Užgavėnės – šventė, sena kaip gyvenimas

Dovydas PASLAUSKAS

Kiekvienais metais mūsų šalyje vis labiau populiarėja vakarietiška tradicija minėti Heloviną – šventę, per kurią persirengiama įvairiais kostiumais ir vaikščiojama nuo durų prie durų, prašant saldumynų arba grasinant iškrėsti kokį nors pokštą. Šią šventę daugiau mini vaikai, jaunimas, o štai vyresni jos nesureikšmina: kam minėti šią šventę, atkeliavusią iš tolimosios Amerikos, kai čia, Lietuvoje, turime savą gilias tradicijas puoselėjančią, niekam kitam neprilygstančią persirengėlių šventę – Užgavėnes? Kokios tos tradicijos? Kas per šventė yra Užgavėnės? Kuo išsiskirianti bei kaip minima? Šių bei kitų klausimų pasiteiravome etnologės, Lietuvos nacionalinio kultūros centro tautodailės specialistės Astos Valiukevičienės.

– Kokia Užgavėnių šventės minėjimo istorija? Kada pradėjome šią šventę minėti ir dėl kokių priežasčių?

– Sunku būtų pasakyti, kada pradėtos minėti Užgavėnės. Ši, kaip ir kitos šventės, turi bendrą šventinę tradiciją visoje Europoje ir tai sąlygojo kelios priežastys. Viena jų, kad visa Europa yra kilusi iš vienos indoeuropiečių protautės, kuri atsinešė bendrą mitinę tradiciją, o šventiniai skirtumai atsirado tą pačią tradiciją puoselėjant skirtingose tautose.

Žvelgiant į tuos laikus, matome, kad ekonominis pagrindas buvo priklausomas nuo agrarinės kultūros, todėl visos šventės yra susijusios su ūkio darbais, metų kaitos ciklais. Dėl šios priežasties tos pačios šventės skirtingose Europos šalyse švenčiamos ne visai tuo pačiu metu.

Ne išimtis ir Užgavėnės. Jos mūsų laikus pasiekė bene labiausiai archajiškos ir labai mažai paveiktos besikeičiančio laiko.

Dažnai sakoma, kad Užgavėnės yra pirmoji pavasario šventė, tačiau visiškai teisinga ją priskirti ir prie žiemos švenčių, kadangi Užgavėnės turi labai panašią šventimo tradiciją, kaip ir žiemos šventės: nuo pat Kūčių iki Trijų Karalių. Neabejotinai ši šventė yra virsmo taškas, kai gamta pastebimai išvirsta iš žiemos į pavasarį.

Agrarinėje kultūroje gyvenančiam žmogui tai neapsakomai svarbu. Tam tikra prasme būtent šiuo metu prasideda naujieji metai. Ruošiamasi naujam derliaus auginimo sezonui. Taigi, turbūt nesuklysime pasakydami, kad šventė sena kaip gyvenimas.

Žmogus, gyvendamas dideliame sąlytyje su gamta, minėjo šį gamtos virsmą ir nustatyti tikslią Užgavėnių pradžios datą praktiškai neįmanoma.

– Kokios yra Užgavėnių tradicijos ir papročiai? Kokios tradicijos – senosios, vartojamos mūsų protėvių, o kokios – išlikusios iki šių dienų?

– Pagrindiniai šventės akcentai yra Užgavėnių persirengėliai, pamėklė, pasivažinėjimai, laistymasis vandeniu, supimasis ir, žinoma, apeiginis valgymas. Visos jos išlikusios iki mūsų dienų.

Užgavėnių persirengėliai yra ne kas kita, kaip svečiai iš ano pasaulio. Persirengėliai labiausiai buvo būdingi Žemaitijos regionui, tačiau ilgainiui išplito visoje Lietuvoje.

Pačios seniausios kaukės buvo meškos, gervės, arklio, ožio, taip pat raganos, velnio, giltinės. Kalbant apie kaukes, vertėtų prisiminti lietuvišką tradiciją – į savas šventes pasikviesti svečius iš ano pasaulio. Per Kūčias mes dedame tuščią lėkštelę mirusiems, per Vėlines – praveriame langelį, kad į namus galėtų sugrįžti mirusiųjų vėlės, Rasos šventės metu miškuose mūsų tyko raganos ir velniai.

Taigi matome, kad anapusinis pasaulis lietuviui nei kiek nebaisus, per anapusinio pasaulio svečius gyvieji bendrauja su savo mirusiaisiais, tik jie mūsų lankyti gyvųjų pavidalu jau nebegali. Anas pasaulis yra kitoks, nei mūsiškas, net galima sakyti, kad atvirkščias. Todėl ir svečiai iš ano pasaulio dažnai esti kitokie.

Jei gyvųjų pasaulyje šventės metu reikia pasipuošti, pasidabinti, tai aname pasaulyje viskas atvirkščiai – jo gyventojai kudloti, nešukuoti, baisūs, tačiau jie ateina ne gąsdinti, o laiminti.

Iki šių dienų išliko tradicija gaminti baisias Užgavėnių kaukes, rengtis išverstais kailiniais, kelti triukšmą ir klegesį, netgi sujaukti namus, į kuriuos ateina Užgavėnių persirengėliai. Ir niekas už šiuos, atrodo, nelabai mielus pokštus, nepyksta. Tokia tradicija. Kuo didesnis būrys į namus sugužės persirengėlių, kuo didesnį triukšmą sukels, tuo laimingesni tais metais bus tie namai. O ir kiekviena kaukė turėjo savą simboliką.

Štai į namus atėjusi gervė apžnaibydavo dar netekėjusias moteris, tai buvo lyg linkėjimas ištekėti, lyg savotiškas paraginimas, o kartu ir žinia nuo bendruomenės, kad jau laikas, jau esi suaugusi ir bendruomenė mano, kad esi pribrendusi naujam žingsniui. Tai lyg savotiškas padrąsinimas.

Meškos apsilankymas reiškė skalsą. Senais laikais meška kovėsi su briedžiu, taip vaizduodami žiemos ir pavasario kovą ir tik vėliau juos pakeitė Kanapinis ir Lašininis.

O štai arklio svarba atsispindi net ir Užgavėnių dainose. Šiais laikais bene žinomiausia Užgavėnių daina yra „O tai arklys, o tai arklys, labai geras yra arklys…“, o ir jokia šventė neapsieina be pasivažinėjimo arkliais, dažnai išpuoštas ne tik puošniais pakinktais, bet ir įvairiais žvangučiais.

Nėra daug šaltinių, pasakojančių, kuo svarbus Užgavėnėse šis personažas, tačiau nederėtų pamiršti, koks jis buvo svarbus apskritai eiliniam žmogui – tai buvo pirmas pagalbininkas kaimo darbuose, kaip tik po Užgavėnių ir prasidės ilgasis darbymetis, nes žiemiškas poilsis jau baigiasi.

Lietuvių mitologijoje arklys, o gal net labiau – žirgas, taip pat turi didelę reikšmę. Čia vertėtų prisiminti mitą, kaip saulės žirgai dangumi parveža Saulę, Užgavėnės juk sankirta tarp žiemos ir pavasario, tarp tamsaus metų laiko ir šviesaus.

O štai vėliau atsiradusios daktarų, vengrų, čigonų ar žydų kaukės buvo kuriamos tikrai ne pasišaipyti iš šalia esančių kitataučių. Jų reikšmė buvo lygiai tokia pat – tai savo ir svetimo, savo ir kito susitikimas. Šio ir anapusinio pasaulio svečių bendra puota.

Kai pasaulis mažai keliavo, šalia, kaimynystėje gyvenantis vengras ar žydas buvo atpažįstamas, kaip kitoks. Nei blogesnis, nei geresnis, tiesiog kitoks. Kaip tas, kuris iš kito pasaulio. O svečias iš kito pasaulio visada yra laukiamas, gerbiamas ir vaišinamas.

Dabar tokiomis kaukėmis nieko nebenustebinsi, nes pasaulis „susitraukė“ ir kitatautis jau nebeatrodo kitoks, tačiau šiomis dienomis galima pastebėti kitų tendencijų. Tarp kaukių atsiranda tokių personažų kaip valdininkai, tai atspindi tą pačią skirtingų pasaulių tendenciją, kadangi yra didelis susipriešinimas tarp eilinio žmogaus ir valdžios atstovo.

Taip pat tekę matyti kompiuteristų kaukių, nes pažengus technologijoms eiliniam žmogui vis sunkiau suvokti kibernetinį pasaulį. Todėl viskas, kas nepažinta, yra traktuojama, kaip anapusinis pasaulis.

Ši persirengėlių tradicija dabar būdinga jau visai Lietuvai, nors anksčiau tai buvo būdingiausia Žemaitijos regione. O likusioje Lietuvos dalyje buvo kur kas svarbiau jaunimui pasivažinėti arkliais rogėmis. Dabar dažna tokia žiema, kai jau važiuojama vežimu. O dažnai abi šios tradicijos yra susimaišiusios ir ne kartą yra tekę matyti, kad vežimu važiuoja būrys persirengėlių.

Visoje Lietuvoje važinėjimas buvo siejamas su linais – kuo toliau nuvažiuosi, tuo ilgesni linai augs. Silpstant žemdirbystei, silpsta ir tam tikros tradicijos, nes pamažu jos praranda prasmę. Kai kur tas važinėjimas kartu susipina su tradicija laistytis vandeniu – palaistysi žemę ir ji greičiau atgims, greičiau ateis pavasaris.

O štai pamėklės buvimas Užgavėnėse būdingas visai Lietuvai. Mums dabar gana įprastas pamėklės vardas Morė, tačiau ne mažiau žinomas ir Gavėnas, taip pat Kotrė, Čiučela, Boba, Pelenų diedas, Diedelis, Magdė. Dabar ji dažniausiai stovi ir laukia sudeginimo, tačiau anksčiau ji buvo vežiojama ar nešiojama po kaimą. Ir toli gražu ne visur ją sudegindavo. Kartais ji ramiai laukdavo kitų metų, o štai Vilniaus krašte buvo skandinama, taip pat yra žinomas ir Gavėno išmetimas į pusnį ar į griovį, net jo korimas.

Ne toks ryškus ir dabar gal jau primirštas yra Užgavėnių supimasis. Jis buvo aptinkamas visoje Lietuvoje, gal kiek stipriau išsilaikęs Dzūkijoje. O štai Šalčininkų rajone, Deveniškėse, net turėjęs savitą pavadinimą – „šokimas lenton“.

Tiesa, reikia paminėti, kad supimasis dažniausiai buvo ne sūpuoklėse ant virvių, bet lentos, kuomet lenta paguldoma ant trinkos. Nusveriant lentą reikėdavo gerai ją trinktelėti į žemę, kad priešingoje pusėje esantis žmogus kuo aukščiau pašoktų: kuo aukščiau pašoks, tuo skalsesnis bus derlius.

– Be kokių šios šventės akcentų Užgavėnių minėjimas neįsivaizduojamas? Galbūt yra tokių, apie kuriuos jau esame primiršę arba dar negirdėję?

– Šiomis dienomis neįsivaizduojame Užgavėnių be apeiginio valgymo. Ir nors mums dabar atrodo, kad tai paprastos vaišės, tačiau visgi visi matome, kad valgyti daug per Užgavėnes vis dar yra ne mažiau svarbu.

Dar neužmirštas posakis, kad per Užgavėnes reikia kimšti tiek, „kad pilvas būtų kietesnis už kaktą“. Ir kemšame įvairiausių rūšių blynus. Tačiau blynai išpopuliarėjo ne taip ir seniai, iki tol buvo valgoma mėsa ar koks riebus maistas, šiupinys.

Valgymas per Užgavėnes stipriai įsišaknijęs mūsų nūdienoje, tačiau yra ir užmirštų tradicijų. Viena iš jų: Dzūkijoje minimas merginų važinėjimas nuo kalniuko ant verpsčių. Tokia tradicija galimai galėtų simbolizuoti tą patį, kaip ir pasivažinėjimas arkliais rogėmis (kuo toliau nučiuoši, tuo ilgesni linai, augesnis derlius, kadangi čiuožinėjama rogėmis, tai galbūt verpsis ilgi verpalai).

– Ar šiomis tradicijomis puoselėjama lietuvių kultūra ir istorija? Ar šią šventę galima būtų pavadinti tautinio palikimo puoselėjimu?

– Kiekvienos tradicijos saugojimas puoselėja lietuvių kultūrą. Žinoma, be galo svarbu žinoti, kodėl atliekamas vienas ar kitas veiksmas, ką jis reiškia. Galbūt šiomis dienomis jis nėra aktualus, bet tai įvertinti galime tik žinodami iš praeities atsineštas prasmes.

Tačiau ne mažiau prasminga atlikti tuos pačius tradicinius veiksmus ir nežinant jų priežasčių. Kartais tradicijos išsaugomos tik todėl, kad žmonės dėl nepaaiškinamų priežasčių kartojo tuos pačius veiksmus vien todėl, kad taip darė jų tėvai ir seneliai.

Kai kurie papročiai mus pasiekė kartojami automatiškai ir tik iš nuotrupų galima sudėlioti jų galimas priežastis. Tačiau jei jie nebūtų automatiškai kartojami, gal dabar jų nebeturėtume.

Gal kartais galima sakyti, kad Užgavėnės mums nebeaktuali šventė, kadangi mums nesvarbu suptis, nes nebeauginame savo daržų ir nebesvarbu skalsus derlius ar nebereikia važinėti arkliais, nes nebeauginame linų, todėl neaktualu, kad jie užaugtų ilgi. Tačiau ši šventė ne tik apie tai.

Viena vertus, mes vis tiek esame priklausomi nuo derliaus gausos, nors ir ne mūsų žemės sklype auginamo, antra vertus – žiemos ir pavasario sandūra vis dar vyksta nepriklausomai nuo to, ar mieste, ar kaime gyvename.

Ir atsigręžimas į gamtą visus mus priverčia stabtelėti, priverčia pastebėti gamtoje vykstančius virsmus, neleidžia užsisukti rutinoje.                

– Ar Užgavėnės – tik lietuvių šventė? O gal panašios šventės minimos ir kitose šalyse?

Užgavėnių tradicija bendra visai Europai. Žymieji Venecijos karnavalai yra labai stipriai sumodernėjusi Užgavėnių tradicija, kur iš senos tradicijos liko tik persirengėliai, tačiau šios šių karnavalų užuomazgos prasidėjo gerokai seniau, kuomet po namus dar vaikščiodavo Užgavėnių persirengėliai.

Daugelyje pasaulio vietų rengiami karnavalai pažymintys žiemos ir pavasario susidūrimą.

– Kuo ši šventė – ypatinga, išskirtinė?

– Vis labiau populiarėjant įvairiems europiniams Užgavėnių karnavalams tradicinės lietuviškos Užgavėnės yra reikšmingos ne tik mums patiems, bet ir visai Europai, kadangi lietuviškos Užgavėnės išlaikiusios dar gana daug archajiškų papročių, pradedant zoomorfinėmis kaukėmis, vaikštynėmis, pamėkle, baigiant tradiciniais valgiais. Tai ne tik mūsų lietuviškos kultūros palikimas, bet ir bendras Europos tautų palikimas.

– Ar galima pastebėti, jog Užgavėnių kaip šventės minėjimo tradicijos – nyksta? O gal atvirkščiai – Užgavėnės kaip niekada švenčiamos ir minimos daugumos lietuvių?

– Aš nedrįsčiau sakyti, kad Užgavėnių šventimo tradicija nyksta. Sakyčiau, kad ji kinta. Matome, kad iš kaimiškos kultūros Užgavėnės transformuojasi į miesto kultūrą. Rengiamos didelės šventės miestuose, statomos didelės pamėklės, susiburia į šventes gausiausi būriai žmonių.

Tiesa, su šventės forma šiek tiek kinta ir tam tikri ritualiniai veiksmai. Ne taip aktualu veiksmai, užtikrinantys derliaus augumą, todėl rečiau supamasi, rečiau važinėjama arkliais, tačiau šiomis dienomis retai kur apsieinama be pamėklės deginimo, mat su ja sudega ir visos žiemos negandos.

Gal nebeskaičiuojama, kiek kartų per dieną valgoma, nes nebe toks aktualus artėjantis pasninkas. Taip pat riebų šiupinį mielai keičia įvairiausi blynai. Tačiau savo populiarumo Užgavėnės nepraranda, jos švenčiamos kiekviename mieste, kiekviename didesniame kaimelyje, kiekvienoje mokykloje ar vaikų darželyje. Turbūt nerastume Lietuvoje žmogaus, kuris nežinotų, kas yra Užgavėnės.

– Dėkoju jums už pokalbį.