Skvarbus žvilgsnis į mirtį, sielvartą, meną ir meilę

 Skvarbus žvilgsnis į mirtį, sielvartą, meną ir meilę

Neseniai išleista amerikietės Sigrid Nunez knyga „Draugas“. Dėl ko ją rinkausi skaityti? Nes pamačiau feisbuke vertėjo Povilo Gasiulio rekomendaciją. Jis vertė. O žinau, kad šis ne kartą apdovanotas vertėjas neverčia bet kokių knygų.

Be to, perskaičiau, kad ši knyga – bestseleris gavo 2018 m. National Book apdovanojimą ir pateko tarp finalininkų, laimėjusių 2019 m. Simpsonl Joyce Carol Oates apdovanojimą. Prancūzijoje ši knyga nominuota 2019 m. Prix Femina apdovanojimui. Įtraukta į Geriausių knygų bei 2020 m. Tarptautinio IMPAC Dublino literatūros apdovanojimų sąrašus.

Viršelis kiek meluoja. Iš jo galima nuspręsti, kad tai bus knyga vien apie meilę šuniui. Apie šunį kaip draugą. Tuos, kas nelabai garbina šunis, toks pakvietimas gali ir atbaidyti, juolab viršelio spalvos labai ryškios, o tai lyg ir signalizuoja apie lengvo turinio knygą. Taip, dalelė šios knygos yra apie šunį ir meilę jam ir jo meilę, bet tik dalelė.

Ši knyga lyg neturi siužeto. Jis labai trumpas: senyva rašytoja staiga netenka geriausio draugo vyro. Po jo mirties gauna ir nelabai pageidaujamą palikimą – šunį. Apmąstydama savo prisiminimus ir būtį, santykius su išėjusiu draugu, rašytoja tuo pat metu bando perprasti gyvūno mintis ir širdį. Išorinis pasaulis vis labiau atsitraukia, atlaisvindamas vietos naujai draugystei. „Kas esam mes, Apolonas ir aš, jei ne dvi vienatvės, kurios viena kitą saugo ir sveikina, nesibraudamos viena į kitos valdas?“ – taip vienu sakiniu knygoje nusakoma meilės esmė.

Kaip laiškas mirusiam draugui parašytas romanas kupinas literatūrinių aliuzijų ir stebėjimų, kokie rašytojai ateina į galvą renkant medžiagą knygai ar mokant studentus. Tai nuostabi draugystės, meilės, mirties, vienatvės, šuns prieraišumo ir senstančios Niujorko rašytojos gyvenimo meditacija.

Tai taip pat tai knyga apie… knygų rašymą.

Aš skaitydama šį kūrinį mėgavaus kiekvienu sakiniu, tik užvertus paskutinį puslapį, ėmiaus vėl pirmojo. Nors… knygoje yra štai tokia pastraipa: „Panūdę ką nors pakartotinai skaityti, nepamirškite, kaip tai rizikinga, ypač jei ta knyga jums labai patiko.

Visada tikėtina, kad įspūdis bus nebe tas, kad, galimas daiktas, knyga dėl ko nors nebe taip patiks. Kai šitaip nutinka visuomet (ir su amžiumi vis dažniau) ūpą numuša taip, kad dabar savo pamėgtas knygas atsiverčiu prisibijodama. Prozos stilius ir dabar atrodo puikus, sąmojis aštrus, o siužetas, regis, net labiau intriguoja nei seniau.

Tačiau kai kas atrodo kitaip. Antrąkart skaitomas autorius nebe taip patinka. Netgi šiek tiek antipatiškas“. Bet gal taip su knygomis, kuriose svarbus tik siužetas, su kokiais detektyvais gal taip. Su pilna išminties knyga taip nebūna, nes iš naujo skaitydamas vis kažką dar atrandi. Pagaliau jau vien sakinių grožiu grožėtis norisi kaip geru paveikslu: vėl, vėl.

Labai geras vertėjo P. Gasiulio vertimas. Džiugu, kad vertėjas kantriai ieško kuo geresnės išraiškos, kuo tikslesnio, meniškesnio, mažiau nuvalkioto žodžio. Norėjosi imti pieštuką ir pabraukinėti knygoje išskirtinius žodžius, kaip pavyzdžiui: „sukardavai ne vieną mylią“, „įsiverkus galima apžlibti“, „zvembiantis skausmas“, „stengiuos kitus atgrėsti“, „turbūt sugležčiau pamačiusi kokį nors pažįstamą drabužį ar kokią knygą“, „jį pamatęs gąstelėjo“, strapaliodamas penkiais laiptatakiais“, „gausiai jis telžia“ ir pan.

Daug minčių, daug išminties, jausmų, ramybės ir gerumo. Tai knyga, kuri tinka mėgstantiems lėtą, meditatyvų skaitymą. Tai knyga – meno kūrinys, o ne lėkšta knyga su „kas toliau bus“ siužetu. Intelektualiam skaitytojui.

Siūlau perskaityti šią knygą ir jau dabar kviečiu į jos aptarimą rudenį, per Tarptautinę vertėjo dieną, kuri minima rugsėjo 30 dieną. Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos pakviestas, žymusis vertėjas Povilas Gasiulis sutiko atvykti į Kėdainius. (Žinoma, renginys vyks, jei bus palanki epidemiologinė situacija.). Pasiruoškime pokalbiui.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video