Vaikų šventės: kaip išsaugoti emocinį artumą su tėvais ir nudžiuginti vaiką

Kasmet prieš vaikų gimtadienius tėveliams nemenkai tenka pasukti galvas. Norime padaryti įspūdį, sukurti kažką neįprasto ir įsimintino ilgam. Kur ir kaip rengti šventes, pasirinkimas labai platus. Vienas iš jų – vaikų kambariai ar kitos žaidimų erdvės, kuriose pramogų ir užimtumo pasiūla iš tiesų didelė. Tik ar tai yra naudinga vaikams, jų emociniam ir psichologiniam vystymuisi kai dažnai šventėje vaikai ir tėvai būna tarsi dvi atskiros stovyklos? O gal geriau šventė namie su artimaisiais ir keliais draugais?

Ir gimtadienis, ir edukacija

Sirutiškyje įsikūrusios kavinės „Raganė“, kurioje yra ir vaikų kambarys, vadovė Daiva GRONSKIENĖ teigė, kad tėveliai gana dažnai šventėms užsakinėja vaikų kambarį. Paklausta, kokios šventės yra populiariausios ir dažniausiai čia švenčiamos, pašnekovė sakė, jog paprastai tai būna gimtadieniai. Tačiau dabar, vasarą, taip pat labai populiaru rengti ir darželinukų ar mokyklinukų išleistuves. Vaikų amžius, anot kavinės šeimininkės, labai įvairus – nuo vienerių iki 12 metų.

D. Gronskienė sakė, kad vaikams įdomu ne tik pasiausti ant laipynių ar čiuožynių, bet ir išmokti kažką pasigaminti valgyti ir pasidengti stalą.

„Mes mokome vaikus gaminti virtinukus arba picas ir tuo pačiu rengiame šventę, – pasakojo pašnekovė. – Leidžiame, kad vaikai patys sau pasigamintų maistą, pasidengtų stalą. Taip pat turime ir „Pagranduko“ virtuvėlę, kurioje vaikai kepa pagrandukus, juos dekoruoja.

Jeigu, tarkim, ne visi namiškiai galėjo atvykti į šventę, tai vieną pagranduką vaikas gali suvalgyti šventės metu, o kitą parnešti namo lauktuvių“.

Kaip teigė D. Gronskienė, žinoma, ne visi per šventes nori stovėti prie puodų ir keptuvių, kiti – galbūt yra dar ir per maži tokiems darbams, tada vaišes paruošia kavinės personalas.

Vaikų šventė ne tik vaikams

Kavinės šeimininkė tikino, kad kuo toliau, tuo dažniau tėveliai šventėms renkasi vaikų kambarį. Paklausta, ar tai dėl tėvų tingumo ir nenoro ruoštis namuose, pašnekovė nebuvo linkusi būti kategoriška ir „teisti“ tėvų dėl jų tingumo.

[quote author=“D. Gronskienė“]Čia mūsų, suaugusių, bėda, jeigu mes skiriame mažai dėmesio vaikams. Tai neturi būti tik per šventę, dėmesiu vaiką reikia apgaubti kiekvieną dieną.[/quote]

„Tikriausiai įtakos turi ir  patogumas. Namuose pasikviesti 15 vaikų yra sudėtinga.

Kitas dalykas – bet kokiu atveju visiems norisi išeiti iš namų, kad šventė būtų ne tik jubiliatui, bet ir mamai ar tėčiui, kad namuose nereikėtų indų plauti ir maisto ruošti, –kalbėjo moteris. – Vaikų kambariuose vaikai būna užimti: jie, būdami čia, išsidūksta, o namuose juos reikia užimti, sugalvoti, ką veikti.“

[#gallery=1511#]

Paprastai į vaikų kambarius ar kitas žaidimų erdves susirenka vaikai ir jų tėveliai. Tačiau seneliai ar vyresni giminaičiai ten atvykti nenori, nes paprasčiausiai jiems tai neįdomu. Tačiau D. Gronskienė su tuo nesutiko.

„Pas mus labai dažnai būna vaikų gimtadieniai, kai būna 5 vaikai ir 15 suaugusių, – patikino kavinės šeimininkė. – Turim daug erdvės šalia vaikų kambario, kur suaugę ramiai gali švęsti ir matyti vaikus, kaip jie žaidžia. Aš manau, kad tai yra kaip tik bendrystė, nes jie vis tiek kartu būna. Ir gamina, atneša seneliams, tėveliams parodo, kokį pagranduką padarė.“

Anot pašnekovės, meilės ir dėmesio vaikams reikia ne tik per šventes. Jos neatstos net ir pačios didžiausios ir įspūdingiausios šventės.

„Čia mūsų, suaugusių, bėda, jeigu mes skiriame mažai dėmesio vaikams. Tai neturi būti tik per šventę, dėmesiu vaiką reikia apgaubti kiekvieną dieną, – įsitikinusi moteris. – O šventė yra šventė – ji turbūt ir turėtų būti šiek tiek kitokia, kad tai būtų vaikams įsimintina, o ar ji bus namie, ar kažkokioje kitoje erdvėje, tai čia turbūt irgi kiekvieno pasirinkimas. Svarbiausia, kad tos meilės netrūkų kiekvieną dieną. Nes daryti tik įspūdingą gimtadienį, tai tikrai tas neatperka.“

M. Šnipienė: „Laimingi vaikai – laimingi ir tėvai“

Kėdainiuose įsikūrusio vaikų žaidimų kambario šeimininkė ir vadovė Marija ŠNIPIENĖ taip pat teigia, kad tėveliai dažnai vaikų gimtadieniams renkasi ne namus, o pramogų pilną erdvę.

„Tos pačios šeimos jau ne vienerius metus švenčia pas mus, – džiaugėsi pašnekovė. – Šventėje paprastai dalyvauja ne tik vaikai, bet ir kiti jų artimieji. Taip, daugiausia susirenka vaikų bendraamžių, tačiau ir šeimai artimi žmonės dažniausiai būna kartu.“

Šnipienė sutinka, kad tėvai gimtadienių metu namus į kitą erdvę iškeičia dėl nenoro apsikrauti organizaciniais ir kitais buities darbais.

„Dalis tiesos yra, tikrai tėvai apgalvoja apie netvarką namuose, – kalbėjo vadovė. – Bet nemanau, kad tai yra pagrindinė priežastis, kodėl tėvai renkasi žaidimų kambarius. Pagrindinė priežastis, kad vaikai pas mus turi, ką veikti: jie yra užimti, sudominti ir laimingi. O laimingi vaikai – laimingi ir tėvai.“

Taip pat, anot pašnekovės, kol vaikai užimti, tėveliai gali ramiai pabendrauti tarpusavyje, su giminaičiais ar kartu žaisti su vaikais. O, kad tėvai noriai įsitraukia į bendrą žaidimą su vaikais M. Šnipienė tą tik patvirtina.

„Taip, tikrai būna ir gan dažnai. Ir ne tik žaidžia kartu su vaikais, bet ir prieš savaitę pradeda ruoštis gimtadieniui, kad viskas būtų suplanuota iki smulkmenų, – pasakojo vaikų kambario šeimininkė. – Pradedant nuo torto iki dekoracijų. Tėvams tikrai rūpi, kad šventė būtų graži, smagi, kad vaikas būtų nustebintas.“

Pirmiausia – vaikas ir jo norai

Prieš kalbindama vaikų ir paauglių psichiatrą Liną SLUŠNĮ, tiesą pasakius, kažkodėl buvau įsitikinusi, kad išgirsiu atsakymą, jog gimtadieniai vaikų kambariuose ar kitose žaidimų erdvėse vaikams nėra naudingi dėl bendravimo tarp tėvų ir vaikų ar tarp pačių vaikų, kurio šventės metu beveik nebūna. Tačiau klydau. L. Slušnys įsitikinęs, kad bet kokiose vaikų šventėse pirmiausia turi būti svarbiausias vaikas ir jo norai.

[quote author=“L. Slušnys“]Aš manau, kad mes kartais bijodami, jog lepiname vaikus, stengiamės pagal save juos „pritempti“ ir darome dėl jų per mažai.[/quote]

„Mes turime galvoti, ko reikia vaikams. Jeigu vaikai jaučiasi gerai ir jiems ten yra smagu, tai tas fizinis artumas nėra toks reikšmingas, – kalbėjo psichiatras. – Juk jie vis tiek bendrauja, komunikuoja. Nesvarbu, kad vaikai kokiose laipynėse vienas aukštu aukščiau, kitas – žemiau, bet jie vis tiek tą komunikaciją išlaiko. Jie šūkauja, rėkauja, tai daro veiksmo metu. Ir jeigu dar yra koks žmogus, kuris visa tai moderuoja, o tokių šiais laikais būna daug, tai iš viso puiku.“

L.Slušnys sutinka, kad atsiskyrimas tarp tėvų ir vaikų yra – tėvai sau, vaikai – sau. Tačiau, anot jo, mes turime suvokti ir kitą dalyką, t.y. ko reikia vaikams. Pašnekovo teigimu, namuose suaugusieji lygiai taip pat gali sėdėti prie stalo ir neužsiimti su vaikais kaip ir žaidimų kambariuose.

Seneliai turi prisitaikyti prie vaiko

Kalbant apie senelių ar kitų vyresnių giminaičių dalyvavimą šventėje, kuri vyksta ne namuose, o minėtose erdvėse, psichiatras buvo kategoriškas.

„Čia jau yra senelių ir suaugusių problema. Aš visuomet sakau, kad jeigu darai šventę vaikams, tai ji ir yra vaikams ir, gerbiamieji, prisitaikykit. Jau tada pagarba vaikui turi būti, – įsitikinęs specialistas. – Manęs tokiais atvejais nejaudina, kad senelis neatvažiuos ar dar kas nors. Jeigu tai yra mano vaiko šventė, tai yra jo šventė. Jis norėjo ten būti, jis norėjo ten pakviesti draugus. Vaikas į šventę paprastai kviečia visus ir jeigu, pavyzdžiui, seneliai sako: „Mums ten nebus įdomu ir mes nevažiuosim“, tai aš labai atsiprašau, tai jau nebe vaiko problema. Tai jau yra suaugusio arogantiškumo problema.“

L. Slušnys patvirtino pirmosios pašnekovės D. Gronskienė mintį, kad ryšys ir atmosfera tarp vaikų ir tėvų turi būti kuriama ne tik per šventes, bet kiekvieną dieną.

„Mes kartais klaidingai mąstome, kad tas ryšys – tai visą laiką buvimas susikibus už rankučių: tėvelis, mamytė ir vaikelis. Nieko panašaus. Tai yra svarbu, bet svarbiausia – nuolatinis atmosferos kūrimas. Kai vaikas jaučiasi, kad gauna tai, ko jis tikisi, tai atitinka jo lūkesčius, – kalbėjo specialistas. – Tie ryšiai nesikuria per akimirką, nesikuria per minutę. Aš pastebiu kai kada priešingus dalykus. Tarsi tą ryšio nebuvimą tėvai kompensuoja surengdami šventę ir paskui kaltina vaiką, kad aš tau daviau, visus tavo draugus pakviečiau, o tu čia mažai į mane dėmesio kreipi… Čia jau yra tėvų išminties stoka.“

L. Slušnys: „Į vaikų šventę einu dirbti padavėju“

Dažnai tėvai, norėdami nudžiuginti vaikus, į žaidimų kambarius juos veda nebūtinai kokia nors proga. Taigi, tarsi ir nebelieka tos šventinės nuotaikos per šventes. Tai jau tampa kasdienybe. Paklaustas, kaip reikėtų surengti vaikui gimtadienį ar kitą šventę, kad ji ilgam įstrigtų atmintin, psichiatras buvo atviras.

„Manau, yra paprasti dalykai: ko tu nori, kur nori tą daryti, kas nori, kad ten dalyvautų, – vardijo pašnekovas. – Turi būti pasiruošimas, reikia leisti vaikui pajausti tą visą procesą, o paskui, kai ateinama į šventę, jiems leisti būti, dalyvauti ir džiaugtis tuo visu procesu. Kai mano vaikai švęsdavo ir tebešvenčia, aš visuomet juokiuosi, kad einu dirbti padavėju, aptarnaujančiu personalu. Ir aš tuo džiaugiuosi! Čia nėra joks priekaištas, čia yra normalu. Mums su žmona tikrai smagu. Krūva vaikų, kurių tu matai besidžiaugiančius veidus, kurie po gimtadienio dėkoja ir sako, kad mums buvo smagu, aš manau, tai yra didžiausias pasiektas lygis ir daugiau nieko nereikia.“ 

Bet ar taip „šokinėjant“ pagal vaikų dūdelę jie netaps išlepinti? „Astridos Lindgren knygoje „Ronja – plėšiko duktė“ labai gražiai yra pasakyta: „Lepinti vaikus reikia, nes tada iš jų išauga tikri plėšikai.“ Ir iš Ronjos neišaugo tikra plėšikė, – kalbėjo specialistas. – Aš manau, kad mes kartais bijodami, jog lepiname vaikus, stengiamės pagal save juos „pritempti“ ir darome dėl jų per mažai.“

L. Slušnys ragina nepainioti vaikų kaprizų ir pasiruošimo šventei.

„Užsimanė ko nors – yra, užsimanė – padaviau – tai čia yra kaprizų pildymas. Tada tai galima pavadinti lepinimu, – įsitikinęs pašnekovas. – Bet jeigu vaikui yra kuriama šventė, tai reikėtų atskirti šituos du dalykus. Kas yra skirta vaikams, turi būti skirta vaikams, turi būti sukurta nuotaika ir jie už tai padėkos. Vaikas turi jaustis laisvas, saugus. Tai tada ir yra ta dovana.“

Suaugusieji, anot pašnekovo, dažnai jaučiasi per daug susireikšiminę ir į vaikų šventę žiūri pro savo prizmę.

„Vardan ko mes tą darome? Ar aš darau tai, kad man būtų smagu, ar kad būtų smagu vaikams, kurie ateis? – retoriškai klausė psichiatras. – Jeigu aš tai darau dėl vaikų, tai tada save „išjungiu“, man nesvarbu – noriu sėdžiu ant kelmelio, geriu vandenį ir tada džiaugiuosi, kad vaikams yra smagu. Tai jau yra turtas, nes vaikai už tai atsidėkoja savo džiaugsmu. Yra kitas variantas, kada atvažiuoju: „Ai, čia man bus nuobodu“. Atsiprašau! Taip, čia tau bus nuobodu, bet tu kūrei vaikams ar sau? Tai va šitas dalykas jau yra didelė tragedija, jeigu tėvai ar kiti suaugę nusprendžia, kad jie kuria šventę a la vaikams, bet tai turi būti labai svarbu ir jiems. Taip nebūna, interesai per daug skiriasi.“