų dėl blogos savijautos ir panašiai. Galiausiai juk rodau pavyzdį savo vaikams“, – apie svarbius sprendimus prakalba vyras.

Rodyti vaikams tinkamą pavyzdį jų šeimoje ypač svarbu. Todėl, nors nuomones sako reiškiantys gana audringai, Dovilė ir Liudas prie vaikų stengiasi nesutarimų nespręsti. „Jei vaikai mato, kad tėvai nesutaria, tai turi matyti ir kaip taikosi, kaip tėtis mamai perka gėlių, kaip atsiprašo vienas kito. Ir su vaikais tas pats, mes tikrai nevengiame atsiprašyti vaikų, jei buvome neteisūs. Po kiek laiko neraginami jie daro tą patį“, – pasakoja Dovilė.

Kuria tvirtą ryšį

Auklėdami vaikus Dovilė ir Liudas remiasi iš kartos į kartą perduodamomis vertybėmis, ypač – pagarba suaugusiesiems, tačiau pastebi, kad ankstesnieji metodai nebetinka.

„Mūsų vaikai kitokie. Jei nori sulaukti iš jų pagarbos, privalai gerbti ir juos. Neužtenka pasakyti, kad negalima, nes aš taip pasakiau. Jie labai jaučia neteisybę. Mums nėra lengva tai suprasti, nes mes buvome kitaip auklėjami. Tėvams paklusdavome besąlygiškai. O mes su vaikais daug tariamės, diskutuojame, klausiame jų nuomonės. Žinoma, yra klausimų, dėl kurių sprendimus priima tik tėvai. Bet planuodami laisvalaikį, kurdami savo namų taisykles įtraukiame ir vaikus. Ir tai veikia, jie jaučiasi svarbūs, auga jų savivertė. Norėčiau, kad mano vaikai gebėtų laikytis susitarimų. Labai svarbu gyvenime, ypač vyrams, atsakingai duoti žodį ir jo garbingai laikytis. Todėl visada ištęsiu duotus pažadus vaikams“, – svarbiausiais tėčiui dalykais dalijasi Liudas.

Dovilė sako pritarianti vaikiškoje knygelėje perskaitytai minčiai, kad šeima, kuri žaidžia kartu, neišskiriama.

„Tik turėdami gerus santykius, tvirtą ryšį su vaikais, jų pasitikėjimą, galėsime veikti jų pasirinkimus, elgesį ateityje. Tą ypatingą ryšį padeda sukurti bendra veikla, kasdieniai ritualai. Man svarbus ir fizinis kontaktas: prisilietimai, apkabinimai, švelnumo ir meilės rodymas. Aš gerai prisimenu rytinius tėvų mylavimus, kai su broliu atsibusdavome nuo pėdučių pakutenimų ir sūpavimų ant pagalvės. Laikas prieš užmiegant ir tik pabudus ypatingas. Todėl stengiamės geromis emocijomis pradėti ir užbaigti kiekvieną dieną. Kartais tas pusvalandis prieš miegą būna vienintelis laikas dienoje, kuomet ilgiau gali pažvelgti vaikams į akis ir iš tiesų išgirsti, kuo jie gyvena, kas jiems svarbu. Prieš miegą būtinai pažaidžiame vaikų mėgstamus žaidimus, bučiuojamės, kutenamės, skaitome ir kalbamės. Ir visiškai nebijome berniukus išlepinti ar užauginti mažiau vyriškus. Labai greit ateis laikas, kai gėdysis su tėvais bučiuotis ir jau nebesieks užmiegant mūsų rankos. Tad džiaugiamės, kol jie dar tokie maži ir meilūs“, – laiką, praleistą drauge su šeima, vertina Dovilė.