Sugrįžta ranka rašyti laiškai: vaikus mokys bendravimo be ekranų

Ar šiandienos vaiką dar gali pradžiuginti ne žinutė telefone, o ranka parašytas laiškas? Knygos „Paršiuko Čiuko laiškai“ autorė Ligita Valonytė tiki, kad gali. Nuo šio rudens rašytoja su Kultūros pasu keliaus į pradines mokyklas ir edukacijose „Siunčiu tau gerų dienų“ kvies vaikus trumpam padėti į šalį išmaniuosius įrenginius, prisiminti senąjį paštą ir patiems patirti, kiek džiaugsmo gali suteikti popieriuje užrašyti žodžiai. Vaikai rašys laiškus klasės draugams bei mokytojams, dės juos į pašto dėžutę, o išrinkti „laiškininkai“ pristatys juos adresatams.

„Aš taip pat nekantriai laukiu susitikimų su vaikais, kuriems vesiu edukacijas „Siunčiu tau gerų dienų“ (pasakų knyga „Paršiuko Čiuko laiškai“). Ką mes veiksime? Juk žinote, kad Čiukas gyveno tais laikais, kai nebuvo išmaniųjų telefonų ir kompiuterių, o žmonės neretai bendravo laiškais. Juos rašė ranka.

Dabar mano rūpestis – pasidaryti Čiuko pašto dėžutę. Kai susitiksime, patarsiu, kaip parašyti laišką“, – pasakojo rašytoja.

O kad būtų suplanuoti knygos autorės ir mokinukų susitikimai ir veiktų paštas, Ligita kviečia pradinukų mokytojus užpildyti susitikimų kalendorių interneto puslapyje www.kulturospasas.lt.

L. Valonytė į vaikų literatūrą nėrė 2024-aisiais – leidykla „Gelmės“ išleido pasakas apie savaitės dienas darželyje „Austėja ir laikas“ bei eilėraščių knygelę apie dvylika mėnesių „Hiacintas lyg karalius“. „Paršiuko Čiuko laiškai“ – trečioji autorės knyga, pasirodžiusi šįmet.

– Kaip gimė mintis parašyti „Paršiuko Čiuko laiškus“?

– Paršiuką Čiuką prieš penkiasdešimt metų vaikų žurnale „Genys“ ėmė piešti dailininkas, karikatūristas ir animatorius Vitalijus Suchockis (1946–2025). Menininkas buvo linksmo būdo, kūrė smagias istorijas, šypsojosi pro ūsą ir skleidė gerą nuotaiką. Likimas taip lėmė, kad jis mirė 2025 m. balandžio 1-ąją, kuri vadinama Juoko diena.

Komikso piešėjas su Čiuku leidosi į visokius nuotykius legendinio žurnalo, ėjusio 1940–2001-aisiais, puslapiuose.

Paskutiniais „Genio“ leidimo metais ir aš tame žurnale, su kuriuo augau vaikystėje, darbavausi – rašiau pasakojimus.

Ech, kokie buvo smagūs laikai! Bet ne apie tai ši pasaka… O apie Čiukų giminę.

Komikso veikėjas buvo tiktai Čiukas, o aš norėčiau pratęsti garsaus paršiuko giminės istoriją. Todėl suradau jam žmoną Čiukę. Jie turi vienintelį anūką Čiukutį, o šis – vienintelį dėdę paršiuką Rojų.

Apie tai netrukus papasakosiu daugiau. Jau turbūt supratote, kad Čiukutis taip buvo pavadintas senelio garbei.

Dėdė Rojus buvo Čiuko ir Čiukės sūnus, todėl tėvai jam davė naujovišką vardą.

Visi Čiukais negali vadintis, nes susipainios, kai reikės kurį nors prisikviesti. Juk tada tik ir skambėtų: „Čiuk, Čiuk, Čiuk“.

Giminaičiai gyveno skirtingose vietovėse: Čiukutis – Paršių mieste, Rojus – Paršelių kaime.

– Knyga labai spalvinga, ryški. Kas piešė iliustracijas?

– Piešėme kartu su Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos auklėtine Dorotėja Barščiauskaite. Ji – taip pat ir „Hiacinto lyg karaliaus“ viršelio autorė.

Beje, visas vaikiškas knygas patikėjau iliustruoti J. Vienožinskio dailės mokyklos vaikams. Juk vaikai geriausiai supranta ir mėgsta žiūrinėti šiek tiek už save vyresnių vaikų piešinius, semtis meno patirties.

Jaunųjų menininkų mokytoja, žinoma grafikė Eglė Vertelkaitė pasiūlė knygų puslapius praturtinti grafiškais piešiniais, tad skaitytojams šis dailės žanras buvo naujiena. Mat įprasta vaikiškose knygose dažniausiai matyti tapybiškas iliustracijas.

Grafika turi ir mokomąją prasmę – knygelių „Austėja ir laikas“ bei „Hiacintas lyg karalius“ puslapiuose vaikai ras pabirusių raidžių, kurios glaudžiai susijusios su tekstu. Arba jas atpažins, arba paprašys darželio auklėtojos, pradinių klasių mokytojos ar tėvelių pasakyti, kokios tos dar nepažįstamos raidelės.

– Kuo „Paršiuko Čiuko laiškai“ sudomino skaitytojus, kad pasakos interneto knygyne „Knygos.lt“ tarp vaikiškų knygų buvo vienos populiariausių, tai yra tapo TOP preke?

– Manau, patraukė spalvingumas. Be abejo, ir turinys. Knyga sukelia sentimentų dabarties vaikų tėveliams ir seneliams, kurie dar mena „Genio“ žurnalą bei kiekviename jo numeryje buvusius Paršiuko Čiuko nuotykius. Tai – vienas žinomiausių lietuviškų komiksų.

– Ko vaikus gali pamokyti ši linksma pasakų knyga?

– Labai norėčiau tikėti, kad vaikai pamėgs rašyti laiškus taip, kaip juos mėgo mano karta. Beje, man 54 metai. Puikiai prisimenu, kaip mokykloje veikė naujametis paštas – į dėžę sumesdavome atvirukus visiems klasės draugams ir prieš atostogas kiekvienas jų gaudavome visą krūvą.

Vėliau, kai vasarą išvykdavau į stovyklą, susirasdavau naujų draugių ir su jomis susirašinėdavome laiškais. Tad žinau, kaip iš tikrųjų veikė paštas – laišką įdėdavau į voką, priklijuodavau pašto ženklą ir įmesdavau į dėžutę pašte. Per keletą dienų laiškutis nukeliaudavo į kitą vietovę, kurioje gyveno stovyklos draugė. Maždaug po savaitės iš jos tokiu pat būdu gaudavau atsakymą – jos laišką.

Netgi grįžus iš mokyklos, būdavo galima rasti ant stalo parašytą mamos laišką, nurodantį, ką valgyti pietums, kaip pasišildyti patiekalą. Neretai būdavo parašyta, kelintą valandą mama grįš iš darbo namo.

Tik dabar žmonės retai rašo laiškus ranka, nes daug greičiau žinia nukeliauja elektroniniu paštu. Dabar dažnai susisiekiama ir per feisbuką. Tad naujos technologijos išstūmė popierinius laiškus.

Viliuosi, gal pavyks sugrąžinti laiškų rašymo ranka įprotį ir vaikus atitraukti nuo išmaniųjų įrenginių. Juk popierinis laiškas tampa malonia staigmena tiems, kuriuos mylime, branginame, kuriais pasitikime.

– Nustebau, kad knygas leidžiate savo lėšomis. Kodėl?

– Koronaviruso pandemijos metu parašiau net kelias paraiškas stipendijai gauti, bet Kultūros taryba taip nė karto ir neparėmė. Tarp priežasčių, kodėl neskiriama individuali stipendija knygų vaikams rašyti, buvo minima, kad neturiu kūrybinės patirties. Suprask, nežinomo autoriaus knygoms bus sunku įsiveržti į perpildytą knygų rinką bei pelnyti skaitytojų simpatijas.

Galiausiai trūko kantrybė ir sutikdama 2024-uosius nutariau išleisti „Austėją ir laiką“ savo lėšomis – iš pradžių šimtą egzempliorių, po to – dar pusantro šimto.

Atsipirko leidyba, nuostolių nepatyriau, o džiaugsmo buvo labai daug! Tad šiuo principu dirbu iki šiol – pati sumoku už leidybą, rengiu pristatymus, susitikimus, o nuo šio rudens – ir edukacijas. Kūrybiškai užsisuko knygų rašymo ir bendravimo su skaitytojais malonumas. Man tai yra tiesiog šventė.

Sykį važiuodama autobusu į vieną darželį-mokyklą, dairiausi per langą ir pagalvojau, kaip aš norėčiau būti vaiku ir niekada neužaugti.

Ar žinote, kodėl? Juk vaikystė nerūpestinga, linksma. O kai suaugi, vaikiškos iliuzijos greitai išsisklaido, užklumpa atsakomybė, įsipareigojimai, rūpesčiai, kurie netgi išvargina. Bet susitikus su vaikais mano veidą visada nušviečia šypsena, prašviesėja akys, širdį užlieja džiugesys ir liūdesio ar rūpesčių debesėliai kaipmat išsisklaido.