Trapi ir stipri: moteris, kuri visada siekia būti ir yra iš tiesų

Dalios kasdienybė virto „voverės ratu“ – mokytoja, trenerė, garso praktikė, vadovė, organizatorė, komunikacijos kūrėja. Vaidmenų gausa išsekino, ir pajutusi perdegimą ji ryžosi sustoti. Atsitraukė į Balį, kad iš naujo susidėliotų prioritetus. Kalbėdama ar rašydama ji atsiveria taip nuoširdžiai, kad akimirkai įsileidžia į savo vidinį pasaulį – be pagražinimų ir nelieka jokių abejonių, kad tie išgyvenimai tikri.

Visą gyvenimą link atradimų

Dalia Mira prisipažįsta, kad ilgą laiką gyvenime blaškėsi – ieškojo ne tik pragyvenimo šaltinio, bet ir savo krypties. Perėjusi įvairias pareigas, vaidmenis, roles – ji nuolatos domėjosi sveika gyvensena ir  gilino žinias.

Visą savo gyvenimą labai daug studijavusi, gilinusis į vakarietiškas ir rytietiškas sveikatos sistemas, kurį laiką, labai tikėjo mokytojais ir pati jautėsi daug žinanti, bet supratusi, kad švietimo, prevencijos, savigydos ir gydymo sistemos tokios skirtingos ir dažnai taip stipriai prieštarauja viena kitai, kad ir jai pačiai darėsi sunku susigaudyti.

,,Jaučiausi sutrikusi, pasiklydusi, nebežinojau kuo tikėti, kuo sekti, kuo pasikliauti. Tuomet nebeliko nieko kito, kaip pasikliauti savimi“, –  sako Dalia.

Keliavo ,,išsigryninti“

Pajutusi emocinį ir fizinį išsekimą, Dalia nusprendė išvykti „išsigryninti“. Pastaruosius 20 metų jos gyvenimas Lietuvoje buvo persmelktas veiklų – darbas gimnazijoje, joga, sveikatingumo stovyklos ir savaitgalio retritai, gongų maudynės, kartu su partneriu vedamos treniruotės, nuolatinės studijos, kursai ir investicijos į savo žinių bagažą.

Be to augo konkurencija, reikėjo nertis iš kailio nuolat kažkuo stebinant, kad išlaikyti užsiėmimų lankytojus ir pritraukti naujus. Dažnam saviugdos, ypač dvasinės srities žmogui savo paslaugų pardavimas, reklama yra labai varginantis dalykas.

,,Man tai visiškas energijos nutekėjimas, nes neišmanau tų sričių“, – sako Dalia.

Šis nuolatinis tempas pareikalavo milžiniškų vidinių resursų. Dalia patyrė ,,perdegimo sindromą“.

Į naują voverės ratą

Situacija prašėsi kardinalių pokyčių. Tačiau moteris nebijo prisipažinti, kad išvykus pailsėti ir išsigryninti, ji ir išsvajotame Balyje iš karto papuolė į savo įpročių spąstus.

,,Balyje, retritų centre vėl puoliau daryti viską; jogos užsiėmimus ir meditacijas, asmenines konsultacijas ir garso sesijas, vesti žmones Leelos keliu. Tik šį kartą nebereikėjo keliolika metų kaupti ilgalaikį nuovargį, –  pasakoja Dalia. – Maždaug po metų pradėjau atsirinkti. Sustojau, kai pagavau save sakant, kad neturiu laiko prie jūros pagulėti, nardyti, neturiu laiko paklajoti po džiungles ir paklausyti krioklių ošimo.

Lydi kelionėje į sąmoningumą

Pirmiausia paleido reguliarias jogos praktikas, nors balselis viduje net šnypštė: ,,Ką tu sau galvoji, pajamos smarkiai sumažės?“ Po pusmečio atsisakė reguliarių meditacijų: ,,Išprotėjai, iš ko gyvensi?!“. Vis dėlto ji pasirinko tai, ką laiko veiksmingiausiais įrankiais. Garso terapijas ir – Leelos žaidimą. Dalia šį žaidimą vadina „Pandoros skrynia“, atveriančia tai, kas ilgai buvo laikyta užspausta, todėl žmogui šioje kelionėje ypač svarbus palaikymas.

„Aš esu šalia – padedu susigaudyti, duodu įrankius, padrąsinu ir paleidžiu. Kelio už kitą nenueisiu, bet žmogus visada žino, kur mane rasti“, – sako Dalia.

Apie atradimus, žinutes iš visatos ir daugiau aiškumo, ką daryti gyvenime mums paliekantis pokalbis su kraštiete, daugeliui gerai pažįstama Dalia Mira Vengryte.

– Kaip prasidėjo kelionė į Balį?

– Po filmo „Valgyk, melskis, mylėk“ kažkas manyje sukirbėjo. Atrodė, kad ten – magiška ir nepaprasta. Tuomet susikūriau „Sielos koliažą“ su intencija kada nors aplankyti Balį, nors tuo metu tai atrodė labai tolima ir per brangu, todėl nelabai tikėjau, kad ši manifestacija kada nors materializuosis. Apie gyvenimą čia nebuvo jokių planų. Kas gi galėjo numatyti tuos pasaulinius įvykius, kurių dėka aš likau?

– Ką šiandien matai gautose gyvenimo pamokose?

– Svarbiausia, pamatyti ir susieti įvykius bei pasekmes tarpusavyje. Suprasti kaip atsitinka vienokie ar kitokie dalykai gyvenime. Pamatyti didesnį paveikslą. Kokie įpročiai, požiūriai, sprendimai, veiksmai atneša pasekmes ilgalaikėje perspektyvoje. Ir labai svarbu vietoj to, kad kaltinti save ar kitą už klaidas, laikytis įsikibus traumų ir nuoskaudų,  priimti tas pamokas ir augti, bręsti su kiekviena iš jų. Nepriklausomai nuo to lengva, džiaugsminga ar skausminga buvo tavo patirtis.

– Ko žmogus gali išmokti iš buvimo su savimi tyloje, atokiai nuo visuomenės triukšmo?

– Aplink daug triukšmo. Ir to, kurį suvokiame, ir to, kurio net nesuvokiame, ir to kurį sąmoningai ar nesąmoningai kuriame, kad pabėgtume nuo minčių, jausmų ir klausimų į kuriuos esame nepasirengę reaguoti, sąžiningai sau atsakyti, nes tuomet reikės imtis veiksmų. Tai sukels pokyčius, tada ateis permainos ir su tuo susijusios pasekmės. O mums nesinori kapstyti ir srėbti to, ką metų metus kaupėme atidėliodami sprendimus ar apsimesdami, kad viskas gerai. O gerai nebuvo…, bet, buvo baisu ir  ,,pajudinti“. Visos „sankaupos“: skaudžios patirtys, nuoskaudos, netektys niekur nedingo. Viskas giliai viduje. Tyloje su visu tuo vidiniu turiniu ir tenka susidurti. Todėl žmonės sąmoningai ar nesąmoningai bijo tylos ir bijo vienumos. Lekia, skuba, apsikrauna darbais, garsais, dažnai bereikšmiu bendravimu, tuščiais pokalbiais, dabar vis labiau ,,skrolinimu“. Tai pabėgimo iliuzija.

– Kaip įmanoma palengvinti žmogui tą naštą?

– Žmonės atskrenda į Balį, sumoka pinigus ir tikisi, kad mes čia nuimsime nuo jų naštą, per kelias retrito dienas išspręsime jų problemas. Taip nebūna. Kiekvienas turi nueiti savo kelią išsilaisvinimo link. Ir nebūtinai Balyje, Indijoje ar Maldyvuose. Jei kas nors jums žada: „Ateik pas mane – išvalysiu aurą, panaikinsiu blogą karmą, subalansuosiu čakras“, bėkite kuo toliau.

Tikra disciplina ir sąmoningumo praktikos nėra tokios patrauklios kaip arbatėlės, vaistukai, grybukai, burtai ar stebuklingos piliulės. Kelių yra daug, bet visi jie veda į tą patį tašką – savęs pažinimą ir atsakomybės už savo mintis, žodžius, įpročius, sprendimus ir veiksmus prisiėmimą. Kol žaisime slėpynių su savo šešėlinėmis pusėmis, klaidžiosime neišmanymo tamsoje – inercijoje, apatijoje, tingulyje, automatiniuose veiksmuose, kuriuos formuoja praeities įpročiai, temdantys dabartį ir migla dengianti šviesesnę ateitį, tol būsime ,,skanus kąsnelis” visokio plauko gelbėtojams.

– Kada atėjo momentas, kai pirmą kartą pajutai ne baimę, o dėkingumą?

– Kai nurimo mano nervų sistema, automatines reakcijas pakeitė stebėjimas ir pasirinkimas – kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje sąmoningai. Kuo toliau, tuo dažniau dėkingumas – net už skaudžias pamokas – apgaubia ir ramina.  Dabar dažniau stebiu. Sulaikau save nuo reakcijos. Atsitraukiu ir klausiu: „Kas iš tiesų vyksta?“  Nes jau žinau, po kurio laiko tai, kas nutiko, atveda į vietą ar būseną, kurioje ir turėjau būti. Viskas susidėlioja taip, kaip pati nebūčiau geriau sugalvojusi. Tuomet užplūsta šiltas ramybės, dėkingumo ir pasitikėjimo jausmas.

Negaliu pasakyti, kad nebeliko baimių, pasipiktinimo ar kitų emocijų, kurias esame įpratę ignoruoti, nes nepatogu pripažinti: pykstu, pavydžiu, man skauda. Juolab, kad  dažnai net nežinome, ką su tuo daryti.

– -Savo socialinio tinko paskyroje kalbi apie „apvalkalų“ nusimetimą – vardų, taisyklių, etikečių, lūkesčių. Kaip žmogui atpažinti, kad jis gyvena ne savo gyvenimą?

– Dauguma eina „teisingu“ keliu: mokslai, geras darbas, šeima, būstas. Nori ar nenori, stengiasi būti ,,normalūs“. Tačiau nuolatinis skubėjimas, išsibalansavimas ir savivokos trūkumas ilgainiui užtemdo vidų – nebematome, kas iš tiesų vyksta, kaip jaučiamės ir ko iš tikrųjų trokštame.

Tuomet tampame lengvai paveikiami: vartotojais verslui, taikiniais nuomonės formuotojams, patogiais manipuliuoti politikams. Kartais žmogų sustabdo akimirka aiškumo, kartais – liga ar netektis. Sąmoningesni supranta, kad buvo pasiklydę svetimuose takuose, o kiti ieško kaltų. Vieni tuomet pradeda ieškoti prasmės, vertybių ir savo kelio, kiti ir toliau apsimeta, kad viskas gerai. Iki tam tikros ribos arba visą gyvenimą.

– Kokie ženklai rodo, kad atėjo laikas paleisti tai, kas jau atitarnavo?

– Kūrėjas visada su mumis kalba. Ženklai visada yra – iš pradžių tylūs, beveik nepastebimi: kaip nesutapimai, strigimai ar atsitiktinumai. Juos ignoruojame, ir jie pamažu garsėja, tampa vis akivaizdesni, kol galiausiai sukrečia ir gerai papurto. Tereikia stebėti ir atitinkamai reaguoti.

Jei žmogus pasirengęs pokyčiams ir iš tiesų nori apsivalyti visuose lygmenyse, jis pradeda suvokti ir judėti tinkama kryptimi. Tačiau jei kalba apie norą, bet bijo pokyčių, visada ras pasiteisinimų, kurs sau melo istorijas ir net pats jomis tikės.

– Ką įvardintum kaip savo pašaukimą?

– Kartą Balio kavinėje priėjo žmogus ir taręs, kad tai žinutė nuo dvasių, padavė man sulankstyta lapelį. Jame buvo užrašas ,,Nesistenk palaikyti erdvę kitiems, tapk ta erdve“. Man tai reiškė labai daug! Visada stengiausi padėti, patarti, tempti, traukti, stumti, įkvėpti, padrąsinti, įtikinti, sudaryti sąlygas žmogui vystytis, pažinti, tobulėti. Taip stengiausi, kad pajutau pati esu visiškai išsisėmusi. Tereikėjo, tiesiog būti, dalintis. Kam reikia, kas yra pasirengęs, tas priims informaciją ir pasiims ką reikia, savu laiku ir tiek, kiek reikia. Kai jau beveik apsipratau su mokytojo vaidmeniu, gavau dar vieną žinutę: ,,Liaukis visus bandžiusi gelbėti, mokyti. Tiesiog dalinkis“. Žinutė, gali pasiekti tik norinčias girdėti ausis, regėti akis ir atvirą širdį. Taigi savo pašaukimą įvardinčiau, kaip dalijimąsi žiniomis, įžvalgomis, metodais, praktikomis, patirtimis. Te kiekvienas atras sau tinkamiausią, veiksmingiausią.

– Kiek tame procese svarbus kūnas, intuityvumas, tikėjimas, kiek kito vedimas?

– Kūną svarbu prižiūrėti ir gerbti – tai mūsų sielos namai, rūbas ir transportas. Ironiška, bet kartais daiktais, ypač brangiais, rūpinamės labiau nei savo kūnu. O įvaizdžiu, kaip atrodome iš šalies labiau nei tuo kaip iš tiesu jaučiamės.

Manau, svarbiausia yra visuma. Viskas susideda iš tikėjimo ir pasitikėjimo, kūno ir sielos puoselėjimo, nuolankumo vedimui iš aukščiau, intuicijos, atsakomybės ir išminties – tik skirtingais gyvenimo etapais skirtingomis proporcijomis.

Mokytoju gali tapti bet kas, jei žmogus stebi, pastebi ir yra pasirengęs priimti pamokas. Tuomet ir šuo, ir paukštis, ir atsitiktinis praeivis gali tapti mokytoju. O jei dar ne laikas ir viduje – sąmonės tamsa, neprisibels joks mokytojas.

– Kokios didžiausios klaidos, kurias žmonės daro ieškodami savęs?

– Tiki, kad kiti juos turi vesti, gelbėti. Tolsta nuo protėvių, gamtos, savęs, savo esmės. Apsistato aparatais, kompiuteriais, išmaniais laikrodžiais ir džiaugiasi, kad naujos technologijos stebi jų kūną, praneša apie pokyčius. Jau yra kas net ,,čipus“ siuvasi po oda. Žmonės savanoriškai tolsta nuo savęs, nebemoka, ar nebenori, girdėti ką sako, ko prašo jų kūnas ir siela. Noriai leidžiasi valdomi, kontroliuojami, manipuliuojami. Panašu, kad jau nebetoli tas laikas, kad norėdami kažką gauti, įsigyti, pakeisti pirmiausiai turės gauti valdžios leidimą naudoti savo laiką, savo pinigus ir savo kūną.

– Kaip žmogui atskirti vidinį balsą nuo baimių, nerimo, kritiko?

– Kad pokytis įvyktų staiga, dažniausiai reikia stipraus sukrėtimo – to, kas suskaldo ilgai kurtą tapatybę, nuplėšia kaukes, nutraukia prisirišimus ir ima tirpdyti per gyvenimą sukauptą skausmo kūną. Tai neretai netektys, praradimai, grėsmingos diagnozės, kai mirties baimė tampa tokia ryški, jog pradedi iš tiesų vertinti gyvenimą. Atsiranda noras gyventi – ne tik egzistuoti.

Tačiau einant sąmoningumo keliu greitų rezultatų tikėtis nereikėtų. Meditacija, malda, dėkingumo praktikos, apsivalymas fiziniame, mentaliniame ir emociniame lygmenyse – visa tai mažina ego ir augina sąmoningumą, bet tik tada, kai daroma nuosekliai ir reguliariai. Kuo tylesnis ego balsas, tuo aiškiau girdisi vidinis.

– Kokių praktikų rekomenduotum žmonėms, kurie šiandien jaučiasi pasiklydę, išsekę ar praradę kryptį?

– Pasimetusį žmogų lengva suklaidinti. Todėl klausimas ne kokią praktiką daryti, o ko žmogus iš tiesų siekia. Kokio pokyčio jis pats trokšta? Ar pasirengęs atsisakyti to, kas jį sargdina, klaidina, atbukina, daro apatišką ir inertišką? Ar pasirengęs tapti kitokiu – išsiskirti iš minios, gal net likti vienišas?

Praktikos gali būti labai paprastos – savistaba, dienoraščio rašymas, sąmoningas kvėpavimas, reguliarus apsivalymas. Tačiau svarbiausia suprasti savo prigimtį: kas tinka būtent tau, nesivaikyti bendrinių rekomendacijų. Stebėti, kelti klausimus, jausti, mąstyti, tyrinėti. O tada – nuoseklumas veiksmuose.

– Kokie įgūdžiai ar kasdieniai veiksmai labiausiai padėjo atsigauti ir sugrįžti į save?

Sakoma, kad gera diena prasideda iš vakaro, todėl stengiuosi anksčiau gultis. Rytais skiriu laiko praktikoms, dienos eigoje darau sąmoningas pauzes: kvėpavimas, judesys, įsiklausymas. Taip pat sąmoningai riboju bendravimą „iš mandagumo“ ir nebeleidžiu tapti emocijų „nutekamuoju vamzdžiu“ tiems, kurie nori iškrauti savo negatyvą.

Kai atsitraukiu ir nurimstu, pamatau, kiek daug darau bereikalingų dalykų, kiek energijos eikvoju chaotiškame lėkime. Kai veikiu iš ramybės ir aiškumo būsenos, leidžiu sau pailsėti, tiesiog pabūti, grįžta pusiausvyra – ir paradoksalu, bet atsiranda daugiau laiko.

– Ko tikrai nereikėtų daryti, kai bandai surasti savo kelią?

– Grįžtu prie to, kad viskas yra labai individualu. Nepulkite aklai sekti pseudo dvasinių mokytojų ar „instagraminių“ influencerių patarimų, ypač tų, kurie žada greitus ir stebuklingus rezultatus. Veiksmingų praktikų tikrai yra, tačiau svarbu suprasti: vien nusipirkti kursą – ypač su šūkiu „griebk dabar su 75 % nuolaida“ – neužtenka. Net ir tai, kas iš tiesų veikia, reikalauja asmeninio įsitraukimo ir nuoseklaus darbo.

Kuo labiau blaškomės nuo vieno guru prie kito, nuo vienos praktikos prie kitos, tikėdamiesi greito stebuklo, tuo labiau tolstame nuo savęs. Todėl verta ieškoti kelio atgal į save – reguliariai eiti į „pasimatymus“ su savo vidiniu Guru, būti tyloje, daugiau klausyti nei kalbėti, leisti laiką gamtoje, ieškoti bendraminčių ir rinktis laiko patikrintas žinias bei praktikas, o ne madingą klyksmą tų, kurių tikslas – pasipelnyti iš kitų silpnybių.

– Ar yra klaidų, kurių pati šiandien nebekartotumei? Ar įmanoma nekartoti klaidų?

– Taip yra ką dabar daryčiau kitaip. Bet ar tai klaidos? O gal toks kelias? Tuo metu mano suvokimu tai, ką dariau, man atrodė geriausia. Norėčiau sakyti, kad tomis juodomis akimirkomis pasitikėjau Visata ar Kūrėju, bet meluočiau. Tuomet tiesiog jaučiausi taip beviltiškai, kad man buvo vis vien. Bejėgiškumo jausmas, kuris vedė į sprendimus iš nevilties, baimės, išsekimo. Dabar manau, kad buvo taip, kaip turėjo būti – tai buvo pamokos. Svarbiausiai neužsibūti kaltės, gėdos ar savigraužos jausminėse būsenose. Atsiprašyti ir atleisti. Priimti tai, padėkoti ir eiti toliau elgiantis išmintingiau.

– Suintrigavai, pranešdama savo sekėjams, kad mes būsime tavo „naujos pradžios liudininkai“. Kokia yra ta  nauja pradžia ir ką ji reiškia kitiems?

– Mano tikslas – sąmoningos bendruomenės auginimas. Ar pastebėjote, kad žmonės ieško pagalbos, bet net ir po labai veiksmingų psichoterapijos, hipnozės, Leelos ar jogos sesijų pokytis dažnai neįvyksta? Kodėl? Nes trūksta tęstinumo ir palaikymo. Žmogus su nauju suvokimu grįžta į seną aplinką ir joje tiesiog „paskęsta“ – sugrįžta prie neveiksmingos rutinos ir senų įpročių. Noriu orientuotis į vedlių ir mokytojų ugdymą tokioje kokybėje, kurią galėčiau drąsiai ir užtikrintai pati rekomenduoti žmogui. Taip pat – į kūrybą, kuri suteiktų ieškančiam gaires žaismingai ir smalsiai tyrinėti save, saugiai būti su visu savo vidiniu turiniu ir jį priimti be saviplakos, kaltės ar gėdos.

Noriu padėti žmogui pamatyti savo vidų tokį, koks jis yra, ir sąmoningai nuspręsti, ką su tuo daryti: kaip tai tinkamai išreikšti, saugiai neutralizuoti ar į ką transformuoti.

Taip pat kuriu tarsi ,,ramybės oazes“ per gyvas ir įrašytas garso meditacijas, įdarbindama savo balsą, kad jis galėtų raminančiai veikti žmonių būsenas. Mokau per garsą, ritualus ir ceremonijas kurti transformacines, palaikymo erdves. Rengiu Leelos vedlius, kuriu saviugdos ir mentorystės programas, kortas su sąmoningumą žadinančiomis žinutėmis, pradėjau rašyti knygą. Man tai – nauja pradžia. Vis daugiau į tai investuoju laiko ir energijos. Ne vienkartinis veiksmas, praktika, o palaikymas, tęstinumas įvairiomis formomis.

– Jei galėtum perduoti tik vieną žinutę žmogui, kuris dabar ieško savęs – kas tai būtų?

– Traukis nuo šurmulio, inercijos, dirgiklių, stimuliantų, informacinio šlamšto, automatinių reakcijų, veiksmų, skubos. Atsitrauk, klausyk, kvėpuok, stebėk iš neutralios pozicijos, ugdykis sąmoningumą, pažadink vidinį stebėtoją, vidinį išminčių. Jis ten yra, visada buvo ir bus. Tik laukia kol tu panorėsi su juo susisiekti. Rask bendraminčius, tuos, kurie ne žlugdys, o palaikys.

– Kaip tu apibūdintum dabartinį laikmetį iš viso pasaulio perspektyvos, su kuo labiausiai kaunasi žmogus?

– Aplink melas, manipuliacijos, konkurencingumas, kovingumas, vartotojiškumas, paviršutiniškumas. Naikinamos tradicijos, amžinos, tikrosios vertybės, migdomas sąmoningumas. Žmogaus laukas nuolat perkrautas informaciniu triukšmu ir nuolatiniu nervų sistemos dirginimu. Kokias problemas jis sprendžia? Žmogus pats kuria problemas, jis nebeturi į ką atsiremti, klaidžioja. Nebėra šaknų, tradicijų, ryšio su aplinka, protėviais su aplinkiniais, su savimi. Nebeliko vidinės ašies, vidinės stiprybės, ramybės, pusiausvyros. Žmogus blaškosi tarp melagingos informacijos srauto, aplinkos spaudimo ir savo vidinio pasaulio, išgyvena vidinį konfliktą. Visada kažkuo užsiėmęs, bet išties nieko neveikia ir nebesprendžia. Tyliai gesta gyvybingumas, sąmoningumas, žmogiškumas, tikrosios vertybės, ryšis su savimi, šeima, gimine, gamta, Kūrėju, Visata.

– Ar nuo to reikia bėgti, ar pasinerti ir priimti kaip duota?

– Tai nebuvo duota. Taip yra peršama, primetama ir tik nuo mūsų priklauso ką priimsime, o ką atmesime, kuo remsimės, kokiomis vertybėmis vadovausimės. Per kokią linzę matysime realybę,  kurioje gyvename. Šalia visada egzistuoja kelios realybės. O mes nardome tarp jų ir renkamės kurioje apsistoti ar kurioje pasislėpti.

– Labai gražiai rašai: švelniai, subtiliai ir drąsiai. Ar tai talentas iš prigimties, ar įgytas ?

– Aš buvau keistas vaikas. Iš vienos pusės daug laiko leisdavau namie, viena. Kurdama eiles, rašydama trumpas istorijas, piešdavau joms iliustracijas. Tuo metu tokia buvo mano skausmo, liūdesio, pykčio, nevilties ir nuoskaudų išraiška. Nes buvau perdėtai jautri. Jaučiausi nesuprasta, vieniša, atstumta, kitokia, keista. Manęs, kaip ir kitų, niekas nemokė ką daryti su tuo,  ką išgyvenu ir jaučiu, kaip su tuo būti, kur padėti. Nes juk: pykti negražu, liūdėti kvaila, bijoti gėda ir t.t. Iš kitos pusės lankiau visus įmanomus būrelius: dramos, orientacinį, turistinį, plaukimo, lengvos atletikos, vandens slalomo, šokių.

Gerokai vėliau sužinojau apie rašymo praktikas, kurias atradau intuityviai, apie judesio praktikas, kurias taikiau nežinodama, bet jausdama. Manau kažkas atsinešta, o kažkas buvo duota. Gebėjimas rimuoti, klausa. O kita, gal vystėsi, buvo natūraliai, savarankiškai ugdoma, reguliariai praktikuojama. Mokytojai tai pastebėję vis duodavo kokių nors kūrybinių užduočių. O, pavyzdžiui, muzikos mokytoja pasakiusi, kad ,,balso neturiu, bet esu chore reikalinga dėl skaičiaus“, nužudė tikėjimą, kad galiu jį panaudoti. Tik ilgainiui supratau, kad balsu galiu nuraminti, žodžiu palaikyti, įkvėpti, paguosti, pakylėti. Kad patikėčiau, jog balsas, garsas gali būti vienas iš gydymo įrankių, kad atverčiau savo balso dovaną reikėjo daug palaikymo, daugybės seminarų. Dabar aš jį sėkmingai naudoju ir mokau to kitus.

– Kokią Lietuvą radai dabar, atvykusi po 6 metų?

– Nepastebėjau kardinalių pokyčių. Tik beprotiškai daugėja statybų, niokojama gamta, kaip, beje, ir Balyje. O žmonės? Baimė tvyro ore, tai jaučiasi. Kaip ir nepasitikėjimas, susvetimėjimas, atšalimas, bet gyvenimas tęsiasi. Sakyčiau paaštrėjo ir labiau matosi tai, ką žmonės jautė ir anksčiau, tik dabar jau pavargo slėpti ir tai tapo akivaizdžiau. Žmogaus nervų sistema pertempta ir susikaupusios emocijos ieško išėjimo. Kiekvienam tai reiškiasi kitaip: vieni apsikrauna darbais, kiti  labiau užsisklendžia, apsiriboja savo artimųjų ratu, mažiau bendrauja, kiti  neria į dvasines praktikas. Kažkas daugiau keliauja, kiti pasineria į linksmybes ir malonumus, kaip kiekvienas tai supranta. Nes juk kas žino kas laukia. Lietuvoje sutikau nuostabių naujų žmonių. Buvo labai jauku susitikti su šeima, draugais, buvusių užsiėmimų lankytojais.

– Kuo pradžiuginai savo pažįstamus?

– Parengiau ir čia kelis kartus vežiau seminarą apie nervų sistemos sureguliavimą. Parasimpatinės (atsipalaiduok, ilsėkis, virškink) nervų sistemos, ypač klajoklio nervo, aktyvavimą, kad bent kiek atsvertų pernelyg aktyvią simpatinę nervų sistemą (bėk, kovok, užšalk). Bet taip visais laikais, kai įtampa, dėl įvairiausių priežasčių tvyro ore, visi reaguoja ir elgiasi atitinkamai pagal esamą suvokimą, sąmoningumo lygį. Dabar spaudimas didesnis, nes jis visuotinis, todėl apsisaugoti nuo negatyvumo reikia itin daug pastangų. Todėl savistaba, ramybė, vidinės ašies, imuniteto ir nervų sistemos stiprinimas ypač aktualu.

– Ar Balyje dabar esi toliau nuo karo baimės?

– Man Tėvynė, namai yra Motina Žemė. Konfliktai ir karai vyksta tik dėl to, kad kažkas suskirstė Žemę gabalais, kuriuos vadina šalimis ir žudo vieni kitus, kad turėti daugiau žemės, o per tai galios, valdžios ir pinigų. O kare nėra nei laimėtojų, nei pralaimėtojų. Kenčia visi: planeta, gamta, kiekviena šeima netekusi vyrų, vaikų, sunkumus ir prievartą patiriančios moterys. Žmonės, iškankinti karų, kurių niekas nenorėjo, visame pasaulyje jaučiasi taip pat. Turiu draugų ukrainiečių, taip pat sirų, pažįstų žmonių iš Palestinos. Kalbamės, kaip jie su tuo tvarkosi labai priklauso nuo jų sąmoningumo lygmens. Karai vyksta visame pasaulyje nuolat. Mes pajuntame aštriau kai tai vyksta arčiau ir jaučiame realią grėsmę sau. Visų mūsų Motina Žemė draskoma į gabalus žmonių godumo, trumparegystės ir tamsos. Kartais, silpnumo akimirkomis, atrodo beviltiška kažką keisti, žmonės parazituoja, Žemė merdėja. Ką gali vienas žmogus? Giliai tikiu, kad viskas prasideda nuo vieno ir nuo kiekvieno iš mūsų.