Iš Kėdainių kilęs sprinteris Adas Dambrauskas: „Svarbiausia – nepasiduoti, nes be darbo nieko nebus“
Adas Dambrauskas sako, kad lūžis jo sportinėje karjeroje įvyko po pirmojo Lietuvos rekordo ir pergalės U18 Baltijos čempionate – tuomet jis nusprendė sportui atiduoti visas jėgas. /Asmeninio archyvo nuotr.
Lengvoji atletika Lietuvoje vis dar dažniausiai lieka krepšinio ir futbolo šešėlyje, tačiau pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio sulaukia sprinto rungtys. Vienas ryškiausių šios kartos Lietuvos sprinterių – kėdainietis Adas Dambrauskas, ne kartą atstovavęs Lietuvai Baltijos ir Europos čempionatuose. Sportininkas sako, kad jo kelias į aukštą meistriškumą prasidėjo visai atsitiktinai – nuo draugo kvietimo ateiti į treniruotę. Šiandien jis jau pats tampa pavyzdžiu jauniesiems lengvaatlečiams, tačiau pripažįsta, kad iki šiol svarbiausi išlieka paprasti dalykai – disciplina, kantrybė ir kasdienis darbas.
– Kaip prasidėjo jūsų kelias lengvojoje atletikoje? Ar sportuoti paskatino tėvai, treneriai, o gal kas nors kitas?
– Tikslių metų jau tikrai nepasakysiu, bet buvau maždaug šeštoje klasėje. Nuo vaikystės buvau greitas vaikas. Mano klasės draugas tuo metu lankė lengvąją atletiką, mes daug bendravome. Kartą jis pasiūlė ateiti į treniruotę ir pabandyti. Pasikalbėjau su tėvais, jie mane užrašė, ir taip viskas prasidėjo.
– Kada supratote, kad norite sportuoti rimtai ir siekti aukštų rezultatų?
– Manau, kad viskas pasikeitė tada, kai pagerinau savo pirmąjį Lietuvos rekordą ir laimėjau U18 Baltijos čempionatą. Po tų varžybų pagalvojau: kodėl negalėčiau sportuoti profesionaliai?
Iki tol būdavo įvairiai – kartais ateini į treniruotę, kartais neateini. Bet po to starto tarsi įsijungė kažkoks vidinis jungiklis. Supratau, kad nenoriu po daugelio metų gailėtis ir galvoti: „Jeigu būčiau daugiau dirbęs, gal būčiau pasiekęs daugiau.“ Todėl nusprendžiau, kad nuo tada sportui atiduosiu visas jėgas.
– Ar prieš varžybas turite kokių nors ritualų?
– Specialių ritualų neturiu. Gal yra kažkokių smulkmenų, kurių pats net nepastebiu. Pavyzdžiui, man yra sakę, kad prieš varžybas dažnai apsimaunu tas pačias kojines. Net nežinau, ar tai ritualas, ar tiesiog sutapimas.
Didžiausias mano ritualas – atsikėlus ryte susiplanuoti visą dieną iki starto. Man svarbu žinoti, kada valgysiu, kada išvažiuosiu į stadioną, kada prasidės apšilimas. Toks planas leidžia jaustis ramiau.
Visas sezonas man tapo pasiruošimu vienam pagrindiniam startui. Didžiausias tikslas – patekti į svarbiausias metų varžybas: Europos ar pasaulio čempionatą. Visa kita yra pasirengimo etapas.
Adas
– Ar turite sportininkų, į kuriuos lygiuojatės?
– Jeigu kalbėtume apskritai, visi pirmiausia pamini Usainą Boltą. Jis yra legenda, tačiau aš labiau seku dabartinius sprinterius – amerikietį Trayvoną Bromellą ir italą Marcellą Jacobsą. Iš Lietuvos visada stebėjau Gediminą Truskauską – kai pradėjau sportuoti, jis buvo vienas geriausių šalies sprinterių ir tuo metu gerino Lietuvos rekordus. O iš kėdainiečių didžiausias autoritetas man buvo olimpietis Adrijus Glebauskas.
– Ar jaučiate, kad šiandien pats tampate autoritetu jaunesniems sportininkams?
– Tikrai pasitaiko. Sprintas vaikams visada atrodo įdomus, nes visi nori būti greičiausi. Per varžybas dažnai prieina jaunesni sportininkai, pakalbina, kažko paklausia. Šiemet, atrodo, dar nebuvo tokių varžybų, po kurių niekas neprieitų.
Tai malonus jausmas, nes supranti, kad tavo rezultatai kažkam tampa motyvacija.
– Kas tarptautinėse varžybose svarbiau – asmeninis rezultatas ar galimybė atstovauti Lietuvai?
– Kai važiuoji į Europos ar Baltijos čempionatus su Lietuvos rinktine, tas jausmas tikrai kitoks. Vien apranga daug ką pasako – supranti, kad atstovauji savo šaliai, žmonės tave palaiko, jauti didesnę atsakomybę.
Jeigu važiuoji į paprastas tarptautines komercines varžybas, dažniausiai atstovauji savo klubui, todėl ten daugiau galvoji apie asmeninį rezultatą. Bet rinktinės startai visada yra išskirtiniai.
– Ar buvo momentų, kai po traumų ar nesėkmingų varžybų norėjosi viską mesti?
– Sporte traumos yra normalus dalykas. Pastaruosius dvejus metus jos neleido parodyti viso mano potencialo. Šiemet pagaliau viskas klostosi gerai.
Aišku, po traumų būna sunku. Psichologiškai jautiesi prasčiau, motyvacijos mažiau, bet niekada nebuvo minties viską baigti. Tiesiog suprasdavau, kad reikia išlaukti ir grįžti dar stipresniam.
– Ar prieš sezoną keliatės konkrečius tikslus?
– Seniau viską užsirašydavau telefone – kokį laiką noriu nubėgti, kokį rezultatą pasiekti, kokius čempionatus laimėti.
Dabar jau porą metų to nebedarau. Visas sezonas man tapo pasiruošimu vienam pagrindiniam startui. Didžiausias tikslas – patekti į svarbiausias metų varžybas: Europos ar pasaulio čempionatą. Visa kita yra pasirengimo etapas.
– Ar šiandien prieš svarbius startus jaudinatės mažiau nei anksčiau?
– Kai buvau vaikas, tikrai labai jaudindavausi. Dabar į viską žiūriu ramiau. Prieš startą stengiuosi negalvoti apie pašalinius dalykus, o susikoncentruoti į techniką ir savo darbą.
Man atrodo, kad stresuoti reikia treniruotėse. Ten reikia įdėti maksimalias pastangas, nes būtent ten ir vyksta visas darbas. O varžybose jau reikia mėgautis tuo, ką padarei per pasiruošimą.
– Kaip vertinate sprinto ir lengvosios atletikos populiarumą Lietuvoje?
– Aišku, Lietuvoje populiariausi išlieka krepšinis ir futbolas. Lengvoji atletika tikriausiai niekada nebus tokia masiška.
Tačiau dabar labai matyti, kad žmonės vis daugiau domisi sprintu. Disko metimas Lietuvoje visada buvo stiprus, nes turime tokių sportininkų kaip Mykolas Alekna, Virgilijus Alekna ir Romas Ubartas.
Sprinte tokios istorijos neturėjome, bet dabar situacija keičiasi. Ateina daug talentingų vaikų, jų rezultatai kasmet gerėja. Mano jaunimo rekordų jau nebėra – juos pagerino jaunesni sportininkai. Manau, tai tik parodo, kad lygis kyla, o konkurencija tampa vis didesnė.
– Ko palinkėtumėte jauniems sportininkams, kurie svajoja kada nors atstovauti Lietuvai?
– Pirmiausia – niekada nepasiduoti. Nesvarbu, kas nutinka – traumos, nesėkmės ar prastesni rezultatai. Tokių dalykų sporte neišvengsi. Ir svarbiausia – daug dirbti. Be darbo nieko nebus.
Adas Dambrauskas įsitikinęs, kad dideli rezultatai neatsiranda per vieną dieną. Juos lemia ne tik talentas, bet ir kasdienis darbas, disciplina bei gebėjimas atsitiesti po nesėkmių. Nors jo sportinėje karjeroje netrūko traumų ir sudėtingų etapų, šiandien sprinteris į ateitį žvelgia optimistiškai, o pagrindinį dėmesį skiria svarbiausiems tarptautiniams startams. Jauniesiems sportininkams jis siunčia paprastą, bet, anot jo, svarbiausią žinutę – tikėti savimi, kantriai dirbti ir nepasiduoti, nes būtent taip gimsta didžiausios pergalės.
