Pastatą senamiestyje sutvarkė, o savivaldybės žadėtos paramos taip ir negavo

Kėdainių rajono savivaldybė vykdo gražiai skambančią ir kartu senamiestį tvarkyti kviečiančią programą, pagal kurią žmogus, suremontavęs senamiesčio statinį, gali tikėtis atgauti dalį išleistų pinigų. Verslininkas Mantas Mikliušas dar pernai pasirašė sutartį su Kėdainių rajono savivaldybe ir įsipareigojo savo lėšomis bei iš Kultūros paveldo objektų išsaugojimo darbų finansavimo programos paramos sutvarkyti pastato, esančio Didžiojoje gatvėje 12 fasadą.

Darbus jis atliko, langus įstatė pigiau nei buvo planuota, dokumentus pateikė, nors ir kiek pavėlavęs. O štai žadėtų beveik 7 tūkst. eurų paramos iš programos jis vis dėlto taip ir nesulaukė. Kol Kėdainių senamiestis iš tiesų verkiant prašosi sutvarkomas ir įveiklinamas, panašu, kad tą darantiems žmonėms kelias sulaukti paramos nėra toks jau lengvas ir paprastas. Ar tik ne todėl kasmet tokių savanorių tvarkyti mūsų miesto veidą vis mažėja?

Sutartį pasirašė, pažadas pervesti pinigus buvo gautas

12 numeriu pažymėtas pastatas Didžiojoje gatvėje stovi pačiame Kėdainių senamiestyje, priešais Rotušę. Šiandien jame veikia „Audiomedikos“ salonas. Pernai pavasarį pastato savininkas Mantas Mikliušas, ne pirmus metus įvairius verslus valdantis ir didmiesčiuose panašaus pobūdžio klausimus sprendžiantis verslininkas, pasinaudojo savivaldybės skelbiamu kvietimu – ėmėsi tvarkyti senamiesčio pastato fasadą ir kreipėsi finansinės paramos pagal Kėdainių rajono savivaldybės kultūros paveldo objektų išsaugojimo programą.

2025 m. birželio mėnesį tarp savivaldybės ir M. Mikliušo buvo pasirašyta Biudžeto lėšų naudojimo sutartis. Joje numatyta, kad savivaldybė skiria 6 tūkst. 808 eurus pastato fasado tvarkomųjų statybos darbų finansavimui.

„<…> nurodytas lėšas pervesti į Lėšų gavėjo sąskaitą <…> pagal Lėšų gavėjo pateiktą prašymą, sąmatą, kuri yra neatskiriama šios Sutarties dalis <…>. Lėšos pripažįstamos tinkamomis apmokėti, jeigu išlaidos patirtos einamaisiais metais ir jos susijusios Sutarties 1.2. punkte nurodyta tiksline paskirtimi“, – buvo rašoma sutartyje.

Sutartyje taip pat numatyta lėšų davėjo, t. y. savivaldybės, teisė „tikslinti prie šios Sutarties pridėtą lėšų gavėjo planuojamų darbų įkainių lokalinę sąmatą“.

Atrodytų, viskas paprasta – pareiškėjas atlieka darbus, pateikia dokumentus, savivaldybė kompensuoja sutartą sumą. Tačiau būtent šioje vietoje ir prasidėjo painiava, o tiksliau, įsisuko biurokratinis malūnas, kuris verslininkui gerokai apkartino šią bendradarbiavimo su savivaldybe patirtį.

Bloga sąmata, blogai užpildyti dokumentai

Atliekant pastato remonto darbus paaiškėjo, kad pagal sąmatininko parengtus įkainius numatyti darbai – konkrečiai langų įstatymas – faktiškai kainavo mažiau nei buvo suplanuota. M. Mikliušas darbus iš dalies atliko ir gruodžio mėnesį pateikė atsiskaitymo dokumentus – sąskaitas už langus ir kvitus bei statybines medžiagas ir įrankius.

Nors kiek vėlavo dokumentus pateikti, M. Mikliušas sakė kalbėjęsis su savivaldybės specialistais telefonu ir buvęs nuramintas, kad pora dienų šen ar ten nieko nereiškia. Vis dėlto gavus atsakymą raštu paaiškėjo, kad tos dienos reiškia net labai daug.

Atsakymas iš savivaldybės jį pasiekė visai prieš pat Kalėdas. Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyr. specialistas Edgaras Jasenka raštu informavo, kad pateikti dokumentai – netvarkingi. Laiške, remiantis tarybos sprendimu patvirtinto programos tvarkos aprašo 32 punktu, primenama: „Pareiškėjas, pasirašęs Sutartį ir gavęs finansavimą iš Savivaldybės biudžeto, turi vykdyti išlaidų apskaitą ir atsiskaityti už panaudotas lėšas <…> iki einamųjų metų gruodžio 20 d.

Jei įgyvendinamų darbų suma mažėja, proporcingai mažėja ir prisidedama finansavimo dalis. Ją per tarpušventinį laikotarpį turėsime persirašyti per naujo naujai sumai“, – laiške verslininkui rašė savivaldybė ir pridūrė, kad sutartis bus perrašyta tik tada, kai bus atsiųsta pakoreguota sąmata. 

Taigi iš esmės savivaldybė tikėjosi, kad pareiškėjas, langus įstatęs pigiau nei numatyta sąmatoje, perrašys ir sutartį, ir sąmatą atgaline data.

Verslininkas: tai panašu į dokumentų klastojimą

M. Mikliušas perrašyti ir koreguoti sąmatos nesutiko. Jau praėjus šventėms jis savivaldybei raštu priminė, kad jų pasirašytos sutarties 2.1 punktas lėšas pripažįsta tinkamomis apmokėti esant dviem sąlygoms – jeigu išlaidos patirtos einamaisiais metais ir susijusios su tiksline paskirtimi.

„Šiuo atveju mano pateikti dokumentai tenkina abi nurodytas sąlygas.

O sprendimas mane įpareigoja vykdyti išlaidų apskaitą esant dviem sąlygoms: 1. Pasirašius sutartį (įgyvendinta); 2. Gavus lėšas (neįgyvendinta, nes lėšų nesu gavęs)“, – rašoma jo atsakyme.

Galiausiai M. Mikliušas atkreipia dėmesį, kad pati sąmata yra rengiama ne pareiškėjo, o kvalifikuoto sąmatininko pagal ministro patvirtintas taisykles, o sutartis suteikia savivaldybei teisę pačiai tikslinti sąmatą. Jei jai pateikta sąmata nebetinka – ji turi įrankį tą sąmatą pakoreguoti, nereikalaudama, kad tą atgaline data atliktų pareiškėjas.

„Tai, ko jie prašo, yra, na, švelniai tariant, dokumentų klastojimas ir man sąmatą parengusi įmonė tiesiog atsisakė užsiiminėti šitokiomis machinacijomis“, – sako M. Mikliušas.

Savo ruožtu savivaldybė į sutarties punktais argumentuotą verslininko atsakymą atkirto, esą jeigu jam kyla klausimų dėl teisinių sutarties įsipareigojimų, jam derėtų atsiminti, kad visi apmokėjimui būtini dokumentai turėjo būti pateikti iki gruodžio 20 dienos: „Apie terminą buvote perspėtas ir asmeniškai, ir telefono skambučiais nuo sutarties pasirašymo bent kelis kartus.

Taip pat čekiukuose pritraukta statybinių prekių, nesusijusių su fasado remonto darbais. Mes statybinių įrankių, kaip peiliukai, kopėčios ir kt., nekompensuojame“.

Šiuo laišku savivaldybės ir pareiškėjo komunikacija praktiškai baigėsi. Sutartis liko neįvykdyta ir pinigai pareiškėjui nebuvo pervesti.

Esmė ne pastatą sutvarkyti, o popierius surinkti?

Pats M. Mikliušas pasakoja, kad nors savivaldybė lyg ir rodė norą išspręsti problemą ir perrašius sutartį buvo pasirengusi suteikti kiek mažesnį nei žadėta, finansavimą, jis pats atsisakė tęsti tokias derybas. Verslininko teigimu, savivaldybės reikalavimai jam atrodė kaip prašymas pažeidinėti įstatymus, o to daryti nei jis, nei jam sąmatą sudarinėjusi įmonė neketino.

„Sąmatą juk ne aš pats darau. Sąmatą sudarinėja sąmatininkas, ir jis tą daro vadovaudamasis ministro patvirtintais normatyvais. Kai buvo pareikalauta perrašyti sąmatą, pakeičiant ją atbuline data, šitoj vietoj nebuvo tęsiama diskusija, nes tai, ko jie prašo, yra dokumentų klastojimas“, – įsitikinęs verslininkas.

Maža to, jis sako, kad pati sistema yra labai palanki išpūstomis kainomis dirbančioms pastatų restauravimo bendrovėms, ir labai nepalanki esminiam siekiui sutvarkyti ir pagražinti apibyrėjusius senamiesčio pastatus.

„Paprasčiausias pavyzdys: restauruoji pastatą pagal tą projektą ir numatai, kad pastato fasadui yra, pagal patvirtintus įkainius, išlaidos 100 tūkstančių eurų. Bet darai pats ir pasidarai viską už 10 tūkst. eurų.

Tai valio, padarei, sutaupei, bet paramos iš savivaldybės nebegausi.

Jeigu žmogus pats pasiima teptuką ir nudažo tą pastato sieną, tai savivaldybei atsiranda argumentas nemokėti pinigų dėl to, kad jis neva iš viso nepatyrė jokių išlaidų.

Jeigu aš esu apdailininkas, dirbu pas save ir tą laiką sunaudoju dirbdamas sau, tai automatiškai tie darbai nefinansuojami, nes neva nepatyriau jokių išlaidų“, – absurdišką sistemos viziją nupasakoja M. Mikliušas.

Jis priduria, kad tokie biurokratiniai reikalavimai iškreipia programos viešai deklaruojamą tikslą. Maža to, jo asmeninė patirtis parodė, kad nelabai kam galiausiai rūpėjo, kad pastatas sutvarkytas. Labiausiai rūpėjo, kad popierėliai būtų tinkami ir laiku paduoti.

„Yra sukurta iliuzija, kad savivaldybė turi tikslą sutvarkyti senamiesčio pastatus. Na, bent jau taip atrodė iš mano perspektyvos.

Bet ne, pasirodo, tikslas ne toks buvo.

Tikslas buvo surinkti dokumentai apie to objekto tvarkymą“, – savo nuomone pasidalijo verslininkas.

M. Mikliušas neslepia, kad pats dalyvavimas programoje jam tapo finansiškai nuostolingas. Jei būtų tiesiog remontavęs pastatą, nebandydamas kreiptis paramos į savivaldybę, jis būtų išleidęs dar mažiau pinigų nei išleido dabar.

„Realiai aš ruošiau tuos dokumentus, kurių net nereikėjo. Sugaišau daug laiko visiems tiems derinimams. Man dalyvavimas šitam projekte buvo finansiškai nuostolingas. Sąmatos rengimas, projekto derinimai – visos šios išlaidos pagal programą juk net nekompensuojamos, o kainuoja jos ne taip jau mažai“, – sako verslininkas.

Pasak jo, tokia savivaldybės sukurta sistema nejučia stumia projektų dalyvius į „kūrybinius“ sprendimus, kurie teisiškai yra galimi, bet praktiškai yra tiesiog atviras įstatymų ir normatyvų pilkųjų zonų išnaudojimas savo naudai: „Žinant, kad taip vyksta šitas savivaldybės finansavimas, gali parengti projektą, atsidaryti mažąją bendriją, išrašyti sąskaitą, o po visko MB uždaryti. Viskas tada labai gražu, įstatymai nepažeisti, dokumentėliai surinkti.

Bet ar mes čia to siekiam? Kad tokie projektai būtų fiktyviai įbrukti į kažkokių naujai įsteigtų juridinių asmenų, neva užsiimančių tokia veikla, rankas? Tik tam, kad jie tokį projektą prasuktų?“

Savivaldybės pozicija: taisyklės yra taisyklės

Savivaldybė savo ruožtu turi savų argumentų, aiškinančių, kodėl sutartis su M. Mikliušu buvo nutraukta. Kaip bebūtų, savivaldybė už kiekvieną panaudotą centą turi atsiskaityti, o atsiskaityti reikia ne kuo kitu, o tais pačiais popieriais ir dokumentais.

Pasak savivaldybės, verslininkas, deja, nepateikė tų dokumentų, kurių jiems reikėjo. O kompensuoti išlaidų pagal kažkokius kitokius dokumentus jie tiesiog negali.

„Pareiškėjas M. Mikliušas pateikė ne darbų atlikimo dokumentus pagal sąmatą, o statybinių medžiagų ir įrankių įsigijimo čekius, kurie sąmatoje nėra įvardyti kaip darbai.

Programa dalinai finansuoja atliktus darbus, o ne inventoriaus įsigijimą ar darbo priemones“, – aiškina savivaldybė.

Savivaldybė tikina, kad dalyvavimas projekte tikrai nėra apsunkintas, o finansavimo sąlygos nėra sudėtingos. Pasak savivaldybės, pareiškėjas nebuvo paliktas vienas ir nuo pat paraiškos pateikimo pradžios su juo buvo dirbama individualiai, bendraujama tiek žodžiu, tiek raštu, taip pat jis buvo informuotas apie visas galimas rizikas ir darbų įgyvendinimo tvarką.

„Finansavimo sąlygos nėra sudėtingos. Tai yra įprasta projektų rengimo ir statybos darbų organizavimo praktika. Programa orientuota į saugomų paveldo objektų, įskaitant senamiesčio statinius, atnaujinimą, nes jų tvarkymui taikomi griežtesni reikalavimai, siekiant išsaugoti senamiesčio objektų vertingąsias savybes“, – teigiama savivaldybės atsakyme.

Kodėl programos dalyvių kasmet vis mažėja?

Pati programa pinigų stygiumi šiandien tikrai nesiskundžia –  priešingai, finansavimas tik auga. Jei 2024 m. programai buvo skirta 20 tūkst. eurų, tai 2025 m. – 30 tūkst. eurų, o 2026 m. numatyta net 50 tūkst. eurų.

Tačiau įgyvendinimo statistika kelia nemažai klausimų. 2023 m. iš 4 paraiškų įgyvendintos 2. 2024 m. iš 4 – įgyvendintos visos. 2025 m. iš 3 paraiškų įgyvendinta tik viena, dar viena atsiimta, o trečioji – M. Mikliušo – nutrūko ties atsiskaitymo etapu. 2026 m. paraiškų rekordas – jau 7, tačiau ar visos jos pasieks finišą, parodys metų pabaiga.

Kitaip tariant, biudžetas auga, bet didžioji jo dalis 2025 m. tikriausiai liko nepanaudota. Tai paradoksali padėtis senamiestyje, kuriame apleistų pastatų netrūksta, o žmonės, norintys juos tvarkyti, atsiduria biurokratinio malūno girnose.

Formaliai vertinant, savivaldybės pozicija nutraukti sutartį su M. Mikliušu išties turi pagrindą. Sutarties 2.3.4 punktas iš tiesų numato atsiskaitymo terminą iki gruodžio 20 d., o programa iš tiesų finansuoja darbus pagal sąmatą, o ne įrankių pirkinius.

Tačiau lygiai taip pat formaliai pagrindą turi ir M. Mikliušo argumentai – sutarties 2.2.5 punktas suteikia savivaldybei teisę pačiai tikslinti sąmatą, o tą padarius buvo galima nukrauti dalį naštos nuo verslininko ir tiesiog patiems patikslinus sąmatą persirašyti sutartį ir finansuoti dalį patirtų išlaidų.

Du formaliai pagrįsti požiūriai susidūrė – ir nugalėjo tas, kuris turi galios įrankį atsisakyti pervesti pinigus. Verslininkas, sutvarkęs pastato dalį pigiau, nei buvo planuota, liko be paramos. Pastatas Didžiojoje g. 12 lieka iš dalies sutvarkytas, na, o senamiesčio veidas lieka toks, koks yra.

Kyla klausimas – ar paveldo tvarkymo programa Kėdainiuose šiandien tarnauja senamiesčiui ar biurokratiniam aparatui?