Bendrystės galia – neįmanoma tampa įmanoma: Kolumbijoje kūrusios kėdainietės darbai grįžo į gimtinę

„Viskas prasidėjo nuo paprasto, šilto žmogiško ryšio – nuo bendrystės“, – apie tai, kas tapo pamatu užmojams Pietų Amerikoje gyvenusios Lietuvos išeivijos menininkės kėdainietės Nijolės Šivickas de Mockus kūrybos palikimą sugrąžinti į tėviškę, kalbėjo Tomas Tuskenis, Anykščių menų centro direktorius, viešėjęs Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje, kur buvo atidaryta užatlantėje gyvenimą praleidusios menininkės darbų paroda. Praėjus aštuoneriems metams po N. Šivickas de Mockus mirties, jos valia galiausiai tapo kūnu – menininkės šeima Lietuvai perleido net 209 jos kūrinius. Menotyrininkai šią kolekciją vertina kaip reikšmingą dovaną šalies kultūrai, atveriančią galimybę iš arčiau pažinti vieną ryškiausių Lietuvos išeivijos kūrėjų ir jos unikalią meninę kalbą. Bendradarbiaujant Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui, Anykščių menų centrui ir Kėdainių krašto muziejui, visuomenei pristatoma iki šiol mažai pažinta N. Šivickas de Mockus kūryba. Šiuo metu to paties pavadinimo paroda „Visata iš spiralės“ Lietuvoje eksponuojama dviejose vietose – Vilniuje ir gimtuosiuose Nijolės Kėdainiuose.

Dėl ko jaudinosi galerijos vadovė?

Pirmoji N. Šivickas de Mockus paroda Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinyje – Vytauto Kasiulio dailės muziejuje lankytojams atvira iki pat 2027-ųjų vasario 7 dienos, o Kėdainiuose, J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje, iki spalio 15-osios galima išvysti nedidelę dalį dovanotos kolekcijos bei Eglės Marijos Želvytės kurtus vaizdo įrašus apie N. Šivickas de Mockus meninį kelią už Atlanto.

Kėdainiuose kraštietei dedikuotas visas pirmasis galerijos aukštas, kuriame lankytojai pamatys 26 kūrinius.

„Mūsų galerijai – tikra šventė. Pirmą kartą pristatome šios iš Kėdainių kilusios, išeivijoje gyvenusios kraštietės parodą. Jaudinuosi taip pat, kai iš fondų eksponuoti vėl atveriame mūsų galerijos įkūrėjos Janinos Monkutės-Marks darbus, – dalijosi Asta Fedaravičiūtė-Jasiūnė, Kėdainių krašto muziejaus J. Monkutės-Marks muziejaus-galerijos vadovė. – Apie Nijolę mažai žinojau, tad aš ją irgi atrandu. Tikiuosi, jog ir kėdainiečiai pažins, pamils jos kūrybą ir lankys parodas, nes ši menininkė turi, ką papasakoti.

Vilniuje eksponuojami Nijolės piešiniai, pastelės, grafika ir keramika. Vėlyvuoju savo kūrybiniu laikotarpiu ji kūrė įspūdingo dydžio keramikos darbus, bet juos išvysti galima tik sostinėje. Kėdainiuose pristatomi ankstyvosios kūrybos darbai, kai Nijolė studijavo Vokietijos Štutgarto dailės akademijoje. Turime piešinių, pastelių, grafikos kūrinių, keletą tapybos darbų ir du nedidelius keramikos darbus, kuriuos mums perduoti buvo saugu jiems nepakenkiant.

Į Kėdainius atvyko nedidelė kolekcijos dalis, tačiau mums svarbu skleisti žinią apie Nijolės kūrybą.“

Lietuva–Vokietija–Kolumbija

1925-aisiais gimusi Nijolė augo Kėdainiuose, prie Nevėžio upės, ypatingu istoriniu laikmečiu – kai Lietuva buvo nepriklausoma. Būsima žymi menininkė mokėsi Kėdainiuose, Raseiniuose bei Panevėžyje, kur pradėjo lankyti ir tapybos pamokas. Vis tik  Nijolės jaunystę paženklino Antrojo pasaulinio karo įvykiai, nacistinė ir sovietinė okupacijos – kraštietės gyvenimui ir kūrybai buvo lemta aprėpti dramatiškus XX amžiaus istorinius lūžius bei emigracijos patirtį. Visa tai sudėliojo išskirtinį meninį kelią.

1944 m., artėjant antrajai sovietų okupacijai, kartu su seserimi Aldona Nijolė pasitraukė į Vokietiją. Ten dirbo metalo apdirbimo gamykloje, tačiau, kaip pasakojo parodos organizatoriai, net ir sunkiomis sąlygomis Nijolė nenustojo piešti bei eskizuoti, o vėliau ji įstojo į Štutgarto valstybinę dailės akademiją. Studijų metais, paveikta pokario Europos meninių idėjų ir Bauhauso tradicijos atgimimo, Nijolė kūrė piešinius, portretus, peizažus ir pirmuosius abstraktesnius darbus.

Vokietijoje kėdainietė sutiko ir savo būsimą vyrą – lietuvį Alfonsą Mockų. 1950-aisiais pora emigravo į Kolumbiją ir apsigyveno Bogotoje, kur praleido visą likusį gyvenimą.

Pirmaisiais metais Nijolė dirbo iliustruotoja ir sukūrė daugiau kaip 150 iliustracijų svarbiems šalies žurnalams bei laikraščiams. 1955 m. Nacionalinėje Kolumbijos bibliotekoje surengta pirmoji jos personalinė paroda sulaukė teigiamų kritikų vertinimų, tačiau pati autorė jautėsi dar neatradusi savosios meninės kalbos. Šių paieškų rezultatu tapo molis – medžiaga, nulėmusi visą tolesnę jos kūrybą. Susipažinusi su keramikos technikomis per lietuvių menininką Juozą Bagdoną, ji ėmė kurti ne tik utilitarios paskirties objektus, bet ir savitas skulptūrines formas.

Įkūrė dirbtuves

1966-aisiais lėktuvo katastrofoje tragiškai žuvo Nijolės vyras. Menininkė liko viena rūpintis dukra Ismena ir sūnumi Antanu.

Ant kūrėjos pečių nugulė našta pačiai išlaikyti šeimą. Nijolė įkūrė dirbtuves „AkmuO“. Šios tapo reikšmingu dizaino, amatų ir meninės kūrybos centru. Čia buvo gaminami keramikos, metalo dirbiniai, baldai, šviestuvai bei dekoratyvūs objektai, tačiau ilgainiui vis svarbesnę vietą užėmė individuali meninė raiška.

Pasak parodos organizatorių, nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios Nijolė vis ryžtingiau atsigręžė į vizualųjį meną, o jos kūryboje ėmė dominuoti organiškos, gamtos inspiruotos formos – mėnuliai, plyšiai, upių vagos, kampai, įdubimai ir jų tarpusavio ryšiai erdvėje.

Nuo 9-ojo dešimtmečio surengtos parodos Kolumbijoje, Venesueloje, Ekvadore, Australijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje atskleidė brandų menininkės kūrybos etapą, kuriame skulptūros ir objektai jungėsi į erdvines kompozicijas, pačios autorės vadintas instaliacijomis. Per daugiau nei šešis kūrybos dešimtmečius Nijolė surengė per 20 asmeninių parodų, kartu su kitais autoriais jos darbai eksponuoti ir grupinėse parodose įvairiose pasaulio šalyse.

Nijolės kūryba, anot kritikų, išsiskiria vizionierišku mąstymu, ekspresija, vidine laisve, jautriu santykiu su medžiaga ir universalių žmogiškųjų patirčių refleksija. Menininkė paliko gausų piešinių, tapybos darbų, skulptūrų ir instaliacijų palikimą, kuriame susilieja Lietuvos, Europos ir Lotynų Amerikos kultūrinės patirtys.

Šiandien ji laikoma viena svarbiausių lietuvių kilmės menininkių Lotynų Amerikoje ir reikšminga Lietuvos diasporos kultūros istorijos asmenybe. Nijolės kūrybos tyrėja ir parodos kuratorė Laura Moreno Barbosa, kuri, beje, svečiavosi Kėdainiuose ir vaikščiojo Nijolės vaikystės gatvėmis,  ekspozicijoje siūlo žiūrovui rasti savo viziją ir požiūrį į menininkės kūrybą kaip ciklišką bei spirališką reiškinį.

A. Fedaravičiūtė-Jasiūnė pabrėžė, jog Nijolė visada norėjo, kad dalis jos kūrybos sugrįžtų į Lietuvą ir gimtąsias vietas. „Ji niekada nepamiršo savo šaknų“, – sakė J. Monkutės-Marks muziejaus-galerijos vadovė.

Sugrįžimo istorijos ištakos – 2000-aisiais

Gal ir šiandien visas Nijolės Šivickas de Mockus kūrybos palikimas apie autorės meninį kelią bylotų tik anapus Atlanto, jei ne prieš gerus du dešimtmečius atsitiktinai Anykščių gatvėje įvykęs dviejų pažįstamų susitikimas.

„Pati Nijolė Anykščiuose negyveno – gyveno tik jos tėvai, bet mums, anykštėnams, ši menininkė taip pat yra svarbi, – kalbėjo kėdainietiškų šaknų turintis Anykščių menų centro direktorius Tomas Tuskenis, kurio indėlis Nijolės darbų odisėjoje į tėvynę yra labai ryškus. – Aš pats į Anykščius grįžau 2012-aisiais.

Po kelerių metų susibendravome su čia gyvenančiu rašytoju Rimantu Vanagu, kuris man ir papasakojo apie Nijolę. Tačiau viskas prasidėjo dar 2000-aisiais, kai jis, rašantis apie įdomius žmones ir nuolat ieškantis istorijų, Anykščių gatvėje sutiko savo pažįstamą – daktarę. Jos mama ir Nijolės mama Janina buvo geros draugės.

Kai Janina apako ir nebegalėjo pati susirašinėti su Bogotoje gyvenančia dukra, draugė skaitydavo Nijolės laiškus, užrašydavo Janinos padiktuotas mintis ir išsiųsdavo. Taigi žinojo visą istoriją.

Rimantą sujaudino Nijolės gyvenimo linija. Jis dar tais pačiais metais parašė jai laišką ir taip užsimezgė bendravimas, – pasakojo svečias. – Kartą Rimantas lankėsi Amerikoje ir nusprendė, kadangi jau yra taip netoli, gal vertėtų užsukti į Bogotą. Nijolė jį svetingai priėmė savo šeimos namuose.

Visa ši istorija prasidėjo nuo paprasto ryšio, draugiškumo – nuo bendrystės. Jei ne šiltas žmonių tarpusavio bendravimas, žmogiškumas – galbūt šių Nijolės darbų Lietuvoje ir nebūtų.“

Atidaryme Vilniuje – Nijolės šeima

Kai T. Tuskenis išgirdo ypatingą Kolumbijoje įsikūrusios išeivės istoriją, jis šiuo pasakojimu pasidalino su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generaliniu direktoriumi Arūnu Gelūnu, o R. Vanagas, vildamasis, kad Nijolės darbai vieną dieną pasieks tėvynės žemę, mielai perdavė reikiamą informaciją ir muziejaus menotyrininkai nuvyko į Bogotą.

„Užmojai ėmė skleistis plačiau ir mes pradėjome svajoti, kad dalis Nijolės kūrinių sugrįžtų į Lietuvą. To norėjo ir pati autorė, – kalbėjo T. Tuskenis. – Kadangi Nacionalinis dailės muziejus negalėjo pretenduoti į Kultūros tarybos lėšas, skiriamas šalies kūrėjų paveldui sugrąžinti į Lietuvą, aš šią idėją pasiūliau Vytauto Kasiulio dailės muziejaus direktorei Ilonai Mažeikienei.

Parašėme projektą, sulaukėme finansavimo ir štai – mes kalbamės šiose erdvėse, apsupti Nijolės kūrinių.

Labai džiaugiuosi, kad Kėdainių žmonės galės išvysti nors nedidelę dalį Nijolės darbų. Verta nuvykti į Vilnių – į V. Kasiulio dailės muziejų, ir ten su šios menininkės kūryba susipažinti dar geriau.

Vėliau kviesime pasisvečiuoti ir Anykščiuose bei Klaipėdoje, kur taip pat bus rengiamos Nijolės darbų parodos. Šių metų pabaigoje Lietuvos nacionalinis dailės muziejus išleis šios autorės kūrybos katalogą. Bus rengiamas pristatymas, kuriame žadėjo dalyvauti ir Bogotoje gyvenantys Nijolės šeimos nariai, Lietuvoje viešėję per parodos atidarymą Vilniuje.“

Kelionė užtruko metus

Iš kitapus Atlanto pargabenti įstabaus dydžio, tačiau trapių, sudėtingų konstrukcijų lietuvių menininkės keramikos bei skulptūros kūrinius užtruko metus.

„Visus šiuos darbus galite pamatyti parodoje Vilniuje. O kad jie čia atsidurtų, teko įveikti daug iššūkių, – atskleidė T. Tuskenis. – Gabenimo kaina pabrango net 10 000 dolerių. Didžiulis konteineris plukdytas laivu per vandenyną, jis ne kartą užstrigo uostuose.

Kūrinius pargabenti iš Bogotos nebuvo paprasta, reikėjo išskirtinio organizuotumo, nes darbai didžiuliai. Kaip matome J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje iš parodos Vilniuje pristatomose nuotraukose, yra didelio svorio, tačiau trapių darbų, kurie eksponuojami net pasitelkus automobilinius keltuvus. Taigi kūrinių kelionė į Lietuvą buvo sudėtinga.“

Svečias atkreipė dėmesį, jog didžioji dalis Nijolės keramikos bei skulptūros darbų, Bogotoje buvo laikomos gryname ore. Vis tik Lietuvoje juos galime eksponuoti tik uždarose erdvėse.

„Nijolė naudojo molį, kuris mūsų oro sąlygomis lauke ilgai neišsilaikytų – jį pažeistų šaltis ir drėgmė, – paaiškino T. Tuskenis bei pridūrė, jog Kolumbijoje gyvenusios autorės darbuose matyti ryški vietos aplinkos bei kultūros įtaka. – Jos darbai labai skiriasi nuo Lietuvoje gyvenusių ir kūrusių mūsų autorių.“

Galerijoje – paroda, bibliotekoje – knygos

Kėdainiuose svečiavęsis T. Tuskenis pokalbį užbaigė pakylėjančia mintimi.

„Svajoti ir siekti savo svajonių reikia, nes svajonės išties pildosi, – įsitikinęs pašnekovas. – Kai su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriumi Arūnu Gelūnu ir jo komanda tarėmės, kaip pargabenti Nijolės kūrinius į Lietuvą, iš pradžių tai atrodė neįmanoma – kaip minėjau, darbai didelio svorio ir trapūs. O dabar galiausiai autorės tėvynėje eksponuojama daugiau kaip 200 įvairių jos kūrinių.

Nijolė buvo ryžtingas žmogus. Ji taip ir kūrė – ką sugalvodavo, tą ir darydavo. Nijolė yra pavyzdys mums visiems.“

T. Tuskenis pasidžiaugė, jog parodos atidarymo dieną Nijolės Šivickas de Mockus kūryba jos gimtajame mieste – Kėdainiuose, sulaukė gausaus kraštiečių dėmesio. Svečias iš Anykščių Kėdainių krašto muziejui bei šios įstaigos padaliniui – J. Monkutės-Marks muziejui-galerijai perdavė kelis egzempliorius anykštėno R. Vanago parengto leidinio apie Nijolės gyvenimą.

Šios knygos pasiekė ir Kėdainių M. Daukšos viešosios bibliotekos fondus, kad su mūsų mieste gimusios ir augusios išeivės kūrybiniu žvilgsniu į pasaulį galėtų susipažinti kiekvienas kraštietis.

O iki pat spalio 15 dienos nepraleiskite unikalios progos Nijolės darbais pasigėrėti čia – Kėdainiuose, J. Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje. Meno erdvės lankymas nemokamas.