Baletas nuliejo grakštų kūną ir tvirtą charakterį

Lietuvos operos ir baleto teatre Olga Konošenko šoko 29-erius metus ir tik pernai Bonos Sforcos vaidmeniu spektaklyje „Barbora Radvilaitė“ atsisveikino su scena. Šokiui ji dėkinga už griežtą dienotvarkę, stiprias emocijas, scenos meno žavesį.

Dėl baleto O. Konošenko, gimusi ir gyvenanti Vilniuje, nieko nepaaukojo – ji intensyvią karjerą suderino su studijomis, šeima. Primabalerinai paprasčiausiai pasisekė, kad visos gyvenimo kortos sklandžiai sukrito.

Neretai į karjerą susitelkusios balerinos nespėja pasimėgauti moteriška laime – susilaukti atžalų, ir vėliau gailisi, kad šokiui paaukojo gražiausius gyvenimo metus. Dabar jau 48 metų Olga niekada apie tai nė nesvarstė.

Motinystė ją sukūrė kaip brandžią šokėją – 2006-aisiais gimus vienturtei dukrai O. Konošenko jau 2008 metais pelnė Auksinį scenos kryžių. Tais pačiais metais ir 2010-aisiais ji tapo Metų baleto soliste.

– Ar sapnuojate sceną, kurioje daugybę metų kūrėte baleto grožį?

– Ne, scenos nesapnuoju, tačiau tam tikros akimirkos dažnai sugrįžta prisiminimuose.

Kartais netikėtai prisimenu spektaklio fragmentą, muzikos garsą ar tą ypatingą jausmą prieš pakylant uždangai. Tai buvo gyvenimo laikotarpis, kupinas intensyvaus darbo, kūrybos ir stiprių emocijų.

Scena visada liks svarbia mano gyvenimo dalimi, nes joje prabėgo daugybė metų ir buvo sukurta tiek daug brangių patirčių.

– Ką jums pačiai kaip žmogui davė baleto šokis? Kokią žinutę norėjote siųsti žiūrovui kiekvieno spektaklio metu?

– Baletas man davė labai daug – pirmiausia discipliną, kantrybę ir gebėjimą nuolat dirbti su savimi. Tai menas, kuris formuoja ne tik kūną, bet ir charakterį.

Per daugelį metų supratau, kad baletas moko kuklumo, pagarbos partneriams, mokytojams ir publikai.

Kiekvieno spektaklio metu norėjosi žiūrovui perduoti emociją. Baletas kalba be žodžių, todėl svarbiausia – jausmas. Norėjosi, kad žmogus, atėjęs į teatrą po ilgos darbo dienos, bent trumpam patektų į kitą pasaulį – grožio, harmonijos ir muzikos.

– Kaip, manote, dėl ko tiek daug žmonių eina į teatrą žiūrėti baleto?

– Man atrodo, kad žmones traukia baleto grožis ir paslaptis. Tai labai vizualus menas – muzika, kostiumai, scenografija, judesys susijungia į vieną visumą. Net jei žmogus niekada nesimokė šokio, jis vis tiek gali pajusti emociją.

Be to, baletas yra tarsi šventė. Atėjimas į teatrą dažnai tampa ypatinga proga – žmonės pasipuošia, atsitraukia nuo kasdienybės. O scenoje matomas lengvumas ir grožis dažnai slepia didžiulį darbą, kuris publiką žavi.

– Jūsų kelias scenoje – ištvermės ir drausmės pavyzdys. Jums būti tokiu pavyzdžiu reikėjo daug pastangų? O gal tos savybės įgimtos?

– Baleto karjera tikrai neįmanoma be didelės disciplinos ir ištvermės. Iš dalies galbūt tai yra charakterio savybės, bet labai daug kas ateina per darbą. Nuo pat vaikystės baleto mokykloje supranti, kad be kasdienio darbo nieko nebus.

Manau, kad kiekvienas baleto artistas savo kelią susikuria per daugybę mažų žingsnių – repeticijų, klaidų, abejonių ir vėl naujų pastangų. Scenoje matomas rezultatas yra daugelio metų darbo vaisius.

– Tikriausiai pamenate už kokį vaidmenį pelnėte Auksinį scenos kryžių?

– Per tuos metus šokau Gamzati  („Bajaderė“), Karmen („Karmen“) ir Baleriną („Raudonoji Žizel“).

Balerinų kelias labai trumpas – apie dvidešimt metų, dabar net mažiau. Man jau buvo įpusėjusi karjera, kai buvau įvertinta Auksiniu scenos kryžiumi.

Buvau subrendusi ir kaip moteris, nes susilaukiau dukros. Jau buvo visiškai kitas gyvenimo etapas. Tas laikas prilygo gurkšniui skanios geros kavos.

– Ar ilgametė karjera buvo aplaistyta ašaromis dėl vidinių dramų ir traumų?

– Sudėtingų traumų nepatyriau, tik teko operuoti čiurnos ataugas, nes jos pradėjo trukdyti vaikščioti. Jausdavau skausmą, kurį galimai išprovokavo didesni krūviai.

Juk šokant tenka perlipti per save – jei ir turi idealius duomenis, kai ką turi daryti per jėgą. Ateityje tai atsiliepia.

Dėl operacijos karjera nenukentėjo – pasibaigus sezonui liepą ji buvo atlikta, o rugsėjį jau sušokau mamos vaidmenį balete „Tristanas ir Izolda“ su partneriu Martynu Rimeikiu.

Aš stengiuosi neverkti, o į viską žiūrėti labai teigiamai. Ašarą kartais išspaudžia nebent nuovargis – bendraujant per repeticijas su partneriu, kai esame pavargę, juntamas susierzinimas.

Sunku būdavo, dėl to ryte salėje kvepėdavo sąnariu tepalu. Bet nepasidavimas ir atsidavimas profesijai nugalėjo viską.

– Nebuvo ilgos pertraukos?

– Dėl operacijos nebuvo.

Tik sužinojau, kad trečią mėnesį laukiuosi vaiko, visiškai nustojau šokti – nedirbau iki gimdymo.

Bet taip viskas gerai sutapo – balandį gimė Amelija, birželio pabaigoje pradėjau susigrąžinti fizinę formą ir rugsėjį atlikau Mirtos vaidmenį balete „Žizel“.

– Kokie buvo pagrindiniai scenos partneriai?

– Daugiausia šokau su Nerijumi Juška, Martynu Rimeikiu, Eligijumi Butkumi. Vėliau partneriai keitėsi dažniau.

Su baleto partneriais turi užsimegzti vidinis supratimas, pagarba vienas kitam. Būdavo ir pykčių, jog ne taip mane laiko.

Šie trys vyrai buvo patys geriausi, nes, jei pasakydavo iš ryto, kad vakare su vienu kuriuo šoksiu, mes galėdavome pasikartoti tekstą ir su bet kuriuo jų visa tai sušokdavome.

Vienas kitu stipriai pasitikėjome, pažinome vienas kito kūną, įpročius. Net jei naktį kas būtų pažadinęs, žinojome, kad galėsime šokti duetą kartu. Tai – ne stebuklas, o aukštas profesionalumas.

– Kaip pasikeitė gyvenimas atsisveikinus su Lietuvos operos ir baleto teatru?

– Gyvenimas tapo kitoks, bet ne mažiau įdomus. Dabar daugiau dėmesio skiriu pedagoginei veiklai ir baleto kultūros sklaidai.

Dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kur dirbu su jaunais šokėjais ir dalinuosi scenos patirtimi.

Taip pat plėtoju savo projektus – dirbu su Olgos Konošenko baleto studija, organizuoju edukacines veiklas, planuoju baleto stovyklas vaikams. Mane labai įkvepia galimybė perduoti sukauptą patirtį jaunajai kartai.

– Ar nepasiilgstate žiūrovų plojimų, gėlių?

– Žinoma, plojimai ir žiūrovų reakcija yra ypatingas jausmas, kurio neįmanoma pamiršti. Tai – akimirka, kai supranti, kad tavo darbas palietė žmones.

Tačiau šiandien džiaugsmą suteikia kiti dalykai – pavyzdžiui, kai matau, kaip mokiniai tobulėja, kai jų akyse atsiranda meilė šokiui. Tai kitoks, bet labai gilus pasitenkinimas.

– Kokiu būdu toliau skleidžiate baleto kultūrą, nors ir nebesate scenoje?

– Baleto kultūrą stengiuosi skleisti per pedagoginę veiklą, projektus ir edukaciją. Dirbdama su studentais ir vaikais stengiuosi perteikti ne tik techniką, bet ir baleto tradiciją, estetiką, scenos kultūrą.

Taip pat dirbu prie leidybinio projekto – baleto terminų ir metodinės medžiagos, kuri galėtų būti naudinga šokėjams ir pedagogams Lietuvoje. Man labai svarbu, kad baleto žinios būtų prieinamos ir ateities kartoms.

– Ar neišgyvenote liūdesio, kad balerinos karjera trumpa?

– Kiekvienas artistas žino, kad scenos karjera nėra labai ilga, todėl tam ruošiesi. Žinoma, atsisveikinimas su scena yra jautrus momentas, nes tai buvo didelė gyvenimo dalis.

Man labai padėjo nauji tikslai – pedagogika, projektai, kūrybinės idėjos. Kai turi galimybę tęsti veiklą šokio srityje, supranti, kad baletas iš tavo gyvenimo niekur nedingo – jis tiesiog įgavo kitą formą.

– Kokius laikus dabar išgyvena baleto artisto profesija?

– Vaikų, norinčių šokti, vis dar yra daug. Baletas visada traukia dėl savo grožio ir scenos magijos.

Tačiau profesionalus kelias yra labai sudėtingas – reikia didelio darbo, stiprios sveikatos ir atkaklumo.

Baigus baleto mokyklą galimybių dirbti teatruose nėra labai daug, todėl konkurencija didžiulė. Tačiau tikras meilės šokiui jausmas padeda išlaikyti tą ugnį. Kai žmogus tikrai myli šokį, jis randa būdą likti šioje srityje – scenoje, pedagogikoje ar kūryboje.

– Ar teko šokti baletą nedideliuose šalies miestuose? Ar jums neatrodo, kad provincijos žmonės gerokai nuskriausti, nes aukštoji kultūra – baletas, opera – labiausiai prieinami sostinėje, kur veikia Lietuvos operos ir baleto teatras?

– Taip, man teko šokti įvairiuose Lietuvos miestuose išvykus į gastroles. Visada labai džiugu matyti, kaip nuoširdžiai publika priima baletą ne tik sostinėje.

Man tikrai atrodo svarbu, kad aukštoji kultūra būtų prieinama visoje Lietuvoje.

Todėl labai vertinu projektus ir iniciatyvas, kurios leidžia baletą pamatyti ir mažesnių miestų žmonėms. Kultūra turi jungti, o ne skirti.