Pernaraviškės rankose šiaudai virsta menu, o juostose įausta meilė gyvenimui

Šviesus, besišypsantis jos veidas jau seniai traukė mano dėmesį. Tai asmenybė, žavinti įvairiapusiškumu ir plačiu požiūriu į pasaulį – moteris, mokanti džiaugtis kiekviena akimirka ir dosniai besidalijanti pozityvia energija bei gera nuotaika su kiekvienu sutiktuoju. Susipažinkite su šia įkvepiančia kūrėja iš arčiau. Radviliškyje gimusi Kėdainių krašto dailės draugijos narė Aušra Teišerskytė-Steponkienė savo nerūpestingą vaikystę praleido Kėdainių senamiestyje. Vilniaus universitete ji studijavo hidrogeologiją ir inžinerinę geologiją, tačiau šiandien mėgaujasi tyla bei ramybe gamtos prieglobstyje – Pernaravos kaime. Ir čia nėra nieko stebėtino: juk daugelis tik bėgant metams atranda ir pradeda vertinti kaimo ramybę, nuo kurios jaunystėje taip veržėsi į miestą.

„Menai man yra relaksacija ir meditacija“

Kiekvienas esame savo laiko šeimininkas, todėl tik nuo mūsų priklauso, kaip sutiksime naują rytą, kokios emocijos atsispindės veide ir kokie jausmai užpildys širdį. Prasmingiausias laikas – tas, kai mėgaujamės pačiu procesu, o rezultatas tik sustiprina laimės jausmą. Mes visada galime rinktis: leisti dienai tiesiog praeiti ar sąmoningai praturtinti kasdienybę prasmingais potyriais.

Aušrai tokiu potyriu tapo kūryba, kuriai reikalinga ypatinga erdvė. Ten, kur nutyla išorinis triukšmas, suskamba tikrasis kūrėjo balsas. Taip gimsta darbai, kurie nejučiomis grąžina mus į vaikystę ar jaunystę – laikus, kai namus puošdavome karpiniais, pačių austomis lovatiesėmis, o vietoj stiklinių šviestuvų kabindavome besisukančius šiaudinius sodus. Ir tai nebūtinai milžiniški sodai ar didelės apimties juostose išausti tautiniai raštai. Atvirkščiai – Aušros kūryboje gausu mažų, smulkiais spalvotais stiklo karoliukais megztų riešinių, rištų šiaudinių snaigių Kalėdų eglutei ir dailių keramikos dirbinių buičiai paįvairinti.

–Aš darau viską, kas man gražu, kam reikia kruopštumo, smulkaus darbo, ir tai nebūtinai vien tautodailė. Patinka išbandyti viską, ypač tai, kas reikalauja tikslumo, – pradeda pasakojimą apie savo pomėgius Aušra Teišerskytė-Steponkienė. – Ką bedaryčiau, man smagu.

Iš nieko sukurti grožį ten, kur jo nemato kiti

– Mes augome tais laikais, kai dar nieko nebuvo. Mus mokė kantrybės, kruopštumo. Turėjome iš nieko pasigaminti kažką. Besimokydami rašyti turėdavome juodraščius, prirašydavome kalnus sąsiuvinių, – prisimena kūrėja. – O dabar, atrodo, nieko nebereikia. Net skaičiavimo mašinėles pamokose vaikai jau turi, kad tik nereikėtų patiems galvoti.

Rankdarbių kūrėjos kelias prasidėjo nuo paprastų, bet labai išradingų sumanymų, kurie bėgant metams natūraliai išaugo iki sudėtingų parodinių darbų. Aušrai iki šiol smagu prisiminti, kaip vaikystėje mėgdavo artimuosius bei draugus nustebinti rankų darbo dovanomis – kad ir atvirukais, ant plastilino pagrindo išklijuotais pupelėmis, žirniais ar kruopomis. Kiek vėliau, iš kolekcionuotų popierinių sveikinimo atvirukų, ji susikūrė originalias užuolaidas. Šiandien moters namuose, pačioje pagarbiausioje vietoje – kambario centre, didingai sukasi pačios verti šiaudiniai sodai.

Prigimtinis talentas, išryškėjęs vaikystėje

–Penkiolikos metų mergaitės laiptinėje vis dar siūdavome lėlytėms drabužius. Su draugais žemėje užkasdavome sekretus su drugeliais ir gėlytėmis. Nuo aštuntos klasės mokykloje turėjome tokias praktines pamokas, kaip raštvedyba, statybos, mezgimas, siuvimas, nėrimas, – prisiminimais dalijasi pašnekovė. Ir nors moteris yra itin kruopšti, siuvėja būti ji nenorėtų, mat yra visiška perfekcionistė.

Atrodo, kad Aušros rankoms paklūsta bet kokia kūrybinė medžiaga, nes viskas, kuo ji žavėjosi ankstyvoje jaunystėje, dabar grįžta prisiminimais ir masina iš naujo pasinerti į kūrybinių ieškojimų pasaulį. Štai kad ir tas ryškus, dar šešiolikmetės mergaitės autobuse stebėtas vaizdas, taip giliai įsirėžęs atmintin, kad grįžusi namo ji tuoj pat, kol neišblėso įspūdis, atkartojo matytą mezgimo būdą – su siūlo užmetimu ant liniuotės. Purus, nematytas raštas Aušros rankose atgijo akimirksniu. Šis kinematografiškas prisiminimas geriausiai atskleidžia prigimtinį kūrėjos talentą bei neeilinį pastabumą.

Kuklus darbas kalba garsiau už žodžius

– Visi mano darbai prasideda tada, kai kiti jau miega, nes man reikia tylos ir susikaupimo. „YouTube“ platformoje peržiūriu šimtus vaizdo įrašų, kol galiausiai išsigryninu tai, ko noriu. Juostoms vyti vyras man prigamina medinių kaladėlių ir kitokių reikiamų priemonių. Kiekvienas sumanymas kantriai laukia savo eilės, nes rankdarbiams vis prireikia specifinio pasiruošimo, – kūrybos užkulisiais dalijasi pašnekovė.

Tikri kūrėjai dažnai būna būtent tokie – tyliai darantys stebuklus, bet garsiai nesigiriantys. Levas Tolstojus yra rašęs: „Kuklumas – tai neabejotina talento dorybė.” Tokia man pasirodė ir Aušra. Ji neretai save paslepia šešėlyje, nes, pasak jos, aplinkui yra daug gabesnių, talentingesnių, specialius mokslus baigusių žmonių. Moteris pripažįsta esanti net per daug kritiška sau.

– Mokyklos švenčių šurmulyje mane visuomet būdavo galima rasti kažkur šalia scenos, bet ne ant jos, – teigia Aušra. – Mano vaidmuo buvo kitoks. Klasėje man be baimės patikėdavo bendrus finansus, buvau tas ramiojo uosto sargas. Visi žinojo: mano rankose kiekvienas centas bus teisingai suskaičiuotas ir saugus.

Paklausta, ar jai pačiai patinka jos kuriami gaminiai, Aušra šypteli: „Taip, nes darau tik tai, kas man patinka. Ir darysiu tol, kol būsiu visiškai patenkinta savo darbu. Jei riešinėje netyčia praleidau nors vieną karoliukų eilutę – aš ją ardysiu.”

Juosta – kaip simbolinė dovana, apsaugos amuletas arba tiesiog buities detalė

Žavėtis tokiais žmonėmis labai natūralu – mūsų triukšmingame pasaulyje gebėjimas būti vienam su savo mintimis ir iš to sukurti šį tą gražaus atrodo tarsi tikra supergalia.

„Visagalis internetas“ ir draugių komanda – taip Aušra prabyla apie tautinių juostų raštų ir spalvų studijas. Pačios juostos, kurias ji audžia, dažniausiai būna įspūdingo ilgio – siekia net tris metrus. Aušrai nepaprastai svarbu išlaikyti autentiškumą ir neatsitraukti nuo tautinio paveldo tradicijų, kad kiekvienas raštas pasakotų tikrąją mūsų protėvių istoriją. Būtent todėl savo darbuose ji stengiasi laikytis tradicinių ornamentų bei spalvų dermės, nes tautodailės parodose tautinės juostos turi būti su tradiciniais ornamentais. Tačiau pindama savo malonumui, moteris pasileidžia plaukus: ji nebeturi atitikti etnografinio kanono ar „teisingo“ rašto taisyklių. Čia prasideda tikroji kūryba – improvizacija, kurią diktuoja ne tradicija, o nuotaika.

– Pats juostų vijimas arba pynimas yra tiktai darbas. Iki tol reikia išsirinkti ir nusipiešti raštą, taip pat atsirinkti siūlus, derinti spalvas, o tai užima daug laiko, – teigia Aušra.

Su šypsena kūrėja užsimena namuose turinti dvi paslaptingas dėžes. Būtent jose savo eilės tyliai laukia vytinių ir pintinių tautinių juostų kolekcija. Šie darbai – keliaujantys, skirti parodoms, tad į namus jie užsuka tik trumpam pailsėti. 2025-ieji moteriai buvo patys derlingiausi juostų vijimo metai: per metus Aušra nusivijo jų net penkiolika.

Niekniekis – brangu ar nebrangu?

Ne kartą esu sutikusi Aušrą su kolegėmis Kėdainių senamiestyje, kur šventiniame šurmulyje jos eksponavo bei pardavinėjo savo rankdarbius. Tad natūraliai kyla klausimas – ką mugėse žmonės perka dažniausiai?

– Niekniekius, kas nebrangu, – atsako kūrėja. – Tačiau, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, būtent padaryti tą niekutį užima labai daug laiko.

Šią tiesą su vos juntamu apmaudu konstatuoja moteris ir atvirai priduria:

– Mano rankdarbiai – ne pirmo būtinumo, o ir riešinių bumas jau praėjo. Niekam nieko nebruku, netgi „Facebook“ paskyroje. Mugėse prabangių ir brangių daiktų žmonės dažniausiai neperka. Akivaizdu, kad įdėtas milžiniškas triūsas, laikas ir medžiagos finansiškai niekada neatsipirks, tačiau tikroji šių darbų vertė matuojama visai kitais matais.

Pasitaiko ir nemalonių dalykų – kartais iš parodų kai kurie eksponatai tiesiog išgaruoja. Kiekvieną dingusį ar prarastą darbą moteris labai gerai prisimena ir vadina „mylimiausiu“. „Kol padarau, prisirišu emociškai, o paskui nebegaliu išmesti, kraunu, prisikraunu… Vertinu ir turiu, kas ką padovanojo arba ką pati pasigaminau. Vazelių turiu dar nuo mokyklos laikų“, – pasakoja moteris.

Kai gyvenimo skonis – kūryba

„Pasidaryk pats!“ – nė nesudvejojusi ištarė Aušra, kai pasiteiravau, kas paskatino atsigręžti į rankdarbius.

– Mėgstu gauti, bet labai mėgstu pasidaryti ir pati. Kol aš dirbu, man smagu. Nors kuriu po vieną, mano mintyse jau kirba kitas kūrinys. Iš knygų dar mokykloje mokiausi megzti kojines, šalikus, megztinius. Vaikystėje aš ardydavau atraižėles, o iš tų siūlų mama megzdavo. Ji taip pat meistriškai nėrė tinkleliu, siuvinėjo užuolaidas ir net gamino šinjonus iš natūralių plaukų. Na, o aš vėliau mokiausi velti, mokiausi karpinių meno, išbandžiau viską, kuo užsiėmė ir mano draugės.

Priskynusi lapų ar gėlių pindavau vainikus, rišau puokštes, kad tik originaliau ir nuoširdžiau pasveikinčiau savo artimus žmones. O žiemą purškiamais dažais su trafaretais dabindavau langus, kad grįžę iš mokyklos vaikai jau rastų kažką mielo ir gražaus. Kol augo, jie taip pat viską mokėjo, tik dabar jiems tai jau nebeaktualu, – pasakoja Aušra. – Brangių daiktų prisipirkti ir apsistatyti jais gali kiekvienas. Aš labiau vertinu procesą, emocijas. Iki šiol kepu šventinius meduolius. Beveik viską, ko man reikia, aš noriu pasidaryti pati.

Apie šiuos laikus moteris turi savo nuomonę: „Mus supa neribotas kiekis technologijų, kuriose viskas vyksta greičiau, spalvingiau: nepatiko – išjungiau, prasukau, iš naujo atsukau. O tokių dalykų, kur reikia daugiau kantrybės, nebeliko“. Jos akimis, mes gyvename „greito vartojimo“ kultūroje, kurioje daiktai praranda savo sielą.

Kokia neišmatuojama kantrybe pasižymi ši moteris, supras tik tie, kas žino, kas yra kvilingas. Šis amatas (angl. quilling), lietuviškai dar vadinamas popieriaus raitymu – tai meno ir rankdarbių technika, kai siauros popieriaus juostelės sukamos į ritinėlius, jiems suteikiama tam tikra forma (pvz., lašelio, akies, lapelio), o gautos detalės klijuojamos ant pagrindo. Taip sukuriamas vientisas trimatis paveikslas, atvirukas ar dekoracija. Tai neįtikėtinai kruopštus užsiėmimas, kuris idealiai iliustruoja anksčiau išsakytą Aušros mintį: rankdarbis gali atrodyti kaip nedidelis niekutis, tačiau jo sukūrimas užima marias laiko. Svarbiausia, kad visas šias plonytes juosteles iš spalvoto popieriaus ji susipjausto pati, nes pirkti jau paruoštas klijavimui tiesiog per brangu.

Šiandien produktą vertiname labiau nei patį procesą

Nors mokykloje, technologijų pamokose, vis dar gyvuoja senieji amatai, XXI amžiuje tapome labiau vartotojais nei kūrėjais. Šiandien kur kas paprasčiau drabužį nusipirkti nei nusimegzti ar pasisiūti pačiam – ypač dabar, kai tai galima padaryti vienu piršto paspaudimu, net neišėjus iš namų. Anksčiau geidžiamam daiktui tekdavo taupyti pinigus, laukti progų, ieškoti, kur jo gauti, ar net užsitarnauti. Šiandien bet kurioje parduotuvėje galima pigiai įsigyti masinės gamybos dekoracijų – nereikia nei patiems kurti, nei sukti galvos, nei gaišti laiko. Paradoksalu, bet būtent dėl šio prieinamumo amatininkų rankdarbiai dažnai pralaimi kovą prieš masinę gamybą: jie yra brangesni, o jų sukūrimas reikalauja neįtikėtinai daug laiko, kantrybės ir dvasinių išteklių.

Šiuolaikinis pasaulis mus moko svajoti apie ateitį, kurioje viskas vyksta greitai, efektyviai ir moderniai. Tačiau tikrasis kūrybos polėkis dažnai nepaklūsta skubėjimui. Jis reikalauja laiko, visiško pasinėrimo ir drąsos svajoti kitaip – ne apie tai, ką galima greitai nusipirkti, o apie tai, ką galima sukurti savo rankomis, atiduodant dalelę savęs. Kai susitinka praeities amatai, ateities vizijos ir beribė kantrybė, gimsta darbai, kurie priverčia sustoti net patį didžiausią skubėtoją. Tačiau Aušra nepanaši į nuolat skubantį žmogų – ji labiau racionaliai apmąstanti ir planuojanti, ilgai besikaupianti skrydžiui, o paskui tobulai atliekanti šuolį…

Kūryba ir traukia, ir gąsdina

„Aš daug ką noriu išmėginti!“ – linksmai ištaria moteris, iki galo taip ir neatskleidusi savo ateities planų. Ji tik paslaptingai ir nuoširdžiai šypsosi, kai paklausiu apie jos svajonių kūrinį. Žinoma, moters vizijose jis jau seniai gyvuoja. Pasak Aušros, visi namų kampai jau pripildyti kūrybinių priemonių, kurios kantriai laukia savo valandos. Vadinasi, prieš akis – naujas, viliojantis ir įtraukiantis procesas, kuriame gims dar vienas tylus stebuklas.

Didžiausiu kūrybiniu iššūkiu ir dar nepasiekta viršukalne jai išlieka tapyba. Atsargiai rinkdama žodžius, moteris neslepia žavėjimosi šia dailės šaka, tačiau kukliai priduria, kad geriau už profesionalius meistrus ji nutapyti negalėtų, todėl savęs šiame kelyje artimiausiu metu nemato.

Ji netgi stebisi šiuolaikinių, savimi pernelyg pasitikinčių mėgėjų drąsa parodose eksponuoti paveikslus, į kuriuos žiūrint darosi tiesiog nesmagu. Svetima gėda – ne kitaip. Kita vertus, mene esama visko: ne tik tobulo profesionalumo, bet ir vaikiško primityvizmo. Kiekvienam – savo.

Štai kodėl ši sritis Aušrai vis dar išlieka tuo nešlifuotu deimantu, kurio šviesa ir traukia, ir kartu gąsdina.

Vienybė kuria stebuklus: kaimo moterys susivienija vardan tikslo

Į meno pasaulį Aušrą Teišerskytę–Steponkienę įtraukė jos draugės ir kaimynės – tokios pat nerimstančios entuziastės, Pernaravos bei Josvainių miestelių gyventojos. Dauguma savo užmojų, svajonių ir norų Aušra įgyvendino palaikoma darbščių bei kūrybingų Kėdainių krašto dailės draugijos moterų. Visos kartu jos aktyviai įsitraukė į veiklas Arnetų name, Pernaravos ar Josvainių seniūnijų bendruomenėse, kur lankė įvairias kūrybines edukacijas, nuolatos dalyvavo mugėse, parodose, visur, kur tik buvo kviečiamos bei laukiamos.

„Mes su draugėmis šiose veiklose dalyvaujame tam, kad būtų linksma ir įdomu. O jei pavyksta dar ir ką nors parduoti – būname be galo laimingos, – šypsosi Aušra. – Kėdainių miesto parke švenčių metu ir lietinius blynus kepėm, ir abrėdukus virėm. Sunku atsisakyti, o jei ko imuosi, tai visi žino, kad nepavesiu.“

Štai jau trejus metus, vasaromis, pernaraviškių Irenos ir Romualdo Gailių sodyboje Blandžių kaime organizuojami tradicinių šiaudinių sodų vėrimo plenerai, kuriuose dalyvauja ir Aušra su draugėmis. Profesionaliomis žiniomis talkina žinoma tradicinių amatų meistrė, tautodailininkė bei Kėdainių krašto dailės draugijos pirmininkė Albina Mackevičienė.

Akivaizdu, jog Josvainiuose ir Pernaravoje gyvena labai aktyvios ir kūrybingos moterys. Jos nelaukia, kol kas nors suorganizuos mokymus, edukacijas, parašys projektą ar finansuos renginį. Ko tik užsimano, to imasi pačios. Pavyzdžiui, šiaudinių sodų meistrai šiaudų neperka parduotuvėje. Jie patys eina į laukus ir žirklėmis arba sekatoriais kerpa, pjauna rugius. Tada juos riša į pėdus, džiovina pavėsyje, nuvalo, sukarpo, rūšiuoja pagal storį. Ne išimtis ir Aušra. Kad jau pundelis šiaudų (50 gramų) kainuoja dešimt eurų, ji sugalvojo savo žemėje pati užsiauginti nedidelį plotelį rugių, nes šiaudiniai sodai yra veriami būtent iš rugių. Kaip tarė, taip ir padarė. Tai dar vienas amatas, reikalaujantis nepaprasto pasirengimo – panašiai kaip Aušros rankomis pjaustomos, o vėliau klijuojamos kvilingo juostelės. Taip ir darbas su šiaudais. Čia reikalingas kruopštumas – aukščiausios prabos.

Jei Aušra turėtų galimybę surengti personalinę parodą, joje, pasak kūrėjos, didžiąją ekspozicijos dalį tikriausiai sudarytų šiaudiniai sodai ir tautinės juostos. „Ir sodų tiek suverčiau, ir juostų jau užtektų. Ko reikėtų, tą ir padaryčiau“, – sako pašnekovė. Tačiau tai ji ištaria nedrąsiai ir taip atsargiai, tarsi prisipažintų, jog apie asmeninę parodą dar net negalvoja.

Aistra detektyvams ir fantastiniam žanrui

Smagu matyti tokią smalsią ir technologijų nebijančią Aušrą! Panašu, kad ji turi puikų bruožą – skaitmeninį atkaklumą. Šiais laikais, kai informacija ranka pasiekiama, didžiausias privalumas yra ne žinoti viską mintinai, o mokėti rasti atsakymus ir nepasiduoti, kol tikslas bus pasiektas. Būtent dėl atkaklumo aš pavadinčiau Aušrą išmania ir šiuolaikiška moterimi, nors jos rankdarbiai yra orientuoti į tautodailę. Tačiau ji pati neigia, kad būtent ši sritis užima didžiąją jos gyvenimo dalį.

Kaip pavyzdį ji mini, kad televizijoje labiausiai jai patinka intelektualios, gyvenimo būdo laidos, tokios kaip „Stilius“, taip pat keliaujančių tinklaraštininkų reportažai iš viso pasaulio. Be to, pašnekovė išduoda turinti ir dar vieną aistrą – detektyvus bei fantastinį žanrą. Aušros teta, kadaise dirbusi bibliotekoje, meilę skaitymui įskiepijo anksti. Aušrą žavėjo detektyvų mįslės, o fantastiniai kūriniai, pavyzdžiui, „Košmarų akademija“, įtraukė taip stipriai, kad sūnui skirtą knygą ji perskaitė pirmoji.

Kompiuteris: daugiau nei įrankis

Kompiuteriniai žaidimai jau seniai nebėra tik vaikų pramoga. Išmanioji Aušra ne tik apmoka sąskaitas ar naudojasi dirbtiniu intelektu, bet ir žaidžia kompiuteriu. „Ką man reikia, tą aš ir pasidarau“, – teigia pašnekovė. – Jeigu jau užsikabinau ką nors daryti, tai galiu peržiūrėti internete kad ir penkiasdešimt įrašų, kaip tai atlikti, ar žiūrėsiu schemas, ar vaizdo pamokas. Nesvarbu, kokia kalba pateiktas tekstas ar vaizdo įrašas, šiuolaikiniai vertimo įrankiai leidžia suprasti bet kokį turinį. Kompiuteris Aušrai yra tiesiog efektyvus įrankis, o ne baubas.

Tuo pat metu išryškėjo vienas paradoksas: žmogus, kuriantis grožį ir aukojantis save kitiems, galiausiai praranda brangiausią turtą – laiką sau. Pasiklydus darbų verpete, asmeniniai norai kartais tampa tik tolimu aidu. Aušra prisipažįsta: ji mėgsta kiną, teatrą, jaučia stiprų norą skaityti ir kartais randa laiko knygai, tačiau tam visaverčio laiko tiesiog nelieka. Tai tyli realybė, kurioje gražiausi pomėgiai privalo palaukti „geresnių laikų“.

Nuo „sausų“ pamokų iki kūrybinės ramybės

Šiuolaikinės edukacijos jau seniai peržengė „sausų“ pamokų ribas – šiandien jos orientuotos į bendrystę ir vidinę ramybę. Juk pavargęs žmogus nieko nebenori, tačiau pailsėjęs ir atgavęs jėgas – vėl ima ieškoti, kur save realizuoti. Tikėtina, kad būtent šie užsiėmimai kažkam padės save atrasti iš naujo, o jauniems žmonėms taps puikia proga bent porai valandų pamiršti išmaniuosius telefonus, atsikratyti streso ir pasinerti į kūrybą.

Optimizmo kupina moteris neabejoja – jaunimas dar sugrįš prie rankdarbių. Pavargę nuo nuolatinio skubėjimo ir kasdienybės rūpesčių, jauni žmonės anksčiau ar vėliau panorės stabtelėti, pamedituoti ar tiesiog savo rankomis paminkyti molį, kuo jau metus užsiima ir Aušros dukra.

Įvairiapusis edukacijų ir kūrybinių užsiėmimų pasirinkimas

Taupydama visų mūsų laiką, trumpai supažindinsiu su užsiėmimais, kuriais gali mėgautis visi mūsų krašto gyventojai. Kėdainiuose ir rajone šiuo metu siūlomas itin platus bei įvairiapusis edukacijų ir kūrybinių užsiėmimų pasirinkimas, skirtas visiems gyventojams: Kėdainių dailės mokykla, Kūrybinė studija „Molinukai“, Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centras (Arnetų namas) – menui atviros erdvės pačiame senamiestyje, kur jaunimas ir suaugusieji renkasi mokytis menų, tradicinių amatų. Čia organizuojamos keramikos edukacijos, kur galima pajusti molio plastiškumą, išmokti žiedimo ratu paslapčių, lipdymo bei dekoravimo technikų.

Amatų meistrų vedamos programos, supažindina su natūraliomis medžiagomis: audimu ir juostų pynimu, pynimu iš vytelių ir medžio drožyba. Kupolas „Luknė“ organizuoja tapybą ant šilko, skarų ir medvilninių maišelių. Kėdainių rajone populiarios šios unikalios patirtys: Juodkaimių „Žolynų namai“ augalų pažinimui pasitelkia jusles. Nociūnų muilinyčia siūlo dekoratyvinio muilo gamybą bei kvapų terapiją. Pernaravos seniūnija rekomenduoja rinktis kultūrinę-edukacinę programą „Širšė. Prie dvariško stalo“. Krakių kultūros centras kviečia į teatrines-kulinarines programas, tokias kaip „ARBATirtys“ arba žydų kultūrinio paveldo pažinimas bei gyvo veiksmo edukaciją – sugrįžimą laiku atgal į XIX a. pabaigos – XX a. pradžios vidurio Lietuvos kaimą. Janinos Monkutės-Marks muziejuje-galerijoje reguliariai vyksta modernaus meno ir tekstilės dirbtuvės.

Palinkėjimas: saugoti savo unikalumą ir kūrybinę laisvę

Aš be galo žaviuosi šia moterimi, kuri vis dar moka džiaugtis kūrybiniu procesu, vertina rankų darbą bei originalumą ir puoselėja tautiškumo tradicijas. Tokia moteris, kaip Aušra, neseka madomis – ji eina priekyje ir pati jas kuria.

Tikiu, kad kėdainiečiai dar išgirs apie Aušros Teišerskytės – Steponkienės personalinę parodą ir būtinai ją aplankys. Kad ateityje ji nuaus ar nupins dar ne vieną spalvingą gyvenimo juostą, suaustą iš ryškių, prasmingų akimirkų, gilių tradicijų ir begalinės meilės tam, ką daro, bei paliks gilų pėdsaką kiekvieno sutikto žmogaus širdyje.