Smilgos vardo detektyvas
Algimanto Barzdžiaus/„Rinkos aikštės“ archyvo nuotr.
Rytas Tamašauskas
Vos ne kasdien kelionėje palydi iš pasaulio tvarmės kilusios Dotnuvėlė ir Smilga. / Smìlga, Smilgỹs, Smìlgė… Ieškodamas praeities patirčių, nusėdusių į šį vardą, pripažįsti, kad mūsų ir protėvių suvokiamas pasaulis jau šiek tiek pakitęs, todėl šiandienos kriterijai ne visada aklai taikytini.
Pažvelkime į kelis numanomus Smilgos vardo kilmės elementus. Tikėtina, kad Nevėžio intako paupiai, šaltiniuotos vietos, gretimi vandeningi laukai buvo gausiai aptekę daugiametėmis smilgomis, galbūt smilgėta upės aplinka labiausiai protėviams kritusi į akį.
Arba upės vagos formos ir ilgio ypatybės: Smilgai būdingi staigūs išgraužti posūkiai, todėl palyginimas „tiesus kaip smilga“ nelabai tiktų; štai dėl neplačios, bet ilgokos vagos taikytini gretinimai su smilga – „plonas (laibas) kaip smilga“ ir „ilgas kaip smilga“. Trečiasis etimologijos fragmentas galbūt pagrįstas vandens spalva – smilgų žiedynai yra rusvi. O gal tų kelių ypatybių bendrybės suderėjo upėvardyje.
Smilga, prasidėjusi nuo Patranio (Krakių apylinkėse), per Josvainių mišką, Lipliūnus, Bartkūniškius, Pasmilgį atiteka į Nevėžį Kėdainiuose, prieš Šv. Jurgio bažnyčią. Ištakos dar vadinamos Smilgáitė, Smilgaĩtė. XVI a. antrosios pusės, XVII a. dokumentuose ta pati upė randama kaip *Eismilga, *Eismilgis, *Esmilga, *Esmilgis, pagal kontekstą turėtų priklausyti ir Josvainių bei Ruoščių dvarų paribiu tekėjusi *Išmilga (< Iššmilga < Iš – Smilga), fiksuota XVI a. antrojoje pusėje. Iš senojo vardyno ir šiandien Kėdainiuose yra Paeismilgio gatvė.
Šiek tiek painiavos kyla dėl XVI a. antrojoje pusėje po vieną sykį atrandamų upių vardų dūrinių: Ruoščių lauke *Gesmilgis, Lipliūnų dvaro *Gaismilgis ir *Geismilgis. Tai galėtų būti kito Smilgos intako, tekančio per Lipliūnų žemes, atitikmenys – Greĩčiupis, Greičupis, Greĩcupis, Greitupis, Greĩsupis, Graĩsupis, Gaisupis.
Dešinysis Smilgos intakas Smilgáitis, Smilgaĩtė, Smìlgis, Smilgỹs, *Aismilgis *Esmilgis, ne sykį XX a. užrašytas kaip Asmìlgis, paradoksaliai yra 13 km ilgesnis už Smilgą, išsitenka Pajieslio ir Josvainių žemėse. Abiejų upių gamtą saugo įsteigtas Smilgos ir Smilgaičio kraštovaizdžio draustinis.
Tos pačios šaknies intakas Smilgẽlis yra kairysis Smilgos intakas; buvęs Krakių mokytojas Petras Kurtinaitis 1965 m. užrašė vienintelę šią formą, ji neaptinkama hidronimų žinynuose.
Kad nepasiklystum tarp to paties regiono bendrašaknio vardyno, reikia detektyvo atidumo ir žemėlapyje, ir skaitant praeities dokumentus bei identifikuojant konkrečią upę ar kitą bendrašaknį žemėvardį, ir kalbos vingrybes analizuojant.
Tiek Smilgos, tiek jos intako Smilgaičio senosios formos Eismilga, Aismilgis gali būti traktuojamos kaip sudurtiniai vandenvardžiai, kurių pirmasis dėmuo sietinas su lietuvių eĩti; eisà, eĩsą ,,eisena“, eislùs ,,mėgstantis daug vaikščioti; kuris greitais eina“, prūsų eisei ,,eiti“, – tai yra greitai tekanti Smilga.
Formą Asmìlgis galima mėginti perskaityti ir taip: galbūt vardas kilęs iš lietuvių priešdėlio až-, ažu- ,,už“ ir Smìlga – vieta, esanti ažu, už Smilgos (priebalsių asimiliacija: Asmilgis < Assmilgis < Ašsmilgis < Ažsmilgis < Ažusmilgis); palyginkime miškelio vardą Ašašynė Bakšių k., sietiną su savininko Šašio pavarde: iš priešdėlio až-, ažu- „už“ ir Šašynė „vieta, esanti už Šašynės, už Šašio sodybos“.
2 Komentarai
Nuotraukoje kazkoks kaimo melioracinis griovys
Tikriausiai senai bematėte Smilgos upelę, jei taip rašote.