Rizikuojame prarasti verslą, pinigus ir darbo vietas

Verslininkai investicijoms jau renkasi kaimynines šalis

Kai Lietuvos įmonė, užuot investavusi savo šalyje, gamyklą nusprendžia statyti kaimyninėje Latvijoje, tai jau nebe pavienio verslo sprendimas, o rimtas signalas valstybei. Kėdainių rajono vicemerė Danutė Mykolaitienė po apskritojo stalo diskusijos su žemės ūkio ministru Kęstučiu Mažeika, verslo ir mokslo atstovais neslepia: Lietuva konkurencinėje kovoje dėl investicijų ima pralaimėti savo kaimynėms. Sudėtingi reikalavimai, administracinė našta ir nepakankamai patrauklios investavimo sąlygos jau lemia labai konkrečius verslo sprendimus – pinigai, gamyklos ir kartu darbo vietos keliauja svetur. Vienas ryškiausių diskusijoje nuskambėjusių pavyzdžių – Lietuvos įmonės „Vilvi Group“ sprendimas gamyklą statyti Latvijoje. D. Mykolaitienės teigimu, būtent tokie atvejai turėtų priversti valstybę rimtai įvertinti, ar Lietuva dar sugeba konkuruoti dėl investicijų. O regionams, tarp jų ir Kėdainiams, šis klausimas ypač svarbus: kiekviena čia neatėjusi investicija reiškia ne tik prarastą ekonominę naudą, bet ir nesukurtas darbo vietas bei silpnesnes vietos bendruomenes.

Verslas renkasi kaimynines šalis

Pasak D. Mykolaitienės, susitikime su ministru bene daugiausia dėmesio teko Lietuvos žemės ūkio ir maisto sektoriaus konkurencingumui.

„Diskusijoje ne kartą buvo akcentuota, kad investicijų aplinka Lietuvoje vis dar nėra pakankamai patraukli, o administracinė našta ir sudėtingi reikalavimai mažina verslo galimybes augti“, – sako Kėdainių rajono vicemerė.

Tačiau kalbėta ne vien teoriškai. Pateikti konkretūs pavyzdžiai, rodantys, kuo valstybei gali baigtis prastesnės nei kaimyninėse šalyse verslo sąlygos.

„Buvo pateikta konkrečių pavyzdžių, kai įmonės dėl palankesnių paramos ir investavimo sąlygų renkasi plėtrą kaimyninėse šalyse, o ne Lietuvoje. Būtent dėl šios priežasties „Vilvi Group“ nusprendė statyti gamyklą Latvijoje. Tai signalas, kad turime ieškoti sprendimų, kurie leistų išlaikyti ir pritraukti investicijas mūsų regionuose“, – pabrėžia D. Mykolaitienė.

Jos teigimu, konkurencija dėl investicijų šiandien vyksta ne tik tarp tolimų pasaulio valstybių. Lietuvai tenka konkuruoti ir su artimiausiomis kaimynėmis.

O verslas skaičiuoja labai paprastai – kur investuoti palankiau, ten ir eina.

Septyni traktoriai iš dešimties – lenkų?

Dar vieną itin vaizdingą konkurencijos pavyzdį, anot D. Mykolaitienės, diskusijoje pateikė pats ministras.

Kalbėdamas apie Lazdijų rajoną, jis atkreipė dėmesį į pasienyje susiklosčiusią situaciją: ministro teigimu, iš dešimties laukuose dirbančių traktorių maždaug septyni priklauso Lenkijos ūkininkams.

D. Mykolaitienės vertinimu, šis pavyzdys itin aiškiai parodo pasienio regionuose vykstančius ekonominius procesus.

Tai reiškia, kad konkuruojama ne abstrakčiais ekonomikos rodikliais, o dėl žemės, gamybos, investicijų, darbo vietų ir galiausiai – dėl regionuose liekančių pajamų.

„Valstybės sprendimai tiesiogiai veikia verslo pasirinkimus. Lietuva privalo būti konkurencinga, jeigu nori išlaikyti darbo vietas, pajamas ir ekonomikos augimą regionuose“, – sako vicemerė.

Verslas norėtų daugiau, ministras pažadų nedalijo

Diskusijoje verslo ir ministerijos požiūriai labiausiai susikirto kalbant apie investicinės paramos mastą ir jos prieinamumą didesnėms įmonėms bei projektams.

Verslo atstovai kėlė klausimą, ar dabartinės priemonės iš tiesų pakankamai skatina gamybos modernizavimą, našumo didinimą ir eksporto plėtrą. Jų nuomone, Lietuvos siūlomos investavimo sąlygos turi būti konkurencingos ne vien šalies viduje – jas reikia lyginti su tuo, ką verslui siūlo kaimyninės valstybės.

D. Mykolaitienė atkreipė dėmesį, kad ministras šioje diskusijoje nesistengė įtikti verslui lengvais pažadais.

„Jis nevengė diskusijos, tačiau taip pat nedalijo pažadų dėl sprendimų, kurių įgyvendinimas ar finansavimas šiuo metu nėra iki galo užtikrintas“, – sako vicemerė.

Būtent ministro ir jo komandos atvirumą dialogui ji įvardija kaip vieną pozityviausių susitikimo aspektų. Anot jos, buvo matyti noras išgirsti ne tik verslo, bet ir savivaldos bei mokslo bendruomenės argumentus. Tačiau vien dialogo verslui neužtenka.

Laukia ne krypčių, o terminų

Žemės ūkio ministras susitikime pristatė pagrindines ministerijos veiklos kryptis: stiprinti kooperaciją ir trumpąsias tiekimo grandines, didinti investicinę paramą didelės pridėtinės vertės produktų gamybai, skatinti eksportą, plėsti rizikos valdymo priemones bei mažinti perteklinę administracinę naštą.

Vis dėlto D. Mykolaitienė sako po diskusijos pasigedusi svarbiausio – konkretumo.

„Natūraliai norėtųsi daugiau konkretumo dėl įgyvendinimo terminų, finansavimo apimčių ir priemonių, kurios artimiausiu metu galėtų sustiprinti investicijas regionuose bei sektoriaus konkurencingumą“, – sako ji.

Pasak vicemerės, verslui neužtenka žinoti, kuria kryptimi valstybė ketina judėti. Jam būtina suprasti, kada sprendimai pradės veikti ir kokiais konkrečiais instrumentais bus galima pasinaudoti.

Regionams investicijų reikia dabar

Jeigu reikėtų pasirinkti vieną sprendimą, kurio Lietuvos verslui reikia nedelsiant, D. Mykolaitienė nedvejodama įvardija efektyvesnį investicijų skatinimą regionuose.

„Turime sudaryti sąlygas, kad įmonėms būtų patrauklu modernizuoti veiklą, diegti naujas technologijas, kurti darbo vietas ir plėstis Lietuvoje. Kiekviena regione įgyvendinta investicija kuria ne tik ekonominę vertę, bet ir stiprina vietos bendruomenes“, – pabrėžia Kėdainių rajono vicemerė.

Problema, anot jos, gerokai platesnė nei vien paramos dydis. Lietuvos žemės ūkio ir maisto sektoriaus konkurencingumą šiandien riboja investicijų stoka, sudėtingas reguliavimas, kvalifikuotų darbuotojų trūkumas, energijos sąnaudos ir vis stiprėjanti konkurencija tarptautinėse rinkose.

Prie to prisideda būtinybė sparčiau diegti inovacijas ir prisitaikyti prie tvarumo bei klimato kaitos reikalavimų.

Lietuviškas maistas – į lietuviškas mokyklas ir ligonines

Vis dėlto D. Mykolaitienė mato ir neišnaudotų galimybių. Viena didžiausių – trumpųjų maisto tiekimo grandinių plėtra.

Paprasčiau tariant, tai reiškia kuo trumpesnį kelią nuo vietos ūkininko ar gamintojo iki žmogaus, kuris jo produkciją vartoja.

„Tai leidžia sutrumpinti kelią nuo gamintojo iki vartotojo, užtikrina didesnę produkto vertę ūkininkui ar perdirbėjui, stiprina vietos ekonomiką ir skatina vartotojus rinktis lietuvišką produkciją“, – vardija vicemerė.

Regionuose toks modelis galėtų būti ypač svarbus. Vietos ūkininkai ir gamintojai galėtų tiesiogiai bendradarbiauti su mokyklomis, ligoninėmis, viešojo maitinimo įstaigomis ar pačiais vartotojais.

Tokiu atveju daugiau už maistą sumokamų pinigų liktų tame pačiame regione, o vietos gamintojai turėtų stabilesnę rinką savo produkcijai.

Lietuva vis dar neturi aiškios bioekonomikos strategijos

D. Mykolaitienei itin įstrigo ir Vytauto Didžiojo universiteto prodekanės Astridos Miceikienės išsakytos mintys apie bioekonomiką.

„Labai rezonavo mintis, kad Lietuva iki šiol neturi aiškios bioekonomikos strategijos“, – sako vicemerė.

Diskusijoje akcentuota, kad bioekonomika galėtų tapti vienu svarbiausių žemės ūkio ir maisto sektoriaus augimo variklių, tačiau tam būtina ne fragmentiška parama, o aiški nacionalinė kryptis, ilgalaikė strategija bei nuoseklus valstybės, mokslo ir verslo bendradarbiavimas.

Paradoksalu ir tai, kad tarptautinių finansavimo galimybių bei priemonių biotechnologinėms inovacijoms diegti yra, tačiau dalis įmonių apie jas paprasčiausiai nežino arba neturi kompetencijų jomis pasinaudoti.

Todėl, D. Mykolaitienės įsitikinimu, būtina stiprinti ryšį tarp mokslo ir verslo, greičiau perduoti sukauptas žinias įmonėms ir padėti inovacijoms iš universitetų bei laboratorijų persikelti į realią gamybą.

Būtent trijų sričių – inovacijų, bioekonomikos ir trumpųjų tiekimo grandinių – derinys, jos vertinimu, ateityje galėtų tapti vienu svarbiausių Lietuvos žemės ūkio ir maisto sektoriaus konkurencinių pranašumų.

Žinia ministrui – viena

Paklausta, ką ministras iš šios diskusijos pirmiausia turėjo išgirsti iš verslo, D. Mykolaitienė visą susitikimą sutalpina į vieną mintį: „Jeigu norime stiprių regionų, konkurencingo žemės ūkio ir augančios ekonomikos, turime sukurti tokias sąlygas, kad verslas investuotų, kurtų inovacijas ir plėstųsi Lietuvoje, o ne geresnių galimybių ieškotų svetur.“

Nes kol Lietuva svarsto, kokias investavimo sąlygas pasiūlyti, kaimyninės šalys siūlo savąsias. O verslo sprendimo rezultatas galiausiai labai konkretus: gamykla ir darbo vietos atsiranda arba čia, arba kitoje sienos pusėje.