Kūnas ir psichika: įsiminkime džiaugsmingas akimirkas

Daugelis žino, kad žmogaus kūną ir protą bei psichiką sieja tvirtas ryšys, vis dėlto tai – plati tema… Kai su kūno terapeute Rasa Mažioniene susitikome pasikalbėti apie kūną ir jame pasireiškiančias įtampas, netikėtai mūsų pokalbis stipriai išsiplėtė.

Kūnas – tik ledkalnio viršūnė. Tačiau būtent kūnas mums gali padėti pažinti mumyse vykstančius procesus, netgi keisti įsitikinimus ar programas, kurie mums trukdo gyventi“, – sako terapeutė. Kaip mums pažinti savo kūne vykstančius procesus?

– Kaip pati susidomėjote kūno terapija?

– Kaip ir visi, sąmoningumu pradėjau domėtis susidūrusi su įvairiomis manyje esančiomis programomis… Kažkada dalyvavau kūno psichoterapijos seminare. Nors anksčiau buvau išbandžiusi daugybę įvairiausių praktikų, kai prisilietė vienas kūno terapeutas, supratau, kad manyje išsilaisvino viskas, ko negalėjau išlaisvinti daugybę metų praktikuodama įvairius dalykus! Kai kitas prie manęs prisilietė ir atliko tam tikrus paspaudimus, suderintus su kvėpavimu, iš manęs „išėjo“ viskas, ko niekaip negalėjau „išmedituoti“ kitais būdais. Tuomet supratau, kad noriu to išmokti. Kūno terapiją taikau jau nuo 2005 m.

Kontaktas su kūnu labai galingas – jis gali padėti paveikti psichiką. Taikant terapiją, kūnas veikiamas prisilietimais ir tam tikrais tempimais, apčiuopiamos įtampos ir blokai, pagal žmogaus reakciją sprendžiama, ką reiškia ta įtampa. Taip įvyksta įvairiausių dalykų, pvz., uždedu rankas žmogui ant nugaros, pradedu jas tempti vieną nuo kitos, patempiu gana smarkiai, o žmogus nereaguoja. Taiką tu, žmogau, jauti savo gyvenime, jei nejauti, kas vyksta su tavo nugara? Viskas atsispindi mūsų kūnuose…

[quote author=“R. Mažionienė“]Yra viena labai paprasta, bet kartu ir galinga praktika, kuri veiks tada, , jei ją atliksite nuoširdžiai. Tai – padėka savo kūnui. Vakare užsimerkite ir padėkokite kiekvienam savo organui, kad visą dieną jums tarnavo, ir siųskite jam meilę. Palaukite atsako signalo – organas įprastai jums parodys., kaip su juo elgėtės.[/quote]

Veikdami kūną, mes ardome neuronines jungtis – įprastas reakcijas į kažkokį veiksmą.

– Kas vyksta su mūsų kūnu, kai gyvenime patiriame įtampas?

– Emocijos yra trejopos: tai, ką jaučiame iš tiesų; tai, ką leidžiame sau jausti; ir tai, ką perduoda giminė (tai, kas susiję su, pvz., tam tikrais įsitikinimais. Problemos prasideda tada, kai, pvz., mumyse kyla pyktis, tačiau mes neleidžiame sau jo jausti – vietoje jo jaučiame liūdesį, nes mums buvo perduotas įsitikinimas – moteriai agresyviai elgtis negalima, ji gali tik liūdėti. Mes liūdime, mus visi guodžia, tačiau tai neišlaisvina viduje esančios įtampos…

Kaip tai atrodo mūsų kūne? Visos šios įtampos susiformuoja tam tikroje kūno dalyje ir galiausiai sutankėja audinys, gali įvykti ir raumens atrofija. Paprastai iš pradžių tai būna skausmingos zonos, į kurias mes nekreipiame dėmesio tol, kol skausmas tampa nebepakeliamas. Iš pradžių jaučiame kutenimą, vėliau – šiek tiek skausmo, o galiausiai tai perauga į stiprų skausmą, ir dažniausiai tik tada atkreipiame dėmesį į probleminę kūno vietą.

Apskritai, fizinis skausmas – paskutinis stipriausias organizmo signalas, kad kažkas ne taip, nors viskas prasideda kur kas anksčiau. Iš pradžių atsiranda nepasitenkinimas, blogos emocijos. Beje, priimta manyti, kad žmogų, kuris moka įveikti problemas, lydi sėkmė, tačiau tai – didelė klaida.

Skirtingose mūsų kūno vietose yra zonos, atsakingos už tam tikras sritis. Pavyzdžiui, nugaros kryžkaulyje yra pažeminimo zona, juosmenyje – vertybinė zona, šiek tiek žemiau menčių – aukos zona. Tarp menčių slypi „viską padarysiu pats“ zona. Ir tai – vien nugara! Beje, kiekvienas žmogus išskirtinis, ir pagal vieną taisyklę apie visus spręsti tiesiog neįmanoma. Čia dalijuosi tik bendro pobūdžio informacija.

Dar šiandien daugeliui aktuali problema – nugaros apačios skausmai. Jie parodo, kad neleidžiame sau gyventi pagal savo vertybes… Nes esame įsitikinę, kad sunkumai – jėga. Jeigu neturi iššūkių, vadinasi, tau nesiseka. O kas yra laimė ir sėkmė? Laimė – tikrųjų savo norų realizavimas, o sėkmė – tai mokėjimas taip gyventi.

– Kodėl esame taip praradę ryšį su savo kūnu?

– Nes nesusiformavome įpročio klausytis savo kūno. Be to, pažvelkite į pastarąjį šimtmetį – Lietuvoje buvo tiek karų, netekčių, skausmo… Visa ši informacija vis dar pasilikusi mūsų kūnuose. Kad pakeistumėte savo sąmonę, reikia labai daug sąmoningumo.

Kokia yra šiuolaikinio žmogaus charakteristika. Psichologiškai – nepasitenkinimas gyvenimu, fiziškai – neaiškios kilmės skausmai. Šiandien labai mažai kalbama apie džiaugsmo hormonus, tačiau labai svarbu žinoti, kad būtent jie nuskausmina organizmą, nes visos mumyse vykstančios fiziologinės funkcijos be galo skausmingos. Jei šis hormonas neišsiskirtų, mes, ko gero, tiesiog išprotėtume nuo skausmo!

– Dažnai, kai gyvenime patiriame pokyčius ar krizes, kūnas linkęs tam priešintis – prasideda įvairios ligos ir pan. Kaip galime padėti savo kūnui tokiais laikotarpiais?

– Apie kūno praktikas žmonės žinojo toli gražu ne visada. Yra ir kitas nebūtinai lengvesnis kelias. Trys dalykai padėdavo mūsų senoliams: žmonės, pirtis su vantomis ir bažnyčia.

Savaitę pabuvai tarp žmonių ir pamatei, į ką reaguoji, kas tave erzina. Vadinasi, šios savybės yra tavo pažeidžiamumas; tu šių savybių nenaudoji, jos tavyje užblokuotos, todėl atsispindi aplinkoje… Taigi atradęs tai, kas tavyje aktyvuojasi būtent su žmonėmis, eini į pirtį, išsiperi vantomis, pasidarai kontrastinį dušą, taip tarsi apsivalydamas nuo viso to.

Galiausiai eini į bažnyčią – pasineri į aukštų dažnių srautus, kurie suardo tavo įprastą požiūrį, ir prašai atgailos… Nes tu supranti, kad kažkas su tavimi ne taip. Kol esame vieni, jaučiamės tokie unikalūs, o paskui sakome – keista, einu į pasaulį, visus myliu, bet su manimi niekas nesišneka… Meldžiantis sustiprėja mūsų vibracijos, o kai tai nutinka, prie mūsų nebekimba ligos.

Todėl labai vertinga lankytis šventose vietose. Jose turime labai gerai jaustis. Jei jaučiame kokį nors diskomfortą, tai problema slypi ne vietoje, o mumyse pačiuose. Taip pat kai pas mane ateina žmogus į terapiją ir jaučia tam tikrą diskomfortą, aš suprantu, kad problema slypi ne manyje, o pačiame žmoguje – ir mes aiškinamės…

Jei žmogus dvasingas, jis būna sveikas ir turtingas. Dvasingumas – tikrųjų savo norų suvokimas ir mokėjimas girdėti savo sielą, o turtingumas – turėti lėšų tikriesiems savo norams įgyvendinti – mes puikiai žinome, kad žmogui reikia ne tiek daug, kiek įsivaizduojame.

Sveikata – gyvenimo būdo pasekmė. Žinoma, svarbu ir judėti – bet kokios formos judėjimas ar fizinė veikla padeda tekėti energijai, šviesėti protui ir geriau suvokti, ko mes norime, bei įgyti energijos tai padaryti. Mūsų problema – kad mes neišsiaiškiname naudojimosi savo kūnu instrukcijų.

Kur rasti tas instrukcijas? Savo širdyje. Mes visą laiką suprantame, ką darome. Nesutikau nė vieno žmogaus, kuris nesuprastų, kodėl ko nors nedaro. Tiesiog jis nenori sau užduoti nepatogių klausimų…

– Ar tiesa, kad kūnas žino viską, ko mums reikia, kas mums tinka?

– Taip, dėl to labai vertinga praktika yra įvairios judesio terapijos, nes jos padeda pažinti ir išlaisvinti savo kūną, girdėti kiekvieną savo kūno lopinėlį. Kai girdėsime save, tapsime tarsi virgulės, kurios skenuoja aplinką. Vos tik kas ne taip, mes užčiuopsime savyje spazmą, sutelksime į jį dėmesį ir suprasime, ką mūsų kūnas nori mums pranešti.

Turime labiau pasitikėti savimi.

Parengta pagal žurnalą „Raktas“.