Poetė I. Valantinaitė:„Buvimą poetu nulemia ne parašytų eilėraščių skaičius“

 Poetė I. Valantinaitė:„Buvimą poetu nulemia ne parašytų eilėraščių skaičius“

pexels.com nuotr.

Dovydas PASLAUSKAS                       

Su poezija dažniausiai susipažįstama mokyklos suole. Dar nuo mažumės, darželiuose, o vėliau ir pradinėse klasėse išmokstama deklamuoti pirmuosius eilėraščius, atrandami poeziją kuriančiųjų vardai. Vėliau kūryba nagrinėjama vyresnėse klasėse. O po mokyklos baigimo poezija daugiau domisi tie, kuriems knygų skaitymas, eilėraščiai ir kūryba tampa artima. Pakalbinome rašytoją, keturių knygų autorę, kurios kūryba įvertinta keliomis premijomis, poetę Indrę Valantinaitę. Jos pasiteiravome, kur, jos nuomone, poezijos vieta šiandieninėje visuomenėje, kaip gimsta eilėraščiai bei kt.

– Indre, esi žinomas asmuo kultūros lauke, keturių poezijos knygų autorė, taigi – poetė. Tad noriu tavęs pasiteirauti, ką tau reiškia būti poete? Ir kaip manai, kas save šiais laikais gali vadinti poetu – visi kuriantys ar tik knygas leidžiantys?

– Manau, kad buvimą poetu nulemia ne parašytų eilėraščių ar išleistų knygų skaičius. Poetais gimstama. Tai susiję su tuo, kaip širdimi patiri pasaulį. Tikriems poetams kyla labai daug klausimų ir poezija jiems – natūralus būdas leistis į atsakymų paieškas.

– Kur, tavo manymu, poezijos vieta šiandieninėje visuomenėje? Ir kokį vaidmenį visuomenėje atlieka poeziją kuriantys asmenys?

– Poezija atveria ir ją skaitantį, ir ją rašantį lyg rentgenas. Kuo geresnė poezija, tuo stipriau ji priartėja prie ribos, už kurios yra sunkiai įžodinami dalykai.

Už visus negalėčiau atsakyti, bet aš suvokiu poeziją kaip tą tiesos konstantą, kuri kviestų suderinti savo vidinį skambesį. Manau, kad susidomėjimas poezija šiuo išbandymų kupinu metu tik augs. Joje dairysimės vilties, paguodos. Gal ir banalokai nuskambės, tačiau tikiuosi, kad poetai neatlieka jokio vaidmens. Jų užduotis – kuo nuoširdžiau būti savimi.

Poetė Indrė Valantinaitė: „Buvimą poetu nulemia ne parašytų eilėraščių ar išleistų knygų skaičius. Poetais gimstama“./Vaivos Abromaitytės nuotr.

– Tavo asmeninė kūryba, mano supratimu, lyriška, švelni, autentiška, emocionali. Kiek tavo kūryboje tavęs pačios? Ar autobiografija neatsiejama nuo kūrybos? O gal eilėraščiai rašomi fiksuojant, stebint?

– Kuo toliau, tuo labiau manau, kad kūryba yra neatsiejama nuo ją pasaulin „atnešančio“ asmens. Nebeneigiu šito. Net pasakojant kitų žmonių istorijas – jos juk būna „perleistos“ per mane. Anksčiau eilėraščiuose buvo nemažai aplinkos stebėjimo. Bręstant, augant, stiprėjant šis stebintis žvilgsnis palaipsniui nukrypsta vidun, nes gerai susipažinęs su supančiu pasauliu nebebijai ir to, ką gali atrasti savyje. Išdrįsti.

– Ar gali papasakoti kaip kuri eilėraščius? Kokiu metu, kokios nuotaikos? Galbūt tau rašymui reikalinga tam tikra aplinka? O gal turi savų kūrybos ritualų?

– Dabar vėl laikas, kai rašau retai. Toks jausmas, kad viską, ką iki šios akimirkos turėjau pasakyti, pasakiau. Man patinka šitas žodis – nedaugžodžiauti. Anksčiau buvo ir ritualų. Dabar – grynas nuogas jausmas, kad štai, jau, eik, imk, rašyk, laikas. Lyg koks vidinis paraginimas nedelsti. Tuomet kurį laiką išeini į kažkokią kitą erdvę.

Geras eilėraštis vos per kelias minutes gali suteikti tą pačią emociją lyg perskaičius storiausią romaną“.

I. Valantinaitė

– Ar egzistuoja kokie nors kriterijai, apibūdinantys, koks eilėraštis yra geras, o koks blogas?

– Dar paauglystėje supratau, kad ne kiekvienas eilėraštis yra poezija. O nubalsuoja širdies komisija. Nėra jokių išankstinių kriterijų. Vienam patiks vienas, kitam – kitas tekstas. Čia sunkoka ginčytis. O ir neverta.

– Ar be kūrybos pati skaitai poeziją? Jei taip, kokie tavo mėgstamiausi autoriai ar mėgstamiausias eilėraštis? O gal mėgsti skaityti kito žanro literatūrą?

– Dabar dažniausiai poeziją ir teskaitau. Labai greitai bėga laikas, retai ištaikau ramią valandą knygai, o proza reikalauja daugiau susikaupimo. Paskutinė įsigyta knyga – Tomo Venclovos versta „Ceslaw Milosz 31 eilėraštis“.

Nuo paauglystės išlikęs susižavėjimas Wislawa Szymborska. Mėgstu daugelio poetų eiles. Nuo pat vaikystės mano bibliotekėlėje poezijai skirtos atskiros lentynos.

„Manau, kad susidomėjimas poezija šiuo išbandymu kupinu metu tik augs. Joje dairysimės vilties, paguodos. Gal ir banalokai nuskambės, tačiau tikiuosi, kad poetai neatlieka jokio vaidmens. Jų užduotis – kuo nuoširdžiau būti savimi“.

I. Valantinaitė

– Tavo poezijos rinkinys „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“ 2012 m. įvertintas Jaunojo Jotvingio premija, o eilėraščių knyga „Trumpametražiai“ 2018 m. įvertinta Salomėjos Nėries premija. Ką tau kaip kūrėjai reiškia įvertinimas, apdovanojimai?

– Paauglystėje, jaunystėje labai norėjau pelnyti visokių įvertinimų. Galvojau: „Va, užaugsiu, ir jūs dar pamatysit…“ Turbūt tuomet jų reikėjo, kad pasijusčiau svarbi, kad gaučiau patvirtinimą lyg ženklą, kad esu savam kely. Dabar tai, kad esu savo vietoje, žinau ir be premijų. Tad ir apdovanojimai nebėra svarbūs, tačiau suteikia džiaugsmo, sukelia dėkingumo jausmą.

– Šiais laikais vis daugiau žmonių laiką leidžia virtualiose erdvėse, bendraudami socialiniuose tinkluose. Atrodo, jog atsiversti knygai skiriama vis mažiau laiko. Kaip tavo manymu, tai atsiliepia poezijai? Ar ilgainiui poezija nevirs vis mažiau skaitomu žanru ir galutinai neišnyks?

– Neišnyks. Anaiptol, vis populiarės. Juk laiko turime vis mažiau, o geras eilėraštis vos per kelias minutes gali suteikti tą pačią emociją lyg perskaičius storiausią romaną. Kaip ekonomiška – kelios eilutės turi galią praturtinti tave lyg kelių šimtų puslapių knyga. Tai itin aktualu šiomis dienomis. Žmonės ieškos vilties visur. Ir knygose. Ypač poezijoje.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


Rekomenduojami video