Moteris, kuriai neužteks vieno gyvenimo

Kėdainių kraštas – tai ne tik istorinis Vidurio Lietuvos perlas, bet ir platus, savitais charakteriais bei darbščiais žmonėmis pulsuojantis regionas. Čia, tarp vingiuotų Nevėžio pakrančių ir plačių lygumų, kas žingsnis susipina praeitis ir dabartis: senieji dvaro parkai mena LDK didikus, o maži, gyvybingi kaimeliai bei miesteliai – tokie kaip Krakės, Dotnuva ar Meironiškiai – saugo autentišką bendruomenės dvasią. Kaime viskas kitaip, dar arčiau žemės: net jei žmogaus asmeniškai nepažįsti, jo vardą vis tiek būsi girdėjęs, o garsas apie jo veiklą būna plačiai pasklidęs po apylinkes, nes čia žmonės gyvenimus kuria atviromis širdimis ir bendru rūpesčiu.

Kaimo žmogus – tarsi kitas pasaulis. Tačiau aš iš tolo jį atpažįstu: jo žingsnis lėtesnis, tvirtesnis, jis niekur neskuba, o žodžius renka ramiai, apgalvotai. Jo akys nuolat ieško dangaus platybių arba švelnaus žolės lopinėlio, kad akimirkai pailsėtų ir pasidžiaugtų tuo, kas tikra. Jis pastebi rasos lašą ant voratinklio, besikeičiančius dangaus debesis ar artėjančio lietaus kvapą. Tokia gili, šventa ramybė sklinda iš jo buvimo, kad nejučia ir pati nušvintu ramia jo šviesa.

Kodėl norisi grįžti į kaimą?

Kodėl vis norisi sugrįžti į kaimą, pasivaikščioti užžėlusiais takais, pakvėpuoti salstelėjusiais sodo vaisių aromatais ir šviežiai nupjautos žolės kvapu? Jei tektų rinktis, Jonines, Užgavėnes ar Kalėdas tikrai švęsčiau ūkanotose pievų brydėse, prisnigtame miške arba prie pačios gražiausios eglutės savo gatvelėje, o visą miesto triukšmą bei skubėjimą palikčiau tam kasdieniam ritmui, kuris pasitinka išaušus naujai darbo savaitei.

Ar įmanoma paaiškinti tokią trauką? Atsakymas telpa viename žodyje: šaknys. Jos primena, iš kur atėjome, kur užaugome, kokiu oru kvėpavome ir ką amžinam laikui įsirašėme į širdį.

Rita Tamošaitienė – moteris-orkestras

Apie savasties paieškas, protėvių pėdsakus ir žmones, ištroškusius nuoširdaus dėmesio, atviram pokalbiui susitikome su be galo šilta, linksma bei energinga Meironiškių kaimo gyventoja, Krakių kultūros centro Meironiškių skyriaus vadove ir kapelos „Kaimynai“ nare Rita TAMOŠAITIENE. Tikra to žodžio prasme – mylima, matoma, girdima, jaučiama, laukiama, moterimi-orkestru kaime vadinama.

Rita save pristato kaip diplomuotą kultūrinės veiklos vadybininkę, kultūros puoselėtoją, projektų autorę bei vykdytoją – žmogų, atvirą kiekvienam ir lengvai randantį bendrą kalbą tiek su jaunimu, tiek su vyresniąja karta. Ji kuo puikiausiai jaučiasi kaime: basomis sode, savo jaukiuose šeimos namuose Meironiškiuose ar savo naujai besikuriančioje sodyboje Pašušvyje (Radviliškio r.) – ir lygiai taip pat scenoje prie mikrofono, apsupta savųjų.

Dirbsiu, kol nugriūsiu

Rita – maksimalistė iš prigimties, tad ji nieko niekada nedaro per pusę, o komunikabilumas ir geležinis duoto žodžio laikymasis yra jos vizitinė kortelė.

„Aš esu drąsi, nebijau rizikuoti, nerti stačia galva į naujoves ir prisiimti atsakomybę. Esu komandos žmogus, ieškantis tų, su kuriais galėčiau pasitarti ir pasiskirstyti darbais, – pasakoja pašnekovė. – Man gyvenime sunkiau yra sustoti, negu pradėti kažką naujo. Kol neišbandau visko, kol neišsunkiu savęs iki galo, tol nieko nemetu. Tik tada, kai visos galimybės išbandytos, aš sustoju. Ir tada nugriūnu. Atsistoju, pasitaisau garbanas ir vėl einu toliau. Juk aš turėjau savo prekybos verslą – visi buvo įsitikinę, kad ši veikla man tikrai pasiseks, ir dešimt metų taip ir buvo. Tačiau viskam savas laikas: kai kažkas baigiasi, atsiveria nauji keliai ir naujos galimybės“, – konstatuoja Rita.

Tokiu žmogumi tiesiog gimstama – kad kiekviename žingsnyje, sumanyme ir kasdieniame rūpestyje pirmiausia galvotum apie kitus, o save atrastum tik per kitų šypsenas bei padėkas, tad jos širdis natūraliai pulsuoja bendruomenės rūpesčiais ir džiaugsmais. Ant tokių žmonių, kaip Rita Tamošaitienė, pečių laikosi ne tik tradicijos, bet ir kaimo žmonių laimė – laimė būti kartu.

Bendruomenė telkiasi ten, kur gyvos tradicijos

Anot pašnekovės, šiandienos kaime gyvoji kultūra, gyvasis bendravimas ir tiesioginis ryšys su žmogumi išlieka nepaprastai svarbūs. Miestiečiai bendrauja kitaip, kreipia dėmesį į visai kitus dalykus: dažniausiai juos labiau domina profesionalaus meno renginiai, o štai kaime labiau puoselėjamas liaudies menas bei senieji amatai. Kaimo žmonės labiau linkę į mėgėjiškas veiklas, čia jie paprastesni, nuoširdesni, todėl natūraliai ieško gyvo žmogiško ryšio. Tačiau Rita akcentuoja, kad pirmiausia jai rūpi, kokių renginių nori žmonės.

„Vienas iš svarbiausių dalykų dirbant kultūros srityje kaime – išlaikyti tradicijas, – teigia Rita. – Pagal renginių planą per metus Meironiškiuose surengiame daugiau nei keturiasdešimt renginių: lapkritį švenčiame Ožio dieną bei Šv. Martyno dieną, sausį – Pusiaužiemio šventę, švenčiame ir kitas kalendorines šventes, o kur dar tradicinė Šeimų šventė pavasarį,  kiekvieną rugsėjį švenčiama rudens darbų pabaigtuvių šventė Mykolinės. Mes visuomet labiausiai orientuojamės į gyvąją etnokultūrą“.

Kiekvienas renginys Ritos mintyse gimsta ir bręsta maždaug pusmetį. Patiems juokingai atrodo, kai, pavyzdžiui, batutą būsimai šventei užsakinėti skambinama jau sausio mėnesį. Bet taip jau yra – visi organizaciniai darbai vykdomi iš anksto, planingai ir atsakingai.

Kaimo vaikams reikia artumo ir paskatinimo

Smagu klausytis, kaip Rita pasakoja apie jaunimo savanoriavimą Meironiškių bendruomenės šventėse, jų norą ne tik stebėti iš šalies, bet ir aktyviai dalyvauti, kurti bei būti pačia šventės šerdimi, jos pulsuojančia dalimi.

„Kaimo vaikams reikia artumo, o kadangi mes su bibliotekininke Jūrate Mitkuviene dirbame kaip vienas kumštis, į Kultūros skyrių pritraukiame visus – nuo darželinuko iki paauglio. Vaikai labai žingeidūs, kartais juos net lengviau prisikviesti į renginius negu vyresniuosius“, – sako Rita.

Svajonių vasaros stovykla Meironiškiuose

„Jei rytoj turėtum galimybę įgyvendinti vieną vasaros projektą specialiai kaimo jaunimui ir turėtum neribotą biudžetą, koks tai būtų projektas?“ – teiraujuosi.

„Uch, neribotas biudžetas… – emocingai atsidūsta moteris. – Tai būtų vasaros stovykla tėvams kartu su vaikais: savaitė kūrybai, savaitė sportui, ekskursijai, piknikui, kino ekranui po atviru dangumi… Suorganizuotume dešrelių kepimo ant laužo varžybas – kas daugiau ir greičiau suvalgys! Susikurtume netgi savo filmą apie tai, kaip puikiai leidžiame vasaras“, – su polėkiu, greitakalbe beria žodžius Rita.

Tereikia šiek tiek laiko bei finansinių išteklų – o naujų idėjų ir projektų pašnekovės galvoje ūžia ne vienas.

Kaimo šventės tampa giminių susitikimais

Svarbiausia, kad žmonės ateitų į renginius, koncertus, edukacijas ir susitikimus, kad jaustųsi laukiami bei savi, kad vieni kitus padrąsintų ir atsivestų, o ne lauktų asmeninio pakvietimo. Juk kartais neįmanoma sužiūrėti kiekvieno – čia į pagalbą ateina reklama, internetas ir patikimiausias kaimo paštas iš lūpų į lūpas.

Su pastebimu pasididžiavimu Rita akcentuoja, kad į kasmetinę Šeimų šventę gegužę ar tradicines Mykolines rugsėjį atvykstama su visa plačia gimine, su vaikais, anūkais ir proanūkiais. Širdis tada spurda iš laimės matant tokį gausų meironiškiečių būrį.

Ar kaimas netaps miestu su dideliais sodais?

„Ar nebijai, kad kaimas gali prarasti savo sielą ir tapti tiesiog miestu su dideliais sodais?“ – klausiu Ritos.

„Iš tiesų bijau, kad žmonės neatvažiuotų čia tik pernakvoti. Tačiau kol bus gyventojų, kuriems kaimas rūpi ne tik kaip poilsio vieta ar sodas, tol jis ir gyvuos. Labai džiugina, kad vaikai vis dar noriai sugrįžta pas tėvus. Matau, kaip jie kartu su šeimomis vaikštinėja po kaimą, domisi, kas, kaip ir kur gyvena. Tikrai negaliu teigti, kad mūsų kaimas tuštėja ar sensta. Tuščių namų čia nelieka –juos mielai perkasi jaunos šeimos, kurios, užsidirbusios mieste, sugrįžta gyventi čia.

Esame įsikūrę pačiame Lietuvos viduryje, turime puikų susisiekimą. Štai iškalbingas pavyzdys: vieną namą vasarojimui neseniai įsigijo žmonės iš Jonavos, – teigia Rita. – Bet turime ir „kaimo madų“, savotišką modernizaciją, juk lietuviai mėgsta žvilgtelėti per tvorą, kaip tvarkosi kaimynai. Šiais metais jau ne vienas, ne du ir net ne trys robotukai pjauna žolę – o tai ir didžiulis palengvinimas, ir puikus laiko taupymas. Gryno oro, tylos ir ramybės mums tikrai galima pavydėti. O jei ramybę kada ir sudrumsčia koks garsas, tai tik gaidžio giedojimas ar tolimas šuns lojimas“, – su jaučiamu pasimėgavimu pasakoja Rita.

Didesnis Ritos nerimas – pačių žmonių susvetimėjimas, kai noras parodyti nuoširdų dėmesį ar pagalbą atsimuša į nepasitenkinimo sieną. Atrodo, kad po pandemijos žmonės dar labiau atitolo ir pamiršo, kaip priimti paprastą žmogišką šilumą.

Mykolinių šurmulys: kai dainuoja širdis

Mykolinės Meironiškiuose yra neatsiejamos nuo smagių kapelų varžytuvių – juk vietiniams visada norisi ir iš širdies padainuoti, ir smagiai pašokti.

„Taip, žmonėms tikrai reikia tokių švenčių, todėl mūsų kapela „Kaimynai“ kartu su kitais kolektyvais čia visada užkuria tikrą pirtį“, – džiaugiasi pašnekovė.

Į kapelą „Kaimynai“ Rita pateko visiškai atsitiktinai: per vieną repeticiją tiesiog pasisiūlė prisidėti ir pritarti moterišku balsu, nors iki tol vyriškoje kompanijoje buvo nusistovėjęs griežtas požiūris, kad moterų čia nebus. Tačiau per Mykolines, tik po trijų repeticijų kartu, „Kaimynai“ jau drąsiai sudainavo vieną dainą su pritariančia Rita. Nuo to laiko Rita Tamošaitienė yra ne tik Meironiškių kultūros skyriaus vadovė, bet ir neatsiejama kapelos „Kaimynai“ narė. Ir taip – koja kojon kartu jau dešimti metai.

Muzikinis kelias be natų: kai dainuoja širdis

„Ką duoda dainavimas kapeloje?“ – smalsauju.

„Dainuoju ne tik šioje kapeloje, lankau ir Krakių kultūros centro folkloro ansamblį „Žiedupė“, nors anksčiau su muzika neturėjau nieko bendro ir net natų nepažįstu. Man patogiausia dainuoti antru balsu, bet galiu ir pirmuoju – lengvai prisitaikau“.

„Kuri daina geriausiai atspindi tavo charakterį, gyvenimo būdą?“

„Mūsų kapelos vadovas Algimantas Kriaučiūnas armonika labai gražiai groja dainą „Balandėle, miela“. Tos melodijos galėčiau klausytis ir klausytis – ji taip gražiai pasakoja apie švelnumą, apie tą krantą… Tas muzikavimas tiesiog užburiantis“, – pasakoja moteris.

Štai ir atsakymas: ką duoda dainavimas…

Visi Ritos talentai ir stebuklingas sodų rišimas

Apie kūrybą galėtume kalbėti be sustojimo kad ir visą dieną, nes Ritai viskas prie širdies: ji ne tik organizuoja renginius, kviečiasi lektorius, edukatorius, bet ir pati viską noriai išbando: tapo ant drobės, neria, siuvinėja kryželiu, rašo, dekoruoja, kuria augalų kompozicijas – kai esi atsakingas už viską ir visus, tenka plačiai paskleisti savo gebėjimus. Vis dėlto viena veikla, besitęsianti jau ketvirtus metus ir užkabinusi Ritą ne juokais, moteriai yra ypatinga – ji kelia nuoširdų susižavėjimą ir lengvą virpuliuką širdyje. Tai šiaudinių sodų rišimas.

„Kas per stebuklai! Tas šiaudo trapumas – turėčiau daugiau laiko, tai riščiau ir riščiau. Labai keista, nes aš iš prigimties nemėgstu smulkių detalių, kruopštaus smulkmeniško darbo, tačiau verti šiaudus man yra kažkas nerealaus! – pasakoja Rita. – Šiemet Kelmėje dalyvavau tautodailininkų ir tradicinių amatų kursuose, išbandžiau siuvinėjimą kryželiu, bet jis man neprilipo – ne mano veikla“.

O šiaudiniai sodai kuriami žiemą ir vasarą, net su komanda. Jau kelintą vasarą iš eilės Blandžių kaime, ūkininkų Irenos ir Romualdo Gailių sodyboje, moterys renkasi į plenerą, kur su visa darnia bei darbščia komanda sukuria didelės apimties šiaudinius sodus. Šią žiemą, gavusi nevalytų rugių, Rita Meironiškių kultūros centre su kolegėmis Angele bei Jūrate juos valė, karpė, o vėliau iš nedidelių figūrų surišo vieną didžiulį stebuklą. Šis šiaudų sodas kartu su kitais plenere sukurtais kūriniais dabar išdidžiai kabo Maironio tėviškėje, Bernotuose (Raseinių rajone), kur veikia specialioji jų plenero paroda. Vėliau sodai keliaus po skirtingas parodų erdves Lietuvoje, supažindindami lankytojus su šiuo UNESCO nematerialiojo kultūros paveldo sąraše esančiu amatu.

Paveldėtas polėkis: „Man nėra neįmanomų dalykų“

Iš kur besišypsanti moteris kasdien semiasi entuziazmo bei energijos – ar tai įgimtas temperamentas, o gal slapta formulė gerai nuotaikai palaikyti? Juk ne visada šviečia saulė ir turime tiek sveikatos bei jėgų, kad galėtume jomis dalintis su kitais.

„Įgimtas, – tiesiai atsako Rita. – Aš negaliu ramiai sėdėti ir nieko neveikti. Kažkam poilsis – ant sofutės prieš televizorių ar naršymas telefone, bet aš ne tokia. Matyt, šį bruožą paveldėjau iš tėčio ir dar perdaviau savo sūnui Dominykui, kuris irgi nuolat kupinas minčių ir naujų sumanymų“.

Jei Ritos šeima, kartu susėdę, aptarinėja galimybes ir skirsto darbus, tai vyras dažniausiai ilgiau svarsto, o veikli moteris iškart imasi planavimo: „Nes man nėra neįmanomų dalykų“.

Tik tada, kai šalia turi šimtaprocentinį šeimos užnugarį ir tvirtą palaikymą, gali drąsiai imtis ne tik planavimo bei organizavimo, bet ir visų sumanytų projektų įgyvendinimo.

Kur yra riba tarp darbo ir laiko sau?

Kai įsisukęs kasdienis gyvenimo ritmas vis greitėja, natūraliai kyla klausimas: ar egzistuoja toks kampelis sielai, kuriame laikas tarsi sustoja?

„Kartais susimąstau, kur yra ta riba, nes visur mane lydi darbas, darbas, darbas, – mintimis dalijasi Rita. – O kada tas laikas sau? Bet aš tuo mėgaujuosi. Išvažiavusi į šventę ar koncertuoti su kapela, aš žaviuosi ir gėriuosi viskuo, ką matau, pasisemiu naujų idėjų – nuolat viską skenuoju ir deduosi į atmintį: o gal pravers? Tokie renginiai – tai ne tik teigiamos emocijos, bet ir patirties dalybos, naujos pažintys bei kontaktai. Vyras manęs vis klausdavo: „Ar tu čia dirbi, ar ilsiesi?“ O man tai – ir poilsis, ir didžiulė nauda darbui. Beje, į šią veiklą įtraukiau ir savo vyrą Žydrūną, kuris dabar dažniausiai visur keliauja kartu su manimi“.

Sugrįžimas į tėviškę: vieta, kur sustoja laikas

Atjungti darbines smegenis nelengva, tačiau Rita turi vietą, kurioje, tarsi kitoje planetoje, nutrūksta ryšys su dinamišku, pilnu veiksmo išoriniu pasauliu. Čia, gimtojoje tėviškėje – Pašušvyje, Radviliškio rajone – laikas sustoja, primindamas, kad ne viskas Žemėje sukasi kosminiu greičiu.

„Ten yra mano širdies namai, ramybės oazė, ten mano šaknys, ta vieta, kur galiu būti savimi, kur gyvena tikroji Rita“, – į prisiminimus pasineria pašnekovė.

Ginti. Saugoti. Padėti.

„Iš vaikystės atsinešiau drąsą ir gebėjimą svajoti. Juk mano didžioji svajonė buvo tapti policininke, bet sutikau būsimą vyrą, sukūriau šeimą… Ir viena koja ja visgi tapau, nes beveik dvidešimt metų buvau policijos rėmėja, priklausiau Kėdainių rajono policijos komisariatui“, – su šypsena tuos laikus prisimena Rita.

Anot jos, tai buvo naktiniai budėjimai, patruliavimai po Kėdainių rajoną drauge su pareigūnais, prevencinės programos. Net savo atostogų sąskaita tekdavo patruliuoti Palangoje – ir visa tai tada, kai ji jau augino vaikus. Kaip pavadinti tokį pasiryžimą ir uolų sekimą savo svajone? Avantiūra? Ne, veikiau tai buvo gilus, nesuvaidintas pašaukimas saugoti tai, kas brangiausia.

Ginti. Saugoti. Padėti. Mano akimis, tai tylus, bet galingas Ritos gyvenimo kredo, gimęs iš drąsos, meilės savo kraštui ir begalinio atsidavimo žmonėms, net jei jos pečių ir nepuošė tikra policijos uniforma.

„Matyt, šį polinkį nevalingai perdaviau ir dukrai, kuri baigė teisėsaugos studijas Mykolo Romerio universitete ir šiandien sėkmingai save realizuoja šioje srityje. Vietoj lėlių rinkdavausi mašinėles, mokėjau dirbti vyriškus darbus, – pasakoja Rita. – Kadangi mudvi su močiute gyvenome dviese, turėjome viena kita rūpintis ir išmokti daryti viską. Gal todėl ji ir užaugino mane tokia stipria asmenybe – gal net per stipria, kad šiandien dar gebėčiau būti ta trapia moterimi, kuri tiesiog priima kitų pagalbą ar moka jos paprašyti. Galbūt gyvenimas taip užgrūdino, kad kitaip jau nebemoku?“

Namai, ten, kur šeima, bet Pašušvys – ypatingos traukos vieta

„Ar galima būtų sakyti, kad namai yra tavo privatumo erdvė?“

„Taip, nesikviečiu į namus bet ko, tai vienintelė vieta, kuri yra tik mano ir mano šeimos bei mano pačių artimiausių draugų“.

„O kaip jautiesi tėvų, senelių tėviškėje, savo sodyboje prie Žadikės upelio?“

„Tas Pašušvys (Radviliškio rajonas) turi ypatingą aurą, labai turtingą savo krašto istoriją, kultūrą, nuostabią gamtą, todėl labai džiaugiuosi, kad turiu galimybę ten sugrįžti“, – pasakoja Rita.

Jos atmintyje vis dar gyvi šilti prisiminimai: kaip ji maudydavosi Šušvės upėje, kokiu takeliu bėgdavo į pasimatymus – juk būtent ten, kaimo šokiuose, ji susipažino su savo vyru Žydrūnu. Viskas tame kaime dvelkia saldžia nostalgija.

Svarbesni ne materialūs dalykai, o vertybės

Tačiau Ritai svarbiau ne materialūs dalykai, ne pastatai ar pievos, o tai, ką išsineš jos vaikai: kokias vertybes išmoks branginti, kaip mylės ir tausos tai, kas sukurta tėvų rankomis. Jai esmingiausia – gyventi ne pagal svetimas taisykles ar primestus principus, o vadovautis savo širdies kompasu.

„Jei turi gerai apmokomą, bet nemėgstamą darbą – velniop tokį darbą, – įsitikinusi ji. – Geriau uždirbti mažiau, bet mėgautis tuo, ką darai. Tada kasdienybė tampa pomėgiu, o sėkmė ateina savaime“, – teigia Rita.

Būtent to ji moko ir savo vaikus Dominyką ir Medą – kad išmokti džiaugtis kasdieniu procesu yra vertingesnė pamoka už bet kokius pinigus, o didžiausia sėkmė prasideda tada, kai darbas tampa tavo sielos išraiška.

Tarp atsakomybės naštos ir trapiausių moteriškų akimirkų

„Ar kada nors būna tokie momentai, kai jautiesi ne mama ar žmona, ne vadovaujanti ir atsakinga už visus ir viską, o jautria bei trapia moterimi, kuri tiesiog nori pailsėti? Ar leidi sau pabūti silpna? – klausiu Ritos.

Ilga ilga pauzė bei gilus atodūsis išduoda, kad tokių momentų nėra daug.

„Atsipalaiduoju moterų draugijoje, pasišneku, bet daug draugių neturiu. Niekada neturėjau. Į savo širdį įsileidžiu tik laiko patikrintus žmones, o jų draugystę saugau kaip brangiausią deimantą. Galiu drąsiai teigti, kad būtent moterų draugystė ir bendrystė prilygsta moters psichinei sveikatai. Su vyru taip nepasikalbėsi, nors mudu pirmiausia stengiamės būti geri draugai, lygiaverčiai partneriai, bet būtent jis dažniausiai pirmasis gludina aštrius kampus, kad šeimoje vyrautų harmonija. Kai vyras pasako man gražų komplimentą, pagalvoju: vadinasi, net tame nuolatiniame bėgime, kai kartais pamirštu save, ir po 27 santuokos metų aš jam vis tiek graži bei mylima. Tai akimirksniu pakelia nuotaiką ir suteikia daugiau pasitikėjimo savimi“, – su šypsena sako ji.

Didžiulis džiaugsmas ir beribė meilė užplūsta moters širdį, kai ant rankų ji paima savo anūkėlį Matą. Tuomet pasimiršta visi rūpesčiai bei skauduliai – tai jos didžiausia atgaiva ir ramybės uostas. Žvelgiant į jį, jau dabar matyti aiškus užsispyrimas, kuris yra tikras sūnaus ir senelių genų palikimas. Tai jautriausias Ritos gyvenimo akordas, primenantis, kad meilė ir tęstinumas šeimoje yra didžiausia stiprybė. Šis mažas žmogutis įneša tiek daug veiksmo ir džiaugsmingų emocijų.

Nuo „nesąmonių“ iki gilaus savęs supratimo

„Ar yra slenkstis, kada pradėjai dažniau mąstyti ir gilintis į savo vidinį pasaulį, emocines būsenas?“

„Taip, toks slenkstis tikrai buvo – kažkur apie keturiasdešimtuosius metus, kai pradedi svarstyti, kad galbūt kažką jau reikia keisti ir keistis pačiai. Tuomet įsiklausiau į savo draugės žodžius, kuri privertė nejučia permąstyti vertybes, susirūpinti ne tik fizine, bet ir savo emocine sveikata. Būdama trisdešimt penkerių dar mąsčiau: „Apie ką ji čia šneka? Nesąmonės.“ O kai man suėjo keturiasdešimt, pagaliau supratau: reikia labiau rūpintis savimi, atsigręžti į savo prigimtį.

Ritos gyvenimo frazė: nesielk su žmonėmis taip, kaip nenorėtum, kad elgtųsi su tavimi. Pasak jos, ji verčiau pasiliks savo nuomonę sau, nei įžeis ar įskaudins savo pastabomis kitą.

Mažiau svetimų nuomonių, daugiau savęs

„O kas pasikeitė po keturiasdešimties?“

„Pasikeitė mąstymas, atsirado savęs ieškojimo poreikis: mažiau kreipiu dėmesio į tai, ką pasakys kiti, ir kur kas daugiau – į tai, ko noriu pati. Jaunystėje svetimų žmonių nuomonė buvo kertinė,  kartais net žeidžianti. Visiems geras nebūsi, todėl dabar paisau tik pačių artimiausių žmonių nuomonės. Turiu savo stiliuką, mėgstu klasiką, vengiu ryškių spalvų, labiau linkstu prie harmoningų žemės tonų. Man artimiausia saulės spalva – geltona. Beje, mama buvo nusprendusi duoti man Saulės vardą, nes tėtis – Saulius. Bet tapau Rita… ir vyras vis tiek mane Saule vadina, tad niekur nuo to vardo toli ir nepabėgau“, – juokiasi moteris.

Kai nebereikia niekam įrodinėti – prasideda tikroji kūryba

Šis šviesus vidinis virsmas ir savęs pažinimas atvėrė duris ir naujiems kūrybiniams bei istoriniams ieškojimams: vidinei šviesai užsipildžius, gyvenime atsirado vietos ir dideliems prasmingiems projektams. Pavyzdžiui, knygnešių temai…

„Kodėl taip stipriai tave įtraukė knygnešių tema? Kas inspiravo pradėti gilintis į šį projektą?“

„Gyvenime buvo momentų, kai reikėjo kažkam kažką įrodinėti… Bet kai pakeičiau požiūrį ir supratau, kad reikia tiesiog leisti gyvenimui tekėti per tave, štai tada viskas pradėjo dėliotis natūraliai – kam buvo lemta ateiti, tas ir atėjo. Knygnešystės tema atsirado visiškai atsitiktinai. Kai prieš metus pavadavau muziejininkę Ažytėnų Mikalojaus Katkaus memorialiniame muziejuje, Krakių kultūros centro darbuotoja Aistė Dubinkaitė-Stankevičienė prasitarė rašysianti kultūros projektą apie knygnešius ir pasiūlė man tapti jo dalimi. Daug nedvejodama sutikau. Taip, glaudžiai bendradarbiaujant su jau ne vienos edukacinės programos autore Daiva Amankavičiene, Ažytėnuose gimė dar viena graži edukacinė programa vaikams „Knygnečių ir daraktorių gadynė, arba kaip mokslą ėjo mūsų protėviai“, o aš tapau jos edukatore“, – dalijasi prisiminimais Rita.

Kai projektas įgavo kūną ir tapo realybe, ji kibo į darbus.

„Nieko nebus, jeigu neįdėsi darbo – aišku, tam reikia ir talento, kurį tikriausiai turiu, nes manau, kad ne kiekvienas gali būti edukatoriumi. Kad ir ko imtumeisi, jei atiduosi visą save, viskas tikrai pavyks“, – teigia moteris.

Daraktorės Petronėlės pamokos iš praeities

Edukacija orientuota į jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikus – jos tikslas perkelti mažuosius laiku atgal, į maždaug prieš šimtą penkiasdešimt metų, ir papasakoti apie carinės Rusijos laikmetį, bausmes pradžios mokykloje, vaikų mokymosi kasdienybę bei slaptą gyvenimą. Vaikai sužino, kokie tuomet galiojo draudimai, kokios buvo gyvenimo sąlygos ir kokia kalba buvo šnekama. Svarbiausia, kad programa išlieka įdomi, dinamiška ir labai patinka net patiems mažiausiesiems, pradinukams.

„Pagal scenarijų aš įsikūniju į Mikalojaus Katkaus dukterėčią, daraktorę Petronėlę, kuri supažindina lankytojus su carinės Rusijos ir senosios slaptosios lietuviškos mokyklos kasdienybe, – pasakoja Rita. – Beje, pats rašytojas bei visuomenės veikėjas Mikalojus Katkus irgi eidavo per trobas ir slapčia mokydavo vaikus rašto“.

„Ar vaikai įsitraukia į tas veiklas, ar patiki ta istorija?“

„Taip, vaikai besąlygiškai tiki ir įsitraukia į visas siūlomas aktyvias veiklas – netgi nori sugrįžti vėl, tik jau su savo rašymo priemonėmis. Ypač juos traukia sužinoti, kaip anksčiau buvo slapta gabenamos knygos ir kur jos buvo slepiamos. Taip pat knieti pakilnoti tikrą knygnešio maišą, kuris sveria pūdą, tai yra šešiolika kilogramų (tiesa, mažiesiems leidžiame pasimatuoti pusės pūdo, aštuonių kilogramų, naštą). Ateityje tikrai atnaujinsime šias edukacijas – vos tik bus suremontuotas tiltas per Šušvės upę!“

Visiems Ritos projektams gali neužtekti net ir viso gyvenimo

„Aš ir bijau, kad kažko nespėsiu, ir kartu nebijau. Labiausiai man patinka pats procesas – netgi labiau nei rezultatas. Einu per jį pasinėrusi stačia galva, nes manyje verda milijonai idėjų bei minčių. Kartais vyras manęs prašo sustoti ir pasidžiaugti tuo, kas pasiekta, juk jau padariau… Bet praeina pora dienų, ir man vėl reikia kažko naujo. Esu linkusi į amžiną skubėjimą. Visgi projektų ir idėjų mano galvoje tiek, kad tam tikriausiai neužteks net viso mano gyvenimo, – kaip žirnius beria žodžius Rita. – Kartais kai nemiga kankina, būtent vidurnaktį aplanko tokios genialios mintys, kad tiesiog ir neįmanoma užmigti. Ryte tų minčių tikrai nepalieku likimo valiai. Man svarbu po savęs palikti pėdsaką“.

Rita norėtų, kad kaimuose kuo ilgiau išliktų kultūros židiniai – bendruomenių centrai, bibliotekos, kultūros namai. Anot jos, nereikia skubėti jų uždaryti, priešingai – būtina puoselėti gilias kaimiškas tradicijas ir išmintį, perduodamą iš kartos į kartą. Kol kaimuose bus iniciatyvių žmonių, gebančių rašyti projektus ir telkti bendruomenes, ir kol patys gyventojai norės burtis bei bendrauti, kaimas gyvuos, o jo kultūra nepraras gyasties. Rita kukliai kratosi lyderio vardo, tačiau savo skyriaus komandą laiko neabejotina vertybe ir didžiausiu prioritetu.

Vienas lauke ne karys: apie savanorystę ir bendrą darbą

„Atėjusi į Meironiškių kultūros centro skyriaus vadovės pareigas, greitai supratau, kad daugybę dalykų turėčiau daryti viena, – pasakoja ji. – Jeigu neturėčiau komandos, pasiruošusios visur ir visada padėti, vargu ar galėčiau atlikti tiek daug prasmingų bei bendruomenei naudingų darbų. Juk visur reikia finansų, darbo jėgos, žmogiškosios išminties, teisinio išprusimo, kūrybiškumo…

Argi vienas žmogus visa tai pavežtų? Todėl labai gerbiu kaimiškų bendruomenių pirmininkus, kurie savanoriškais pagrindais, aukodami savo brangų laiką ir be atlyginimo, ant pečių neša tokią atsakomybės naštą. Gaila, kad mūsų kaime neatsiradus savanoriui, kuris būtų sutikęs eiti bendruomenės pirmininko pareigas, ir nesulaukus daugiau iniciatyvių vietos žmonių palaikymo, Meironiškių bendruomenės centras buvo likviduotas – dabar kaime veikia tik kultūros skyrius. Kol kas kultūrinį ir organizacinį darbą Meironiškiuose dirbu aš, o po manęs ateis kiti ir, tikiuosi, tęs darbus. Aš šiose pareigose matau jaunesnius žmones – energingesnius ir iniciatyvesnius. Laikas parodys, kaip bus toliau“, – dalijasi savo pamąstymais Rita.

Laiko kapsulė ateities kartoms

Į laiko kapsulę, kurią žmonija atrastų tik po šimto metų, Rita įdėtų 2025 metais išleistą Vytenio Almonaičio ir Junonos Almonaitienės knygą „Josvainių, Pernaravos ir Krakių apylinkės“ (keliautojo žinynas), kurioje yra aprašyti ir Meironiškiai.

„Visada maniau, kad tai tarybiniais laikais susikūręs kaimas, o pasirodo, kad Meironiškiai rašytiniuose šaltiniuose paminėti jau prieš tris šimtus steptyniasdešimt metų, – teigia Rita. – Ir dar įdėčiau žmonių, gyvenančių dabar Meironiškiuose, nuotraukas. Nes, kas yra kaimas? Tai ne pastatai, o čia gyvenantys žmonės. Nufotografuočiau visas šeimas ir tas fotografijas įdėčiau į laiko kapsulę ateinančioms kartoms“, – sako pašnekovė.

Patarimas sau

„Ką patartum sau dvidešimtmetei?“

„Kaip jau minėjau, nereikia kreipti dėmesio į aplinkinių nuomonę – kur kas svarbiau, kad gerai jaustumeisi pati. Kai žmogus iš tiesų myli ir gerbia save, lygiai taip pat jis elgiasi ir su aplinkiniais“ – sako ji.

Paklausus, kokių žmonių moteris vengia, atsakymas nenustebino: tų, kurie viskuo nepatenkinti, nuolat kritikuoja kitus, tačiau patys nieko geresnio nesukuria. Todėl gerosios energijos ji semiasi iš tų, kurie šypsosi, palaiko, negaili gero žodžio. Užtenka salėje vieno šviesaus veido, kad Rita pozityviai nusiteiktų prieš renginį.

Kartais, kalbėdamasi su dukra, Rita dalijasi patarimais, kurie stulbina savo prasme. O dukra tik gūžčioja pečiais ir stebisi, kaip mamos žodžiai taip pralenkia laiką – juk jos, dukros, dar jauname amžiuje tokios tiesos atrodo per daug tolimos. Tačiau išmintis neskaičiuoja metų: gyvenimui ir jo pamokoms privalai būti pasiruošęs čia ir dabar.

Palinkėjimas meironiškiečiams

„Lietuvių tauta yra stipri: mes tiek išgyvenome, o mūsų tautos identitetas išliko nepaliestas, – teigia Rita. – Lietuviams būdinga nepasiduoti pesimizmui, net sunkiausiomis akimirkomis atrasti jėgų ir bent menkiausią prasmę. Maži dalykai taip pat gali suteikti didžiulės šviesos, vilties ir priminti paprastą tiesą: gyvenimas gražus savo kasdieniais stebuklais. Svarbiausia išgyventi, nesijausti atskirtam ar vienišam, kad neiškristum iš bendruomenės gyvenimo, kurioje esi nuo pat gimimo. Todėl reikia dar dažniau bendrauti su savo vaikais, artimaisiais, kaimynais, kad nenutrūktų gyvasis tarpusavio ryšys. Taip pat nepamiršti savęs, sustoti, pareflektuoti, pajausti buvimą čia ir dabar“, – sako ji.

Kadangi patys gražiausi vasaros garsai Ritai – gandrų kalenimas arba varlių kurkimas, linkiu dažniau sustoti ir pasiklausyti gamtos simfonijos, kuri gydo sielą, sugrąžina į vidinę ramybę ir primena, kad didžiausi stebuklai telpa pačiuose paprasčiausiuose dalykuose.