Nijolė Naujokienė: „Laisvė pirmiausia reiškia atsakomybę“

Prieš 30 metų dar kartą įtvirtinome savo Nepriklausomybę. Saugome ją kasdien. Kasdien kartu su ja stiprėjame. Apie Lietuvą, kraštą ir jo pasiekimus kalba žinomi krašto žmonės. 

Nijolė NAUJOKIENĖ, Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narė:

„Laisvę lengviau pažinti nei ją apibūdinti. Laisvė, mano suvokimu, pirmiausia reiškia atsakomybę. Atsakingai dirbdami, padėdami vieni kitiems, tarnaujame Lietuvai, o kartu – laisvėjame.

Laisvė – tai pojūtis, kad esu bendruomenės dalis, kad galiu siekti savų tikslų, jaustis reikalinga tokia, kokia esu, ir džiaugtis gyvenimu suvokiant, jog tik aš pati esu už jį atsakinga, kad ir kokioje sudėtingoje situacijoje bebūčiau.

Tuo metu, kai siekėme Lietuvos laisvės, auginau tris vaikus ir dirbau mokykloje. Visą save atidaviau savo vaikų ir mokinių lavinimui bei auklėjimui. Man svarbiausia, kad per šiuos 30 pastarųjų metų užaugo mano vaikai, kurie turi tvirtas moralines nuostatas, nepaliko Lietuvos ir net nesvarstė galimybės gyventi kitur, nors pasiūlymų turėjo. Tai ir yra mano didžiausias pasiekimas: užauginti trys laimingi vaikai, gražios jų šeimos ir nuostabūs anūkai. Visa kita – detalės. 

O tie 30 metų prabėgo kaip viena diena. Daug buvo pokyčių, naujovių ir netikėtumų kasdien. Sudėtingiausias mano asmeninis pasirinkimas per 30 metų – posūkis į politiką. Teko perkopti per daug slenksčių, pamatyti, kas yra kas ir sugebėti nepamesti savęs. 

Jei man neįdomu ten, kur esu, aš darau atvirus ir tiesius pokyčių žingsnius.

Kovo 11-ąją, tais įsimintinais metais, verkiau iš džiaugsmo ir, kaip tada atrodė, „širdis stojo“ iš džiaugsmo, kai signatarai pasirašė ant Nepriklausomybės atkūrimo akto.  

Laisvės paminklas man – Nepriklausoma Lietuvos valstybė, o Laisvės simbolis – Lietuvos širdis – Vilnius. Įsimintiniausios dienos dvi: sausio 13-oji bei kovo 11-oji.

Sovietmečiu pykdavome, kad Amerikos balso radijas blogai girdisi, kad negalime keliauti, kad iš vieno kandidato rinkimai organizuojami, kad lietuvių kalba vis labiau išstumiama, o įsigali rusų, kad parduotuvės vitrinose tik „arklių kanopos“ (kaip mėgdavome sakyti) sudėtos. 

Bijojau ir dėl mūsų tradicijų bei etnokultūros išsaugojimo. Šiandien tai atrodo kaip skaitytoje pasakoje, o ne pačios išgyventoje istorijoje. 

Dabar laisvėje mes, galėdami būti patys savimi, talpiname daug spalvų, besikeičiančių ir pastovių vertybių, požiūrių. Gyvenimas tapo  įvairiapusiškesnis ir įdomesnis.

Didžiausia netektis visuomenėje – vertybių devalvacija ir idėjų stoka bei dažnas pasimetimas tarp papročių ir šių dienų realijų. Žmogiškų santykių tarpusavyje silpnėjimas.

Iš artimesnių dalykų liūdnas mintis man kelia griūvantys dvarai Kėdainių rajone. Man į juos žiūrint atrodo, kad griūva ir dalelė mūsų tautos.

Didžiausias rajono pasiekimas – susiformavusios aktyvios ir gausios bendruomenės, kuriose vietą atranda kiekvienas rajono žmogus.

Visos Lietuvos didžiausi pasiekimai – tai pasiekimai biotechnologijos srityje, kultūroje – savo indentiteto išsaugojimas ir stiprinimas, valstybės politikoje – demokratijos stiprėjimas.

Man asmeniškai svarbiausia, kad labiau pradėtas branginti žmogus, atsigręžiama į jo poreikius ir jausmus.

Džiaugiuosi matydama jaunų žmonių atvirumą pasauliui, ženkliai platesnes tolerancijos ribas, atvirumą reiškiant jausmus ir emocijas. Niekada nesigailiu, kad Nepriklausomybė „atėmė“ vienos nuomonės „istoriją“, nemeilę kitokiam žmogui. Bet čia dar ir dabar yra ką nuveikti ir augti.

Iš nelaisvės metų labiausiai norėčiau „atgauti“ nebent jaunystę su laiko begalybės jausmu.

Linkiu visiems atrasti savo Lietuvą ir vietą joje.

Linkiu, kad tvarkytumėmės taip, kad lietuviui palikti tėvynę nebūtų jokių pliusų, o tik vieni minusai. Kad to pasiektume, reikia visų bendrystės, atsakingai valdomos valstybės ir mūsų visų nuovokumo, darbštumo ir nors šiek tiek daugiau valstybiškumo.

Aš pati asmeniškai noriu išsaugoti sveikatą ir toliau gyventi aktyvų bei man įdomų gyvenimą.“