Režisieriaus namų svetainėje alsuoja lėlių teatro dvasia

Lėlių teatro režisierius ir dailininkas Vitalijus Mazūras gyvena kūrybingai, nepaisydamas garbaus amžiaus. Jo ir lėlių teatro aktorės žmonos Nijolės svetainėje kartais šurmuliuoja darželinukai, mat pora rodo spektaklius. Tik vasarą namuose alsuoja ramybė, kurios pagautas 92 metų Vitalijus tapo paveikslus.

Šeimos namuose Vilniaus senamiestyje pasijutau lyg lėlių teatro užkulisiuose, nes būtent svetainėje laikomos dekoracijos, kaukės, Vitalijaus tapyti paveikslai bei kurtos lėlės.

Vitalijus ir Nijolė 1997 metais įkūrė savo lėlių teatrą „Paršiukas Ikaras“. Jiedu važinėjo po miestus ir miestelius, bet pastaruoju metu vaikus pasižiūrėti spektaklių kartais pasikviečia ir į namus.

Ištraukiami suolai, paslepiami nereikalingi daiktai, pastatoma scena, ir net trisdešimt darželinukų stebi lėlių spektaklį. Tada režisierius ir aktorė leidžia vaikams pažaisti su lėlėmis, bet paprašo jas labai saugoti. Pasitaiko, kad mažieji taip įsidūksta, kad, Vitalijaus žodžiais, net sienomis ima laipioti.

Solidaus amžiaus menininkai tikino nepavargstą nuo vaikų šurmulio, sugeba su jais gražiai susitarti, maloniai pasikalbėti. Net ir gatvėje neretai vaikai lėlininkus atpažįsta, nusišypso, nes pamiršti lėlių spektaklio įspūdžių beveik neįmanoma. Šis scenos žanras unikalus, juolab žinant, jog V. Mazūrą galima laikyti lietuviško lėlių teatro kūrėju, pradininku.

Lėlės taip užvaldžiusios poros gyvenimą, kad ir namai primena teatrą.

Tame kambaryje, kuris susirinkus žiūrovams virsta lėlių teatro scena, šeimininkai vidurdienį visada geria kavą. Tokia jųdviejų tradicija daugelį metų. Todėl netoli durų, prie sienos pastatytas kavos virimo aparatas. Jis turbūt čia atsirado dėl to, kad tarsi primintų teatro kavinę, į kurią per pertrauką skuba žiūrovai ir tuomet patalpas užlieja kavos aromatas. Be kavos ir jos aromato kuriamos atmosferos joks teatras neįsivaizduojamas.

Šiame šeimos „lėlių teatre“ išvydau ir Vitalijaus tapybos darbų. Lėlininkas dažnai grįžta prie tapybos, nes jam tai – labai artima. Mat V. Mazūras Vilniaus dailės institute (dabar akademija) mokėsi scenografijos, kur buvo dėstoma tapyba, piešimas, kompozicija.

Tapybą dėstė Augustinas Savickas, bet didžiausią įtaką studentui padarė šviesaus atminimo tapytojas Jonas Švažas, kurio dabartinė karta jau nežino. Kažkas galvoje išliko, kažkas neišliko.

„Institute niekas nedėstė režisūros, juo tapau pats. Kol dirbau Vilniaus lėlių teatre, nebuvo laiko tapyti. Kai išvarė iš teatro, irgi nebuvo laiko, reikėjo dirbti kituose teatruose“, – pasakojo menininkas.

V. Mazūro kuriamas lėlių teatras buvo progresyvus, tuometėje Sovietų Sąjungoje pirmas toks teatras, į kurį vykdavo mokytojai ir dėstytojai su studentais iš Maskvos ir jo ieškodavo. Vitalijus kartais neprisipažindavo pavardės ir laimingai išsisukdavo nuo tų ekskursijų.

„Pradėjau kurti kitokį teatrą, nes tuometis buvo primityvus, standartinis, pagal vieną šabloną. Visoje Sovietų Sąjungoje buvo sukurti vienodi teatro modeliai ir išsiuntinėti į visus miestus, todėl visi kopijavo ir darė tą patį.

Penkerius metus su vienu režisieriumi kariavau, kol jis pagaliau manimi patikėjo ir net apgyvendino teatre. Paskui tam žmogui įkyrėjau ir mane išmetė iš Vilniaus lėlių teatro“, – prisiminimais dalijosi Vitalijus.

Tuomet vilnietį menininką priėmė Kauno lėlių teatras. Jame V. Mazūras sukūrė du spektaklius, kurie nulėmė visą jo likusį gyvenimą, nes Kaune režisieriui leido kurti tai, ką norėjo. Tie spektakliai buvo „Zuikių mokykla“ ir „Eglė žalčių karalienė“.

Legendinio režisieriaus spektakliai praturtino Lietuvos sceną, įrodydami, kad teatras vaikams gali būti rimta meno forma, ugdanti kritinį mąstymą ir vaizduotę.

Tačiau ir tapyba darniai persipynė su teatru. Vitalijus kūrė ne tik lėles, kurios prakalbo lietuvių autorių Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos eilėmis, bet ir tapybos darbus, kai kuriuose matyti ir kaukių, lėlių fragmentų. Surengė net tarptautinių parodų, bet vis vien jis – garsesnis lėlininkas nei tapytojas.

„Nesistengiu į parodas lįsti, nors neseniai buvo mano paroda Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Tapau dėl savęs, nesu pardavęs nė vieno paveikslo, tik dovanojęs. Koks velnias pirks tokias kerėplas“, – juokavo pašnekovas.

Vitalijus daug kartų teatre gavo per galvą, todėl tapybą pasiliko tik sau. „Pavyksta sukurti kažkokią murzalynę“, –  kuklinosi režisierius.

Ne lėlių teatras įtaką padarė jo tapybai – jis pats sau įtaką padarė.

„Ieškojau teatro ten, kur mano močiutė sekdavo pasakas, o mes verkdavome įsikniaubę į pagalves. O dabar, neduok Dieve, jeigu vaikas pradės verkti, tai reikės spektaklį nuimti iš repertuaro. Daug kartų dėl to buvau įspėtas“, – į praeitį grįžo V. Mazūras.

Vitalijus vis sulaukdavo priekaištų, kad ne pagal pjesę stato spektaklį. Vis klausdavo jo, ar nori ką nors perspjauti? V. Mazūrui sakydavo: „Ieškok režisieriaus“.

– Vienąkart Vitalijus drąsiai rėžė: „kur man ieškoti – po lova, po sofa?“ Lėlių teatro režisierių nebuvo Sovietų Sąjungoje, jeigu nori kurti apie vabaliukus, atvyks iš Kaliningrado ar Murmansko ir pastatys spektaklį.

„Aš pats pagalvojau, kad man nusispjauti, ką jie kuria. Tose pjesėse nebuvo nieko tautiško. Ir mums siųsdavo tokias pjeses apie vabaliukus, skruzdėles, plaštakes, kurias teatras būtinai turi statyti. O aš stačiau apie Lietuvą. Paršiukus įkišdavau į pjesę, kad pergudraučiau sovietinę cenzūrą“, – prasitarė V. Mazūras.

Tik išaušus nepriklausomybei Vitalijus tapo savarankišku kūrėju, tokiu, kokiu visada norėjo būti. Jam pasisekė, jog kūrybiniame ir kasdieniame gyvenime visada palaikė ir koja kojon žengia žmona Nijolė.

Jiedu jaunystėje susipažino teatre.

„Stačiau „Devyniabrolę“ ir Nijolę  radau Šiaulių dramos teatre“, – nusijuokęs paaiškino Vitalijus.

Lėlininkas prisiminė, jog susituokti su Nijole norėjo tyliai, kad niekas nesužinotų apie vedybas. Bet nepavyko.

Jaunavedžiams atėjus į civilinės metrikacijos skyrių, darbuotoja paklausė jaunikio pavardės. Išgirdusi, kad Mazūras, ji net šūktelėjo: „O mano tėtis pas jus dirbo staliaus darbus po karo“.

Darni pora jau daugiau nei pusšimtį metų drauge ir varge, ir džiaugsme, tačiau tik 2022-ųjų rugpjūtį amžiną meilę prisiekė bažnyčioje. 

Kai Nijolė ir Vitalijus tuokėsi sovietmečiu, duoti santuokos įžadų bažnyčioje jiedu negalėjo, nes religija daugeliui buvo uždraustas vaisius. Dabar jų širdys linko meilę prisiekti ir prieš Dievą.

Sūnų Kristijoną ir dukrą Beatričę užauginę menininkai turi tris anūkes. Tačiau vien Mazūrų Vilniuje gyvena apie trisdešimt, tiek giminių suskaičiavo didelėje šeimoje užaugęs Vitalijus.

Iš Radviliškio rajono, Šiaulaičių kaimo kilęs žinomas lėlininkas turi šešis brolius ir seserį, keli jų gyvena sostinėje, tad visi susitinka.

Nors giminė plati, paminėti bendro gyvenimo penkiasdešimtmetį 2022 metais Mazūrai taip pat norėjo tyliai.

Bet vos apie datą užsiminė veikliai bičiulei, tuoj buvo įsukti į šventės rengimą. „Pasikvietėme gerus pažįstamus tapti bažnytinės santuokos liudininkais. Kai apie tai išgirdo vaikai, kilo sujudimas, visi pradėjo zyzti kaip bičių avilys“, – apie tai, kad bandymas tyliai paminėti sukaktį tapo švente, užsiminė Vitalijus.

Nijolė taip pat kuklinosi kalbėdama apie išskirtinę sukaktį ir kad jiems tiek metų pavyko drauge nugyventi, sutarti.

„Kitiems žmonėms blogiau negu mums, jie turi daug visokių bėdų. Mes juk vis tiek nueinantys į užmarštį“, – šypsojosi aktorė.

N. Mazūrienei baisiausia, jog šiais laikais labai daug porų skiriasi ir dėl to kenčia vaikai. O tai, kad jiedu jau nugyveno 54 metus šeimoje, natūralu, taip ir turėjo būti.

„Vitalijus niekada manęs neišdavė. Aš gal teatre jį ir galėjau išduoti, neišdaviau, nes teatras yra bjauri įstaiga. Aš kaip žmona turėjau būti po padu – tyli, rami. Į gastroles užsienyje važiuodavo merginos, o žmonos – ne, kad nekiltų noro pabėgti. Atvirai sakau, tikrai taip buvo. Mūsų neleido vykti į užsienį kaip šeimos“, – pasakojo Nijolė.

Vitalijus irgi nevažiuodavo į užsienį: „Jeigu poros neleidžia, ko man važiuoti. Aš nevažiavau“. Žmona patikino, kad niekur nebūtų bėgusi turėdama du vaikus.

Nors Nijolė įgijo dramos aktorės specialybę, bet susipažinusi su Vitalijumi ėmė vaidinti su lėlėmis. Meilė kūrė stebuklus!

Nijolė jį įsimylėjo. Gailėjosi atsisakiusi dramos aktorės darbo, nes ją terorizavo visi kritikai, kad nemoka lėlės valdyti. Bet vėliau labai susidraugavo su lėlėmis.

Iš tiesų dėl ištikimybės vyrui ir dėl buvimo kartu, dėl lėlių teatro ji atsisakė filmavimų. Nijolę lėlių teatras sužavėjo, kai pamatė jo spektaklius. Buvo taip gražu, kad pamanė, jog išmoks. Nors jos dėstytojas sakė: „Kaip gaila, kad tu nebūsi artistė“.

Juk lėlių teatras buvo ne artistų teatras, tiesiog žmonių mėgėjų. O tada, kai N. Mazūrienė išmoko su lėle vaidinti, sumanė rengti lėlių aktorių kursą.

Kūrybiškiausi metai Vitalijui prabėgo Vilniaus lėlių teatre (dabar teatras „Lėlė“), kuriame pastatė gražiausius lietuvių autorių kūrinius.

Lėlininko nuopelnai 2012 metais buvo įvertinti Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, nors pats režisierius juokavo, jog anokia ta jo karjera, jeigu vis išmesdavo iš teatro.

„Prabėgo metai ir kaip juos sulaikyti, nesužinojau. Laikiau ir taip, ir taip, bet mane „išfūgino“ lauk. Išmetė kaip prastą menininką. Teatro vadovybei atrodė kitaip“, – sakė Vitalijus, kurti spektaklius mėgęs nuo vaikystės.

Nuo mažens domėjosi tankais, malūnais, įvairiomis skraidyklėmis, aitvarais. Jam buvo dvidešimt dveji, o dar aitvarus leisdavo. Kai buvo studentas, aitvarą gimtinėje paleisdavo ir išvažiuodavo į Vilnių. Grįžta po trijų mėnesių – jis dar tebekaba.

Vėjavaikiška mąstysena niekam nepatinka, bet ji susiformavo tikriausiai vaikystėje.

Namuose per Užgavėnes Vitalijus išsiversdavo kailinius, į rankovę įkišdavo pušinę, vadinamąjį žarsteklį, kuriuo šluojama duonkepė krosnis, ją aprišdavo ir tapdavo baiduku – gąsdindavo žmones. Tačiau tai buvo tik atsitiktiniai žaidimai.

Kadangi elektros kaime nebuvo, radęs seną bateriją vakare su visais broliais palįsdavo po paklode ir rodydavo kiną. O tas kinas – ant stiklo akvarele nupiešti medžiai, namai, debesys ar dar kas nors.

Šeimoje septyni broliai ir sesuo Elenytė – kaip lietuviškoje pasakoje. Penki jų gyvena Vilniuje, vienas brolis – tėviškėje, du – Šiauliuose.

Tarp jų yra žinomų kūrėjų: architektai Česlovas ir Albertas, skulptorius Petras. Albertas kaimo architektūra užsiima, o Česlovas statė įvairius miesto objektus.

Jie visi jaunesni už Vitalijų, tad vyras juokėsi turįs didžiausius antpečius.