Verslas ir seniūnai darbuotojų laukia tarsi šventų apaštalų, o šie… net nepasirodo

Kėdainių rajono savivaldybės tarybos posėdyje užvirusios aistros dėl socialinės paramos gavėjų telkimo visuomenei naudingai veiklai atskleidė gilią prarają tarp teorinių, iš centrinės valdžios savivaldai nuleistų įstatymų ir ne tokios jau gražios realybės. Kol savivaldybė priversta naikinti savo pačios patvirtintas tvarkas ir lenktis centrinės valdžios nurodymams, verslininkams belieka kraipyti galvas – siūlomi tūkstantiniai atlyginimai pašalpų gavėjų negundo, o užimtumo didinimo programoms skiriamos lėšos, politikų teigimu, tiesiog paleidžiamos vėjais. Seniūnai taip pat yra ne kitokioje pozicijoje, kai ilgalaikius bedarbius, pasitelkiamus visuomenei naudingai veiklai, kaip ponus turi patys atsivežti ir parvežti, antraip jie net nesiteikia pasirodyti… Gal tikrai socialinė parama virto įrankiu tinginystei puoselėti?

Sprendžia lyg ir savivalda, bet reikalavimus nuleido „iš viršaus“

Krašto politikai turėjo priimti sprendimą pripažinti netekusiu galios dar 2023 metais patvirtintą Kėdainių rajono gyventojų telkimo visuomenei naudingai veiklai tvarkos aprašą. Priežastis biurokratiškai paprasta, mat Vyriausybės atstovas nurodė, kad savivaldybės neturi teisės kurti savo taisyklių, o privalo vadovautis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) nustatyta tvarka.

Toks „nuleidimas iš viršaus“ sukėlė audringą tarybos narių reakciją. Valstiečių frakcijos narys Dalius Serafinas neslėpė nusivylimo esama sistema.

„Mes kalbame apie savivaldą, jos svarbą ir stiprinimą, bet kai tokie klausimai iškyla, tai aš matau, kad nėra jokios savivaldos. Ar mes esame savivalda, ar esame kažkoks priedėlis prie centrinės valdžios? Ir jeigu mes esame tik priedėlis, tai kam tada balsuoti už tai? Jeigu nuleido iš viršaus tvarkas, tai tada tegul prisiima atsakomybę. Man šitas yra visiškai nesuprantamas dalykas“, – posėdžio metu rėžė politikas.

Jam antrino ir demokratas Paulius Aukštikalnis, pabrėžęs pasirinkimo laisvės nebuvimą ir net raginęs pasipriešinti tokiam centrinės valdžios reikalavimui – jis siūlė nepritarti tokiam sprendimo projektui, o tai taptų aiškiu signalu centrinei valdžiai, kad savivaldos kareivėlių taip lengvai nepastumdysi.

„Tai yra tik paklusimas kitiems. Kažin ar tokie sprendimo projektai į tarybą apskritai turėtų eiti, nors panašu, kad mes kito pasirinkimo net neturime“, – svarstė politikas.

Pinigai paleisti vėjais

Tarybos narė Erlenda Turskienė kėlė nepatogius klausimus apie užimtumo didinimo programų efektyvumą. Jos nuomone, tai ne kas kita, kaip lėšų įsisavinimo mechanizmas, neduodantis jokios realios naudos nei rajonui, nei patiems bedarbiams.

„Aš apie tą užimtumo programą jau seniai turiu nekokią nuomonę, kadangi visada buvau įsitikinusi, jog tai yra tiesiog lėšų įsisavinimas. Kiek tų dalyvių įsiliejo į darbo rinką po tos programos? Klausiau, bet atsakymo negavau, nes turbūt nėra ką atsakyti. Žinau, kad gal tik vienas žmogus kažkur įsidarbino valytoju“, – pačią programos esmę kritikavo E. Turskienė.

Politikė detaliai išvardijo, kur, jos manymu, „išgaruoja“ savivaldybės ir valstybės pinigai: „Kiek išleidžiame pinigų taksistams, kurie atveža tuos žmones, visokiems psichologams, kurie teikia vienam žmogui po 24 konsultacijas per metus, kai paprastas žmogus negali pas juos patekti?

Tai tiesiog lėšų perpumpavimas į mokytojų ir konsultantų sąskaitas. Mes tik dar labiau skatiname bedarbių tinginystę. Nė vienas žmogus man nepasakė, kad tai geras sprendimas.“

Panašios pozicijos laikėsi ir Saulius Grinkevičius, stebėdamasis, kad bedarbystė rajone, nepaisant visų programų, stabiliai laikosi ties 8 proc. riba.

1 200 eurų į rankas atlyginimas bedarbių negundo

Bene ryškiausią ir skaudžiausią pavyzdį pateikė D. Serafinas, iliustruodamas situaciją darbo rinkoje. Verslininkas pasakojo apie savo asmeninę patirtį bandant rasti darbuotojų Kėdainių rajone, kur, atrodytų, bedarbių skaičius turėtų garantuoti darbuotojų pasiūlą.

„Savo kailiu patyriau, kaip viskas yra. Atkėliau verslą iš Vilniaus čia, galvodamas, kad galima prisidėti prie darbo vietų kūrimo, verslo situacijos gerinimo.

Bet keturis mėnesius nerandu darbuotojo, siūlydamas 1 200 eurų į rankas žmogui be vidurinio išsilavinimo, be nieko, turinčiam tik rankas ir kojas.

Ir nerandu.

Užimtumo tarnyba man vis siunčia žmones, kurie niekaip iki manęs neateina. Užimtumo tarnyba skambina, klausia, ar būsiu tą ir tą valandą darbe, sakau – būsiu. Ir visi laukia to žmogaus, kaip apaštalo iš dangaus, o jisai nenusileidžia. Tai nebūkime naivūs“, – kalbėjo tarybos narys.

Šis pavyzdys tapo pagrindiniu akcentu diskusijoje apie tai, ar valstybės skiriama parama ir užimtumo programos pasiekia tikslą.

Kai kurie politikai dar tiki bedarbiais

Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Gintarė Vainauskienė bandė raminti aistras pateikdama statistiką. Pasak jos, 2023 metais visuomenei naudingoje veikloje dalyvavo 654 asmenys, o tai sudaro apie 35 proc. visų piniginės paramos gavėjų. Tačiau ji pripažino, kad nuo birželio 1-osios tvarka keičiasi iš esmės.

„Dabar pirmiausia žmones turėsime siųsti į užimtumo didinimo programą. Tik tuo atveju, jei jie atsisakys ar nesutiks dalyvauti, galėsime juos telkti visuomenei naudingai veiklai. Ši statistika dar tik prasidės, matysime, kiek žmonių atsisakys“, – aiškino vedėja.

Ji taip pat pabrėžė, kad savivaldybė neturi prerogatyvos rinkti detalių duomenų apie integraciją į darbo rinką – tai esą ministerijos ir Užimtumo tarnybos analizės objektas.

Konservatorė Lina Šlamienė diskusijoje užėmė nuosaikesnę poziciją, teigdama, kad nacionalinis reguliavimas, nors ir nepatinkantis, yra neišvengiamas.

Socialdemokratas Jonas Talmantas apskritai teigė, kad jei ne tokia programa, joje dalyvaujantys bedarbiai tiesiog mirtų badu.

„Mes gavome tokį palikimą iš Sovietų Sąjungos. Tai yra mūsų Lietuvos piliečiai, mes jais turime rūpintis, kitaip jie numirs badu“, – „auksinių“ minčių pažėrė J. Talmantas.

Seniūnai bedarbiams – kaip auklės

Tačiau Krakių seniūnas Ernestas Barčas, kalbėdamas apie praktinę tokių bedarbių įdarbinimo pusę, buvo kur kas skeptiškesnis. Jis atkreipė dėmesį į įstatymų spragas, kurios leidžia piktnaudžiauti sistema ir iš esmės bedarbių niekaip neskatina įsilieti į darbo rinką. Ir kam – juk jie gauna pašalpas.

„Atėjau, paprašiau pašalpos, tris mėnesius ją gaunu. Tada mėnesį sukandęs dantis neprašau, o vėliau vėl ateinu – ir vėl sėkmingai gausiu, nes padariau tarpą. Teisės aktai tai leidžia“, – sistemos ydas nušvietė seniūnas.

E. Barčas taip pat akcentavo, kad paprastai su tokiais ilgalaikiais bedarbiais vargsta seniūnai, tačiau būta bandymų juos nukreipti ir į verslą. Tik tie bandymai patyrė visišką nesėkmę.

„Verslas atsisakė tokių projektų, nes jis orientuotas į pelną. O mes, seniūnai, dirbame kaip auklės – jei bedarbis neatvažiuoja, mes patys nuvažiuojam, jį paimam, po to parvežam, bandom kažkiek įtraukti į veiklą“, – pasakojo seniūnas.

Ar užimtumo programos tinka jaunimui?

Liberalė Sandra Barzdienė diskusiją pakreipė kita linkme, pabrėždama jaunimo nedarbo problemą. Jos nuomone, dabartinis užimtumo didinimo modelis yra beviltiškai pasenęs ir nepatrauklus jaunajai kartai.

„Mes susifokusavome į vieną grupę, bet pažiūrėkime į jaunimo nedarbą. Mūsų programa jiems nepatraukli. Pozicijos, kurios siūlomos, niekada nesuvilios jaunimo pasilikti darbo rinkoje. Turėtume galvoti, kaip programą praplėsti, išeiti iš seniūnijų rėmų ir įtraukti savivaldybės įmones, tokias kaip „Kėdainių vandenys“ ar „Kėdbusas“, – siūlė S. Barzdienė.

Nepaisant aštrios kritikos, abejonių dėl programų efektyvumo ir verslininkų liejamo apmaudo, balsavimo rezultatai buvo nuspėjami.

Centrinės valdžios diktuojamos taisyklės nugalėjo vietos politikų ambicijas vos vieno balso persvara, nors akivaizdu, kad kone pusė tarybos narių siekė atsiriboti nuo centrinės valdžios nurodinėjimų ir norėjo stiprinti savivaldą. Vis dėlto 12-ai tarybos narių balsavus už, 4-iems susilaikius ir 7-iems pasisakius prieš, Kėdainių rajono savivaldybė oficialiai panaikino savo patvirtintą tvarką ir perėjo prie SADM nustatyto modelio.

Po posėdžio ore liko kaboti vienas esminis klausimas – ar naujoji tvarka bent per žingsnį priartins bedarbius „apaštalus“ prie verslo ar bent jau seniūnijų durų, ar tiesiog taps dar vienu biurokratiniu laipteliu tuščiai leidžiamų lėšų kelyje? Turbūt belieka tikėtis, kad bent vienas kitas žmogus bus ištrauktas iš užburto pašalpų rato, tačiau realybė, bent jau kol kas, žada visai ką kita.