Edita Mildažytė: istorija, kuri netelpa į „teisingo gyvenimo“ rėmus

Edita Mildažytė Lietuvos šou pasaulyje pasiekė tai, kas pavyksta retai moteriai – prieš tris dešimtmečius publika ją karūnavo vienu mylimiausių eterio veidų ir šio titulo žinoma žurnalistė, publicistė, kultinių TV laidų vedėja bei įvairių projektų autorė neprarado iki šiol. Žiūrovus charizmatiška moteris žavi nuoširdžia meile žmogui, atlapaširdiškumu ir tokiu tikrumu, kokį sau leidžia tik mažuma. O kėdainiečiai Editą žaismingai savinasi ją vis dar vadindami mūsų krašto martele. Prieš dešimtmetį Amžinybėn iškeliavęs Editos vyras Gintautas Vyšniauskas buvo šių vietovių žmogus. „Kėdainiams sentimentų turiu daug, – atviravo žurnalistė. – Knygoje aš dalinuosi ir mūsų su Gintautu meilės istorija. Nusprendžiau, kad ją verta aprašyti, nes mūsų meilė buvo tokia tikra, didelė, gili, laiminga ir nelaiminga tuo pačiu metu…“ Editai atrodo svarbu atvirai kalbėti ne tik apie gyvenimo sėkmes, bet neslėpti ir karčių patyrimų. Visa tai socialinių tinklų ir tik gražios kasdienybės filtrų iškreiptame pasaulyje žmogų paverčia išties autentišku, todėl įdomiu. Prėsko gyvenimo niekad nemėgusi Edita įsitikinusi, jog nesvarbu į kokį akligatvį likimas atvestų – net iš karčiausio daikto galima padaryti saldų.

Sumušė bibliotekos rekordus

Visai neseniai Edita pradėjo keliauti po Lietuvą pristatydama savo biografinę knygą „Pelynų medus“. Kiekvienas susitikimas su skaitytojais tampa tikru anšlagu.

Štai ir Kėdainiuose knygos pristatymą iš M. Daukšos viešosios bibliotekos salės teko perkelti į naujojo kultūros centro didžiąją renginių erdvę, kurioje susirinko kone pusė tūkstančio Editą gyvai pamatyti norėjusių gerbėjų. Savo numylėtinei jie nešė gėles, dovanas ir netgi saldžius kepinius.

Bibliotekos kolektyvas pasidalino, kad E. Mildažytės knygos pristatymas tapo populiariausiu tokiu renginiu per visą bibliotekos istoriją.

„Ar ne per plona knyga tokią spalvingą kasdienybę gyvenančiai moteriai?“ – šyptelėjusi pasiteirauju Editos.

„Atrodo, kad mano gyvenimas labai įdomus? – nustebusi klausimu atsako moteris. – O man atrodo, kad tai paprastas gyvenimas. Tiesiog aš nebijojau rizikuoti ir bandyti.

Sakau, jog yra du būdai gyventi – kristi arba skristi. Aš skrendu ir visada bandau. Gali gyventi ramiau, bet gali ir rizikuoti, tik turi būti pasiruošęs, jog gali ir nepasisekti.“

Editos, kaip ir bet kurio kito žmogaus, neaplenkė praradimai, skaudžios pamokos, būta ir skandalingų istorijų, tačiau išmintinga moteris net ir gyvenimo išbandymus priima filosofiškai bei supratingai.

„Kai tokie dalykai nutinka, žinoma, man, kaip ir visiems, būna skaudu, nemalonu, bet ilgoje perspektyvoje atsigręžęs atgal supranti, kodėl taip buvo, – sako pašnekovė. – Jei nebūčiau buvusi paklupdyta, tai niekad nežinočiau, ką reiškia atsistoti. Manau, tada gyvenimas būtų labai vienodas – net jei ir lengvas, bet vis tiek neįdomus, nes neturėtum su kuo palyginti.

Tik tada, kai užlipi į kalną, pamatai, koks buvo slėnis. O ilgiau pastovėjęs ant kalno supranti, kad jau reikia leistis žemyn, nes čia viską padarei, ką norėjai. Toks gyvenimas.“

Kabino pilnu šaukštu

Kėdainiuose viešėjusią Editą kalbinti teko jau antrąsyk. Per pirmąjį mudviejų interviu įsiminė iki pat šiol lydinti jos frazė: „Gyvenime turi būti visko – ir džiaugsmo, ir ašarų. Kitaip jis būtų prėskas kaip virta mėsa – joks.“ Todėl nepraleidžiu progos pasmalsauti, ar žinoma žurnalistė vis dar neišsižada šių savo žodžių.

„Tikrai taip ir galvoju, – patvirtina Edita. – Mano gyvenimas buvo ir yra labai įvairus. Jame visko labai daug. Prisimenu, kažkada važiavome su Gintu ir aš garsiai pagalvojau: jei dabar numirčiau – o tada man buvo kokie 48 metai –, tai galėčiau pasakyti vieną – kabinau gyvenimą pilnu šaukštu, – nusijuokia Edita. – Bet kuriame gyvenimo taške jau galėčiau beveik ir mirti, nes atrodo, ką tuo metu galėjau, įdomaus jau nuveikiau.

Man pačiai mano gyvenimas visiškai neatrodo ypatingas. Viskas, regis, buvo taip pat, kaip pas visus žmones.

Vienintelis išskirtinis įvykis – pergalė paskutiniame Lietuvos diktorių konkurse. Diktoriaus profesija anuomet buvo labai reta. Per visą istoriją Lietuvoje televizijos diktorių tebuvo 12, radijo daugiau – per 40.“

Gyvenimo solo neįsivaizduoja

Ryški, talentinga ir stipri Edita, rodytųsi, per gyvenimą kuo sėkmingiausiai galėtų keliauti viena pati. Vis tik moteris itin vertina nuoširdžią žmonių tarpusavio bendrystę ir nesupranta prasmės gyvenant solo.

„Nežinau, kam iš viso būti solo? Ko vertas gyvenimas, jei savo kasdienybe neturi su kuo pasidalinti? – retoriškai klausia ji. – Visi vienišiai socialiniuose tinkluose ar bet kur kitur, tarkime, kad ir keliaujantys vieni, jie vis tiek transliuoja savo kasdienybę. Tai kokių galų ja dalintis, jei norisi vienatvės?

Galbūt vienatvėje džiaugsmą patiria vienuoliai, bet tai – išgryninto dvasinio švarumo klausimas. Šiaip eilinis žmogus yra sociali būtybė. Tik kitų žmonių atspindyje tu išgyveni džiaugsmą ir skausmą. Kaip tau skauda, pamatai, kai aplink labiau skauda kitiems.“

Paklausta, kas formavo tokį gyvybingą, atviraširdį, o kartkartėmis aštrų charakterį, Edita nusijuokusi atkerta: „Pons Dievas ir mama, – elegantiškai krestelėjusi galvą, ji nusimeta ant akių užkritusią neklusnią plaukų sruogą ir surimtėjusi priduria. – Už tai kokia esu, turiu būti dėkinga gyvenimo aplinkybėms, tėvams, močiutei, seneliui, sesei, visiems trims savo vyrams, kuriems teikiu labai daug reikšmės.

Nesu iš tų moterų, kurios sako: „Mes moterys.“ Niekad taip nesakiau. Man visada buvo svarbu partnerystė, su kuo aš gyvenu, kodėl ir ko mes siekiame.“

Populiarumą priima kaip meilę

Širdimi gyvenanti Edita savo populiarumą priima kaip publikos, skaitytojų meilę, bet priduria visiškai nesitikėjusi su savąja knyga išgyventi tokį dėmesio antplūdį, kaip kadaise, kai kultinę laidą „Bobų vasara“ žinojo kiekvienas – nuo mokyklinuko iki senjoro.

„Tikrai nesitikėjau, kad mano knyga taps tokia populiari. Tai, ką šiuo metu patiriu, yra visos Lietuvos dovana man. Nesergu didybės manija, todėl tikrai nė nenujaučiau, kad „Pelynų medus“ bus toks laukiamas ir norimas, – stebisi Edita. – Nors gyvenime stebuklai nesikartoja, bet esu dėkinga, kad man pasikartojo.

Pirmą kartą tokį populiarumo pliūpsnį išgyvenau būdama kiek per trisdešimties – po „Bobų vasaros“, pirmojo tokio pokalbių šou. Tada nesupratau, kas čia vyksta. Kad esu populiari įsitikinau, kai vaikai man už nugaros gatvėje imdavo dainuoti „Bobų vasara…“, – užtraukia Edita. – Neslėpsiu – populiarumas buvo susukęs galvą ir man.

Kaip sako Ovidijus Vyšniauskas, puola ta žvaigždžių liga, puola – būna net išberia, – juokiasi tikra eterio žvaigžde buvusi moteris. – Dabar tas pats ir aš vėl nesuprantu kodėl? Kuo aš čia dėta? Kuo nusipelniau? Jaučiu, kad man grįžta kažkokia meilės dovana ir aš tai labai vertinu.“

Iškreiptame pasaulyje ieško tiesos

Edita šypsodamasi kone dievagojasi, kad knygos apie save neplanavo.

„Knyga atsirado neplanuotai. Jos galėjo tikrai nebūti ir niekas nebūtų pasigedęs. O dabar galvoju: „Ale, kaip Lietuva šitiek metų be jos galėjo gyventi?“ – skambiai nusijuokia šarminga moteris. – „Pelynų medaus“ tikrai nelaikau kokiu ypatingu kūriniu, bet taip nutiko, kad žmonėms čia kažkas rezonuoja.

Gal šiandieniniame melagystės, netiesos sakymo, apsimetinėjimo tuo, kuo nesi, amžiuje tas paprastas kalbėjimas, kad man viskas buvo taip pat, kaip visiems, ir traukia žmogų? – spėja Edita. – O visiems būna visaip – aš ne išimtis.

Niekam neįdomu, kad tau kas nors pasisekė, bet kad buvai gerai į šūdą įmynusi ir kaip iš to išlipai – va šitas jau kaip ir nieko, – balsu juokiasi garsi žurnalistė. – Mane ir anksčiau daugybę kartų kalbino rašyti knygą. O šįsyk tiesiog įtikino. Jei ne tai, tada su visomis mano istorijomis mane būtų užkasę po žeme ir nieko nebūtų nutikę.

Vienu ypatingiausių savo gyvenimo dalykų laikau mūsų su Gintu meilę. Tokią išgyventi pasiseka ne kiekvienam.

Mūsų meilės istorija buvo tokia tikra, didelė, gili, laiminga ir nelaiminga tuo pačiu metu, jog aš pagalvojau, kad šitai išties verta aprašyti. Tada kaip tik suėjo dešimt metų, kai Gintauto nebėra, todėl pagalvojau, jog ši knyga bus atminimas ir apie jį.“

Santykiai – dviejų žmonių kūryba

Brandžiai ir jausmingai užsiminusi apie meilę, Edita taria, jog darnus dviejų žmonių tarpusavio ryšys nėra duotybė.

„Tai yra tik sąlyga. O ką mes iš to sugebėsime padaryti, jau ne nuo vieno žmogaus priklauso. Santykiai – žaidimas, kuris žaidžiamas dviese. Pavyksta susikalbėti arba ne. Visi pradeda turėdami pačių geriausių intencijų. Paskui vienas nueina tolyn, o kitas lieka toje pačioje vietoje. Vienas paaiškėja, kad gali, bet kitas nenori.

Atsitinka įvairiausių dalykų ir tu nebegali to jausmo užauginti. O kam pasiseka, tas pragyvena visą gražiausią gyvenimą.

Santykiuose viskas yra sukuriama. Tai darbas. Bet sukurti gali, kai kitas irgi yra kūrėjas, nes jei kūrėjas tik vienas iš dviejų, tada nieko ir neišeina.

Aš irgi neturiu kuo labai didžiuotis gyvendama su trečiu vyru, – šypsosi Edita. – Bet man pasisekė ir pasisekė keletą kartų. Aš visus savo gyvenimo vyrus labai vertinu ir myliu: senelį, tėtį, vyrus, su kuriais gyvenau, savo sūnus. Jie man darė ir daro labai didelį įspūdį, nes atveria kitokį pasaulį, kurio aš nepažįstu. Tiesą pasakius, vyrai mane stebina iki šiol.

Esu įsitikinusi, kad pažinti kitą žmogų reiškia gauti dovanų visą kitą pasaulį.“

Gyvenimo kebeknės

Edita intriguoja į knygą sudėjusi daugiau savo gyvenimo nuodėmių negu nuopelnų.

„Laimingi esame visi vienodai, o nelaimingi visi skirtingai, – skambią frazę ištaria moteris. – Nuodėmės ir nuotykiai – iš to ir susideda žmogaus gyvenimas. Juk absoliučios laimės mažai kada būna.

Prisimenu kartais tokį bepriežastinį vaikišką džiaugsmą. Turbūt vienintelis dalykas, kurio tikrai ilgiuosi ir kurį dar norėčiau patirti, tai ta būsena, kai pavasarį išeini į lauką ir atrodo, jog suplyš krūtinė: nesupranti, kas darosi, bet labai gera.

Deja, dabar to nebepajuntu, – nusijuokia darsyk Edita. – Bet tos būsenos ilgiuosi.

O šiaip mes visą laiką iš kokios nors kebeknės painiojamės. Jeigu nesipainiojame ir nieko neplanuojame, tai ima varginti gyvenimo rutina. O ta nuobodybė žudo viską – santykius, emocijas, stiprius išgyvenimus, net santykius su vaikais.

Kad man gyvenime nebūtų nuobodu, tai aš jau pasirūpinu, – juokiasi Edita. – O tada visokių situacijų išeina.“

Baimė būti tikriems atima skonį

Savo knygoje Edita skaitytojui atvira. Moteris įsitikinusi, kad baimė atsiverti atima gyvenimo skonį.

„Buvo tokių vietų, kur dvejojau: išimti jas iš knygos ar palikti. Bet jei išimsiu… – nutęsia moteris. – Mes, bijodami savęs pačių, iš savęs atimame gyvenimo skonį ir kvapą. Dabar žmonės turi labai stiprų savicenzorių.

Man atrodo, jog būtent dėl to visuomenė ilgisi normalaus, paprasto, žmogiško kalbėjimo, paprasto atsakymo, kad galvotų, jog šis išties panašus į teisybę. Turint omeny tokį šių dienų kontekstą, gal todėl mano knyga ir įdomi.“

Skaitydami „Pelynų medų“ žmonės mažiau sužinos Editos darbo užkulisių, tačiau žvilgtelėti į savo sielą moteris leis.

„Apie darbą knygoje kalbu mažai, daugiausia – apie asmeninį gyvenimą, – sako Edita. – Žmogų pažinti gali per jo asmeninį gyvenimą, per visą virtinę dalykų, tam tikrų sprendimų bei pasirinkimų, kurie mus suformuoja tokius, kokie esame. Tai ir yra įdomu, todėl nebijau tuo dalintis.

Nuo dirbtinio intelekto mus skiria tik jausmai ir gebėjimas jausti emocinį klimatą. Vieni žmonės turi aukštą emocinį intelektą, o kiti – žemą. Šie gali pjauti pro šoną ir nesuprasti, kad visai ne ta koja šoka, nes jie tiesiog neturi vidinio jausmo, supratimo.

Širdies apgauti neįmanoma. Tai indikatorius, nuo kurio mes galime atsispirti. Aš pasirinkau tokį būdą kalbėtis, todėl turiu būti maksimaliai atvira.

Suprantu, kad visą laiką norisi save kitiems rodyti gražesnį. Bet jei nuėjusi pas siuvėją norite, kad suknia gerai atrodytų, nusirengiate nuoga ir atsistojate prieš veidrodį. Jei nori, kad rūbas gerai atrodytų, turi žinoti savo privalumus, trūkumus – ką dar gali parodyti, o visa kita pridengti, kad būtų corect. Tas pats ir su žmogaus sielos anatomija.“

Be svajonių

Edita nustebino atskleidusi, jog gyvena be svajonių, tačiau… su daugybe planų.

„Kai manęs klausia, ar turiu svajonių, tada aš gėdingai prisipažįstu svajonių neturinti, tačiau visada turiu planų, – šypsosi viešnia. – Aš ne svajoju, o stengiuosi realizuoti planus, – paaiškina Edita. – Vos tik ką nors sugalvoju, tuoj imu dėlioti mintis, kaip būtų galima tai įgyvendinti.“

Viskas iš meilės

Savo tikrumu Edita lengvai pagauna ryšį su žiūrovu ar klausytoju. Moteris sako, jog tai nėra jos išgalvota populiarumo strategija – Edita išties gyvena viską darydama iš meilės.

„Viską, – užtvirtina ji. – Man iki dabar baisus klausimas, ką reiškia mylėti save?

Aš nesuprantu ir niekada nesupratau, bet mano draugė Matilda, kai mudvi važiavome į vieną iš mano knygos pristatymų, rėžė: „Karve tu karve, kodėl šitaip baisiai meluoji? Tu žinai, ką reiškia mylėti save.“ Ir ji pati ištarė atsakymą: „Tai reiškia gyventi savo gyvenimą.“ Išties – išdrįsti gyventi savo gyvenimą yra didžiausia meilė sau.

Bet šiaip aš esu labai gera, visiems padedu ir darau tai iš širdies, – švelniai taria Edita. – Viską darau dėl to, kad man svarbūs žmonės, su kuriais aš gyvenu: mano šeima, artimieji, kiti mane supantys žmonės. Mamai tai esu bloga, bet visiems kitiems tai nieko, – kandžiai tarusi nusijuokia. – Mano mamai neseniai sukako 85-eri ir ji tebedirba akių gydytoja. Prieš pasirodant knygai, labiausiai, ko aš bijojau, buvo, aišku, mama. Ji dalyvavo knygos pristatyme Valdovų rūmų kavinėje.

Kai sesuo perskaitė knygą, parašė žinutę: „Labai faina knyga – ir žliumbiau, ir žvengiau.“ Aš jai rašau: „O kaip mamai?“ Sesuo atsako: „Iškentės“.“

Nieko nesigaili

Drąsiu ir emocingu būdu išsiskirianti Edita gyvenime nieko nesigaili, nors pripažįsta klaidų padariusi.

„Nieko nesigailiu, nes juk nieko negalime ištaisyti. Tokiu atveju apgailestauti yra visiškai beprasmiškas užsiėmimas, – požiūriu dalijasi žinoma moteris. – Geriau žiūrėti, ko pridirbai ir kaip dabar eiti toliau. O galvoti, kaip ten būtų, jeigu būtų, nematau prasmės. Juk negalime pamatyti, kaip tas gyvenimas būtų susiklostęs, jei būtume pasielgę kitaip.

Tu matai vieną savo nugyvento gyvenimo atspindį – telieka džiaugtis tuo, ką esi pridirbęs, – šypsosi Edita ir priduria, jog drąsos jai niekad nestigo. – Iš prigimties savo viduje esu labai laisva ir gana drąsi, žinoma, ne iki durnumo. Tačiau apginti žmogų, jei matau, kad su juo neteisingai elgiamasi, drąsos man užteks – net jei tame kambaryje bus visi priešai.

Nesitaikstau su absurdu ir dabar. Suprantu, jog kartais rizikuoju savo karjera, darbu… Bet, kita vertus, aš visada stengiuosi maitintis pati. Galima sakyti, kad pajamas gaunu iš žmonių meilės, todėl esu gana laisva sakyti, ką galvoju. Iš kitos pusės – nesakau, kol manęs neklausia.“

Žmogus ir mazgelis

Edita pastebi, jog nemaža dalis žmonių skendi savigraužoje dėl praeities klaidų, baudžia save neįsileisdami į gyvenimą šviesos. Pasak moters, tai neteisinga.

„Jeigu jau atsitiko, vadinasi, atsitiko. Gali gyventi tame mėšle ir nuolatos apie jį galvoti arba gali uždaryti duris ir ignoruoti tą prisiminimą. Tiesiog yra situacijų, kurių pakeisti negali, – sako Edita. – Yra daug žmonių, kurie savo gyvenime padaro klaidą ir bijo ją ištaisyti. Toje klaidoje jie gyvena visą gyvenimą: nelaiminga santuoka, labai blogi kaimynai…

Esu parašiusi tekstą apie šniurelį ir mazgelį: žmogus savo viduje visą gyvenimą mazgo niekam nereikalingą mazgą ant niekam nereikalingo šniurelio. O geriau paimtų ir išmestų tą šniurelį. Geriau atsisakyti pinigų, bet turėti laisvę paskui, geriau prarasti sodą su visais nemaloniais kaimynais, bet nebeturėti galvos skausmo, nei visada tame mirkti.

Aš ne apie tai, kad nereikia apmąstyti savo klaidų ir iš jų mokytis. Aš apie tai, kad jeigu gyvenime padarei klaidą, tai nereiškia, kad toje klaidoje reikia toliau visą laiką gyventi. Išmintingiausia  situaciją užbaigti – ištaisyti klaidą, užmiršti ir eiti toliau.“

Edita – įkvepiantis pavyzdys, kad gyvendami drąsia širdimi neprapulsime. Atvirkščiai – pajusime visus būties skonius, kokius žmogui skirta patirti. Šios pamokos bei atradimai augins, turtins sielą ir kurstys smalsumą pasitikti dar vieną naują dieną.